Rasa Drazdauskienė

ORLANDAS, ORLANDA, ORLANDO...

Virginia Woolf. Orlandas. Vertė I. Balčiūnienė. Alma littera, 2005.

Publikuota: Literatūra ir menas 2006-03-10
 

"Manau, kad jį rašyti bus labai smagu", – rašė Virginia Woolf dienoraštyje apie sumanytą romaną "Orlandas" ("Orlando"). Ir iš tiesų parašė jį lengvai, greitai, beveik vienu atsikvėpimu per 1927–1928 metų žiemą. Angliškame leidime (Virginia Woolf. "Orlando. A Biography", "Oxford University Press", 1992) įdėtoje Rachel Bowlby pratarmėje išvardijami žodžiai, dažniausiai vartoti rašytojos, kalbant apie šį romaną. Šie žodžiai tokie: nežabotas (nevaldomas), satyra, pokštas, smagumas, eskapada, fantazija. Ir iš tiesų jau pirmame puslapyje justi, kad pasakojimas nenustygsta vietoje, vėliau jis aprėpia didžiulius plotus, tarsi kino kamera artėja ir tolsta nuo vaizdų – čia rodo plačią rūmų bei laukų panoramą, čia priartina kokios nors salės kamputį ar medžio paunksnę, peršoka ištisus šimtmečius, skriete skrieja iš vienos šalies į kitą. Viena vertus, autorę įkvėpė idėja rašyti "memuarus apie savo gyvenamus laikus, kol aprašomi žmonės dar gyvi" (tai irgi citata iš dienoraščio), kita vertus, traukė sumanymas satyriškai perkurti "įprastas biografijas ar istorinius romanus". Norint geriau suprasti "Orlando" stiliaus ypatumus, verta abu įkvėpimo šaltinius panagrinėti nuodugniau.

"Orlando" siužetas nesudėtingas: su šešiolikmečiu herojumi susitinkame jo giminės rūmuose XVI a., kur jis laukia atvykstant karalienės; išvaizdus, ypač dailių kojų jaunuolis netrunka tapti Elžbietos I favoritu. Vėliau jis gyvena, fone neįprastai greitai bėgant laikui, kol staiga Konstantinopolyje, kur tarnavo pasiuntiniu, atsibunda tapęs moterimi. Moters pavidalu grįžta į Angliją, susipažįsta su XVIII a. literatūrine bendruomene, vėliau, Viktorijos laikais, išteka, susilaukia kūdikio, ir knygos pabaigoje, jau "šiais laikais", t.y. 1928 m. spalio 11 dieną, toliau gyvena kaip trisdešimt šešerių metų moteris. Romanas dedikuotas Vitai Sackville-West ir yra savotiška jos biografija. Tai nedaug ką reiškia, jei nežinai, kas ir kokia buvo ta Vita Sackville-West, įkvėpusi Virginią Woolf draugystei, meilės romanui ir paskatinusi parašyti, pasak kritikų, "ilgiausią meilės laišką visoje anglų literatūroje", tai yra "Orlandą". Vita (taip ją vadino draugai, nes jai labai tiko šis trumpas vardas, lotyniškai reiškiantis gyvenimą) priklausė senai Sackville’ių šeimai: dar XVI a. karalienė Elžbieta I dovanojo vienam Sackville’iui dvarą bei titulą. Vėliau giminėje buvo gausu valstybės vyrų, rašytojų bei ambasadorių. Vienas pastarųjų, Lionelis Sackville’is, Ispanijoje susižavėjo čigonų kraujo turinčia neturtinga šokėja Pepita, sulaukė su ja kelių vaikų. Pepitai mirus, vieną dukterį, devyniolikmetę Victorią, iki tol augusią tykiame Pietų Prancūzijos užkampyje, tėvas išsivežė į Ameriką; mergina žaibiškai pakerėjo geriausius Vašingtono salonus, tačiau, palikusi minias gerbėjų, grįžo į Angliją ir ištekėjo už pusbrolio, irgi pavarde Sackville’is. Jaunavedžiai apsigyveno Knole rūmuose, jau kelis šimtus metų priklausiusiuose šeimai. Jiems gimė duktė Vita, beje, vėliau parašiusi knygą apie savo senelę šokėją. Suaugusi Vita ištekėjo už jauno diplomato Haroldo Nicolsono, kurį laiką su juo gyveno Konstantinopolyje, daug keliavo. Šeimoje augo du sūnūs. Gana ramaus gyvenimo vos nesugriovė audringas Vitos romanas su Violet Trefusis; Vita su Violet ne kartą buvo išvykusios ir mėgino gyventi kartu. Po kelerių metų išmėginimų Nicolsonai vis dėlto sutarė gyventi drauge, tačiau nė vienas jų neribojo partnerio laisvės turėti ir kitų (daugiausia homoseksualių) ryšių. Apie šią neįprastą šeimą šiltai rašė Vitos ir Haroldo sūnus Nigelis Nicolsonas: knygoje "Santuokos portretas" ("Portrait of a Marriage", 1973) jis ne tik išspausdino Vitos dienoraštį, kuriame ši atvirai aprašė savo romaną su Violet, bet ir papasakojo apie tėvų kasdienį gyvenimą – šis, pasak jo, buvęs kaip reta darnus, kupinas meilės bei draugiškumo, palaikomo nuolat vienas kitam rašomais ilgiausiais laiškais.

Net iš šios trumpos apybraižos matyti, kad Virginia Woolf savojo-savosios Orlando-Orlandos portretui panaudojo ne vieną Vitos Sackville-West – aristokratės, keliautojos, diplomato žmonos, rašytojos (kurį laiką šeima gyveno iš pajamų už jos romanus), guvaus proto moters, nesibijančios šokiruoti visuomenę, – biografijos bruožą, jau nekalbant apie androginiško seksualumo motyvą. "Orlando" veiksmas prasideda XVI a., Elžbietos laikų Anglijoje, rūmuose, labai panašiuose į Knole, kur gyvena herojus; Orlandas virsta moterimi Konstantinopolyje, kur su vyru buvo gyvenusi Vita; beje, kaip tik ten Orlandas susituokia su šokėja, vardu Rozina Pepita. Smulkesnių nuorodų į Vitos biografiją esama ir daugiau: tai ir norvegų briedšuniai, kuriuos liepia atgabenti Orlandas, ir rūmų ūkvedžių vardai, ir žaidimas "Musių Tupykla", ir dar daug kitų detalių, kurias Virginiai Woolf veikiausiai buvo labai smagu į tekstą įterpti, o Vitai – aptikti. Beje, Vita Sackville-West "Orlandu" nepaprastai džiaugėsi ir (gal ne visai nešališkai) vadino jį "nuostabiausia, išmintingiausia, turtingiausia knyga iš visų, kurias esu skaičiusi".

Virginios gyvenimo patirtis buvo visai kitokia negu Vitos. Ji užaugo pasiturinčioje viduriniosios klasės intelektualų šeimoje, mažai keliavo, užtat be galo daug skaitė, o vėliau ir rašė. Ypač didelę įtaką jai darė tėvas, klasikinis Viktorijos laikų enciklopedistas, "Nacionalinio biografijų žodyno" ("Dictionary of National Biography") redaktorius Leslie’s Stephenas, kurio didžiulė ir puikiai parinkta biblioteka dukteriai atstojo tais laikais moterims nepasiekiamą aukštąjį išsilavinimą. Norėdama pasišaipyti iš šio akademiškumo, Virginia "Orlandą" sukonstravo kaip klasikinę biografiją: su pagarbia įžanga, kurioje išvardijami ir dar gyvi, ir jau mirę žymūs žmonės; su herojaus-herojės nuotraukomis įvairiais gyvenimo laikotarpiais (daugelyje iš jų vaizduojama Vita, tačiau, pavyzdžiui, rusų kunigaikštytei jaunystėje pozuoja Angelica Bell, Virginios sesers, dailininkės Vanessos Bell, dukra; apie šią ir kitas nuotraukas rašė Solveiga Daugirdaitė straipsnyje "Kaip pakeisti knygos lytį" – "Septynios meno dienos", 2005.IX.16) ir su ganėtinai ilgu, kruopščiai parengtu indeksu, kuris, deja, lietuviškame leidime neišliko. Griežta forma ir aktyvus pasakotojo – pasirodančio jau pirmame sakinyje kartu su herojumi, – vaidmuo papildo nevaldomą, be jokių suvaržymų lekiantį veiksmą ir fantastišką vietos bei laiko kaitą. Šitaip Woolf siekė suderinti du prieštaringus biografijos elementus – "vaivorykštę ir granitą", kitaip tariant, subjektyviai suvokiamus, laikinus, nykstamus žmogaus asmenybės bruožus ir aiškius, objektyviai fiksuojamus tikrovės faktus. Tik suderinus šiuos du dalykus galima sukurti ką nors panašaus į daugiamatę, spalvotą biografiją, tikrą herojaus ir jo aplinkos portretą. Beje, Virginia Woolf parašė ir dar vieną netradicinę biografiją – "Flašas" ("Flush"), kurios herojus yra poetės Elizabeth Barett-Browning šuo.

Būtų galima daug kalbėti (daug ir kalbėta) apie "Orlando" idėjas, iš kurių ryškiausia – žmogaus sielos androginiškumas; galima nagrinėti rašytojos iškalbingai vaizduojamus vyrų ir moterų gyvenimo bei elgesio skirtumus; nemenkas dėmesys čia skiriamas ir meno bei literatūros žmonių elgesiui – pradedant nenumaldoma Orlando aistra rašyti, jo per visus laikus ir abi lytis išsaugota poema "Ąžuolas" ir baigiant nemirtinguoju amžininkų kritiku, praeities garbintoju Niku Grinu, – tačiau šį kartą mūsų užduotis kita. Pamėginkime atidžiau panagrinėti lietuvišką "Orlando" leidimą (Virginia Woolf. "Orlandas", vertė Irena Marija Balčiūnienė, redagavo Zita Marienė; "Alma littera", 2005) ir šio romano vertimą į lietuvių kalbą.

Jau minėtame straipsnyje Solveiga Daugirdaitė pagrįstai teigia, kad lietuviškajame leidime trūksta būtinai reikalingos informacijos apie publikuojamas nuotraukas (be kita ko, ir užrašo, kad viršelio aplanke panaudotas Vitos Sackville-West portretas). Minėjome ir tai, kad nubyrėjo Virginios Woolf kruopščiai sudarytas indeksas. Nukrito ir pats kūrinio apibūdinimas: prie žodžio "Orlandas" neberasime žodžio "biografija". Visa tai lemia, kad lietuviškai skaitome ne visai tą, ką angliškai rašė autorė: ne pašaipią, tačiau formaliai nepriekaištingą biografiją, o gryniausią grožinės literatūros kūrinį, romaną. Šį įspūdį sustiprina ir tai, kad leidėjai nutarė nedėti jokių lietuvių skaitytojui skirtų paaiškinimų (išskyrus porą nuorodų, kurių autorė – pati Woolf ir kurios, taip sakant, priklauso kūrinio "korpusui"). Žinia, toks sprendimas leidžia skaityti "Orlandą" sklandžiai, nesiblaškant ir nestabčiojant, tačiau, deja, atima iš smalsesniųjų galimybę plačiau atverti kartais vertas dėmesio tekste pravertas dureles, pro kurias intelektuali ir sąmojinga Virginia Woolf gal ir visai būtų norėjusi juos stumtelėti (antraip kam jas verti?). Juo labiau kad anaiptol ne visos angliško (praėjusio) gyvenimo realijos dažnam lietuvių skaitytojui yra žinomos [Bene geriausiai šią mintį iliustruoja toks pavyzdys. Paskutiniai romano herojės ištarti žodžiai yra: "Laukinė žąsis..." Mums jie nieko (išskyrus paukštį) nereiškia, tačiau angliškai žodžiais wild goose (arba wild goose chase) apibūdinamas tuščias, iš anksto nesėkmei pasmerktas dalykas; bergždžias reikalas; apgaulingas, klaidinantis paaiškinimas. Pasak Rachel Bowlby, tai šelmiška autorės nuoroda, siejama su anksčiau tekste pateiktomis mokslingomis autoritetų citatomis ir primenanti, jog neverta pernelyg jomis tikėti, – pokštas, tyčia pinkliai pateiktas kūrinio suvokimo raktas.] Apskritai paėmus, leidėjams derėjo labiau atsižvelgti į lietuviškąją skaitytojų auditoriją: realijos, kurios Virginios Woolf amžininkams ir bendrakalbiams buvo savaime suprantamos, lietuviškai skaitančiam šiuolaikiniam žmogui jau visai svetimos. Todėl bent šiek tiek paaiškinimų pridėti būtų buvę tikrai ne pro šalį.

Dar vienas klausimas, kurio negalima apeiti, pradėjus kalbėti apie šią knygą, – tai jos pavadinimas; tiksliau, vertėjos (ar redaktorės?) sprendimas vietoje niekatrosios giminės vardo Orlando, kaip yra originale, herojų-heroję vadinti, kai jis vyras, – Orlandu, o kai moteris, – Orlanda. Pavadinimui šiuo atveju panaudota vyriškoji vardo lytis, matyt, dėl to, kad kai mes susipažįstame su herojumi, jis yra vyras.

Bet kam išvis suteikti vardui lytinę priklausomybę, kurios sąmoningai vengė autorė? Galima tai paaiškinti lietuvių kalbos reikalavimais: nekaitomi žodžiai kelia daug sunkumų. Pasitaiko, kad labai sunku sudaryti prasmingą ir nedviprasmišką sakinį, jei į jį būtina įtraukti nekaitomą žodį, – tai puikiai žino vertėjai iš prancūzų kalbos, neretai susiduriantys su tokio pobūdžio pavardėmis: Bernjė, Žari ir panašiomis. Tačiau šiuo atveju kalbame ne apie šiaip asmenvardį, o apie pamatinę herojaus-herojės savybę – apie jo-jos sielos androginiškumą, sąmoningą atsiribojimą nuo lyties suvaržymų. Todėl neutralaus vardo pakeitimas vyriška ir moteriška lytimi vis dėlto neatrodo pateisinamas. Juk net palikus originalųjį Orlando, kalbant apie vyriškąjį ar moteriškąjį jo įsikūnijimą, tebebūtų vartojami atitinkamos lyties įvardžiai jis arba ji.

Žodžiu, galima pasakyti, kad lietuvių kalba išleistasis "Orlandas" ne visai atitinka originalą. Dėl pavadinimo, papildomų paaiškinimų ar nuorodų būtinumo dar būtų galima ginčytis, tuo tarpu indekso, paantraštės ir nuotraukų paaiškinimų dingimas vis dėlto gerokai iškreipia viso teksto suvokimą.

Virginią Woolf versti į lietuvių kalbą nėra lengva. Kalbai, žodžiams, rašymo stiliui ji skiria daug dėmesio ("Turim tol gludinti žodžius, kol jie taps plonytėliausiais mūsų minčių apvalkalais", p. 118). "Orlando" stilius veržlus, lakus, sakiniai dažnai ilgi, laisvos formos, plaukte plaukiantys. Autorė čia užsižaidžia gamtos aprašymais, čia imasi vardyti ilgiausius daiktų sąrašus, čia tarsi kronikininkė objektyviai fiksuoja įvykius, čia prapliumpa trumpais, iškalbingais apibūdinimais ar jausmų išraiškomis, čia staiga familiariai kreipiasi į skaitytoją. Vertime ši stilių įvairovė perteikta lanksčiai ir tiksliai. "Todėl kasdieniškiausias pasaulyje veiksmas, pavyzdžiui, atsisėsti prie stalo ir prisitraukti rašalinę, gali atgaivinti tūkstantį keisčiausių, niekaip nesusijusių nuotrupų, kartais ryškių, kartais blausių, tai kyburiuojančių, tai striuoksinčių, nukarusių arba išdidžiai plevėsuojančių kaip ant virvės gūsingame vėjyje išdžiaustyti keturiolikos asmenų šeimos apatiniai" (p.53). ["Thus, the most ordinary movement in the world, such as sitting down at a table and pulling an inkstand towards one, may agitate a thousand odd, disconnected fragments, now bright, now dim, hanging and bobbing and dipping and flounting, like the underlinen of a family of fourteen on a line in a gale of wind".] Išradingai ieškoma muzikinių sąskambių, kad lietuviškas tekstas atitiktų originalą. Orlandai susitikus Marmadiuką Bontropą Šelmerdiną, kiekvienas iš jų atkreipia dėmesį į kito vardo skambesį: "Jis turėjo kažko romantiško ir riteriško, aistringo, liūdno, bet ryžtingo, ir tai derėjo su laukiniu, tamsiaplunksniu vardu – vardu, kuris Orlandai priminė pilkšvai mėlyną kovų sparnų spindesį, kimų kranksintį juoką, gyvatiškai vingrų plunksnų sklendimą į sidabrinį tvenkinuką ir dar tūkstantį kitų dalykų, kurie netrukus bus aprašyti. (...) ...tas, kas pamato saulės nutviekstą pietų jūrų laivą iškeltomis burėmis, išdidžiai plaukiantį Viduržemio jūra, tas iškart sako "Orlanda", – paaiškino jis". Lietuviškai šie sakiniai aidi labai panašia tonacija, kaip angliškieji.

Pažymėtinas ir vertėjos sugebėjimas meistriškai atkurti Virginios Woolf tyčia ar nejučiomis parodijuojamą savo pačios kitų kūrinių stilių. Pavyzdžiui, epizodas iš Orlandos (gyvenančios jau "šiais laikais") apsilankymo Haid parke tarsi pažodžiui perkeltas iš kito romano – "Ponios Dalovėj" ("Mrs Dalloway"), parašyto prieš ketverius metus, 1924-aisiais:

"– Žaislinis laivelis, žaislinis laivelis, žaislinis laivelis, – kartojo Orlanda, įteiginėdama sau, kad nei Niko Grino straipsniai apie Džoną Doną, nei aštuntos valandos skelbimai, nei testamentai, nei Gamyklų įstatymai neturi reikšmės; reikšminga tai, kas nenaudinga, staigu, aistringa; tai, kas kainuoja gyvybę; raudona, mėlyna, violetiška; purslas; kaip tie hiacintai (ji ėjo pro puikią lysvę); nesuteršta, nepriklausoma, be žmogaus prigimties ydingumo ar rūpinimosi į save panašiais; kas nors neapgalvota, juokinga "kaip mano hiacintas, tai yra mano vyras Bontropas; štai kas reikšminga – žaislinis laivelis Serpentine, tai beribė... laimė" (p. 193). (Beje, šioje ištraukoje vėl išryškėja jau minėtas paaiškinimų trūkumas: ar nesmalsu, kas gi tie "aštuntos valandos skelbimai" arba "Gamyklų įstatymai"? Tik dėl to, kad turiu gerą anglišką leidimą, lengvai sužinau, jog čia Woolf mini nepaprastai daug tuo metu Anglijoje priimtų darbo teisės aktų, ir dar kartą įsitikinu, kaip tiksliai rašytoja kaskart atkuria herojaus-herojės gyvenamą laiką ir vietą.)

Kitas keblumas ar sunkumas, su kuriuo susiduria vertėja, būdingas toli gražu ne vien šiai knygai. Labai dažnai, verčiant literatūrinius išsilavinusių anglakalbių autorių tekstus, o ypač tais atvejais, kai juose esama ekskursų į istoriją, vertėjui tenka pripažinti, kad lietuvių kalboje sunku, o kartais ir neįmanoma rasti visų žodžių atitikmenų. Imkime Elžbietos (arba, jei norime, Shakespeare’o) laikus bei jiems būdingą kalbėseną. Ji gerokai skiriasi nuo šiuolaikinės (ar, veikiau, klasikinės) anglų kalbos, turbūt ne mažiau negu kokia nors Bretkūno "Postilė" nuo dabartinių lietuviškų romanų. Tiesa, anglų literatūrinės kalbos vartosenoje susiformavo savotiškas minimalus žodynas, su kurio pagalba tekstui galima suteikti XVI a. atspalvį (pavyzdžiui, "Orlande" tam tikslui Woolf vartojami žodelyčiai forsooth ar sultingas, miglotai nešvankus keiksmas stap my vitals; lietuviškai jie apytiksliai išversti kurgi ne ir kad mane kur velniai nujotų, tačiau, kitaip negu originale, nesukuria konkrečios kultūrinės atmosferos). Panašiai ir įvairių istorinių drabužių pavadinimai. Vertėja atidžiai ir vaizdingai įvardija visus tuos krinolinus, apsiaustus su apvadais, odines liemenes ir panašius drabužius, nors neretai drabužius tenka tiesiog aprašinėti, užuot vadinus vienu žodžiu, kadangi tokio žodžio paprasčiausiai nėra. Aprašymo metodas dažniausiai pasiteisina, nes leidžia sukurti tikslų kaip originale vaizdą (pvz., pamuštas kailiu apsiaustas daug informatyvesnis už tiesiog apsiaustą). Visgi pasitaiko vienas kitas atvejis, kai sakinio prasmė nenukentėtų, pavartojus bendresnį žodį (sakinyje: "Mat kitoms mintims gera būti ir atsietinėms, o šita nenurims, kol neapsivilks kūnu ir krauju, moterišku apsiaustu ir apatiniu sijonu, vyriškomis trumpomis prigludusiomis kelnėmis (orig. hose) ir odine striuke" visai pakaktų žodžių vyriškomis kelnėmis, nes čia svarbus ne smulkmeniškai tikslus vaizdas, o apibendrinti vyrų ir moterų dėvimi drabužiai).

Jei jau pradėjome kabinėtis, galėtume nurodyti, kad Orlandui pirmąkart puotaujant su Niku Grinu buvo pilstomas ne "saldusis maderos vynas" (p. 58), o ne mažiau saldi malvazija (angl. Malmsey), juo labiau kad, antrą kartą susitikusi po ketverto šimtmečių, Orlanda su tuo pačiu Grinu jau malvaziją ir geria (p. 187). Lietuviškai nepaminėti liko ir asfodelai, arba plėnūnės (angl. asphodel), kurios ir 9, ir 49 lietuviškojo teksto puslapiuose vadinamos geltonaisiais narcizais (angl. daffodil). Truputį gaila, nes plėnūnė – gana dažnai pasitaikantis, romantikų mėgstamas simbolis; ji minima "Odisėjoje" ir laikoma Hado gėle: plėnūnėmis apaugusiomis lankomis vaikšto mirusiųjų vėlės. Anglų poetai klasikai (Miltonas, Pope’as, Tennysonas) kalba apie sielas ar šešėlius, gyvenančius geltonose plėnūnių lankose. Tad pirmame romano puslapyje minimi Orlando protėviai, kurie "šuoliavo raiti per narcizais sužydusius laukus", iš tikrųjų jau jojo mirusiųjų karalystės laukais (ridden in the fields of asphodel).

Tačiau keblumus įveikia ir smulkmenas nustelbia įkvėptai, pagarbiai ir su išmanymu atliktas šio žavaus, sudėtingo, intelektualaus, pašaipaus romano lietuviškasis vertimas. Dar viena ištraukėlė, įrodanti (jei tai dar reikia įrodinėti), kad vykęs vertimas pasižymi ir originalo galia, ir ritmika, ir grožiu: "Brydodamas ligi kelių vandenyje, jis apibėrė neištikimą moterį visomis užgaulėmis, kokios tik buvo tekusios jos lyčiai. Neištikima, nepastovia, žodlauže vadino jis ją, nelabąja, svetimautoja, klastūne; ir sūkuringi vandenys nusinešė jo žodžius, o jam prie kojų išmetė sudužusią puodynę ir šiaudagalį" (p. 43). (Standing knee-deep in water he hurled at the faithless woman all the insults that have ever been the lot of her sex. Faithless, mutable, fickle, he called her; devil, adulteress, deceiver; and the swirling waters took his words, and tossed at his feet a broken pot and a little straw.)

 

Publikuota savaitraštyje Literatūra ir menas 2006-03-10 Nr. 3086