Vytautas Kubilius

VERTĖJAI KELIA DIDELĘ KULTŪROS NAŠTĄ 

Kalba, pasakyta Tarptautinės vertėjų - šv. Jeronimo - dienos minėjime 2003-09-30

Kai užeini į knygyną, atrodo, kad verstinė literatūra galutinai užgožė originaliąją lietuvių literatūrą su savo "dvidešimtojo amžiaus aukso fondais". Knygų leidybos statistika to įspūdžio nepatvirtina, bet ir neišsklaido. 2000 metais išleista 3363 originalios knygos ir 2508 vertimai.

Lietuva išgyvena tikrą vertimų bumą, ir vertėjo profesija šiandien yra labiausiai reikalinga iš visų filologijos profesijų. Laukia vertimų dešimtys tūkstančių Europos Sąjungos įstatymų ir NATO instrukcijų. Verčiami vadovėliai viduriniosioms ir aukštosioms mokykloms. Tas vertimų bumas truks keletą ar keliolika metų, kol anglų kalba taps antrąja lietuvių kalba, kaip Skandinavijoje. Danijoje jau nebeverčiami vadovėliai aukštosioms mokykloms – per brangu ir nėra reikalo.

Per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasikeitė originaliosios knygos autoriaus ir vertėjo padėtis. Geros kokybės vertimai, remiami užsienio valstybių, dar gali išmaitinti darbštų vertėją, žinoma, tik vieną kitą, o gyventi iš originaliosios kūrybos – savižudybė. Vertėjas nesiima versti didesnės knygos, neturėdamas sutarties, o romanistas rašo savo romaną 2–3 metus, neturėdamas jokios garantijos, kad jo kūrinys bus išleistas ir pusėtinai apmokėtas. Visa bėda, kad leidyklos ir su vertėjais atsiskaito taip pat nereguliariai, kaip ir pieno bendrovės su pieno statytojais. Tai trukdo į meninio vertimo sritį įsitraukti jaunajai kartai, kuri jau pažįsta verčiamos knygos pasaulį iš arti, išmaišiusi Europą skersai ir išilgai.

Atsimenu, kaip Valdas Petrauskas, prancūzų ir lietuvių kalbų žodyno autorius, "perestroikos" metu su rašytojų ekskursija atvykęs į Paryžių, stebėjosi ir džiaugėsi, kad gali susikalbėti su gyvu prancūzu. Tai buvo pirmas susitikimas su šalimi, kurios literatūrą jis gausiai vertė į lietuvių kalbą. Tokia buvo absoliučios vertėjų daugumos dalia – jie versdavo užsienio literatūrą neregėję savo akimis tos šalies ir nebendravę su jos žmonėmis.

Verstinė literatūra, kaip ir originalioji, nebėra planinio ūkio dalis. Verstinių knygų sąrašas nebekišamas į vietinės ir maskviškės partinės kontrolės malūną. Kiek reikėjo gudragalviavimo, pataikūniškų tostų ir Lenino premijos laureatų parašų, kad F.Kafka būtų įtrauktas į "Pasaulinės literatūros biblioteką". Dabar versk, ką nori. Nebėra jokių geležinių informacijos ir mąstymo užtvarų. Niekur kitur laisvės prerogatyva, regis, nebuvo tokia naši, kaip vertimų srityje.

Reikia pripažinti, kad lemtingas vaidmuo keičiant Lietuvos žmonių mąstymą šituo istorinių lūžių laikotarpiu atiteko ne originaliajai literatūrai, o verstinei knygai. Esmingai pasikeitė jaunosios kartos regėjimo horizontai, sąvokų turinys, konceptualaus mąstymo pajėgumas įgyvendinus Atviros Lietuvos fondo sudarytą XX amžiaus intelektualinio lobyno vertimų programą. Niekada nebuvo tiek daug išleidžiama kapitalinių filosofijos, sociologijos, istorijos, menotyros verstinių veikalų, šakinių enciklopedijų, kaip dabar (ko verta vien tūkstantlapė N.Davieso "Europa"!). Mes gyvename tuose pačiuose minties kvadratuose, kartu su J.Derrida ir J.Habermasu, S.Sontag ir H.Arendt, M.Foucault ir J.Baudrillard’u, J.Ortega y Gassetu ir U.Eco. Lietuva nebėra provincinis Europos užkampis – galima tik stebėtis leidėjų ir vertėjų orientacija bei veržlumu. Lietuvių filologija, regis, anksčiausiai įstojo į Europos Sąjungą, aplenkusi valstybės institucijų tvarkomas sritis.

Didžiausias pastarojo dešimtmečio žygis – fundamentalių filosofijos veikalų – nuo antikos iki Kanto, Hegelio ir Nietzsche’s vertimai į lietuvių kalbą. Neįprastiems terminams, sudėtingoms sąvokų konfigūracijoms, per visą puslapį nusidriekiančiai daiktavardinei sintaksei ir aforizmų elegancijai reikėjo ieškoti resursų lietuvių kalbos nejudintuose kloduose. Arvydas Šliogeris, vienas iš vertėjų, turintis stiprų poetinės intuicijos jausmą, sugebėjo nukalti ekspresyvius naujadarus ir suteikti verstiniam tekstui minties gimimo būtent šią akimirką įspūdį. Nemaža tų naujų terminų jau prigijo mūsų originaliojoje poezijoje (nebūtis, niekis). Lietuviškos eseistikos suklestėjimas ar bent jos intelektualinis podirvis bei meditacinė stilistika vienaip ar kitaip buvo brandinama verstinės filosofinės ir intelektualinės literatūros. Intelektualinio mąstymo lankstumas, polėkis, grožis – štai kas yra nauja šiandieninėje mūsų kultūroje. Ir vertimų nuopelnas čia svarus.

Lietuvių literatūrinė kalba, išaugusi iš kaimo gyvosios kalbos versmių (estai savo literatūrinę kalbą veda iš Biblijos vertimų), pasirodė pakankamai turtinga ir lanksti išreikšti sąvokoms, kurių nebuvo ligi tol lietuviškoje vartosenoje, arba realijoms, kurios ligi tol buvo visiškai nežinomos. Regis, jau nebėra jokių specifinių sričių, kurių negalėtų įvardinti lietuviškas žodis po to, kai pasirodė Egipto ir Tibeto liturginės knygos, senieji Islandijos tekstai, indiškomis realijomis atausti S.Rushdie romanai, viduramžių alchemijos kvapu alsuojantis U.Eco romanas, sudėtingiausio prasminio šifro J.Joyce’o kūrinys "Ulisas". Lietuvių poetiniam žodžiui jau įkandamas toks enciklopedinis istorinių, mitologinių, politinių realijų koliažas, įvairių stilistikų mišinys kaip E.Poundo "Cantos".

Jei imtumėme svarstyti, kieno didesnis indėlis plečiant lietuvių literatūrinės kalbos raiškos galimybes – meninio vertimo ar originalios literatūros, manau, kad tektų pripažinti pirmavimo vaidmenį vertimams (D.Urbo, M.Miškinio, A.Dambrausko). Tokio plataus žodyno, tokios judrios sintaksės, tokios frazeologizmų žaismės neturėjo sovietmečio originalioji proza ir poezija.

Liaudiškoji kalbos stichija ir XX amžiaus lietuvių literatūrinės kalbos sterilumas mažiausiai buvo dosnus miesto žargonams, "blatnųjų" dialektams, lagerinei terminijai. Lietuviškos socialinės grupės nepajėgia susikurti savo naujų lietuviškų frazeologizmų, ir vertėjui dažnai tenka pačiam nusikalti lietuviškus žargonizmų atitikmenis (tai sėkmingai darė A.Danielius versdamas H.Milerio "Ožiaragį", T.Četrauskas – G.Grasso "Skardinį būgnelį"). Vertimai įtraukė į skaisčiai drovią lietuvių literatūrinę kalbą apsčiai "seksualinės revoliucijos" įteisintų terminų ir įvaizdžių, paskatino vartoti vulgarųjį žodyną, kuris tapo net interneto pokalbių stilistikos štampais. Tačiau miesto padugnių kalba tebedvelkia labiau drungna literatūrine stilizacija negu griaudėjančiu požeminiu virsmu. Tokios ekspresijos kaip B.Sruogos "Dievų miške" nepavyksta pasiekti nei verstiniame, nei originaliame kūrinyje.

E.Poundas sakė, kad žmogaus ritmas yra nepakartojamas ir nesuklastojamas. Poetinio teksto vertimas yra to ritmo imitacija. Ji daugiau ar mažiau pavyksta tikram poetui, kuris perpranta fonemų slaptaraštį ir gali suteikti eilutėms impulsyvaus tekamumo. S.Geda verčia iš visų kalbų – hebrajų ir ispanų, kinų ir armėnų, lenkų ir italų. Nežinau, ar tai vertimai, ar tik lektūros įspūdžiai, naujų formų pratybos, bet tie tekstai turi poetinės gyvybės. Skaitydamas H.Radausko pokario metais išverstą H.Heine’s poemą "Atta Trolis", stebėjausi, kaip tiksliai perteikiamas žodžių žaismas, vardų ir vietovardžių faktūra. Man atrodo, kad šitą tikslumo kriterijų su natūralia poetinio žodžio dikcija ir dainuojančiu skambumu suderina ir A.A.Jonynas versdamas "Faustą", ir A.Gailius versdamas R.M.Rilke’s "Duino elegijas", ir S.Geda versdamas "Giesmių giesmę". Kai W.Szymborskos ar Z.Herberto eilėraščių knygose greta vertimų spausdinami originalai, vertėjas nebegali savavališkai nuklysti nuo originalo vaizdų ir ritmų. Almanachas "Druskininkų ruduo", panašiai tvarkomas, labai efektingai moko jaunus autorius šiuolaikinių poetinio mąstymo formų (ypač patrauklūs E.Drungytės vertimai iš latvių kalbos).

Vertimai tampa leidybinės industrijos šaka (per metus 2000 vienetų). Be abejo, tokioje masinėje produkcijoje nemažai prastų darbų.

Kai magistrė, stodama į doktorantūrą, savo darbų sąraše nurodo 15 verstinių knygų, sunku patikėti, kad tie vertimai būtų aukšto lygio. Privačios leidyklos nebeišgali parūpinti kruopščios redaktūros, kadaise praktikuotos "Vagoje". Universitetuose vedami vertimų seminarai, bet nėra vertimų kritikos. Ir vis dėlto manau, kad vertimų lygis Lietuvoje tebėra gana aukštas. Sprendžiu iš vieno pavyzdžio, kuris nėra atsitiktinis. 1982 metais Čikagoje buvo išleistas O.Milašiaus romano "Meilės įšventinimas" vertimas – jis beveik neturėjo meninės prozos žymių. O 2001 m. "Almos litteros" išleistą S.Banionytės šio kūrinio vertimą gali skaityti kaip modernios literatūros šedevrą. Panašų įspūdį palieka skandinavų, vokiečių, italų, čekų prozos vertimai. Vertimų geografijos, žinoma, jau niekas nereguliuoja. Bet negražu, kad mes (išsileidę puikų japonų ir lietuvių kalbų žodyną) nebematome savo artimiausių kaimynų. 2000-2001 metais iš latvių kalbos išverstos 3 knygos, iš estų – viena. Tai reiškia, kad ir jie mūsų nemato.

Vertėjas iš tiesų yra lietuviško meninio žodžio, jo resursų ir stilistikos ugdytojas, kaip ir originalios literatūros kūrėjas. Tad vertimų centras yra reikalingas, kad aiškiau matytumėm, ką gali įveikti ir ko dar negali įveikti lietuviško žodžio energija, absorbuodama pasaulinę kultūrą.

Publikuota "Literatūroje ir mene" 2003-11-07

Nariams

Naujienlaiškis