Irenos Balčiūnienės, Etikos komisijos pirmininkės,

pranešimas visuotiniame LLVS susirinkime 2006-02-28

Kadangi per visus metus į etikos komisiją nebuvo kreiptasi, reiktų manyti, kad jokių etinio pobūdžio nesklandumų mūsų tarpe nekilo.

Todėl per man skirtas 10 minučių norėčiau pasakyti tik kelias savo mintis ar pastebėjimus.

Pirmiausia gali būti, kad etikos reikalavimus esu pažeidusi aš pati.

Paskelbus (2005 10 11) Literatūros vertėjų kreipimąsi į knygų ir laikraščių bei žurnalų leidėjus, radijo ir televizijos laidų rengėjus, žurnalistus, knygų recenzentus, kritikus, šalia knygos autoriaus pavardės ir pavadinimo visada minėti vertėjo vardą ir pavardę, pernai (2005 11 19) šeštadieninė LRT „Kultūros“ laida, vedama Žilvino Piekarsko kaip vieną iš savo temų įtraukė ir šį klausimą. Šioje laidoje kartu su Jurgita Mikutyje, Laimantu Jonušiu, Vladu Braziūnu teko dalyvaut ir man. Jau seniai labiausiai man nepatinkanti šios laidos dalis buvo Aido Puklevičiaus knygų apžvalga, kurioje jis niekada neminėdavo vertėjo pavardės, jau nekalbant apie knygų atranką ir kalbos stilių. Tad pamaniau, kad turime puikią progą atkreipti į tai laidos kūrėjų dėmesį. Deja, mano mintys šia tema buvo iškirptos ir išmestos. Visada maniau, kad mandagia forma reiškiami priekaištai turi būti išsakomi tiesiai, o ne už akių, kad pašnekovas pats galėtų į juos atsakyti.

Tačiau šį kartą tai mano pačios poelgis, todėl jo vertinti neturiu teisės. Tą galit padaryti tik jūs.

Noriu pasidžiaugti, kad mūsų sąjunga užmezgė draugiškus ryšius su kalbininkais, kad jie lankosi mūsų seminaruose, skaito pranešimus, kad galim su jais padiskutuoti. Toks abipusis bendradarbiavimas, o ne įžeidinėjimai, priekaištai, kvailas pūtimasis, tikrai duos daug naudos.

Būtų gera, jei tokie patys santykiai mus sietų ir su redaktoriais bei leidėjais. Žinoma, laiko stoka, kai kurių leidyklų, o gal ir atskirų redaktorių požiūris į savo darbą dažnai nėra toks, koks turėtų būti. Tačiau tikrai nemažai redaktorių, – tokių yra ir mūsų sąjungoje – įdeda be galo daug jėgų, kad vertimo tekstas būtų kuo taisyklingesnis ir meniškesnis. Vieno seminaro metu išgirdau, kaip į nekonkretų daugiskaitinį priekaištą: „Na jau ko tie redaktoriai mūsų rankraščiuose pridaro“ labai skausmingai sureagavo už manęs sėdėjusios „Almos Litteros“ redaktorės. Mano manymu, bet koks priekaištas turi būti tikslus ir pagrįstas. Reikia minėti asmens pavardę ir nurodyti, kur jis klydo, ar ko nepadarė. Tai bus garbinga, ir redaktorius taip pat galės pateikti savo argumentus.

Jau ne kartą pasigirdo minčių, kad mes esame kolegos, draugai, todėl nėra kaip rašyti recenzijos apie vertimą. Esą, įžeisime vienas kitą. Esą, kiekvienam malonu girdėti apie save tik pagyrimus. Tai man primena stručio bandymą slėpti galvą smėlyje. Juk išleista knyga yra viešas daiktas. Ją skaityti ir vertinti gali kiekvienas, ji jau atiduota visų teismui. Jei ne šiandien, tai ryt jos privalumai ir trūkumai bus vertinami. Mūsų darbas sunkus ir sudėtingas, todėl tikrai naivu puoselėti iliuziją, kad atlikom jį tobulai. Ir kuo anksčiau sužinosim savo darbo privalumus ir trūkumus, tuo geriau mums. Žinoma, gali taip atsitikti, kad apie gerą vertimą bus parašyta ne viena recenzija, vardijanti menkus trūkumus, o apie iš tiesų prastą ar net ydingą vertimą niekas neparašys. Bet tada mums vertėtų sudarinėti ir skelbti geriausių ir blogiausių vertimų dvidešimtukus ar trisdešimtukus ir taip formuoti visuomenės nuomonę apie gerą verstinę literatūrą.

Taigi kviečiu stiprinti imunitetą prieš dabar įsiveisusią anonimiškumo bacilą, drąsiai reikšti nuomonę, pasirašinėti savo vardu ir pavarde. Nieko nebijoti. O jei kas, mes visi mūru stosim už savo sąjungos narį.