Prancūzų kultūra – jaukūs ir saugūs namai
Diana Bučiūtė kalbina Vilniaus universiteto dėstytoją, vertėją Genovaitę Dručkutę
 

Kupiškyje gimusi Genovaitė Dručkutė – humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto prancūzų literatūros dėstytoja, paskelbusi daug mokslinių publikacijų ir straipsnių apie prancūzų literatūrą, Lietuvos ir Prancūzijos ryšius, vertimų recenzijų. Negana to, mūsų pašnekovė ir pati yra vertėja, išvertusi iš prancūzų kalbos Margaritos Navarietės pjesių, Marijos Prancūzės „Lė“, „Tėbų romaną“, François René Chateaubriand’o biografinį romaną apie Trapistų ordino įkūrėją „Ransė gyvenimas“, Albert’o Camus pjesę „Teisieji“, Josepho Franko „Atsiminimus iš Vilniaus“. Į lietuvių kalbą ji išvertė Vlado Braziūno ir Marcelijaus Martinaičio poezijos, parengė filologinių prancūzų poezijos vertimų. Knygai „Kupiškis: gamtos ir istorijos puslapiai“ parašė straipsnį „Kazio Šimonio ir Oskaro Milašiaus susitikimas Paryžiuje“, o „Lietuvos valsčių“ serijos tomui „Kupiškis“ – „Kupiškis Juozo Baltušio gyvenime ir kūryboje“. Šiame pokalbyje Genovaitė Dručkutė pasidalins vaikystės prisiminimais, papasakos, kaip tapo filologe ir vertėja, ką jai davė prancūzų kultūra, kaip jos gyvenime atsirado Oskaras Milašius, kokias vertybes išpažįsta, ką veikia laisvalaikiu, kaip apsaugo savo individualią erdvę ir kas jai yra ryšys su gimtine.

D. B.: Gimei Kupiškyje. Ar Kupiškio krašte ir Tavo protėvių šaknys?

G. D.: Gimiau Kupiškyje, į kurį tėvai persikėlė iš Panevėžio, maždaug metai prieš man atsirandant šiame pasaulyje. Abu mano tėvai kilę nuo Rokiškio, šiame krašte ir vieno, ir kito giminės šaknys. Mama gimė Miliūnų kaime (jeigu neklystu, tai Panemunėlio parapija), bet,  močiutės ir mamos kalbose, pasakojimuose daugiausia minėtas artimiausias Suvainiškio miestelis. Keliaujant per mišką, nuo kaimo nutolęs už trijų ar keturių kilometrų. Ten mama ėjo į mokyklą. Tėvo giminė – iš kito rajono pakraščio, nuo Kriaunų, Obelių.

D. B.: Praeitą vasarą pakeliui į Rokiškį su kurso drauge užsukome į Obelių laisvės kovų muziejų, kurio eksponatus sukaupė Tavo bendrapavardis Andrius Dručkus. Partizanų (gal paties Andriaus Dručkaus ar jo giminaičių) nuotraukose, jaunų vyrų veiduose, įžiūrėjome Tavo bruožus...

G. D.: Obelių laisvės kovų muziejuje lankiausi gal prieš dešimtį metų, apžiūrėjau įspūdingą parodą, bendravau su muziejaus įkūrėju Andriumi Dručkumi. Pavardžių sutapimas nėra atsitiktinis, esame giminės, nors tąkart visų šeimos išsišakojimų taip ir neišsiaiškinome. Greičiausiai dėl to, kad aš per mažai žinau: kai mirė tėvas, buvau vos šešerių, dar ne tokio amžiaus, kad būčiau tėtį klausinėjusi apie gimtąjį kaimą, šeimą, vaikystę... Žinau tiek, kiek iš tėčio pasakojimų perdavė mama, bet ji galėjo būti kai ką pamiršusi ar supainiojusi.

D. B.: Kokia buvo Tavo vaikystė? Ar prisimeni „anuos mielus senus gerus laikus, kurie jau nebegrįš“ su svajinga melancholija, kaip poetas Oskaras Milašius? Kokios vaikystės šalies vizijos lanko Tave?

G. D.: Apie vaikystę, ko gero, mes visi galėtume pasakoti be galo be krašto, reikia tik paklausti. Kalbant trumpai, ji buvo laiminga. Atsimenu save gal nuo kokių dvejų su puse ar trejų metų, aišku, tik atskirus epizodus. Tiesa, materialine prasme tai buvo skurdūs metai. Daug ko trūko, ypač po tėvo mirties, kai liko nebaigtas statyti namas, negrąžinta paskola valstybei... Vaikystė be gražių suknyčių, be saldainių, krūvos žaislų ir visokių spalvingų niekučių, taip traukiančių vaikų akis. Vien tai, kas būtinai reikalinga. Tebeturiu išsaugojusi kelis mielus daiktelius, taip pat ir patį mėgstamiausią – batuotą katiną, kurį vis nešiodavau glėbyje, vaikštinėdama su močiute po miestą ir klausydama jos begalinių istorijų. Bet tai laiminga vaikystė, nes buvau labai mylima, globojama, saugojama kaip akies vyzdys, manimi buvo tikima ir pasitikima. Gastonas Bachelardʾas studijoje „Erdvės poetika“ aprašo namus kaip globojančią, saugančią erdvę. Mano gimtieji namai tokie ir buvo – vieta, leidžianti skleistis „auksinėms vienatvės svajonėms ir apmąstymams“, nepakartojama pirmapradės būties ir tapatybės formavimosi erdvė.

Į savo vaikystę žvelgiu ramiai, gyvenu dabartyje, dabartimi. Tačiau kartais, kaip Marcelio Prousto garsiojo romanų ciklo herojui, pakanka stiklo arbatos ir pyragaičio kąsnelio arba netyčia užminti kyšantį grindinio akmenį, ir vaizduotėje sumirga stebuklingo žibinto paveikslai. Tada tereikia patraukti už siūlo galo, ir kamuolys pradeda vyniotis...

D. B.: Kiek žinau, esi knygų aistruolė... Kas išmokė Tave skaityti? Kas įskiepijo meilę knygoms – tėvai, mokykla? Kokios knygos Tave brandino?

G. D.: Niekada nelankiau darželio, mama parodė raides ir kaip iš jų sudėti žodžius. Skaityti išmokau mokykloje, knygos išsyk mane įtraukė ir nebepaleido, nes nėra nieko nuostabesnio už jų sukurtą magišką pasaulį.

O kur mano meilės literatūrai ištakos? Žinoma, pirmiausia namų aplinka. Mama buvo didelė literatūros mėgėja. Vienas ryškiausių vaikystės atsiminimų – jos garsiai man skaitomos knygos, beje, ne vien vaikiškos. Daug poezijos: Antano Baranausko „Anykščių šilelis“, kurį mama, vis iš naujo žavėdamasi, skaitė daugybę kartų, o aš beklausydama kone išmokau atmintinai... Petras Vaičaitis, Maironis, Balys Sruoga, Salomėja Nėris, Paulius Širvys, Vincas Mykolaitis-Putinas... Mama nemėgo pasakų, o man pasakos iki šiol labai patinka. Aš pati, vos pramokusi, skaičiau viską pramaišiui: vaikiškas knygeles, eilėraščius, suaugusiųjų romanus ir apsakymus, ir nesukau sau galvos, kas tinka mergaitei paauglei, o kas ne... Mama mano pasirinkimų griežtai nekontroliavo. Namie neturėjome daug knygų, todėl tempdavome pilnus krepšius iš miesto ir mokyklos bibliotekos.

Mokiausi Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje (dabar Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija). Mokykla buvo labai svarbi: ji padėjo sąmoningo skaitymo pagrindus, mokė atsirinkti knygas, analizuoti, vertinti, daryti išvadas, reikšti nuomonę.

D. B.: Tapai filologe. Gal vaikystėje ir jaunystėje pati rašei? Kodėl pasirinkai studijuoti ne kokią kitą, o prancūzų literatūrą ir kalbą?

G. D.: Šiandien man atrodo, kad niekuo kitu nė negalėjau tapti, tik filologe. Ko gero, jau septintoje klasėje buvau tvirtai apsisprendusi. Smagus klausimas apie bandymus rašyti. Paauglystėje, kol baigiau vidurinę mokyklą, rašiau apsakymus, net romaną buvau pradėjusi, bet beveik niekam savo rašymų nerodžiau. Matyt, laimė, kad laiku atsipeikėjau ir lioviausi.

Buvau gera ar net labai gera mokinė, bet iš tiesų mėgau tiktai kelis dalykus – kalbas, literatūrą, istoriją ir matematiką. Biologija, fizika, chemija man niekada nebuvo patrauklios. Matematika be galo įdomi, ji puikiai lavina loginį mąstymą, struktūros suvokimą ir – svarbiausia – ugdo vaizduotę. Matematiką iki šiol statau į vieną gretą su poezija. Keletą metų lankiau matematikos fakultatyvą, bet vis dėlto nekilo minčių ją studijuoti. Istorijos mokslus atmečiau dėl sovietinės ideologijos suvaržymų, kuriuos gerai suvokiau jau mokyklos laikais. Tuo metu maniau, kad lietuvių kalbą išmokau, perskaičiau visus privalomus ir dar daugiau neprivalomų autorių, ir klasikus, ir šiuolaikinius, lietuvių literatūrą skaičiau ir skaitysiu! Kupiškio vidurinėje mokykloje mokiausi prancūzų kalbos. Todėl prancūzų kalbos ir literatūros studijos buvo labai natūralus pasirinkimas.

D. B.: Ką Tau davė prancūzų kultūra? Ką ji apskritai gali duoti šiais laikais?

G. D.: Prancūzų kultūra man davė be galo daug. Ji suteikė didžiules galimybes patirti nepaprastai įvairų ir turtingą pasaulį, gilintis į prancūzų mentalitetą, tradicijas, gyvenimo būdą, kurie labai skiriasi nuo man įprasto, bet yra be galo žavūs. Vilniaus universitete turėjau galimybę mokytis kitų romanų kalbų, susipažinti su ispanų, italų literatūra. Mano subjektyvia nuomone, lotynų civilizacijos plėtros nulemtas romaniškasis pasaulis, kaip tiesioginis Antikos paveldėtojas, kartu su krikščionybe yra reikšmingiausias Europos formavimosi veiksnys. Ką gali duoti prancūzų kultūra šiais ir visais kitais laikais? Platus, gilus, filosofinis klausimas. Prancūzų kultūra man davė mane pačią, mano savastį, tapatybę, suteikė jaukius ir saugius namus, kuriuose gera būti.

D. B.: 1979 m. baigusi studijas kelerius metus mokytojavai, paskui atsidūrei Vilniaus universitete ir iki šiol jame dėstai. Kuo patrauklus pedagogo darbas? Kuo skiriasi dėstymas mokykloje ir universitete?

G. D.: Baigusi studijas, pagal sovietinę tvarką privalėjau trejus metus „atidirbti“ (taip buvo sakoma) mokykloje. Būčiau nenuoširdi, jeigu teigčiau, kad svajojau apie mokytojos profesiją ar ruošiausi ja tapti. Tokiu atveju būčiau pasirinkusi ne Vilniaus, bet tuometinį Pedagoginį institutą. Treji mokykloje praleisti metai buvo gera patirtis, ją vertinu pozityviai. Buvo įdomu atsidurti kitoje barikadų pusėje, praėjus vos penkeriems metams po mokyklos baigimo.

Darbas mokykloje ir dėstymas universitete turi ir panašumų, ir skirtumų. Universitete savo dalykus dėstau suaugusiems žmonėms, sąmoningai (to labai tikiuosi) pasirinkusiems studijas. Bendravimas su smalsiais, motyvuotais, originaliai mąstančiais, išprususiais jaunais žmonėmis gali atnešti daug džiaugsmo, ir visai nesvarbu jų amžius, ar jie dar mažametės, ar jau paaugusios asmenybės.

D. B.: Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją rašei iš Oskaro Milašiaus kūrybos. Kaip ir kada Tavo gyvenime atsirado šis poetas, pasak vieno prancūzų rašytojo, „dieviškai alsuojantis aukštose viršūnėse“? Į kokias viršūnes jis Tave vedė?

G. D.: Mano gyvenime Oskaras Milašius atsirado 1977 metais gana netikėtomis aplinkybėmis. Tų metų pavasarį buvo minimos šio poeto, rašytojo, mistiko, diplomato šimtosios gimimo metinės. Prancūzų filologijos katedroje dirbęs kviestinis lektorius iš Prancūzijos, be abejo, žinojęs ne tik Oskaro Milašiaus vardą, bet ir jo saitus su Lietuva, surengė nedidelę jam skirtą parodą. Eksponatai – kelios knygos, dokumentų ir nuotraukų kopijos – buvo išdėlioti tame pačiame Filologijos fakulteto sparne, kur buvo įsikūrusi anuometinė katedra, tamsiame užkampyje tarp audiovizualinės laboratorijos ir užsienio filologijos skaityklos. Parodėlė veikė, rodos, tik vieną dieną. Visas detales gerai įsiminiau todėl, kad parodėlė padarė įspūdį ir sukėlė nemažą sumaištį galvoje: kas šis rašytojas, kokia jo kūryba, kodėl nė karto nepaminėtas per literatūros paskaitas? Netrukus į rankas pateko keli Milašiaus eilėraščių vertimai, kurie paakino kuo greičiau susirasti originalus. Ne dėl to, kad vertimai būtų buvę prasti, bet dėl suvokimo, kad šis autorius – nepaprasto talento poetas, unikali asmenybė, išskirtinis atvejis prancūzų literatūroje. Iš pradžių patraukė Milašiaus poezija, susidomėjau jo lituanistine veikla. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad jo kūryba, asmenybė, darbai yra nedalomas vienis. Taip ir įsitraukiau. Anot mano mėgstamų teminės literatūros kritikos atstovų, tarp autoriaus ir skaitytojo sąmonės turėtų užsimegzti simpatijos ryšys. Tarčiau, kad mano atveju taip ir nutiko, Milašių pavadinčiau likiminiu autoriumi. Kuo daugiau skaitau, gilinuosi, tuo labiau aiškėja, jog man vis dėlto pavyko užčiuopti tik menkutį svaiginančios Milašiaus paslapties kraštelį.

D. B.: Ne tik rašai straipsnius, recenzijas apie prancūzų literatūrą, bet ir esi išvertusi senosios prancūzų literatūros ir vėlesnių kūrinių. Nuo ko prasidėjo Tavo, kaip vertėjos, karjera? Koks Tavo požiūris į vertimą? Ar patartum jauniems žmonėms rinktis vertėjo profesiją?

G. D.: Mano, kaip vertėjos, karjera prasidėjo senokai, ne grožinės, o teorinės literatūros vertimu. Anuometinės Vilniaus universiteto užsienio literatūros katedros, kurioje dirbau, vedėja, mano gerbiama ir mylima profesorė Galina Baužytė-Čepinskienė rengė Rolandʾo Barthesʾo literatūros teorijos ir kritikos tekstų rinktinę lietuvių kalba. Ji ir pasiūlė išversti du Barthesʾo straipsnius: „Pasakojimų struktūrinės analizės įvadą“ ir „Teksto malonumą“. Mintis apie vertimą jau kurį laiką kirbėjo galvoje, todėl neabejodama sutikau. Ir tada prasidėjo... grumtynės su gimtąja lietuvių kalba, patyriau ne vieną bejėgiškumo akimirką, kai, sakytum, perregimas originalo tekstas, skaidri mintis užsispiria, piestu stoja ir nesileidžia būti „išguldoma“ lietuviškai. Bet buvo ir daug malonumo, kuris galiausiai pavirto tikru skaitymo, teksto, vertimo malonumu. Rolandʾo Barthesʾo rinktinė „Teksto malonumas“ išleista „Vagos“ leidykloje 1991 metais. Vėliau atėjo laikas kitoms knygoms, kitiems tekstams. Vis dėlto mano vertimų nėra labai daug, akademinis darbas užima didžiąją laiko dalį. Vertimas – pirmiausia atidus skaitymas, sakoma, kad vertėjas yra pats geriausias skaitytojas. Būtina susipažinti ne tik su konkrečiu tekstu, bet ir su visais įmanomais kontekstais, perprasti kalbą, stilių, meninio mąstymo ypatumą.

Ar patarčiau jauniems žmonėms rinktis vertėjo profesiją? Patarčiau bent išmėginti savo jėgas, galimybes ir – klausyti širdies, vidinio balso, kuris visada kužda teisingiausiai.

D. B.: Bendradarbiavimo su poetais Sigitu Geda, Vladu Braziūnu vaisiai – prancūzų poetų François Villono, Charles’io Baudelaire’o rinktinės, Jeano Racine’o tragedija „Faidra“. Šioms knygoms parengei filologinius vertimus. Ar nemėginai pati versti poezijos?

G. D.: Filologiniai, arba prasminiai, vertimai yra arčiausia mano, prancūzų literatūros dėstytojos, tyrėjos, profesijos. Filologinį vertimą suprantu kaip teksto vienetų reikšmių ir prasmių išnarstymą, konteksto išryškinimą, pagalbą pateikiant vertėjui poetui įvairių vertimo galimybių. Labai įdomus etapas, kai abu vertėjai galiausiai susėda kartu ir aptaria bendro darbo rezultatus. Kūrybiškas, įkvepiantis darbas, kartais tenka net karštai pasiginčyti, ieškant geriausios ir tiksliausios išraiškos.

O pati poezijos versti nesiryžtu, manau, kad nepavyktų.

D. B.: Retas atvejis, kai vertėjas verčia ne į savo gimtąją kalbą. O Tu esi išvertusi į prancūzų kalbą lietuvių poezijos.

G. D.: Į prancūzų kalbą esu išvertusi Vlado Braziūno ir dar vieno kito poeto eilėraščių. Pamenu, Vladas Braziūnas rengėsi vykti į prancūzakalbių poetų sambūrį kažin kurioje Europos šalyje ir paprašė išversti kelis eilėraščius. Regis, jo prancūzakalbiai kolegos suprato, apie ką tie eilėraščiai, vertimo „nepasmerkė“... Tačiau kai negyveni natūralioje išmoktosios kalbos terpėje (nors metams bėgant prancūzų kalba pasidarė labai sava), vertimas į ne gimtąją kalbą yra sudėtingas reikalas, geroka avantiūra.

D. B.: Ar dar moki gimtąją tarmę? Ar verčiant teko pasinaudoti jos lobiais?

G. D.: Kupiškėnų tarmę moku, jos išmokau labai natūraliai, namie, nes taip kalbėjo mano mama ir močiutė. Jų gimtasis Miliūnų kaimas, Panemunėlis, Suvainiškis patenka į kupiškėnų-pandėliečių tarmės arealą, todėl ir persikėlus gyventi į Kupiškį joms neteko patirti kalbinio „pertrūkio“. Mama ir močiutė – puikios pasakotojos, aš augau su jų pasakojimais, jų praėjusio laiko istorijomis. Dabar man atrodo, kad mama ir močiutė iš savo gimtinės niekur nebuvo pasitraukusios, jų atsiminimai buvo be galo gyvi, ryškūs, ne praeities, bet dabarties momentai. Močiutė atsiminė ne tik savo vaikystę XX amžiaus pradžioje, bet ir savo tėvų bei senelių laiką. Klausydama mamos ir močiutės, vaizduotėje susikūriau savo Miliūnus su visomis apylinkėmis, kaimo ir Suvainiškio miestelio topografiją su visais gyventojais ir jų linksmais, graudžiais, dramatiškais, tragiškais likimais. Gimtoji tarmė giliai nusėdusi mano sąmonėje, tiktai dabar, deja, nebėra su kuo kupiškėniškai pasikalbėti. Jos galimybėmis, žinoma, tenka pasinaudoti ieškant spalvingesnės išraiškos.

D. B.: Neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyta Tavo versta Paulio Claudelio pjesė „Apreiškimas Marijai“? Ar ima jaudulys klausantis scenoje skambančio savo vertimo?

G. D.: Paulio Claudelio „Apreiškimą Marijai“, režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytą Nacionaliniame dramos teatre, žiūrėjau bent kelis kartus. Mačiau ir kelias repeticijas. Iš tiesų ėmė didelis jaudulys, pirmuosius spektaklius žiūrėjau per ašaras, nekritiškai, paklusdama aktorių vaidybos, jų tariamo teksto, įspūdingos scenografijos (autorius – Vytautas Narbutas), nuostabios muzikos (kompozitorius Algirdas Martinaitis) magijai. Net pamiršau, kad iš scenos skamba mano vertimas. Man be galo artima, svarbi Claudelio misterijos tema, dramine forma išreikštos šventumo, nuodėmės, atpirkimo idėjos, kai žmogaus sąmonė, širdis – nuolatinės kovos laukas, angelo ir šėtono grumtynių arena.

D. B.: Esi pagarsėjusi melomanė. Tave galima sutikti ne tik Vilniaus filharmonijoje, bet ir nuošaliame Paliesiaus dvare, rytiniame Lietuvos pakraštyje.

G. D.: Klasikinė muzika, opera – didysis gyvenimo džiaugsmas greta literatūros. Mėgstu teatrą, nors jaunystėje spektaklius žiūrėdavau gerokai dažniau. Ilgainiui pradėjau teikti pirmenybę laiko patikrintiems klasikos tekstams, nors, žinoma, klasika – plati sąvoka, ne vien praeities kūriniai. Ne vienas XX amžiaus autorius nusipelno garbingo klasiko vardo, džiaugiuosi, kad režisieriai, teatrai juos retkarčiais prisimena.

Geros muzikos, operos mėgėjams Vilnius teikia daugybę galimybių. Yra ne vien Filharmonija, Kongresų rūmai, bet ir nemažai kitų erdvių. Džiaugiuosi tiesioginėmis „Metropoliteno“ operos transliacijomis kino teatre, esu prisiekusi jų lankytoja nuo pat pirmojo sezono.

Paliesiaus dvaras – tikras perliukas, atrastas prieš kelerius metus. Tiktai norint ten patekti reikia turėti automobilį, o aš jo nei turiu, nei vairuoju. Laimė, yra tokių pat kiek „pamišusių“ automobilį turinčių bičiulių, ir visi drauge bent kelis kartus per metus išsirengiame beveik piligriminėn kelionėn į Paliesių.

D. B.: Kokių dar pomėgių turi?

G. D.: Išvardijau, ko gero, jau beveik visus pomėgius. Galėčiau nebent pridėti dailę, keliones.

D. B.: Nesinaudoji kompiuteriu, elektroniniu paštu. Ar tai sąmoningas protestas? Prieš ką?

G. D.: Elektroniniu paštu naudojuosi minimaliai, tik darbe, dalykiniais reikalais. Vis dar delsiu, neįsileidžiu technologijų į namus. Toks mano nusistatymas – gal ne tiek protestas, kiek asmens laisvės, individualios erdvės apsauga. Be to, man patinka rašyti ranka, kaip štai rašau ir šiuos atsakymus! Taip tarsi išlaikau artimą ryšį su tekstu, raštu, popieriaus lapu...

D. B.: Kokias vertybes išpažįsti? Kokias žmonių savybes labiausiai vertini?  

G. D.: Išpažįstamos vertybės – sudėtingas klausimas... Vertinu atsakomybę, profesionalumą, sąžiningumą sau ir kitiems, ir gerumą, nuoširdumą, pagalbą artimui. Matyt, čia derėtų išvardyti Dekalogo priesakus ir prisiminti kiekvienoje širdyje įrašytą Dievo įstatymą, kurių vienaip ar kitaip mėginu laikytis, kiek leidžia mano žmogiškos jėgos.

D. B.: Atrodo, išsaugojai glaudų ryšį su gimtine. Vasaromis ir dabar gyveni Kupiškyje, ar ne? Ką Tau reiškia šis ryšys?

G. D.: Gimtajame Kupiškyje esu pasilikusi, kaip sako prancūzai, „pėdą ant žemės“. Ryšys su gimtine man labai svarbus, vis reikia nors trumpam sugrįžti ir savaip pasitikrinti, kas aš esu, kur esu... Šis ryšys yra neišdildoma, niekaip nepakeičiama mano savasties, mano tapatybės dalis, ir kitaip jau nebus.

Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“, 2018 Nr. 1 (40)

Pokalbis parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2018-uosius paskelbusia prancūzų literatūros metais (LLVS kūrybinę programą remia Lietuvos kultūros taryba).