JORGE LUIS BORGES
Skiriama Nestorui Ibarrai [1]
Iš ispanų kalbos vertė LINAS RYBELIS
Angelai man papasakojo, kad Melanchthonui [2] mirus, pomirtiniame pasaulyje jam buvo pastatyti bemaž tokie pat namai, kokius jis turėjo būdamas gyvas. (Taip nutinka bemaž visiems neseniai nužengusiems į amžinybę, ir todėl jie mano esantys gyvi). Išliko ta pati namų aplinka: pietų stalas, rašomasis stalas su stalčiais, biblioteka. Kai Melanchthonas nubudo šiame būste, jis vėl ėmėsi literatūrinio darbo lyg nebūtų miręs ir per kelias dienas parašė tikėjimo apologiją. Kaip visada, nė žodžiu neužsiminęs apie gailestingumą. Angelai pastebėjo šį praleidimą ir per pasiuntinius pageidavo sužinoti kodėl. Melanchthonas jiems tarė: „Aš nenuginčijamai įrodžiau, kad siela gali atsižadėti gailestingumo ir kad užtenka vien tikėjimo, kad patektum į dangų.” Šiuos žodžius jis ištarė kupinas puikybės, nors nežinojo, kad jau miręs ir kad jo vieta nėra danguje. Tai išgirdę angelai apleido jį.
Po kelių savaičių visi baldai, išskyrus kėdę, stalą, popieriaus lapus ir rašalinę, ėmė tirpti ir galiausiai tapo nematomi. Be to, būsto sienas išmušė drėgnos kalkių dėmės, o grindys sublizgo rūdžių apvadais. Jo paties drabužiai taip pat suprastėjo. Vis dėlto jis rašė toliau. Kadangi ir toliau atkakliai neigė gailestingumą, jį perkėlė į požemius, kur sėdėjo tokie pat teologai, kaip jis. Pabuvęs ten kelias dienas, jis suabejojo savo teiginiu, ir jam leido grįžti. Dabar jis vilkėjo žaliaminės odos drabužiais, bet dėjosi manąs, kad viskas jam tik pasivaideno, ir toliau šlovino tikėjimą ir juodino gailestingumą. Vieną pavakarį jam pasidarė šalta. Tada apėjo namus ir įsitikino, kad jie nėra tokie, kokie buvo jam gyvam esant. Vienas kambarys buvo užverstas nematytais prietaisais; kitas taip sumažėjo, kad į jį nebuvo galima patekti; trečiasis buvo nepasikeitęs, bet jo langai ir durys vėrėsi į didžiulius smėlynus. Galiniame kambaryje buvo tiršta nuo žmonių, kurie jį šlovino ir vis kartojo, kad niekada nebuvo tokio išmintingo teologo, kaip jis. Šios liaupsės jį pamalonino, tačiau vieni garbintojai buvo beveidžiai, o kiti atrodė lyg numirėliai, tad galop jis ėmė jais bjaurėtis ir nepasitikėti. Tuomet jis nusprendė parašyti pagiriamąjį žodį gailestingumui, bet vakare parašyti puslapiai ryte būdavo tušti. Taip dėjosi todėl, kad jis rašė ne iš širdies.
Jį lankė daug neseniai mirusių žmonių, tačiau jis gėdijosi rodytis tokiame varganame būste. Norėdamas juos įtikinti, jog gyvena danguje, jis susitarė su burtininku iš galinio kambario, ir šis apgaudinėdavo atvykėlius menamu spindesiu ir ramybe. Svečiams pasišalinus – o kartais jiems dar nespėjus išeiti, – vėl pasimatydavo skurdas ir dėmės.
Naujausiomis žiniomis burtininkas ir vienas iš beveidžių nusitempė Melanchthoną į smėlynus, kur dabar jis tarnauja demonams.
(Iš Emanuelio Swedenborgo knygos Arcana coelestia [3]).
Komentarai
[1] Nestor Ibarra (1908–?)– prancūzų kritikas ir vertėjas, Lotynų Amerikos literatūros propaguotojas Prancūzijoje, artimas Borgeso draugas.
[2] Philipp Melanchthon (tikr. Schwarzerd; 1497–1560) – vokiečių humanistas, teologas ir pedagogas, Reformacijos ideologas ir Lutherio bendražygis. Veikaluose Bendrieji teologijos principai (Loci communes rerum theologicarum, 1521) ir Augsburgo išpažinimas (Confessio Augustana) išdėstė liuteronybės teologijos pagrindus. Už nuopelnus švietimo srityje buvo pavadintas „Vokietijos mokytoju“ (Praeceptor Germaniae). Dangaus slėpiniai (lot.).
[3] Emanuel Swedenborg (1688–1772) – švedų mokslininkas, mistikas ir teosofas. Po 1744–1745 metais patirtų mistinių regėjimų, plėtojo neoplatonistinę gamtos filosofiją ir kritikavo oficialiąją krikščionybę, pretenduodamas į tikrąjį Biblijos supratimą, paremtą atitikmenų doktrina, pagal kurią visi materialūs žemiškieji dalykai turi dangiškuosius atitikmenis. Pagrindiniai mistinio laikotarpio kūriniai: Dangaus slėpiniai (Arcana coelestia, 12 t., 1747–1758), Apie dangų ir pragarą (De Coelo et Inferno, 1758), Angeliškoji išmintis apie dieviškąją apvaizdą (Sapientia angelica de divina providentia, 1764), Tikroji krikščionių religija (Vera christiana religio, 2 t., 1770–1771) ir kt.
____________________
Versta iš: Jorge Luis Borges. Historia universal de la infamia, Etcetera. – Madrid: Alianza Editorial, 1999.
Vertimas publikuojamas pirmą kartą.