In memoriam
Ramutė Ramunienė

1918 07 09–2015 03 07


Kovo 7 d., eidama 97-uosius metus, mirė iškili prancūzų literatūros vertėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos garbės narė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Ramutė Ramunienė.
Ramutė Ramunienė gimė 1918 m. liepos 9 d. Maskvoje, kur jos tėvus buvo nubloškęs Pirmasis pasaulinis karas, užaugo Marijampolėje. Studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, paskui Prancūzijoje, Grenoblio universitete. Dirbo prancūzų kalbos mokytoja Panevėžyje, mergaičių gimnazijoje. 1944 m. buvo pakviesta į Vilniaus valstybinį universitetą, į besiformuojančią prancūzų kalbos katedrą, čia prancūzų kalbą dėstė iki 1974 m. Tuo pačiu metu dėstė prancūzų kalbą ir Vilniaus dailės institute.
Ramutė Ramunienė jau mokyklos suole žinojo tęsianti pedagogų giminės tradicijas – būsianti mokytoja. Pedagoginį darbą su meile ir atsidavimu dirbo beveik keturiasdešimt metų. Tačiau, susigundžiusi Valstybinės grožinės literatūros leidyklos pasiūlymu, ėmėsi versti Honoré de Balzaco romaną „Pusseserė Beta“ ir užsikrėtė kita aistra – grožinės literatūros vertimu. Per daugiau kaip pusšimtį metų, nuo 1957-ųjų, kai išėjo pirmas jos vertimas, Ramutė Ramunienė išvertė per 50 knygų, pirmenybę teikdama didiesiems prancūzų klasikams. Jos dėka lietuviškai skaitome Balzaco „Pusbrolį Ponsą“, „Slėnio leliją“, „Gobseką“, Stendhalio „Parmos vienuolyną“, „Raudona ir juoda“, Romaino Rolland’o „Žaną Kristofą“, Prospero Mérimée, Guy de Maupassant’o ir Barbey d’Aurevilly noveles, Gustave’o Flaubert’o apysakas, romantikų Chateaubriand’o, Nervalio, Gauthier ir daugybės kitų prancūzų rašytojų kūrinius.
1997 m. Ramutė Ramunienė buvo apdovanota Prancūzijos Garbės Legiono ordinu už nuopelnus šiai šaliai ir jos kultūros sklaidai. 2008 m. vertėjos darbai buvo įvertinti Šv. Jeronimo premija.
Vertėjų bendruomenė prisimins Ramutę Ramunienę kaip puikią, subtilią, didelės erudicijos vertėją, stebinusią darbštumu, kruopštumu, pareigingumu, iš širdies atsidavusią prancūzų literatūrai ir nepadėjusią į šalį vertėjos plunksnos, kol leido jėgos.