Italų k. tekstai „Noriu versti 2014“

EKSPERTO IŠVADOS

Du Rodariai

IT1. O kurgi rimai – tas lengvas Rodario eiliavimas? Nėra jo, vadinasi, nėra reikiamo ritmo nei nuotaikos. Nėra autoriaus ir Kūrinio. Pažodinis vertimas – žaliava tolesniam, tikrajam darbui.
Bet – pagirtina dėl bandymų įveikti, įminti abu tekstus.
IT5. Rimai yra. Bet ar girdite, kad Rodario eilėraštukas ritasi pasišokinėdamas? Kaip skaičiuotė ar Mikės Pūkuotuko dainelė. Dar galima ir turbūt reikia „veržti“, „įtempti“ kalbą – kaip stygas, kad kūrinėlis būtų skambesnis.
Dėl rimo „plauks – lauks“. Taip, sklandus. Formaliai atitiktų rodarišką eiliavimą. Ir licenze poetiche verčiant Rodarį tikrai galioja, nes šio autoriaus fantazijos šuorai ypatingi. Bet net pasakos logika turi savo ribas. Kur jau ten prie kiekvieno rožių krūmo ir prie kiekvieno stalelio – plaukti mariomis. Gal paprasčiau prieiti?
Ir – „poeta“! Kaip Maironio laikais!

Septyni Pazoliniai

Smulkmena, bet svarbi – didžiosios ir mažosios raidės eilučių pradžioje. Reikėtų kaip originale.
„Grįžau“ ar „grįždavau“? Mano galva, originalo imperfetto yra ties presente riba, paskui juk ir pereinama į presente. Taigi būtasis kartinis geriau už dažninį, o dar geriau iškart „griebtis“ esamojo laiko. Esmė neiškrypsta, o laimite daug – iškart supulsuoja poezija.
IT1. „Artėja naktis“ ir pan. – kiek laisviau modeliuojate situaciją, praplečiate, paaiškinate. Ne visada to reikia, bet šiuo atveju – gerai.
Keli nesužiūrėjimai, kai su niekuo nesuderintos formos „pakimba“. „Tūkstantį vakarų jau temdė man pievas...“ Kas čia su kuo susieta? Gal turite galvoje, kad kažkas temdė, bet kai nepasakoma (ir ne taip paprastai numanoma), kas, atsiranda dviprasmybės, tiesiog neaišku. Taip pat neaišku, ką turėjote omenyje „kol kartą ir amžiams“ prišliedamas prie „Ir būsi man tolimas tūkstantį kartų“. Spėju, kad savų motyvų turėjote, bet mįslių ir šaradų skaitytojui nepalikim.
„Bėgant dienai“, regis, įsiterpia kaip pagalys į ratus, be to, netyčinis rimas vienas – dienai – ne pats stilingiausias dalykas.
Pražūtingas vakaras“ – įdomu, bet gal per „stipru“.
Gana vykęs pabaigos variantas, ypač tas „Kaip būti vienam“. Gal dar tiksliau (ar įtaigiau) – „kaip išbūti vienam“.
IT2. Niekas neįrodys, kad „girtas“ blogai ar čia visiškai netinkama. Bet ar ne geriau „apsvaigęs“, „apkvaitęs“?
Kliūva „neaiški tamsa“ (ar ji būna aiški?), „šitaip vienas“, „nuo kada esu gyvas“ (ar taip iš viso pasakytume?).
Solo keliose vietose verčiate „tik“, bet žiūrėkite, kaip pasidaro neaišku: „Tik dieną, o paskui...“ Kas – tik dieną? Ir pabaiga „būti tik“ – lyg iš kitos operos. O solo pirmoji reikšmė? Atitinkanti eilėraščio idėją?
„Tyla viduje iš lemtingo vakaro“ – čia visiškas pažodiškumas nubloškia Jus, kur nereikia.
„Nerimas laikosi krūtinės viduje“ – netiktų ne tik eilėraščiui.
IT3. „Grįžinėjau“ – nelabai vartotina ne tik poezijoje.
Būtina keisti „dvejojančią tamsą“. Sklandžiau ir tiksliau išreikšti tai, ką norite pasakyti junginiu „kol gyvas“, nes pirma mintis, kad turima galvoje „kol dar esu gyvas“, o juk ne apie tai ketinote kalbėti.
„Neišmanau suturėti“ – čia, regis, persistengta norint pasakyti įmantriau (poetiškiau).
IT4. Girtuoklis? Tikrai? Ubriacone?
Jūsų ritmas įdomus, bet pernelyg jūsiškas, kitoks nei autoriaus. Ir tie rimai? Ar jų reikia? Tavęs – nuskęs; debesų – esu. Visai kitoks kalbėjimas.
Ir susidaro šiokio tokio pertekliaus, plepumo įspūdis: „išgyvenau daugybę aš / nebemačiau aš jau“.
„Kalnų didybės“, „žalios žolės“: dekoratyvumas ima gožti esmę – geluonį. Autorius taupesnis, glaustesnis, todėl – skaudesnis.
IT6. „Pabūti vienas“? „Būti“, „išbūti“ – geriau. „Netikra tamsa“? „Kol gyvuoju“ irgi ne į dešimtuką. „Tik dienoje“ – ne ta solo reikšmė, o dar vietininko nestilingumas (ar klaida). „Sustabdyti kančią“ – gal verta ieškoti kito veiksmažodžio. „Drąskančios“ – patikrinkite rašybą.
IT7. Kartojuosi dėl „girtuoklio“ ir „miglotos tamsos“. „Man aptemdė akims“ – čia susipjauna naudininkai. „Ir paskui, amžiams“: kai išversta pažodiškai, tas „ir paskui“ atrodo nemotyvuotas, neprišlietas prie nieko.
IT8. Gana įdomūs, saviti sprendimai: „tamsos nežinioje“, „neleido man matyti“, „neišvengiamo vakaro“, „slenka krūtinėn“. Neblogai.
Apie „tik dieną“ ir „kol gyvenu“ jau kalbėta.
IT1-8. P. P. P. eilėraščio esmė – gėla. Kaip ją perteikti? Leksika ir ritmu, tai yra žodžių tvarka, išdėstymu. Nesvarbu, kas tuos žodžius parenka ir išrikiuoja – įkvėpimas ar juodas darbas. Poezijos vertimams pravarčią pagavą paprastai geriau išlavina tie, kurie patys kuria poeziją.
Bendras įspūdis – netolygumas. Kai kas užčiuopta, kai kur – paleista iš rankų. Gal neįsiskaityta, gal neįsijausta? Bet kur toks ekspertas, kuris išaiškintų, ką reiškia įsijausti ir kaip tai padaryti?
Yra ką tikslinti, gludinti. Siekti, kad būtų aiškiau, sklandžiau, kai kur paprasčiau. Yra kur tobulėti. Ar yra dėl ko tą daryti, ar verta – šitą sprendžiate patys.
Labiau aptarėme leksikos, gramatikos, stilingumo dalykus. O poetikos paslaptys? Klaustukų ir neaiškumų jums, žinoma, liko. Gal šiuo bei tuo pravers pateikiami vertimų pavydžiai?

Audrius Musteikis

 

Pier Paolo Pasolini
*
Grįžtu be tavęs, tartum apkvaitęs
ir nebepakeliu vienumos, kai vangius
vakaro debesis tirpdo
švelni sutema.
Esu tūkstantįkart patyręs šitą vienatvę,
nuo gimimo, ir tūkstantis tokių
vakarų temdė man žolę ir kalnus,
žemę ir dangų.
Vienas perdien, paskui ir lemtingo
vakaro tyloje. Dabar irgi, apkvaitęs,
grįžtu be tavęs, o šalia
tiktai šešėlis.

Ir tolimas būsi tūkstantįkart,
ir jau amžinai. Neištversiu
nerimasties tos, draskančios širdį,
to vienišumo.

 

Gianni Rodari

*

Kur pasakos gyvena?
O juk visur jos tūno:
mediniame stalely,
stiklinėj, rožių krūme.
Jos tūno tylutėliai,
nebyliai nusiteikę:
tai miegančios gražuolės
ir jas pažadint reikia.
Jei princas ar poetas
bučiuot jų neateis,
vaikelis savo pasakos
vis lauks ir lauks tuščiai.


 

TEKSTAI ORIGINALO KALBA

Pier Paolo Pasolini
(1922 – 1975)

Senza di te tornavo, come ebbro,
non più capace d’esser solo, a sera
quando le stanche nuvole dileguano
nel buio incerto.
Mille volte son stato così solo
dacché son vivo, e mille uguali sere
m’hanno oscurato agli occhi l’erba, i monti,
le campagne, le nuvole.
Solo nel giorno, e poi dentro il silenzio
della fatale sera. Ed ora, ebbro,
torno senza di te, e al mio fianco
c’è solo l’ombra.

E mi sarai lontano mille volte,
e poi, per sempre. Io non so frenare
quest’angoscia che monta dentro al seno;
essere solo.


Gianni Rodari
(1920 – 1980)

Le favole dove stanno?
Ce n’è una in ogni cosa:
nel legno del tavolino,
nel bicchiere, nella rosa.
La favola sta lì dentro
da tanto tempo, e non parla:
è una bella addormentata
e bisogna risvegliarla.
Ma se un principe, o un poeta,
a baciarla non verrà,
un bimbo la sua favola
invano aspetterà.

 

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

IT1
Pjeras Paolas Pazolinis
(1922 – 1975)

Grįžau be tavęs lyg apkvaitęs,
Būt vienas daugiau vakarais nebemoku,
Kai debesys sklaidos nuvargę,
Artėja naktis.
Jau tūkstantį kartų, kol gyvas esu,
Buvau aš toks vienas, ir tūkstantį tokių pat vakarų
Jau temdė man pievas ir kalnus,
Ir debesis, ir laukus.
Vienas bėgant dienai ir vakarui pražūtingam
Tylint. Ir dabar lyg apkvaitęs
Grįžtu be tavęs, o lydi mane
Tik šešėlis.

Ir būsi man tolimas tūkstantį kartų,
Kol kartą ir amžiams. O, kad žinočiau, kaip nuraminti
Krūtinėje kylantį skausmą,
Kaip būti vienam.


Džianis Rodaris
(1920 – 1980)

Kur slepiasi pasakos?
Ogi visur jų po vieną yra:
Staliuko medienoj,
Stiklinėje, rožėj.
Štai, pasaka ten, viduje,
Jau tūno daug laiko ir tyli.
Ji lyg miegančioji gražuolė –
Ją reikia prikelti.
Bet jeigu koks princas arba poetas
Bučiuot niekad jos neatklys,
Vaikeliui savos pasakaitės
Sulaukti, deja, nepavyks.

__________________________________

IT2
Pier Paolo Pasolini

Be tavęs grįžau, kaip girtas
nebegalėdamas būti vienas, vakare
kai pavargę debesys išnyksta
neaiškioje tamsoje.
Tūkstantį kartų buvau šitaip vienas
nuo kada esu gyvas, ir tūkstantį vienodų vakarų
man aptemdavo akyse ir nebematydavau žolės, kalnų,
kaimų, debesų.
Tik dieną, o paskui tyla viduje
iš lemtingo vakaro. Ir dabar, girtas,
grįžtu be tavęs, ir šalia manęs
yra tiktai šešėlis.

Ir būsi toli nuo manęs tūkstantį kartų,
ir tada, amžinai. Aš nežinau kaip sustabdyti
šį nerimą, kuris laikosi krūtinės viduje;
būti tik.

___________________________________

IT3
Pier Paolo Pasolini

Be tavęs grįžinėjau kaip girtas,
nebegalįs būti vienas vakarą,
kai debesys išsisklaido pavargę
po dvejojančią tamsą.
Tūkstančius kartų buvau šitoks vienišas,
kol gyvas, ir tūkstančiai tokių vakarų
užtemdė man žolę, kalnus,
debesis, arimus.
Vienišas dieną ir paskui lemtingo vakaro
tylumoj. O dabar apgirtęs
grįžtu be tavęs, ir mano pašonėj –
viso labo šešėliai.

Ir man būsi nutolęs tūkstančius kartų,
o po to – amžinai. Neišmanau suturėti
šito sielvarto, kuris auga krūtinėj;
sielvarto būti vienam.

___________________________________

IT4
Pier Paolo Pasolini
(1922 – 1975)

Grįžau aš kaip girtuoklis be tavęs,
Nebegaliu daugiau išbūti vienas,
Kai vakare pavargę debesys nuskęs,
Abejonių pilnoje tamsumoje.
Tūkstančius jau kartų aš buvau toks vienas,
Išgyvenau daugybę aš vienodų vakarų.
Nebemačiau aš jau kalnų didybės, žalios žolės nei kaimo, debesų...
Tik dieną gyvas aš esu,
Po to atslinks tyli, tamsi nakties tyla.
O dabar...Grįžau aš kaip girtuoklis, kaip šešėlis be tavęs.

Ir būsiu aš toli daugybę kartų.
Po to, toli aš liksiu amžinai.
Nebežinau, kas sukelia krūtinėje šį jausmą kartų...
Vienatvė.

____________________________________

IT5
Gianni Rodari

Pasakos, kur jų ieškoti?
Visur tų pasakų apsčiai:
Tūno rožėje, stiklinėj,
Stalelio medy jų namai.

Tačiau jos tyli, nekalba,
Nuo seno slepiasi daiktuos,
Tikros miegančios gražuolės –
Prabudint turi jas kas nors.

Bet jei princas ar poeta
Bučiuot jų mariomis neplauks,
Vaikelis savo pasakos
Lauks lauks, bet nesulauks.

____________________________________

IT6
Pier Paolo Pasolini
(1922 – 1975)

Be tavęs grįždavau, tarsi apsvaigęs,
nesugebėdamas pabūti vienas, vakare,
kai debesys pavargę išsisklaido
tamsoje netikroje.
Tūkstančius kartų buvau toks vienišas
kol gyvuoju ir tūkstančiai vienodų vakarų
man aptemdė prieš akis žolę, kalnus,
laukus, debesis.
Tik dienoje, o vėliau tyloje
fatališko vakaro. Ir dabar, apsvaigęs,
grįžtu be tavęs, o šalia manęs
tiktai šešėlis.

Ir būsi toli tūkstančius kartų,
o paskui per amžius. Nebemoku sustabdyti
šios kančios, drąskančios krūtinę –
būti vienas.

__________________________________

IT7
Pier Paolo Pasolini
(1922 – 1975)

Be tavęs grįždavau, kaip girtuoklis,
daugiau nebegalintis būti vienas, vakare,
kai pavargę debesys išsisklaido
miglotoje tamsoje.
Tūkstantį kartų buvau toks vienišas
nuo tada, kai esu gyvas, ir tūkstantis tokių vakarų
man aptemdė akims žolę, kalnus,
laukus, debesis.
Vienišas dieną, ir paskui lemtingo vakaro
tyloje. Ir dabar, girtas,
grįžtu be tavęs, o šalia manęs
yra vien tik šešėlis.

Ir būsi man tolimas tūkstantį kartų,
ir paskui, amžiams. Aš nemoku sustabdyti
šio sielvarto, kuris auga krūtinėje;
būti vienišam.
___________________________________________

IT8
Pier Paolo Pasolini

Be tavęs grįždavau, lyg girtas,
Nebepajėgiantis būti vienas, vakare
Kai pavargę debesys sklaidosi
Tamsos nežinioje.
Jau tūkstantį kartų buvau toks vienas
Kol gyvenu, ir tūkstantis tokių pat vakarų
Neleido man matyti žolės, kalnų,
Laukų, debesų.
Tik dieną, o po to tyloje
Neišvengiamo vakaro... Ir dabar, apsvaigęs,
Grįžtu be tavęs, o mano pašonėje
Tik šešėlis.

Ir būsi toli nuo manęs dar tūkstantį kartų,
O po to amžinai. Negaliu sulaikyti
Šio nerimo, kuris slenka krūtinėn,
Būti vienam.