EKSPERTĖS IŠVADOS
Pirmiausia prisipažinsiu, kad nė iš tolo negaliu vadintis poezijos eksperte. Veikiau esu viena iš jūsų, mielieji konkurso dalyviai, tik pradinukė poezijos vertėja. Tad kaip atsidūriau tarp gerokai labiau patyrusių kolegų? Ogi įsmukau slapta, meilės graikų literatūrai vedama, kaip vėliava prisidengusi beveik vieninteliu savo verstu poetu – 1963-iųjų nobelistu Jorgu Seferiu. Nieko nuostabaus, kad konkursui teikiau jo eilėraštį – ne tik dėl to, kad silpnai rimuotojai palankesnė negriežta eilėraščio forma. Tarp graikų rašytojų nerandu savo dvasiai artimesnio kaip šis poetas diplomatas, išmaišęs pusę pasaulio, amžinai kankinamas nostalgijos, melancholiškai žvelgiantis į antikos griuvėsius ir apmąstantis dramatišką Graikijos istoriją ir žmogaus lemtį.
Konkursui pateiktas eilėraštis paimtas iš rinkinio „Laivo žurnalas III“ (pavadinimą siūlyčiau versti taip, o ne pažodžiui, „Denio dienoraštis“), kurį Seferis parašė apsilankęs Kipre, bet „Atminties II“ paantraštė Efesas – nuoroda į garsų senovės graikų miestą Mažosios Azijos pakrantėje. Ar eilėraščiui svarbu veiksmo vieta ir laikas? Minėdamas marmurinių vartų liekanas, didįjį kelią, vedantį į uostą (jau užžėlusį), tuščius Jonijos pajūrio teatrus (apleistas ne tik Efesas), Seferis tapo tikroviškas, įtaigias dekoracijas, kurių fone susitinka praeitis ir dabartis, skleidžiasi poeto mintys, jausmai, nuotaika, žadinami sugriuvusio pasaulio ir jį supančio gamtovaizdžio.
Prieš versdama eilėraštį visada skaičiuoju skiemenis, dėlioju kirčius, mėginu atsekti metrą, bet kai griežto metro nėra, belieka garsiai skaityti eilėraštį ir pagauti jo ritmą. Graikiški žodžiai dažnai ilgesni negu lietuviški, o dar prisideda artikeliai, kurių galima nekirčiuoti, taigi graikiška melodija banguoja platesnėmis vilnimis, bet reikėtų bent jau nestabdyti bangavimo.
Skaitydama visus tris vertimus, ritmą jutau ir tikiuosi, kad jis atsirado vertėjų pastangomis, o ne atsitiktinai, bet vis dėlto visuose vertimuose viena kita eilutė stringa, pvz.: Kairėj – iš kalnų besileidžiantys šešėliai NGR1; lyg delfinas, kuris akimirkai priglunda NGR1; Ir jis atsakė: „Galbūt, mirties valandą“ NGR3. Galima spėti, kad vietomis koją pakišo tiesiog netaisyklingas kirčiavimas: móters apsinuoginusios. Žino tie NGR2. Verčiant poeziją kirčius būtina tikrintis. Kai kada ritmą galima lengvai pataisyti sukeičiant žodžius: akimirkai priliečiantys žuvėdros sparnus; kaip keičias ir išlieka toks pat moters veidas NGR3, arba nukandant galūnę: „Leiskit išgirst(i) savo brolį!“ NGR1. Ką ne ką, o poezijos vertimus reikia skaityti garsiai. Bet perskaityti, ko gero, galima įvairiai, tad suprasiu, jei su mano nuomone nesutiksite.
Poezijoje neretai vartojamos aliteracijos, asonansai. Įžiūriu (ir girdžiu) jų ir šiame eilėraštyje: τά φτερά τοῦ ἀγέρα μές στόν ἀγέρα; γυναίκας πού γυμνώθηκε; ή σαύρα σέρνεται στή στεγνή πέτρα; στό γυαλί τοῦ γαλάζιου. Ar jaunieji vertėjai atkreipė į tai dėmesį ir pamėgino patys sužaisti priebalsių ir balsių sąskambiais? Sakykim, kad taip: Bekraštė, bergždžia; pakraščių, tuščių NGR1; pakraščius, į kriauklių tuščius; driežas šliaužia išdžiūvusiu NGR2.
Seferio kalba gana paprasta, aiški, taupi (bet kartu talpi), tik kelios eilėraščio vietos sunkiau suprantamos. Visi trys vertimai iš esmės neblogi, tikslūs, taisyklingi lietuvių kalbos požiūriu. Vos viena kita klaida: išdžiuvusiu (- išdžiūvusiu) NGR2; III-osios (3-iosios) NGR1; vienas ir tas pats (- tas pats) NGR1; trumpam (- trumpai) palydintis NGR3; Adis – Hadas NGR2. Kai kuriuos netikslumus galima laikyti neišvengiamu poezijos vertimo nuostoliu. Tiesa, vieną klaidą pati palikau: originale turi būti Θυμᾶμαι, prisimenu (ne trečias, o pirmas asmuo), ačiū, kad NGR3 vertėjas (-a) tai pastebėjo.
Kokių nuostolių ir laimėjimų matau kiekviename vertime?
NGR1. Laikantis originalo, būtų buvę geriau palikti mažąsias raides eilučių pradžioje ir išlaikyti eilučių skaičių (vertime jų sumažėjo). Iš pirmos eilutės dingo „marmuras“, simbolizuojantis senovės Graikiją, liudijantis žuvusio pasaulio prabangą; „vartai“ virto „kolona“ (πυλών – prašmatnūs, paradiniai vartai; dailės terminas „pilonai“, siūlomas komentare, paprastai taikomas Egipto architektūrai; „orchestros“ komentaro autoriui (-ei) siūlau ieškoti „Tarptautinių žodžių žodyne“ arba „Antikos žodyne“), „buvęs uostas“ – „tuoju uostu“ (kad uosto nebėra, svarbu pabrėžti). Paklausiau jo: „Ar dar kada beprisipildys?“ – trūksta veiksnio: kas beprisipildys? Kūrybingo vertimo pavyzdžiai: Poezija – gyva visur (toliau Poezija – visur, be reikalo nekartojamas žodis „gyva“); prie auksu saulėje tviskančios laivės; nepriekaištingai, netgi, sakyčiau, genialiai paprastai išverstos eilutės: Lyg vėjo sparnai, kurie vėjyje / Akimirką palytėjo žuvėdros sparnus.
NGR2. Klaidina ne ten sudėtos kabutės (originale – ilgas monologas). Visur aplink poema – vis dėlto geriau „eilėraštis“ arba „poezija“; poemai, didokam, neretai epiniam kūriniui, visai netinka palyginimas su vėjo sparnais, akimirką palietusiais žuvėdros sparnus. Atrodo, kad nesuprasta kelių frazių mintis: „Mūsų gyvenime tas pats ir kitas...“, apie gyvulio mirtį sakytum; kriauklių tuščių teatrus; ir aš jo paklausiau: „Kada nors vėl pripildys?“ Pagirčiau burinį laivelį (τρεχαντήρι – nedidelis burlaivis). Ritmas gražiai išlaikomas eilutėse dešinėje beribė ir tuščia lyguma, / kairėje nuo kalno leidos šešėliai.
NGR3, ko gero, tiksliausias vertimas. Gerai išverstas ir eilėraščio pavadinimas, „Atmintis“ (kitų versta „prisiminimas, atsiminimas“; kad raidės graikų vartojamos vietoj numerių, visi trys vertėjai žinojo, bet tik NGR3 suprato, kad numeruojami ne prisiminimai, o eilėraščiai). Deja, kartais, kaip minėjau, šlubuoja ritmas, ir ne tik. Frazė Visur esama eilėraščio turėtų sietis su fraze Toks pat (- tokio paties) kaip mūsų gyvenimas. Pasižiūrėjus į anglišką vertimą ir per daug juo pasitikint, vietomis per daug nutolta nuo originalo. Į kitus vertimus visada verta užmesti akį, bet vienais atvejais svetimas vertimas užveda ant kelio (as if ready for the death – lyg pasirengus kokio gyvio mirčiai), o kitais – suklaidina ar įperša ne patį geriausią sprendimą: empty shells of theatres – tušti teatrų griaučiai (nelieka poetiško ir taiklaus antikinio teatro lyginimo su kriaukle); leaving no trace – ženklo nepaliekanti. Pastarieji žodžiai iš paskutinės Seferio eilėraščio eilutės, kurią išversti be nuostolių man buvo sunkiausia. Prisirašiau per dešimt variantų. Štai dvi paskutinės eilutės, išverstos pažodžiui: Ir buvo rūsti (atšiauri, žiauri, sunki ir t. t.) tyla aplink mus / ir nedrumsčiama mėlio stikle (ant mėlio stiklo). Palyginkim jaunųjų vertimus:
NGR1 Sunki stojo tyla aplink mus / Ir nesudrumsčiama mėlio skaidrume.
NGR2 Ir sunki buvo tyla aplink mus / ir nepajudinama, stiklinėje dangaus žydrynėje.
NGR3 Ir tyla, mus supanti, buvo nuožmi / ir ženklo nepaliekanti ant mėlio stiklo.
Kaip matome, pirmoji eilutė visų trijų išversta panašiai, o antroji – skirtingai. Poetas, manyčiau, turi galvoje ne dangaus žydrynę, o jūros mėlį – ramią jūrą be bangų, virš kurios paviršiaus, skaidraus ir lygaus kaip stiklas, taip pat viešpatauja tyla.
Preparuoti poezijos vertimus – nedėkingas darbas. Ko iš tiesų trūksta šiems trims vertimams, kad poezija palytėtų mus it vėjo sparnai, sukrėstų it apsinuoginęs gyvenimas? Pajutus eilėraščio esmę, nuotaiką, reikėtų versti laisviau, drąsiau – ne žodį po žodžio, o perteikiant poetines frazes, vaizdus, įvaizdžius, ieškant atmintyje ar sinonimų žodyne tinkamiausio atspalvio žodžių. Ir, aišku, nelaukiant įkvėpimo gerokai padirbėti. Lengva pasakyti... Taigi dabar keiskimės vaidmenimis: pateikiu jūsų teismui savo vertimą, nepuoselėdama iliuzijų, kad jis bent kiek priartėjęs prie idealaus. Skaitykit, lyginkit su originalu, ieškokit kirčiavimo klaidų (tik nepamirškit, kad esama kirčiavimo variantų), žiūrėkit, ar Seferio tekstas nenuskurdintas, ar ne per daug pagražintas... Gal jums net kils noras grįžti prie savo vertimo ir jį patobulinti – tiesiog šiaip, kad įrodytumėt patys sau, kad sugebate išversti daug geriau.
Linkėdama sėkmės
Diana Bučiūtė
Jorgas Seferis
Atmintis II
Efesas
Jis kalbėjo atsisėdęs ant marmuro,
panašaus į senovinių vartų liekaną;
dešinėj neapmatoma tuščia lyguma, o po kairei
vakariniai šešėliai, šliaužiantys kalno šlaitu:
„Kur tik pažvelgsi – eilėraštis. Tavo balsas
retkarčiais plaukia šalìmais
sakytum delfinas, valandėlę draugiškai lydintis
saulės nuauksintą burlaivį
ir vėlei pradingstantis. Kur tik pažvelgsi – eilėraštis
tartum vėjo sparnai su vėjo gūsiù
akimirksnį palytėję žuvėdros sparnus.
Lygiai kaip mūsų gyvenimas, o kartu ir kitoks,
kaip moters veidas lieka toks pat ir kartu pasikeičia
jai apsinuoginus. Tam, kas mylėjo,
tai nėra paslaptis; kitų šviesoje
pasaulis sudūla; tačiau nepamirški,
kad Hadas ir Dionisas – tas pats.“
Tai taręs patraukė jis didžiuoju keliu,
kurs veda į buvusį uostą, dabar jau prižėlusį
ir ùžgožtą švendrų. O sutemos
nelyg apsitaisiusios žvėries pakasynoms
tokios grynos. Prisimenu dar:
Jonijos pajūriaĩs jis keliavo, po ištuštėjusias teatrų kriaukles,
kur ant įdžiūvusių akmenų šmirinėja tik driežas,
ir aš jo paklausiau: „Ar jie kada vėl prisipildys?“
O jis man atsakė: „Galbūt, kai išmuš mirties valanda.“
Ir pasileidęs bėgte į orchestrą kaip draskomas šaukė:
„Duokite man išgirst savo brolį!“
Bet aplinkui tvyrójo negailestinga tyla,
sustingusi ant lygaũs it veidrodis mėlio.
TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Γιώργος Σεφέρης
(Ἀπό τό ἡμερολόγιο Καταστρώματος Γ΄, 1955)
Μνήμη Β
Έφεσος
Μιλοῦσε καθισμένος σ' ἕνα μάρμαρο
πού ἔμοιαζε ἀπομεινάρι ἀρχαίου πυλώνα•
ἀπέραντος δεξιά κι ἄδειος ὁ κάμπος
ζερβά κατέβαιναν ἀπ' τό βουνό τ' ἀπόσκια:
"Εἶναι παντοῦ τό ποίημα. Ἡ φωνή σου
καμιά φορά προβαίνει στό πλευρό του
σάν τό δελφίνι πού γιά λίγο συντροφεύει
μαλαματένιο τρεχαντήρι μές στόν ἥλιο
καί πάλι χάνεται. Εἶναι παντοῦ τό ποίημα
σάν τά φτερά τοῦ ἀγέρα μές στόν ἀγέρα
πού ἄγγιξαν τά φτερά τοῦ γλάρου μιά στιγμή.
Ἴδιο καί διάφορο ἀπό τή ζωή μας, πῶς ἀλλάζει
τό πρόσωπο κι ὡστόσο μένει τό ἴδιο
γυναίκας πού γυμνώθηκε. Τό ξέρει
ὅποιος ἀγάπησε• στό φῶς τῶν ἄλλων
ὁ κόσμος φθείρεται• μά ἐσύ θυμήσου
Ἄδης καί Διόνυσος εἶναι τό ἴδιο".
Εἶπε, καί πῆρε τό μεγάλο δρόμο
πού πάει στ' ἀλλοτινό λιμάνι, χωνεμένο τώρα
πέρα στά βοῦρλα. Τό λυκόφως
θά 'λεγες γιά τό θάνατο ἑνός ζώου,
τόσο γυμνό. Θυμᾶμαι ἀκόμη•
ταξίδευε σ' ἄκρες ἰωνικές, σ' ἄδεια κοχύλια θεάτρων
όπου μονάχα ή σαύρα σέρνεται στή στεγνή πέτρα,
κι ἐγώ τόν ρώτησα: "Κάποτε θά ξαναγεμίσουν;"
Καί μ' ἀποκρίθηκε: "Μπορεῖ, τήν ὥρα τοῦ θανάτου".
Κι ἔτρεξε στήν ὀρχήστρα οὐρλιάζοντας:
"Ἀφῆστε με ν' ἀκούσω τόν ἀδερφό μου!"
Κι ἦταν σκληρή ἡ σιγή τριγύρω μας
κι ἀτάραχτη στό γυαλί τοῦ γαλάζιου.
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
NGR1
Giorgos Seferis
(Iš „Denio dienoraščio“ III-osios dalies, 1955m.)
Antrasis prisiminimas
Efesas
Kalbėjo jis prisėdęs ant atskalos,
Menančios antikinę koloną;
Bekraštė, bergždžia lyguma dešinėj,
Kairėj – iš kalnų besileidžiantys šešėliai:
„Poezija - gyva visur. Tavo balsas
retkarčiais priartėja prie jos,
lyg delfinas, kuris akimirkai priglunda
prie auksu saulėje tviskančios laivės -
ir vėl pradingsta. Poezija – visur.
Lyg vėjo sparnai, kurie vėjyje
Akimirką palytėjo žuvėdros sparnus.
Tokia panaši į mūsų gyvenimą ir visiškai kitokia, kaip kinta
Ir išlieka toks pat apsinuoginusios moters veidas. Tą žino
Tas, kuris mylėjo; kitų akyse pasaulis gęsta; o tu prisimink:
„Hadas ir Dionisas – vienas ir tas pats“.
Tai ištaręs išsiruošė į tąjį uostą, dabar nendrėmis apžėlusį. Sutemos -
Grynos, tarsi artėjant kokio žvėries mirčiai. Vis dar pamena:
Keliavo ligi Jonijos pakraščių, tuščių teatro kriauklių,
Kur tik driežas beropoja išdžiūvusiu akmeniu;
Paklausiau jo: „Ar dar kada beprisipildys?“,
O jis atsiliepė: „ Galbūt, mirties valandą“.
Ir nubėgo į orchestrą, šaukdamas:
„Leiskit išgirsti savo brolį!“.
Sunki stojo tyla aplink mus
Ir nesudrumsčiama mėlio skaidrume.
____________________________
NGR2
Giorgos Seferis
(Iš 3-iojo denio dienoraščio, 1955 m.)
II atsiminimas
Efesas
Kalbėjo sėdėdamas ant marmuro luito
lyg senovės vartų liekanos,
dešinėje beribė ir tuščia lyguma,
kairėje nuo kalno leidos šešėliai:
„Visur aplink poema“. Balsas tavo
kartais šalia jo prasiskverbia
lyg delfinas trumpam palydintis
auksinį burinį laivelį saulėje
ir vėl pradingstantis. Visur aplink poema
lyg vėjo sparnai vėjyje
sparnus žuvėdros palietę akimirką.
„Mūsų gyvenime tas pats ir kitas, kaip keičias
ir išlieka veidas tas pats
moters apsinuoginusios. Žino tie,
kas mylėjo• kitų šviesoje
pasaulis nublunka • tačiau tu atsimink
„Tas pats yra Adis ir Dionisas“.
Ištarė ir patraukė didžiuoju keliu
vedančiu į buvusį paskendusį dabar uostą
nendrynuose. Prieblanda –
apie gyvulio mirtį sakytum,
tokią nuogą. Dar vis atmena •
kaip keliavo į Jonijos pakraščius, į kriauklių tuščių teatrus,
kur vienintelis driežas šliaužia išdžiuvusiu akmeniu,
ir aš jo paklausiau: „Kada nors vėl pripildys?“
Ir jis man atsakė: „Galbūt, mirties valandą“.
Ir į orchestrą bėgo staugdamas:
„Leiskit brolį man išgirsti!“
Ir sunki buvo tyla aplink mus
ir nepajudinama, stiklinėje dangaus žydrynėje.
__________________________________
NGR3
Giorgos Seferis
(iš III „Denio dienoraščio“, 1955 m.)
Atmintis II
Efesas
Kalbėjo sėdėdamas ant marmuro,
primenančio likučius senovinių vartų;
begalinė tuščia dešinėj lyguma,
kairėje kalnu leidos paskiausi šešėliai.
„Visur esama eilėraščio. Tavo balsas
greta jo kartais keliauja
tarytum delfinas, kuris kiek palydi
auksinį vienstiebį laivą saulėj ir vėlei
pradingsta. Visur esama eilėraščio,
lyg vėjo sparnai vėjyje,
akimirkai priliečiantys sparnus žuvėdros.
Toks pats kaip mūsų gyvenimas, ir sykiu kitoks,
kaip keičias ir toks pat išlieka moters veidas,
jai apsinuoginus. Kuris mylėjo,
žino šitai; kitų šviesoj
pasaulis genda; bet atminki:
Hadas ir Dionisas yra viena.“
Jis ištarė ir leidos dideliu keliu,
į seną uostą vedančiu, dabar sunykusį
tarp vikšrių. Prieblanda,
lyg pasirengus kokio gyvio mirčiai, –
tokia nuoga.
Dar pamenu ;
keliavo jis į Jonijos krantus, prie tuščių teatrų griaučių,
po akmenis sausus ten vien driežai ropoja,
ir jo paklausiau: „Jie dar bus kada pilni?“
Ir jis atsakė: „Galbūt, mirties valandą.“
Ir staugdamas nubėgo per orchestrą :
„Man leiskite išgirsti mano brolį!“
Ir tyla, mus supanti, buvo nuožmi
ir ženklo nepaliekanti ant mėlio stiklo.