Vokiečių k. tekstai „Noriu versti 2014“

EKSPERTO IŠVADOS

Nors konkursui pasiūlyti poetiniai tekstai vokiečių kalba buvo vieni iš sunkiausių, tačiau džiaugiuosi, jog vertimo iššūkių dalyviai nepabūgo ir atsiuntė net 9 vertimus. Tai liudija dalyvių drąsą ir norą išbandyti save naujoje srityje, o gal net ir susieti savo ateitį su vertėjo profesija.
Vis dėlto, prieš pradėdamas konkrečiau nagrinėti dalyvių vertimus, pirma norėčiau trumpai išdėstyti keletą teorinių prielaidų, kuriomis rėmiausi vertindamas dalyvių atsiųstus tekstus.

Pasaulyje egzistuoja dvi pagrindinės poezijos vertimo mokyklos – rytietiška ir vakarietiška. Rytietiška – tai pirmiausia rusų, baltarusių, ukrainiečių ir daugelio Rytų Europos šalių vertimo mokykla, vadinasi, pagal tokį apibrėžimą ir lietuvių. Ši mokykla tiksliai išlaiko originalo formą, kartu mėgindama išsaugoti originalo ritminį, fonetinį, morfologinį, sintaksinį, kompozicinį, prasminį ir kitus lygmenis. Šiuo atveju vertimas dažnai primena kūrybingą eilėraščio atpasakojimą, tačiau dėl formos nekyla abejonių, nes ji bemaž tokia pat, kaip ir originalo. Vakarietiškoji mokykla elgiasi priešingai: nutarusi, jog visą daugialypę eilėraščio įvairovę perteikti neįmanoma, ji apsiriboja įvaizdžių ir prasminių atitikmenų lygmeniu. Atsiranda pažodiniai ir beveik pažodiniai vertimai, kuriuose į originalą sudarančių dalių sampyną nekreipiama dėmesio. Tipiškas tokio vertimo pavyzdys yra dar 1981 m. išleistas Oskaro Milašiaus eilių rinkinys su pažodiniais Valdo Petrausko vertimais. Savaime suprantama, jog ir toks vertimas gali būti labai naudingas: jis supažindina su autoriumi, jo temomis, motyvais ar leitmotyvais, su jo tropų ar stilistinių figūrų sistema, taip pat praverčia literatūros tyrinėtojams ir studentams bei žmonėms, besimokantiems kalbų. Tačiau jis neatlieka pagrindinės funkcijos: netampa neatskiriamu gimtosios poezijos faktu ir nesuteikia tokio pat estetinio malonumo kaip originalas. Tokie pažodiniai vertimai būna griozdiški, nususinti, suprimityvinti, lyg Bethoveno trečioji simfonija, pagrota vienu pirštu išklerusiu pianinu. Skaitant tokį vertimą apima nuostaba, netgi nusivylimas: už ką tas Milašius (arba Baudelaire’as, Goethe, Mandelštamas, Rilke, Yeatsas ir t.t.) yra taip garbinamas ir vertinamas savo šalies poezijos mėgėjų ir literatūros tyrėjų? Nes nėra nei Baudeleaire’o, Goethes ar Milašiaus ar kurio nors kito didžio poeto be jų ritmo, be jų skambesio, be papildomų prasmės atspalvių ir netikėtų sąsajų, kurios atsiranda susikryžiavus įvairiems eilėraščio lygmenims. Štai čia ir pasireiškia rytietiškosios vertimo mokyklos pranašumas. Nors ir su nuostoliais, ji sugeba atkurti įvairius lygmenų sąryšius, kurie užtikrina eilėraščio gyvybę. Akivaizdu, jog tuomet vertimas plaukia natūraliai, glosto akį ir ausį, jį norisi kartoti, mokytis atmintinai, jis organiškai įsilieja į savosios tautos poeziją ir tampa jos dalimi. Tiesa, tai būna ne taip dažnai. Ir rytietiškoje mokykloje netrūksta bejėgiškai prastų, grafomaniškų, painiai suraizgytų ir logiškai absurdiškų vertimų, tačiau būna ir įstabių sėkmių (tarkim, Antano Danieliaus verstas W. J. Goethe’s „Vakarų Rytų divanas“). Neslėpsiu, jog aš, kaip ekspertas, esu griežtas rytietiškos mokyklos šalininkas. Laikausi nuostatos, jog klasikinė eilėdara atskleidžia tiek autoriaus, tiek vertėjo meistriškumą. Todėl reikia kruvino darbo, kad ritmas ir rimas netrukdytų minčiai ir jos neiškreiptų. O kas gi šiais laikais pasiryžęs iš kailio nertis? Sprendžiant iš atsiųstų vertimų (ir apskritai iš poezijos vertimų kultūrinėje-literatūrinėj spaudoje) mažai kas.

Dabar apie gautus vertimus. Kalbėsiu glaustai, išskirdamas tik būdingiausias klaidas ar netikslumus bei nesileisdamas į nereikalingas smulkmenas. Iš anksto atsiprašau kiekvieno dalyvio, kad negaliu jo vertimui skirti tiek išskirtinio dėmesio, kiek jis norėtų. Tai nėra išsami recenzija, o tik išvados, todėl visų aspektų aprėpti yra neįmanoma.
Pradėsiu nuo tariamai paprasto Heines eilėraščio, kurį išvertė daugiausia dalyvių. Vertimų variantų nemažai, tačiau vieno puikaus vertimo, kuriam neturėčiau didesnių priekaištų, nėra. Pirmąjį ketureilį man gražiausiai išvertė DE7, surasdamas ir tikslius rimus (DE7 naktis – mintis, DE8 naktis – lemtis) ir beveik tiksliai išlaikydamas eilėraščio prasmę, ritmą bei intonaciją; jis pavartojo ir gražią metaforą diena nuvargino mintis, tačiau Heines atveju geriau laikytis paprastumo ir vengti kurti metaforas ten, kur originale to nėra; savo puošnumu jinai išsiskiria iš visumos ir skaitytoją verčia tikėtis, tokio pat metaforinio kalbėjimo tolesniuose posmuose, o juk to nėra; Heine puikiai mokėjo rašyti eilėraščius liaudies dainų stiliumi, o ten tokios metaforos (labiau tinkančios XX a. pasaulėjautai) nėra vartojamos; apgailestauju tik, jog antrasis ketureilis jam taip gerai nepavyko, dingo rimas, be to, ir pirmoji eilutė yra per ilga. Jei ne šios klaidelės, vertimo autorių būčiau galėjęs skelbti konkurso nugalėtoju, o dabar už tokį vertimą skirčiau nebent paskatinamąjį prizą; DE8 pirmajame ketureilyje irgi surimavo neblogai (naktis – lemtis), tačiau kai kur pernelyg nukrypo nuo prasmės (mich schläfert tikrai nėra verstinas kaip miegas gundo, o mane ima miegas, noris miego, mane migdo) ir išsimušė iš ritmo, todėl savo vertimo kokybe nusileidžia DE7 variantui. Kitų dalyvių variantai manęs neįtikino žodžio valdymo įtaiga: DE1 variantas yra tikslus prozinis vertimas, be jokių didesnių pastangų atskleisti, jog tai poetinis, o ne prozinis kūrinys; DE2 yra panašaus lygio kaip DE1, tik kai kurios vertimo eilutės nukrypsta nuo prasmės (der schwüle Tag yra tvanki, kaitri, slogi ar slopi diena, bet tik ne nerami); DE3 neperteikė nei rimų, neišlaikė metrinės schemos, be to, jo vertime dukart pavartotas žodis gieda, ko nėra originale; DE4 kaip ir techniškai tvarkingas, tačiau neišlaikyta metrinė originalo schema ir nesurimuota, DE6 neblogą vertimo įspūdį man sugadino pavartota klišė begalinė meilė (lauter Liebe geriau tiktų versti tyra meilė ar vien tik meilė) ir abejingumas eilėraščio poetinei formai.

Goethei priskiriamą eilėraštį, mano manymu, geriausiai išvertė DE5, tačiau ir jam turiu priekaištų. Jei posakis atimti kalbą (žadą, koją, ranką, protą) yra taisyklingas, tai atimti galvą man čia atrodo pritemptas, kur kas sklandžiau ir paprasčiau būtų rašyti apsvaigino ar muša į galvą. Taip pat ir stalo ponai man nėra grakštus ir natūralus posakis, geriau būtų ponai ar vyrai už stalo. DE3 vertimą gadina nerangi konstrukcija padaro nebyliu, padaro kvailiu ir porinėse eilutėse, nesuradus nieko geriau, pakartotas rimas įrodo/įrodo; man tai tik įrodo, jog dalyvis patingėjo ilgiau pašlifuoti savo vertimą; šiuo atveju DE2 buvo išradingesnis ir tikslesnis upely rimuodamas su stalo, tačiau bėda yra ta, kad jo sunkiasvorė versija neperteikia originalo grakštaus sąmojo ir žaismingumo.

Tiek F. Hebbelio, tiek G. Benno eilėraščiai akivaizdžiai buvo per sunkūs dalyviams ir savo turiniu, ir forma; juose apstu dėl teksto nesuvokimo atsiradusių klaidų; pvz. G. Benno eilėraščio antroje eilutėje žodžių junginį Erfüllungsstunde (iš(si)pildymo, pasitenkinimo, pilnatvės valandą) DE1 kažkodėl išvertė mirusiomis akimirkomis, DE2 apskritai darbo valandomis sklypuose (tarsi verstų ne eilėraštį, o Valstiečių laikraščio straipsnį), DE9 atpildo valanda, vienintelis DE3 išvertė teisingai – išsipildymo valanda, užtat F. Hebbelio eilėraštyje antrame ketureilyje die Lese jis suprato ne kaip derlių (betgi aišku, jog eilėraštyje vaizduojamas ruduo ir kalbama apie vaisius ir gamtos derlių), o kaip skaitinį (!), poezijos rinkinį, kuri gamta, matyt, neturėdama ką veikti sklaido ir skaito. Neįveikiamas pasirodė ir G. Benno pamatinis naujadaras Gegenglück (laimės priešprieša, laimės kaip proto priešstata) paskutinėje eilėraščio eilutėje. Vienintelis kiek nors vertas aptarimo man pasirodė neblogas DE9 vertimas; nors dalyvis turi viltingai nuteikiančio kūrybinio potencialo, tačiau jo tekstą paskandina elementarios kirčiavimo klaidos, sugriaunančios tiek rimavimo, tiek metrinę schemą (pavyzdžiui, atlaidì/atáidi; čia vertėjui būtų pravertusi Vytauto Didžiojo Universiteto nemokama internetinė kirčiuoklė http://donelaitis.vdu.lt/main.php?id=4&nr=9_1); be to, paskutinis vertimo ketureilis visiškai iškraipo originalo prasmę, kurio baigiamoji mintis yra tokia: vyno dvelksme, daiktų svaiguly, tu tarnauji laimės priešybei/priešstatai – protui/dvasiai. Originale yra vienaskaita Geist – dvasia, protas, o ne Geister – dvasios, šmėklos).

Galutinės išvados. Kruopščiai pasvėręs visus už ir prieš ir atsižvelgęs į dalyvių kitomis kalbomis vertimus, vieninteliam DE7 skiriu paskatinamąjį prizą už H. Heines eilėraščio vertimą.

Lanis Breilis (Linas Rybelis)


 

TEKSTAI ORIGINALO KALBA IR EKSPERTO L.RYBELIO VERTIMAI

Tradiciškai šis improvizacinis eilėraštis yra priskiriamas J. W. Goethei

***

Wasser allein macht stumm,
das beweisen im Bach die Fische.
Wein allein macht dumm,
Das beweisen die Herrn am Tische.
Daher, um keines von beiden zu sein,
Trink’ ich Wasser vermischt mit Wein.

 

Nuo vandens darais nebylys,
Kaip žuvys upely už sodo.
Nuo vyno daraisi kvailys,
Tą vyrai už stalo įrodo.
Nei tas, nei anas man nėra malonu,
Todėl vandenį aš maišau su vynu.
 

Heinrich Heine

Der Tod das ist die kühle Nacht,
Das Leben ist der schwüle Tag.
Es dunkelt schon, mich schläfert,
Der Tag hat mich müd gemacht.

Über mein Bett erhebt sich ein Baum,
Drin singt die junge Nachtigall;
Sie singt von lauter Liebe,
Ich hör es sogar im Traum.


Mirtis yra nakties šalna,
Gyvenimas – dienos kaitra.
Jau temsta, lenkia miegas,
Alsi man buvo diena.

Guliu po išlakiu medžiu,
Jauna lakštingala jame
Vien apie meilę suokia,
Aš net sapne ją girdžiu.

Friedrich Hebbel

Herbstbild

Dies ist ein Herbsttag, wie ich keinen sah!
Die Luft ist still, als atmete man kaum,
Und dennoch fallen raschelnd, fern und nah,
Die schönsten Früchte ab von jedem Baum.

O stört sie nicht, die Feier der Natur!
Dies ist die Lese, die sie selber hält,
Denn heute löst sich von den Zweigen nur,
Was von dem milden Strahl der Sonne fällt.

Rudens paveikslas

Rudens diena – nustebęs vien žvalgaisi!
Tokia tyka, jog ir alsuot baugu,
Tik girdis, kaip puikiausi medžių vaisiai
Šiugždėdami vis krenta nuo šakų.

Ak, netrukdyki gamtai kelti šventę!
Lai ji pati šį derlių suvalys,
Nes nuo šakų šiandieną švelniai krenta
Vien tai, ką raško saulės spindulys.

 

Gottfried Benn

Einsamer nie –

Einsamer nie als im August:
Erfüllungsstunde – im Gelände
die roten und die goldenen Brände,
doch wo ist deiner Gärten Lust?

Die Seen hell, die Himmel weich,
die Äcker rein und glänzen leise,
doch wo sind Sieg und Siegsbeweise
aus dem von dir vertretenen Reich?

Wo alles sich durch Glück beweist
und tauscht den Blick und tauscht die Ringe
im Weingeruch, im Rausch der Dinge –
dienst du dem Gegenglück, dem Geist.

 

Vienišiau nebus

Rūgpjūtis toks, kad vienišiau nebus:
Pilnatvės valanda – šalies peizažą
Visur laužai raudonu auksu dažo,
Bet kur linksmybių sodas nuostabus?

Švelnus dangus ir šviesūs vandenai,
Ir platumoj plyni laukai nušvitę.
Kur pergalė? Kodėl jos nematyti?
Ir kur tava imperija nūnai?

Kai visa keičias žvilgsniais ir žiedais
Ir viskas apie laimę tau byloja,
Tu vyno dvelkime, svaigiam pavojuj
Vien proto, laimės priešstatos, laikais.

1940

 

KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI

DE1
Tradiciškai šis improvizacinis eilėraštis yra priskiriamas J. W. Goethei

***
Vanduo atrodo tyli,
Žuvys tai puikiai įrodo.
Vynas paverčia mus kvailiais,
Tai įrodo ponai prie stalo.
Todėl nenorėdamas išsiskirti,
Geriu aš vandenį, sumaišytą su vynu.


Heinrich Heine

Mirtis tarsi šalta naktis,
Gyvenimas kaip aistringos dienos.
Jau temsta, aš įmingu,
Diena mane išvargino.

Prie mano lovos stūkso medis,
Jame kukuoja jauna lakštingala;
Ji gieda man visą meilę,
Tai girdžiu net sapne.


Friedrich Hebbel
Rudens paveikslas

Tai diena rudens, kokios dar neregėjau niekad!
Oras toks ramus, lyg vos vos kvėpuotų,
Vien tiktai prinokę gražūs vaisiai
Sudrumsčia ramybę, krisdami nuo medžių.

O, niekam ji netrukdo, šventė ši gamtos didžioji!
Tai lyg menas, jos pačios grakščiai sukurtas.
Kuris prasiskverbia pro šakas
Ir pasirodo dar švelnūs saulės spinduliai.


Gottfried Benn
Vienišas kaip niekada-

Vienišas kaip niekada rugpjūtį:
mirusios akimirkos, o nuokalnėj
vien gaisrai raudoni ir geltoni -
kur tie žavūs tavo laimės sodai?

Spindi ežerai, dangaus švelnumas,
ir laukai plyni ramiai alsuoja,
Kur tie pergalės ženklai ir laurai,
Tavo didingos karalystės?

Kaip savaime keičias, teka viskas -
ir vaizdai, ir vynu pakvipęs žiedas,
tai skonio ir kvapo tarnai-
Vien tik dvasiai ir laimei

_________________________

DE2
Tradiciškai šis improvizacinis eilėraštis yra priskiriamas J. W. Goethei

***
Vien vanduo sukelia nebylumą
tai parodo žuvys upely
Vien vynas sukelia kvailumą,
tai parodo ponai prie stalo
Todėl nenorėdamas būti nė vienu iš jų
Aš geriu sumaišytą vandenį su vynu.


Heinrich Heine

Mirtis - tai šalta naktis
Gyvenimas -nerami diena
Jau tamsu, aš mieguistas
Diena mane nuvargino

Virš mano lovos iškilo medis
Jame dainuoja jauna lakštingala
Ji dainuoja apie dorą meilę
Aš girdžiu tai net sapne


Friedrich Hebbel
Rudens paveikslas

Tai rudenio dienos, kokių aš nemačiau!
Oras ramus, lyg vos kvėpuotum,
Ir vis dėl to krenta čežėdami, toli ir arti,
Gražiausi vaisiai nuo kiekvieno medžio.

O netrukdyk, gamtos šventės!
Tai derlius, kurį ji pati saugo,
Nes šiandien nuo šakų atsiskiria tik tai,
Kas patenka į švelnius saulės spindulius.


Gottfried Benn
Vienišas kaip niekada –

Vienišas kaip niekada rugpjūtį:
Darbo valandos - sklypuose,
raudoni ir auksiniai gaisrai,
tačiau kur tavo sodų džiaugsmai?

Ežerai šviesūs, dangus minkštas,
Laukai skaidrūs ir silpnai spindi,
tačiau kur pergalės ir pergalių įrodymai
iš tavo atstovaujamos imperijos

Kur viskas įrodoma sėkme
ir keičiamasi žvilgsniu ir keičiamasi žiedais
vyno kvape, dalykų svaiguly -
tarnauji tu prieš laimę, protui.
________________________

DE3
Johanas Volfgangas Gėtė

***
Vienas vanduo padaro nebyliu,
Tai žuvys upelyje įrodo.
Vienas vynas padaro kvailiu,
Tai ponai prie stalo įrodo.
Todėl, nenorėdamas būti iš jų nei vienu,
Geriu vandenį maišytą su vynu.


Heinrich Heine

Mirtis, tai yra vėsi naktis,
Gyvenimas yra slegianti diena.
Jau temsta, esu mieguistas,
Diena išvargino mane.

Virš lovos pakimba medis,
Ten jauna lakštingala gieda;
Apie tyrą meilę gieda –
Girdžiu tai netgi sapne.


Friedlich Hebbel
Rudens paveikslas

Ši rudenio diena tokia, kokios dar niekad nemačiau!
Oras tykus, lyg vos alsuotų,
Bet vis dėlto šnarėdami krenta, toliau ir arčiau,
Puikiausi vaisiai nuo kiekvieno medžio.

O! Ji netrukdo, iškilmė gamtos!
Štai skaitiniai, kuriuos ji pati skaito,
Juk tik šiandien skirias nuo šakos
Tai, ką švelnūs saulės spinduliai numeta.

 

Gottfried Benn
Niekuomet vienišesnis –

Niekuomet vienišesnis nei rugpjūtį:
Išsipildymo valanda – vietovėje
Raudoni ir auksiniai gaisrai,
Bet kur tavo džiaugsmo sodai?

Jūros šviesios, dangus minkštas,
Arimai tušti ir žvilgantys tyliai,
Tačiau kur pergalė ir jos įrodymai
Iš tau dovanotos karalystės?

Kur viskas laime įrodoma
Ir apsikeičiama žvilgsniu, ir apsikeičiama žiedais
Vyno aromate, dalykų dūmuose –
Tarnauji tu prieš laimę, siela.
__________________________

DE4
Heinrich Heine

Mirtis yra vėsi naktis,
Gyvenimas – diena tvanki.
Jau temsta, migdo,
Diena nuvargino mane.

Virš mano lovos pakyla medis,
Gieda jauna lakštingala jame;
Ir gieda ji iš meilės,
Girdžiu ją net sapne.
________________________________

DE5
J. W. Goethei priskiriamas eilėraštis

Grynas vanduo atima kalbą,
tai įrodo upelio žuvys.
Grynas vynas atima galvą,
tai įrodo stalo ponų liežuviai.
Todėl, kad netapčiau nė vienu jų,
Aš vyną skiestą vandeniu geriu.

____________________________

DE6
Heinrich Heine

Mirtis- tai tik vėsi naktis,
Gyvenimas- tvanki diena.
Jau temsta, pamažėle migdo,
Diena nuvargino mane.

Virš mano lovos pakyla medis,
Viduj jo čiulba lakštingala jauna;
Ji čiulba apie begalinę meilę,
Aš tai girdžiu netgi sapne.

____________________________

DE7
Heinrich Heine

Mirtis yra vėsi naktis,
Gyvenimas – diena kaitri.
Jau temsta, ima miegas,
Diena nuvargino mintis.

Virš mano lovos stiebiasi medis,
Lakštingala gieda jame;
Apie tyrą meilę ji gieda,
Aš ją girdžiu net sapne.
____________________________

DE8
Heinrich Heine

Mirtis yra vėsi naktis,
Gyvenimas – tvanki diena.
Jau temsta, miegas gundo,
Nuvargino mane dienos lemtis.

Virš mano guolio lapų tankmėje,
Jauna lakštingala dainuoja;
Jos skambią dainą apie meilę,
Girdžiu aš netgi ir sapne.

_____________________________

DE9
Gottfried Benn
Vienišesnis - niekad

Vienišesnis niekad, tik rugpjūtį esi.
Atpildo valandą, kur užmatai -
raudoni auksiniai gaisrai.
Bet ar tavo sodai džiaugiasi?

Ežerai tyvuliuoja, padangė - atlaidi,
laukai tykūs ir tyliai žėri vis.
Bet kur sėkmė ir josios būtis,
tau iš karalystės ataidi?

Kur kiekvienas godisi palaimos,
ir keičiasi vaizdai, ir mainosi žiedai.
Vyno aromate, svaiguly daiktai -
tarnauji tu laimei, dvasioms.