Vertėja J. Išganaitytė: Vengrija – motinėlė
Audrius MUSTEIKIS
audrius@lzinios.lt

 


„Lietuvos taip nesu išvažinėjusi kaip Vengrijos. Kaune – paklystu, o Budapešto žemėlapį galėčiau nubraižyti“, – prisipažįsta vilnietė Janina Išganaitytė, įvairių Vengrijos apdovanojimų laureatė, Vengrijos rašytojų sąjungos garbės narė, iš vengrų kalbos išvertusi daugiau kaip 30 knygų. Tarp jų – garsusis Ferenco Örsi romanas „Kapitonas Tenkešas“, pirmoji vengrų knyga, į lietuvių kalbą išversta iš originalo kalbos.


Atsigręžusi atgal vertėja pati stebisi, kaip jai užteko ryžto ir drąsos mokytis nežinomos, tokios sunkios kalbos. „Bet vengrai mane sutiko išskėstom rankom, – prisimena ji. – Kur ėjau, ten prilipau. Atrodė, manęs ten tik ir trūko. Vengrai kai jau myli, tai myli. Antraip kažin ar būčiau tiek nuveikusi. Sovietmečiu į Vengriją važiuodavau kasmet, kartais po kelis sykius per metus. Ne Maskva siųsdavo – vengrai pageidaudavo, ir Maskva turėdavo įsiklausyti. Ne bet ką ir išsiųsi, ne kiekvieną kandidatūrą Vengrijos ambasada tvirtins.“
 

Arba vengrų, arba nieko
 

J. Išganaitytė juokauja, kad vertėjos karjerą pradėjo vaikystėje. Per Antrąjį pasaulinį karą ji su šeima buvo išvaryta į Vokietiją priverstiniams darbams. Vertėjavo mamai, kuri vokiškai nesusikalbėdavo. „O man jokio vargo, – pasakoja ji apie anksti aptiktą „filologinę gyslelę“. – Mes nuo Rytprūsių krašto, nuo Kudirkos Naumiesčio. Ten gyveno daug vokiečių. Mama stebėjosi, kad kaimynų Hansas lietuviškai neprabilo, o jos Janina labai greit pradėjo „varyti“ vokiškai.“
Ji labai norėjo būti vertėja, grožinės literatūros vertėja, daugiau niekuo. Iš to didelio noro ir atsirado ryžto, jėgų, užsispyrimo. „Jei viską reikėtų rinktis iš naujo, sukčiau tais pačiais keliais, į filologiją, tik išmokčiau daugiau kalbų“, – sako vertėja.
Jos vertimo mokytojais patys to nežinodami tapo Dominykas Urbas ir Petras Velička. Pasiėmusi jų vertimus ir tų kūrinių originalus, versdavo fragmentus pati, paskui pasitikrindavo, kaip išversta labiau patyrusiųjų, ir stebėdavosi, kad ne viskas sutapdavo. Pirmąsias knygas „Vagai“ J. Išganaitytė išvertė iš rusų kalbos: baltarusių pasaką „Išvirkščiasermėgis“, taip pat apysaką „Olchovkos voverė“, apie pionierius ir sektantus, tada „aktualia“ tematika. O čia ji ir užgiedojo Vaikų ir jaunimo verstinės literatūros redakcijos vedėjui Vytautui Martišiui – kad kitą knygą duotų gerą. „Ak, gerą? – pasakė V. Martišius. - Mokykis retų kalbų. Rumunų arba vengrų.“ Ji sureagavo taip, tarsi būtų pasiūlyta pereiti per gatvę į parduotuvę parnešti duonos. Reikia? Gerai. Išmoksiu. V. Martišius dėl viso pikto perspėjo, kad gal verčiau rinktųsi rumunų – lengvesnė. „Rumunai neviliojo – nei savo kultūra, nei literatūra, o vengrų didieji vardai – Sándoras Petöfis, Móras Jókai – darė įspūdį“, – prisimena J. Išganaitytė.
Tarp kitko, redakcijos vedėjas, reaguodamas į jaunos vertėjos „įžūlumą“, tarstelėjo, kad ne visi virkauja dėl gaunamų knygų, priešingai, leidėjams galva sukasi, kai reikia skirstyti vertimus iš rusų kalbos: visi prašo ir net reikalauja, ypač aktyviai – sovietiniai nomenklatūrininkai, sau ir žmonoms.
„Vengrų tai vengrų. Bet nuo ko pradėti? – prisimena J. Išganaitytė. – Vieną vadovėlį bičiuliai parvežė iš Vokietijos, kitą iš Vengrijos. Žodynus atsiuntė pažįstami maskviečiai. Prasidėjo mokslai. Dievuli mielas, tikra vargo vakarienė! Kai kas pasišaipydavo: ė, nieko neišeis. Jau vien dėl to turėjo išeiti! Mokiausi niekam nepadedant, vien tik iš knygų ir plokštelių, kantrių kantriausiai. Juk viskas buvo aišku: arba vengrų, arba nieko. V. Martišius skambindavo, domėdavosi, kaip sekasi, o slapta džiaugėsi (vėliau sužinojau): ačiū Dievui, nors viena užkibo ant vengriško kabliuko, kam tik siūlė, visi kratėsi.“
 

Vienintelė laipioja kopėčiomis
 

Pagaliau atėjo diena, kai V. Martišius J. Išganaitytę išsikvietė į „Vagą“ ir pasiūlė „Kapitoną Tenkešą“, penkiolikos lankų romaną. „Pasigailėjo“ bijodamas, kad ji visai nenukabintų nosies. „Ta knyga debiutui buvo per sunki, – pasakoja vertėja. – Begalės klaustukų dėl istorinių realijų. O jau pilies aprašymai – man ten buvo amerikos. Kur viską išsiaiškinti? Su kuo? Šiaip taip „prasimušiau“ turistinę kelionę į Vengriją. Į maršrutą įėjo ir Šiklošo pilis, ir kitos vietos, kur vyko romano veiksmas. Prisipirkau atvirukų su pilies vaizdais, pati išfotografavau visą juostelę...“
Budapešte J. Išganaitytė susiieškojo Endrę Bojtárą, lietuvių literatūros vertėją į vengrų kalbą: „Lietuviškai jis išmoko tokiu pat būdu, kaip aš vengriškai. Mudviem Vengrijoje kalbantis visi atsisukdavo: aš – vengriškai, jis – lietuviškai. Vienas kitą pataisydami. Tas gerasis žmogus mane visur tiesiog už rankos vedžiojo, nuvedė ir į Rašytojų sąjungą, kiekviename žingsnyje buvo didžiausias pagalbininkas. Sykį neaiškias vertimo vietas aiškinausi E. Bojtarui ravint lysvę sodyboje. Jis pasislenka pirmyn, aš su kėdute paeinu pirmyn...“
Didelė lietuvių kalbos mokykla buvo dešimtmetis „Mūsų kalboje“, šalia Aldono Pupkio: „Kai parvažiuodavau paviešėjusi Vengrijoje, kelias dienas lietuvių kalba būdavo ne tokia, kokia turėtų. Tai vengrų fonetikos įtaka. O A. Pupkis labai jautriai į tokius dalykus reaguodavo. Sakydavo: jei nežinočiau, kad tu vengristė, iš darbo išvyčiau.“ Kita didžioji mano kalbos mokytoja iki šiol – redaktorė Bronė Balčienė.“
„Mano kraitis – čia, čia ir čia“, – bute sostinės Žirmūnuose J. Išganaitytė rodo į knygų lentynas. Jos išverstos knygos. Daugelio išėjo antrieji leidimai, „Kapitono Tenkešo“ net trys. Ši knyga buvo tokia populiari, kad masiškai vogta iš bibliotekų. „Siluetų“ serijos tomas apie Sándorą Petöfį, „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomas – Zsigmondo Móriczo „Novelės“. Didžiuotis galima iš pradžių neįkandamu atrodžiusio M. Jókai „Vengrų nabobo“, taip pat jo „Juodosios kaukės“, Ferenco Móros „Keturių tėvų dukters“ vertimais. Kuris mieliausias? „Sándoro Márai „Žvakės sudega ligi galo“, – sako vertėja. – Mano dvasią atitiko ir „Lutra“, ir „Murza“ – garsaus vaikų rašytojo Istváno Fekete‘s romanai. Be abejo, „Vengrų nabobas“!“
Kai J. Išganaitytei buvo teikiama Miláno Füsto premija, aukščiausias Vengrijos apdovanojimas vertėjui, vengrai juokavo, kad ji „baigia išversti visus mūsų rašytojus“. Kai ji rinko medžiagą „Imrės Nadžio gyvenimo ir mirties“ vertimui, vengrai žavėjosi, kad J. Išganaitytė – vienintelė jų literatūros vertėja, kuri Rašytojų sąjungos bibliotekoje laipioja kopėčiomis knygų ieškoti. O „Vagos“ žmonės nuo seno draugiškai pasišaipydavo: „Janinai neduok valgyti, duok knygą išversti.“
 

Vengrija Žirmūnuose
 

Lentynose – vengriškų žodynų rikiuotė. „Vengrai viskuo aprūpino, – sako vertėja. – Nuolat siuntė knygas – kad susipažinčiau su jų literatūros naujienomis. Anais laikais gaudavau aštuonis vengrų periodinius leidinius, tris literatūrinius mėnraščius, net madų žurnalą.“ Sovietmečiu į Vengriją važinėjanti J. Išganaitytė aplinkiniams atrodė kaip išrinktoji. Kiek sulaukdavo skambučių su visokiais prašymais. Merginos prašydavo išversti laiškus. Teko net keisti telefono numerį.
Vengriškos knygos, albumai, suvenyrai, kviečių varpos iš Vengrijos laukų. Kažkada „Vakarinių naujienų“ žurnalistė, apsilankiusi J. Išganaitytės bute, parašė apie mažąją Vengriją Žirmūnuose. O tame bute ir šiandien geriama espreso kava, išvirta vengrišku kavos aparatu.
Vengrija vertėjai tapo antrais namais: „Ten mano labai daug kur būta. Kur tik mano nebūta. Bepigu – išlydi, pasitinka, vežioja, rūpinasi, iš kailio neriasi. Man patiko toks trankymasis: gerai pažįsti šalį, o jei nori versti, tokios išvykos būtinos. Kai reikėdavo išvažiuoti, jau prieš dvi dienas surūgusi vaikščiodavau. Sakydavau: Vengrija – motinėlė. Ten prie savo durų nuolat rasdavau vaisių ir uogų pintinėlių, kitokių dovanų. Vaišindavo kaimynai, sužinoję, kad kalbu jų kalba. Kalbėsi vengriškai, net muitininkas traukinyje užmirš ko atėjęs, nekratys tavo bagažo, skirtingai nei kitų. Grįžę iš Vengrijos tarybiniai turistai keikdavosi, kad vengrai nedraugiški. Rusiškai nekalbėdavo. Sklido gandas, kad vienas mūsų rašytojas net į žandą gavo rusiškai paklausęs, kur Tarybų Sąjungos ambasada. Kaip jie nekentė tos Tarybų Sąjungos, o Dievuli Dievuli. Aš nežinau, kaip nusakyti jų patriotizmą.“
Dar vienas liudijimas, kaip vengrų kalba įaugo į kraują: „Prisimenu, Jaunimo teatras statė vengrišką pjesę „Keturiese vidurnaktį“. Skambina iš teatro, prašo kuo greičiau atvežti siužeto santrauką. Sėdu prie rašomosios mašinėlės, spausdinu ir nė pati nepajuntu, kaip pereinu į vengrų kalbą. Imu taksi, nuvežu, o grįžusi namo sulaukiu skambučio: „Drauge Išganaityte, jūs manot, mes mokam vengriškai?!“Vengrų kalbos ypatumas – mums neįprasta fonetika. Trys balsiai, o kai svetimšalio liežuvis pavargsta, lieka dvi: a ir o. Gramatika: viena taisyklė, šimtas išimčių. Dar toks reiškinys kaip postpozityvas. Jokių tarptautinių žodžių – visiems sukurti vengriški atitikmenys. „Reikėjo kantrybės mokantis. Ir sveikatos. Bet gerą kelią pasirinkau“, – pakartoja vertėja.
 

Pirmasis prabilimas

Iš atminties neišdyla pirmojo prabilimo vengriškai istorija: „Budapešte turėjau išsiųsti telegramą. Vengriškai skaičiau ir rašiau, tiktai kalbėti dar negalėjau. Dairausi, ko čia pasiklausti kelio į paštą. Eina vaikas. Netinka, artikuliacija gali būti prasta. Vyro juolab neklausiu, senos moters irgi. Nusižiūriu bendraamžę. „Malonėkite pasakyti, kur artimiausias paštas.“ Išdainavau kaip iš plokštelės, iš kurios mokiausi. Puikiausiai suprato. Bet ką atsakė? Jei ranka nebūtų pamojusi, nebūčiau žinojusi, kurion pusėn eiti. Pašte tarnautoja galvos nepakelia, tekste klaidų nėra, kažką burbteli, aš įsitempusi žiūriu į ją, ji vėl kažką burbteli. Puolu pasakoti, kad kalbos mokiausi tik iš knygų, dar nesuprantu, kas man sakoma. Akis išpūtė: „Bet parašėt kuo puikiausiai!“ Paskui visada, kai tik eidavau pro Nacionalinį teatrą ar pro tą paštą, stabteldavau kaip atmintinose vietose. Čia pirmą kartą prašnekta vengriškai.“
O dabar? Darbai ir planai? „Bet ko versti nenoriu – tokio jau esu būdo. Knygas rinkausi pati, jau ir sovietmečiu. Taigi pretenzijas dėl skonio reikškite man. Tačiau nei dėl vieno vertimo netenka raudonuoti. Dabar ir Vengrijoje – rinkos diktatas. Jų literatūros vertimus dotuojanys fondai paramą teikia su sąlyga, kad knyga būtų gera. O mūsų leidykloms dažniausiai reikia bestselerių, lengvesnio skaitalo. Komercinei literatūrai vengrai neduos nė cento. Tačiau tikėtina, kad ateityje reikalai vis dėlto pasitaisys.“


Janina Išganaitytė gimė 1938 metais Kubilėlių kaime (Šakių r.). Baigė Pilviškių vidurinę mokyklą. 1962 metais baigė Vilniaus universitetą (rusų filologiją). Dirbo Spaudos komitete, žurnalo „Mūsų kalba“ redakcijoje. Savarankiškai išmoko vengrų kalbą, stažavo Debreceno universitete. 1990 metais įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą ir atsidėjo vien literatūriniam darbui. Už nuopelnus vengrų literatūrai 1979 metais apdovanota Vengrijos autorių teisių agentūros (ARTISJUS) premija, 1990 metais – Vengrijos mokslų akademijos Miláno Füsto premija, 1992 metais – Vengrijos valstybiniu apdovanojimu „PRO CULTURA HUNGARICA“.

Projektą remia