Slovėnų k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS 

Šiemet versti pateikta ištrauka iš slovėnų rašytojo Boriso Pahoro, beje, rugpjūčio pabaigoje atšventusio 100-ąjį gimtadienį, romano Nekropola (Nekropolis), parašyto 1966 metais. Galima sakyti, kad tai – slovėniškas Dievų miškas, taigi atskleidžiamas skausmingas, tragiškas XX amžiaus žmonijos istorijos tarpsnis. Romano, kaip ir visos autoriaus kūrybos, kalba yra sudėtinga: leksika, sintaksė ir kt. Tačiau surizikavau ir pasiūliau ištrauką būtent iš šio romano. Žinoma, teko parinkti aiškesnį, ne tokį komplikuotą fragmentėlį. Ir rezultatas nenuvylė. Pateiktas tik vienas vertimas ir jis išties sklandus, adekvatus. Įdomu, kad komentatoriaus(-ės) Kitsunes siūlomi pataisymai labai organiškai „limpa“ prie vertimo, net susidarė įspūdis, kad tai gali būti ir paties išvertusio žmogaus vėlesni taisymai, kaip kad paprastai vyksta verčiant ir vėliau peržiūrint savo vertimą.

Norėčiau aptarti kelias taisytinas vietas, manau, pradedantiems vertėjams tai pravers:

akys jau nebelakstė (pažod.: akys jau nebelakstė (taip) neramiai), sutinku su Kitsune, kad skaitant kliūna, nes lietuviškai skamba savotiškai, geras pasiūlymas pasitelkti antoniminio (konteksto, o ne leksine prasme) vertimo atmainą: „praradusios gyvastį, žvitrumą akys“ (Kitsune), manau, galima išversti pasitelkus ir būdvardžius abejingas, bejausmis, apatiškas, pvz.: jo akys žvelgė abejingai;

buvo per daug sumuštas, originale pavartota ekspresyvi žodžio „zbit“ reikšmė ‚pervargęs, persidirbęs‘, šitaip atskleidžiamas fizinis (taip pat dvasinis, psichinis) žmogaus išsekimas (plg. Sruogos klipatą), tad vertime reiktų išryškinti šią semantiką, tad visa frazė galėtų skambėti šitaip: jo akys žvelgė abejingai, buvo visiškai nusibaigęs;

nei kam buvo skirtas, jei išvis kam skirtas, čia neteisingai suprastas kryptį nurodantis slovėniškas prielinksnis „kam“ (į kur), todėl visas vertimo junginys „nuėjo“ kita linkme (štai kodėl Kitsunei pasidarė neaišku); čia reikėtų išversti: nei kur nukreiptas, jei išvis kur nors nukreiptas (žvilgsnis);

taboro gyvenimas, na, žinoma, čia kalbama ne apie taborą (kartu klajojančių čigonų grupė, jų stovykla, DLKŽ, 2000), o apie koncentracijos stovyklą, akivaizdu, kad vertėją suklaidino tos pačios šaknies slovėniškas žodis ‚taborišče‘, kurio reikšmė slovėnų kalboje platesnė;

daug žmonių maišėsi tarp mudviejų, veiksmažodžio ‚maišytis‘ pasirinkimą vertinu kaip gerą, ekvivalentišką, jo ekspresyvumas atspindi chaoso, karo maišaties situaciją, nuotaiką; o pabrauktame junginyje ryškėja pažodiškumas, neblogą variantą siūlo Kitsune (aplink mus), manau čia nebūtina prisirišti prie originalo struktūros prielinksnis+įvardis ir pasižiūrėti kūrybiškiau, pvz.: Stovyklos gyvenimas mus išskyrė: patekome (mus įtraukė, įsiurbė) į didelę žmonių maišalynę (maišatį); čia svarbu ekvivalentiškomis priemonėmis perteikti informaciją, kad daugybės žmonių judėjimas (masiškas ir įvairiomis kryptimis) išskyrė pasakotoją su Gabrieliumi.

Manau, kad vertime perteikti svarbiausi dalykai: kūrinio poetika, sakinių ritmika, nuotaika, tinkamai pavartoti ekspresyvūs žodžiai, kur reikia, išlaikytas sakinių lakoniškumas, todėl nepaisant pasitaikiusių trūkumų laikau vertimą sklandžiu ir geru, vertu paskatinamojo prizo.

 

Laima Masytė

________________________________________________

ORIGINALAS 

Boris Pahor
Nekropola
(2009)

Gabrieleja pa zelo razločno še vidim, kako stoji ob baraki nad krematorijem, v kateri je menda bival. Taboriščno življenje naju je razdvojilo, številna množica se je gibala med nama; tako sem ga srečal samo še enkrat, v Dachauu. Takrat njegove oči niso več nemirno begale, ker je bil preveč zbit. Sedel je ali čepel na tleh pred eno izmed barak na desni strani aleje. Zelo truden je bil, a še pri sebi, imel je odpeto srajco, ker je bila jesen in ni zeblo; njegov pogled je bil bolj umirjen, a obenem tudi bolj odsoten. Ne vem več, koga je čakal, če je sploh koga čakal, ne kam je bil namenjen, če je bil sploh kam namenjen. Bilo je v dnevih, ko so nas pripeljali odtod in smo spali v papirnatih vrečah, da je vso noč šumelo; potem so nas zaprli v karantenski blok, od koder so nekateri prvič šli šele, ko so jih peljali v München odkopavat ruševine po letalskem napadu. Tako Gabriele tava v mojem spominu kakor izgubljena duša iz tistih dni vročičnega preseljevanja; in je podoba samotnega popotnika, ki je stopil iz nedogledne vrste zeber in za trenutek sedel, da bi se odpočil na dolgi poti v neskončnost.

_____________________________________________

 

VERTIMAS

SL1
Borisas Pahoras
„Nekropolis“
(2009 m.)

Gabrielių vis dar matau labai aiškiai: stovi prie barako, kuriame tikriausiai glaudėsi, kiek aukščiau krematoriumo. Taboro gyvenimas mus išskyrė, daug žmonių maišėsi tarp mudviejų; vėliau sutikau jį tik kartą, Dachau. Tąsyk jo akys jau nebelakstė, buvo per daug sumuštas. Sėdėjo ar tupėjo ant žemės priešais vieną iš barakų, dešinėje alėjos pusėje. Išvargęs, prasegtais marškiniais, nes ruduo buvo nešaltas; jo žvilgsnis ramesnis ir labiau nutolęs. Jau nebežinau, ko laukė, jei išvis laukė, nei kam buvo skirtas, jei išvis kam skirtas. Kai mus iš ten išvežė ir miegodavome popieriniuose maišuose, naktimis netilo triukšmas; po to mus uždarė į karantino bloką, iš jo kai kurie pirmąkart ištrūko tik vežami į Miuncheną atkasinėti griuvėsių po lėktuvų antpuolių. Taip Gabrielius klajoja mano atminty, kaip prarasta siela iš tų karštligiško kraustymosi dienų; pavidalas vienišo pakeleivio, kuris žengė iš neaprėpiamų zebrų eilių ir akimirkai prisėdo, kad pailsėtų pakeliui į amžinybę.