EKSPERTĖS IŠVADOS
Konkursas „Noriu versti“, be kita ko, duoda progą prisiminti primirštus garsius kūrėjus. Šiuo atveju tai graikų rašytojas ir menotyrininkas Pandelis Prevelakis (1909–1986). Į lietuvių kalbą tėra išverstas vienas jo romanas, „Mirties saulė“ (Vaga, 1970, iš lenkų k. vertė J. Stanišauskas). Bene garsiausia Prevelakio knyga „Vieno miestelio kronika“ (konkursantas (-ė) rinkosi lietuvišką žodį „metraštis“) skirta autoriaus gimtajam miestui Retimnui (jis pats vartoja kitą fonetinį variantą). Pradėjęs rašyti romaną sausu, dalykišku stiliumi, lyg tikrą istorinę kroniką, rašytojas, pasidavęs nostalgijai, baigia jį aukšta lyrine gaida. Konkursui pateiktos dvi ištraukos – stilistiškai labai skirtingi pirmi ir paskutiniai knygos sakiniai.
Prevelakio tekstas gana sudėtingas gramatikos ir leksikos požiūriu, yra keli reti žodžiai, neįprastų fonetinių formų, tad iš karto reikia pagirti jaunąjį (-ą) vertėją, kad iš esmės sėkmingai susidorojo su nelengva užduotimi. Nekyla abejonių dėl graikų kalbos mokėjimo, vertimas atrodo sklandus ir logiškas, lietuvių kalba taisyklinga, tėra pora rašybos ir skyrybos klaidelių („šventasis“ reikėtų rašyti iš mažosios raidės, trūksta kablelio sakinyje „nežinau, kaip jį iš ten išplėšti“, nereikėtų kablelio sakinyje „kad jis išgyventų šiandien (,) ir rytoj, ir visą laiką“). Autoriaus mintis gerai suprasta, o jei vietomis kiek per daug atitrūkstama nuo originalo, manyčiau, kad tai vertėjo (s) lakios vaizduotės ir kūrybingumo išdava. Vis dėlto pradedantieji vertėjai turi būti budrūs, kad per didelis kūrybingumas nevirstų prikūrinėjimu, t. y. originalo iškraipymu. Taigi pamėginsiu truputį paredaguoti vertimą, kad stilistiškai labiau priartėtų prie originalo, gerbdama konkursanto (-ės) teisę įsivaizduoti kūrinį kiek kitaip ir nesistengdama įsprausti vertimo į griežtus rėmus.
Kad knygos pradžia būtų panašesnė į taupų nešališko istoriko pasakojimą, siūlyčiau atsisakyti vaizdingo žodžio „stūkso“ (originale veiksmažodžio nėra) ir nekartoti žodžių („gyventi“, „miestas“), kurie nekartojami originale. Paskutinę sakinio dalį dėl ritmo prijungčiau jungtuku „kad“ (ir originale, beje, jungtukas πως kartojamas). Kai kam galėtų kliūti, kad „prekyba“ ir „laivyba“ rimuojasi. Taigi paredaguota tekstas atrodytų taip:
Retemnas – tai nedidelis miestelis, turintis apie septynis aštuonis tūkstančius gyventojų, pastatytas prie pat jūros krantų, šiaurinėje Kretos dalyje, pusiaukelėje tarp Chanijos ir Didžiosios Tvirtovės. Kalbama, kad senovėje jis visame pasaulyje garsėjęs savo prekyba, klestinčia jūrininkyste, kad čia gyveno ir kūrė net keletas puikių poetų ir dailininkų <...>.
Lyrišką, vaizdingą ir jausmingą knygos pabaigą redaguoti sunkiau, nes čia atsiranda daugiau laisvės interpretacijai ir vertinimas gali būti subjektyvesnis. Vis dėlto drįsiu suabejoti dėl kelių dalykų. Kadangi pirmame sakinyje yra žodis „pavasariškas“, nebereikėtų „vasaros“; „sukurpti“ turi menkinamąjį atspalvį; metraštis parašytas ne iš autoriaus ilgesio, bet iš miestelio skausmo (από τον πόνο του); παραμύθησε – žodynas duoda reikšmę „guodė“; „savo pasakojimais džiugino“, „nenumestų savo gyvybingų žiedų“, „savo atminties paminklą“ – palyginti su originalu, vertimas atrodo perkrautas, įvaizdžiai nenatūralūs; το φουσκωμένο νερό – tiksliau būtų „audringus vandenis“, nes, pasak legendos, šventajam Kristoforui nešant Kūdikėlį Jėzų per upę kilusi audra; kai kada pasikartojimas yra meninė priemonė, tad siūlyčiau vartoti tą pačią žodžio formą „gyventų“. Kebliausia išversti paskutinio sakinio dalį σοθετός και καλόδετος σα ζωντανό κορμί. Žodžio σοθετός žodynuose nepavyko rasti, bet spėju, kad jis padarytas iš veiksmažodžio σώζω (gelbėti) καλόδετος pavyzdžiu (žodyne nurodomos dvi καλόδεχτος reikšmės: „svetingas“ ir „su džiaugsmu sutinkamas“) ir reiškia tą patį, kaip ir būdvardis σωστικός (gelbstintis, gelbimasis): žodžiai, nešantys miestelio atminimą (τη θύμησή του), lyginami su šventuoju Kristoforu, nešančiu Kūdikėlį Jėzų. Kadangi autorius vartoja retą žodį, žodžiui „gelbimasis“ galima paieškoti retesnio sinonimo. Atsiprašau, jei mano interpretacija yra klaidinga. Dar pora smulkmenų pataisiau dėl ritmo ir glaustumo, ir štai paredaguotas, nors toli gražu netobulas, variantas:
Tokiu tad nakties metu, pavasarišku, kvepiančiu vaisiais, pradedu mąstyti apie Retemną ir taip vis grįžtu į jį. Ιš jo skausmo sukūriau šį metraštį, kuris, nors ir liūdnomis gaidomis parašytas, guodė mano sielą gyvenant svetimose žemėse, ir štai, nešu jam. Laikau užantyje, prie širdies, kaip auką, ir nežinau, kaip jį iš ten išplėšti, kaip savo miesteliui padovanoti. Norėčiau, kad šis metraštis žydėtų ir kvepėtų visu gėriu, esančiu mano krūtinėje, ir kad bėgant laikui išliktų stiprus. Trokštu, kad jis gyventų šiandien ir rytoj, ir visą laiką, kad niekuomet neprarastų savo gaivumo. Lai būna jis amžinas ir nemirtingas, galintis pasipriešinti Retemno ir visų kitų miestelių, pastatytų iš akmens ir medžio, lemčiai. Norėčiau, kad Retemnas gyventų čia, knygoje. Kad gyventų iš manęs, nes aš taip pat esu jo dalis, jo šakelė. Ir tegu mano žodžiai, pagalbūs ir svetingi lyg gyvas kūnas, perneša jo atminimą per laiko jūrą taip, kaip per audringus vandenis Kūdikėlį Jėzų pernešė šventasis Kristoforas.
Džiaugdamasi kruopščiu ir kūrybingu vertimu, nors šiemet ir vieninteliu, linkiu konkurso dalyviui (-ei) nepamiršti graikų literatūros ir dar ne kartą mėginti savo jėgas vertimo mene.
ORIGINALAS
Παντελής Πρεβελάκης
Το χρονικό μιας πολιτείας
(ištraukos, 1938)
Το Ρέθεμνος είναι μια μικρή πολιτεία μ’εφτά ίσαμε οχτώ χιλιάδες ψυχές χτισμένη γιαλό-γιαλό στη βορινή στεριά της Κρήτης, απάνω στο μεσοστράτι από Χανιά σε Μεγαλόκαστρο. Λέγεται πως τον παλιό καιρό ακούστηκε στον κόσμο για το εμπόριό της, πως πρόκοψε στην ναυτωσύνη, γέννησε κιόλας δύο–τρεις καλούς ποιητάδες και ζωγράφους <…>.
Τέτοια ώρα νυχτερινή κι ανοιξιάτα, στα πωρικά μυρισμένη, βάνω κ’ εγώ στο νου μου το Ρέθεμνος και γυρίζω κοντά του. Έβγαλα από τον πόνο του τούτο εδώ το χρονικό που, αν και λυπητερό, παραμύθησε την ψυχή μου στην ξενιτιά, και του το φέρνω. Το κρατώ σαν τάμα πάνω στην καρδιά μου, δεν ξέρω πως να το χωριστώ και να του το χαρίσω. Θάθελα νάναι κι αυτό λουλουδισμένο, μυρισμένο απ’ ότι καλήτερο έχω στα στήθη μου, και δυνατό μέσα στον καιρό. Θα τόθελα να ζει σήμερα κι αύριο και πάντα, και να μη χάσει ποτέ τη δροσεράδα του. Θα τόθελα ακατάλυτο κι αμάραντο, για να πάει ενάντια στη μοίρα του Ρεθέμνου και της κάθε πολιτείας πούναι καμωμένη από πέτρες και ξύλα. Θάθελα εδώ μέσα να ζήσει το Ρέθεμνος. Να ζήσει μέσα από μένα, πούμαι κλωνάρι δικό του. Κι ο λόγος μου, σοθετός και καλόδετος σα ζωντανό κορμί, να περάσει τη θύμησή του μες από τη θάλασσα του καιρού καθώς πέρασε από το φουσκωμένο νερό ο Άγιος Χριστόφορος το Θείο το Βρέφος.
_________________________________________________
VERTIMAS
NGR1
Pandelis Prevelakis
Vieno miestelio metraštis
Retemnas – tai nedidelis miestelis, jame gyvena apie septynis aštuonis tūkstančius gyventojų, pastatytas prie pat jūros krantų, šiaurinėje Kretos dalyje, stūkso pusiaukelėje tarp Chanijos ir Didžiosios Tvirtovės miestų. Kalbama, kad senovėje miestelis visame pasaulyje garsėjęs savo prekyba, klestinčia laivyba, čia gyveno ir kūrė net keletas puikių poetų ir dailininkų <...>. Tokiu tad nakties metu, pavasarišku, kvepiančiu vasaros vaisiais, pradedu mąstyti apie Retemną ir taip vis sugrįžtu į jį. Ιš ilgesio jam sukurpiau šį metraštį, kuris, nors ir liūdnomis gaidomis parašytas, savo pasakojimais džiugino mano sielą gyvenant svetimose žemėse, – štai jis, atnešiau. Laikau užantyje, šalia širdies, kaip auką, ir nežinau kaip jį iš ten išplėšti, kaip savo miesteliui jį padovanoti. Norėčiau, kad šis metraštis žydėtų ir kvepėtų visu gėriu, esančiu mano krūtinėje, ir kad bėgant laikui išliktų stiprus. Trokštu, kad jis išgyventų šiandien, ir rytoj, ir visą laiką, kad niekuomet nenumestų savo gyvybingų žiedų. Lai būna jis amžinas ir nemirtingas, galintis pasipriešinti Retemno ir visų kitų miestelių, pastatytų iš akmens ir medžio, lemčiai. Norėčiau, kad čia, knygos viduje, apsigyventų Retemnas. Kad iš manęs gyventų, nes aš taip pat esu jo dalis, jo šakelė. Ir tegu mano žodžiai, nuovokūs ir džiugiai sutinkami, lyg būtų ką tik gimęs gyvybingas kūdikis, perneša savo atminties paminklą per laiko jūrą taip, kaip per patvinusius vandenis Kūdikėlį Jėzų pernešė Šventasis Kristoforas.