Lenkų k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS 

Autorius ir pavadinimas. Džiaugiuosi, kad beveik visi vertėjai paliko originalią autoriaus pavardę. PL12 pridėjo lietuviškas galūnes: Wiesławas Myśliwskis – taip galima rašyti apie autorių įžangoje ar knygos turinį nusakančiame tekste, bet ne knygos viršelyje ir ne prieš jo teksto fragmentą. PL2,PL5, PL7, PL8 turėtų įsidėmėti: autoriaus pavardės nelietuviname: jis yra Wiesław Myśliwski, bet ne Veslavas Mislivskis ir ne Vieslavas Myšlivskis. Jeigu norime pateikti skaitytojui lietuvišką pavardės tarimą, tą galime padaryti pvz. ketvirtajame knygos viršelyje, kur paprastai būna trumpa informacija apie autorių: pirmiausia parašome originalią pavardę, o skliaustuose – sulietuvintą, taip kaip ją tariame.

Visi konkurso dalyviai pavadinimą išvertė teisingai – „Akmuo ant akmens“.

Tekstas. Pirmajame sakinyje suklupo PL2 ir PL5 žodį zboża versdami grūdai, o ne javai. PL4, PL12 sugalvojo „patobulinti“ autorių ir be reikalo pakartojo žodį kalba, o PL10 pridėjo dar ir (javų) laukai.

Antrą sakinį netiksliai išvertė tik PL2 ir PL4. Iš likusiųjų rinkčiausi PL1 variantą.

Trečiajame, o taip pat ir kituose sakiniuose išryškėja netikslumai, liudijantys vertėjų atidumo stoką: PL1, PL5, PL6, PL8, PL10, PL11, PL12 vietoj autoriaus vienaskaitos verčia daugiskaitą (arba atvirkščiai): kalbėta prieš šimtus, o turi būti: kalbėta prieš šimtą metų; gal išgirstum žmonių šnabždesį, o turi būti: šnabždesius; žodžiais gyvenimas prasideda, o turi būti žodžiu gyvenimas...

Vertėjui PL12 arklys pavirto žirgu , oPL7 arklidę supainioja su banda: kieno bandoj arklys žvengia.

Ketvirto sakinio neversčiau: Nes žodžiams svetima mirtis (PL12) ir  Žodžiai nemiršta (PL1). Visi likusieji vertimo variantai galimi.

Penktajame sakinyje rinkčiausi tuos variantus, kur (žodžiai) it skaidrūs arba perregimi paukščiai suka ratus, sklando, plasnoja, skrajoja, bet ne amžiams sukasi virš mūsų (PL5, PL7, PL9, PL12) ir ne šimtmečius sklando virš mūsų (PL2)

Turėtų būti Dievo aukštybėse, bet ne Dievo aukštyje (PL2) ir ne Dievo aukštumos (PL9). Visi šio sakinio vertimai atitinka originalo prasmę, išskyrus: balsas lieka ypatingai išgirstas (PL7).

Grožinės literatrūros tekste pavardes rašome taip, kaip tariame, bet jų paprastai neverčiame. Versčiau: kas šnekama Maščiko, Derenio ir kiekvienoje troboje,  bet ne pas Sedulą (PL9).

Kažin, ar galima ausį virš pasaulio nuleisti (PL3, PL4, PL6, PL9)... Dar „įdomiau“ šį sakinį verčia PL12: O jei pasilenktum, ausim į pasaulį įknibtum ... Gana sudėtingas šis sakinys, nes pažodinis vertimas komiškai skamba, todėl siūlyčiau: O jeigu pakreiptum (palenktum) ausį arčiau šio pasaulio...

Tame pačiame sakinyje:

1. beveik visi vertėjai padarė labai šiais laikais populiarią klaidą: pas ką kur katė murkia, kur pas ką murkia katinas. Vienintelis PL1 parašė taisyklingai: kur kieno katinas murkia. Iš tikrųjų čia turėtų būti katė – nesvarbu, ar „ji“, ar „jis“, svarbu, kad iš murkiančiųjų, t.y. kačių padermės (lenkiškai atvirkščiai – „pagrindinis“ gyvūno pavadinimas yra „kot“) .

Galima nueiti pas močiutę, pas gydytoją, bet ne pas ką katė murkia...Tai yra bjaurus vertalas iš rusų kalbos: u mienia, u tiebia, o lietuviškai turi būti: aš turiu, tu turi, bet ne pas mane yra, pas tave yra.

2. Kūdikis motinos krūtį žinda, o ne žindžia (PL4, PL5, PL6, PL8, PL10, PL11).

3. Supainioti laikai: ne kuris dar tik gims(PL4, PL5), o kuris dar tik gimsta.

4. Sakinį baigčiau: ...nes visa tai yra – kalba.

PL11 ir PL12 painioja gyvybę su gyvenimu: Gyvybė prasideda nuo žodžių ir jais baigiasi. Žodžiais gyvybė prasideda ir baigiasi toji žodžiais. Kur kas tiksliau ir gražiau: Nuo žodžio prasideda gyvenimas ir žodžiais jis baigiasi... (PL1) Arba: Žodžiu gyvenimas prasideda, žodžiais ir baigiasi. PL12 šiek tiek prasilenkė su sakinio prasme: Neturėtume gimti, jei gyvent neišmokom.

Trečios pastraipos penktas sakinys konkurso dalyvių verčiamas labai įvairiai, bet vertėtų atsisakyti štai tokių nesklandžių sakinių: Gal netgi vis vien ir tik žmogui...(PL4), Gal tai viena ir tas pats, o tik žmogus... (PL6), O gal visiškai vienodai, tik žmogus...( PL7), Gal iš tikrųjų tai tas pats, tiktai žmogus...( PL12)

Išskyrus PL1, PL2, PL5, PL6 visi parašė vienuoliktas , o turi būti: vienuoliktasis Dievo įsakymas. Ir įsakymą (o ne apie(PL1) įsakymą) Dievas pamiršo paskelbti, o ne pranešti. PL1, PL8 be reikalo vietoj gyventi, išvertė gyvenimas.

PL2, PL3, PL4, PL10, PL12 sunkiai sekėsi versti sakinį, kurio prasmė tokia, kad žmogui yra parašyta, o ne Dievas turi sau pasirašęs: O gal tarp žvaigždžių ar kitoje knygoje parašyta, kad privalo gyventi ir gyventi.

Pagirtinas PL1 sakinys: O jeigu, pavyzdžiui, bitė žinotų medų renkanti žmogui...  – vienintelis vertėjas, pavartojęs dalyvį.

Nustebino keista vertėjo PL6 žodžių tvarka sakiniuose: Tarsi kokie paukščiai perregimi... ...gal išgirstum šnabždesį žmonių... ... kurį Dievas paskelbti pamiršo...

PL11 vertėjas pirmoje pastraipoje jungia sakinius į vieną – kartais tai yra leistina, bet šiuo atveju dingsta autoriaus stilius. 

Birutė Jonuškaitė 

___________________________________________

ORIGINALAS

Wiesław Myśliwski
Kamień na kamieniu
(1984)

Mówią rzeki, zboża. Cały świat jest jedną mową. Gdybyś tak się w ten świat dobrze wsłuchał, mógłbyś nawet usłyszeć, co sto lat temu mówili, może tysiące. Bo słowa śmierci nie znają. Jakby jakieś ptaki przezroczyste, raz wypowiedziane, krążą już na wieki ponad nami, tylko że ich nie słyszymy. Ale może z wysokości Boga każdego człowieka głos osobno słychać. Nawet co ja tu do ciebie mówię. Co mówią u Maszczyka, u Derenia i w każdej chałupie. A gdybyś ucho nad tym światem zniżył, to kto wie, może szepty ludzkie byś usłyszał i co ludzie myślą, co im śni się, gdzie u kogo kot mruczy, w czyjej stajni koń rży, które dziecko pierś matczyną ssie, a które dopiero się rodzi, bo to wszystko mowa. Bóg się każe słowami ludziom modlić, bo bez słów nie odróżniłby człowieka od człowieka. A i człowiek sam siebie by nie odróżnił, gdyby nie miał słów. Od słowa zaczyna się życie i na słowach kończy.
[...]
Nie powinniśmy się rodzić, kiedy nie umiemy żyć.
[...]
Żyć mi się zawsze chciało, nie umierać. Żyć i żyć, aby dalej, aby więcej. Choćby i nie było po co. Zresztą czy to takie ważne, jest czy nie ma po co? Może to nawet wszystko jedno, a tylko człowiek lubi się na próżno dręczyć. Bo kto wie, czy żyć nie jest jedenastym przykazaniem, którego Bóg zapomniał obwieścić. Albo może ma w gwiazdach czy w innej księdze zapisane, że ma żyć i żyć. I powinno wystarczyć. Nie wszystko się musi wiedzieć. Koń nie wie i żyje. A pszczoła, na ten przykład, gdyby tak wiedziała, że to dla człowieka zbiera miód, to by nie zbierała. A cóż lepszego od konia, pszczoły człowiek?

____________________________________________

VERTIMAI


PL1
Wiesław Myśliwski
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, javai. Visas pasaulis – tai viena kalba. Jeigu gerai įsiklausytum į šį pasaulį, galėtum netgi išgirsti tai, kas buvo kalbėta prieš šimtus, galbūt prieš tūkstančius, metų. Žodžiai nemiršta. It skaidrūs paukščiai, kartą ištarti, jie jau amžinai plasnoja virš mūsų, tik jų negirdime. Tačiau galbūt Dievo aukštybėse galima išgirsti kiekvieno žmogaus balsą. Netgi tai, ką aš čia tariu tau. Ką šnekama pas Maščiką, Derenį ir kitose trobose. O jeigu nuleistum ausį virš šio pasaulio, kas žino, galbūt išgirstum žmonių šnabždesį ir ką žmonės galvoja, ką sapnuoja, kur kieno katinas murkia, kieno arklidėse arklys žvengia, kuris kūdikis žinda motinos krūtį, o kuris tik dar gimsta, nes tai viskas – kalba. Dievas liepia žmonėms melstis žodžiais, nes be žodžių jis neatskirtų žmonių. Tačiau ir pats žmogus savęs neatpažintų, jeigu neturėtų žodžių. Nuo žodžio prasideda gyvenimas ir žodžiais jis baigiasi...
[...]
Neturėtumėme gimti, jeigu nemokame gyventi.
[...]
Visada norėjau gyventi, o ne mirti. Gyventi ir gyventi – kuo toliau, kuo daugiau. Jeigu ir nebuvo dėl ko. Tačiau argi svarbu: yra arba nėra dėl ko? Galbūt nėra skirtumo, o tik žmogui patinka bergždžiai kankintis. Kas žino, gal gyvenimas – tai vienuoliktasis įsakymas, apie kurį Dievas pamiršo pranešti. O galbūt tarp žvaigždžių ar kitoje knygoje parašyta, kad privalo gyventi ir gyventi. Ir turėtų to pakakti. Ne viską privalu žinoti. Arklys nežino ir gyvena. O jeigu, pavyzdžiui, bitė žinotų medų renkanti žmogui, tai nerinktų. O kuo geresnis žmogus negu arklys ar bitė?


PL2
Veslavas Mislivskis
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, grūdai. Visas pasaulis kalba viena kalba. Jeigu taip imtum ir į tą pasaulį gerai įsiklausytum, galėtum net išgirsti, ką kalbėjo prieš šimtą, net prieš tūkstantį metų. Nes žodžiams mirtis nepažįstama. Tarytum kokie permatomi paukščiai, kartą ištarti, jau šimtmečius sklando virš mūsų, tik kad jų negirdime. Bet gal Dievo aukštyje kiekvieno žmogaus balsas girdimas atskirai. Net tai, ką tau dabar kalbu. Ką kalba pas Maščiką, pas Derenį ir kiekvienoje troboje. O jeigu ausį palenktum arčiau šio pasaulio, tai kas žino, gal išgirstum žmonių kuždesius ir ką jie galvoja, ką sapnuoja, pas ką kur katė murkia, kieno arklidėje žvengia arklys, kuris vaikas moters krūtimi žindomas, o kurį dar tik gimdo, – nes visa tai yra kalba. Dievas liepia žmonėms melstis žodžiais, nes be jų neatskirtų žmogaus nuo žmogaus. O ir žmogus pats savęs neatskirtų, jeigu neturėtų žodžių. Nuo žodžio prasideda gyvenimas ir žodžiais baigiasi.
[…]
Neturėtume gimti, jei nemokame gyventi.
[…]
Gyventi visada norėjau, ne mirti. Gyventi ir gyventi, kad tik toliau, kad tik daugiau. Nors ir nebūtų dėl ko. Visgi, ar labai svarbu, yra ar nėra dėl ko? Gal tai net nereikšminga, žmogus tiesiog mėgsta veltui kamuotis. Nes kas žino, ar gyventi nėra vienuoliktasis įsakymas, kurį Dievas pamiršo paskelbti. Arba gal jis yra žvaigždėse ar kokioje kitoje knygoje pasirašęs, kad turi gyventi ir gyventi. Ir turėtų užtekti. Ne viskas turi būti žinoma. Arklys nežino ir gyvena. O bitė, šiuo atveju, jei žinotų, kad žmogui renka medų, tai jo nerinktų. O kuo geresnis už arklį ar bitę žmogus?


PL3
Wiesław Myśliwski
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, javai. Visas pasaulis – viena kalba. Jei gerai įsiklausytum į šį pasaulį, galėtum net išgirsti, kas buvo kalbama prieš šimtą, gal tūkstantį metų. Nes žodžiai nepažįsta mirties. Tartum kokie perregimi paukščiai, kartą ištarti, amžiais suka ratus virš mūsų, tik mes jų negirdim. Bet galbūt Dievui aukštybėse kiekvieno žmogaus balsas girdimas atskirai. Net tai, ką čia tau sakau. Kas kalbama pas Maščyką, pas Derenių ir kiekvienoje troboje. O jei savo ausį nuleistum virš šio pasaulio, tai, kas žino, gal išgirstum žmonių šnabždesius ir jų mintis, ką jie sapnuoja, kur pas ką murkia katė, kieno arklidėje žvengia arklys, kuris vaikas žinda motinos krūtį, o kuris dar tik gimsta, nes visa tai – kalba. Dievas liepia žmonėms melstis žodžiais, nes be žodžių negalėtų atskirti vieno žmogaus nuo kito. O ir pats žmogus savęs neatskirtų, jei žodžių neturėtų. Gyvenimas prasideda žodžiu, žodžiais ir baigiasi.
[...]
Neturėtume gimti, kai nemokame gyventi.
[...]
Visada norėjau gyventi, ne mirti. Gyventi ir gyventi, kad tik toliau, kad tik daugiau. Nors ir nebūtų dėl ko. Beje, ar tai taip svarbu, yra ar nėra dėl ko? Gal nėra jokio skirtumo, tik žmogus mėgsta veltui save graužti. Nes kas žino, ar gyventi nėra vienuoliktas įsakymas, kurį Dievas pamiršo paskelbti. Arba gal žvaigždėse ar kitoje knygoje turi įrašęs, kad turi gyventi ir gyventi. Ir to turi užtekti. Ne viską reikia žinoti. Arklys nežino ir gyvena. O bitė, pavyzdžiui, jeigu tik žinotų, kad būtent žmogui medų renka – nerinktų. O argi žmogus geresnis už arklį, bitę?


PL4
Wiesław Myśliwski
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, kalba javai. Visas pasaulis yra vien kalbėjimas. Jei imtum ir gerai įsiklausytum į šį pasaulį, net galėtum išgirsti, ką kalbėjo prieš šimtą, galbūt tūkstančius metų. Todėl, kad žodžiai nemirtingi. Tarytum kokie permatomi paukščiai – kartą ištarti, amžių amžius suka ratus virš mūsų, tik kad jų negirdime. Bet galgi Dievas iš aukštybių kiekvieno žmogaus balsą girdi atskirai. Net tai, ką tau čia kalbu. Ką kalba pas Maščyką, pas Derenį ir kiekvienoje troboje. O jeigu ausį virš šio pasaulio nuleistų, kaži, gal išgirstų žmonių šnibždesius ir ką jie mąsto, ką sapnuoja, pas ką katinas murkia, kieno arklidėje arklys žvengia, kuris vaikas žindžia motinos krūtį, o kuris dar tik gims, nes visa tai yra kalbėjimas. Dievas liepia žmonėms melstis žodžiais, nes be jų neatskirtų vieno žmogaus nuo kito. O ir žmogus pats savęs neatskirtų, jei ne žodžiai. Gyvenimas nuo žodžio prasideda ir žodžiais baigiasi.
[...]
Nemokėdami gyventi neturėtume gimti.
[...]
Visada norėjau gyventi, ne mirti. Gyventi ir gyventi, kad tik toliau, kad tik daugiau. Nors ir nebūtų dėl ko. Galų gale ar taip svarbu, yra ar nėra dėl ko? Gal netgi vis vien ir tik žmogui patinka tuščiai kankintis. Juk kas žino, ar „gyvenk“ nėra vienuoliktas įsakymas, kurį Dievas pamiršo paskelbti. Arba gal žvaigždėse ar kituose raštuose įrašyta, kad dar gyvens ir gyvens. Ir to turėtų pakakti. Neprivalai visko žinoti. Arklys nežino ir gyvena. O bitė, pavyzdžiui, jeigu žinotų medų renkanti žmogui, tai nerinktų. O kuo už arklį, bitę geresnis žmogus?


PL5
Vieslavas Myslivskis
Akmuo ant akmens (1984)

Kalba upės, grūdai. Visas pasaulis yra viena kalba. Jei taip pamegintumei įsiklausyti į šį pasaulį, galėtum net išgirsti, apie ką kalbėjo prieš šimtus metų, o gal net ir tūkstančius. Nes žodžiai nepažįsta mirties. Jie – kaip permatomi paukščiai, kurie kartą ištarti, lieka amžiams suktis virš mūsų galvų, tiktai jų negirdime. O galbūt, iš Dievo aukštybių besiklausant, girdimas yra kiekvieno žmogaus balsas. Netgi tai, ką aš tau dabar sakau. Ką kalba pas Maščiką, Dereną ir kiekvienoje lūšnoje. O jei priartintumei savo ausį prie šio pasaulio, tada, kas žino, gal net girdėtum žmonių šnabždesius, jų mintis, sapnus, girdėtum pas ką katinas murkia, kieno arklidėje arklys žvygauja, kuris kūdikis motinos krūtį žindžia, o kuris dar tik gims, nes visa tai yra kalba. Dievas liepia žodžiais melstis, nes be jų neatskirtų žmogaus nuo žmogaus. O ir žmogus pats savęs nuo kitų neatskirtų, jei neturėtų žodžių. Žodžiais gyvenimas prasideda ir jais baigiasi.
(...)
Jeigu nemokame gyventi, neturėtume ir gimti.
(...)
Man visada norėjosi gyventi, ne mirti. Gyventi ir gyventi, kad tik toliau, kad tik daugiau. Net jei ir nebūtų dėl ko. Ir išvis, nejaugi taip svarbu ar yra dėl ko gyventi, ar ne? Gal tai yra visiškai nesvarbu, tik pats žmogus mėgsta tuščiai kankintis. Nes kas ten žino, gal gyventi – tai vienuoliktasis Dievo įsakymas, kurį Dievas tiesiog pamiršo paskelbti. O gal žvaigždėse ar kokioje knygoje užrašyta, kad privaloma yra gyventi ir gyventi. Ir to turėtų pakakti. Ne viskas turi būti žinoma. Arklys nežino, bet gyvena. O bitė, pavyzdžiui, jeigu žinotų, kad medų renka žmogui, tada tikrai jo nerinktų. O kuo gi, už arklį ar bitę, geresnis yra žmogus?


PL6
Wiesław Myśliwski
Akmuo ant akmens

Šneka upės, javai. Visas pasaulis - tai viena šnekta. Jeigu taip gerai į šį pasaulį įsiklausytum, galėtum išgirsti, kas prieš šimtus, gal tūkstančius metų kalbėta. Nes žodžiai nepažįsta mirties. Tarsi kokie paukščiai perregimi, kartą jau ištarti, amžiams suka ratus virš mūsų, tiktai jų negirdime. Bet galgi iš Dievo aukštybių kiekvieno žmogaus balsas atskirai girdėti. Netgi tai, ką aš čia tau kalbu. Ką kalba pas Maščiką, pas Derenių ar kiekvienoj pirkioj. O jeigu ausį virš to pasaulio nuleistum, tai kas žino, gal išgirstum šnabždesį žmonių ir ką žmonės mąsto, kas jiems sapnuojasi, pas kurį katinas murkia, kieno arklidėje arklys žvengia, kuris vaikas krūtį motinos žindžia, o kuris tik begimstąs, - nes visa tai yra kalba. Dievas žodžiais žmonėms liepia melstis, nes be žodžių neatskirtų žmogaus nuo žmogaus. O ir pats savęs žmogus neatskirtų, žodžių neturėdamas. Žodžiu gyvenimas prasideda ir žodžiais baigiasi.
[…]
Neturėtume gimti, gyventi nemokėdami.
[…]
Gyventi man visuomet norėjosi, ne mirti. Gyventi ir gyventi, kad tik ilgiau, kad tik daugiau. Nors ir nebūtų dėl ko. Pagaliau, ar taip svarbu, yra dėl ko, ar nėra ? Gal tai viena ir tas pat, o tik žmogus mėgsta bergždžiai kankintis. Nes kas žino, ar gyventi nėra vienuoliktasis priesakas, kurį Dievas paskelbti pamiršo. Arba turi gal žvaigždėse ar kokioje kitoje knygoje užrašytą, jog reikia gyventi ir gyventi. Ir turi pakakti. Ne viską privalu žinoti. Arklys nežino, ir gyvena. O, pavyzdžiui, bitė, jeigu žinotų, kad žmogui medų renka, - tai ir nerinktų. O kuo žmogus už arklį, bitę geresnis?


PL7
Vieslavas Myšlivskis
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, javai. Visas pasaulis yra viena kalba. Jei gerai įsiklausytum į šį pasaulį, galėtum net išgirst, kas buvo kalbėta prieš šimtą metų, gal tūkstančius. Mat žodžiai nežino, kas yra mirtis. Kaip kokie nematomi paukščiai, kartą ištarti, jau sukasi virš mūsų amžiams, tik jų negirdime. Bet galbūt iš Dievo aukštybės kiekvieno žmogaus balsas lieka ypatingai išgirstas. Net tai, ką aš čia tau kalbu. Ką kalba pas Maščyką, pas Derenių ir kiekvienoj lūšnoj. O jeigu pridėtum ausį prie šio pasaulio, tai kas žino, gal išgirstum žmonių šnabždesius ir ką jie galvoja, sapnuoja, kur pas ką katinas murkia, kieno bandoj arklys žvengia, koks vaikas motinos krūtį čiulpia, o koks dar tik gimsta, nes visa tai – kalba. Dievas liepia žmonėms melstis žodžiais, nes be žodžių neatskirtum žmogų nuo žmogaus. O ir žmogus, jei neturėtų žodžių, pats savęs neatskirtų. Žodžiais prasideda gyvenimas ir su jais baigiasi.
[...]
Mes neverti gimti, jei nemokame gyventi.
[...]
Gyventi man visados norėjos, ne mirti. Gyventi ir gyventi, kuo toliau, kuo daugiau. Nors ir nebūtų dėl ko. Vis dėlto, ar taip svarbu, yra ar nėra dėl ko? O gal visiškai vienodai, tik žmogus mėgsta veltui kankintis. Mat kas žino, ar gyventi nėra vienuoliktas Dievo įsakymas, kurį Dievas pamiršo paskelbti. O gal žvaigždėse ar kokioje kitoje knygoje parašyta, kad reikia gyventi ir gyventi. Ir to turi užtekti. Ne viskas turi būti žinoma. Arklys nežino ir gyvena. O bitė, pavyzdžiui, jei žinotų, kad žmogui ji medų renka, tai nerinktų. O kuo nuo arklio, bitės geresnis žmogus?


PL8
Vieslavas Myšlivskis
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, javai. Visas pasaulis – tai viena kalba. Jeigu labai įdėmiai į tą pasaulį įsiklausytumei, galėtumei netgi išgirsti, kas prieš šimtą metų kalbėta, galbūt - tūkstančius. Nes žodžiai mirties nepažįsta. Lyg kokie perregimi paukščiai, kartą ištarti, skrajoja jau per amžius virš mūsų, tik kad jų negirdime. Bet galbūt Dievas aukštybėse girdi kiekvieno žmogaus balsą. Netgi tai, ką aš čia tau sakau. Kas yra kalbama pas Maščyką, Derenią ir kiekvienoje troboje. Ir jeigu palenktumei ausį virš šio pasaulio, tai kas žino, gal išgirstumei žmonių šnabždesius, ir ką jie mąsto, sapnuoja, kur ir pas ką katinas murkia, kieno arklidėse arklys žvengia, kuris vaikas motinos krūtį žindžia, o kuris tik gimsta, nes visa tai – kalba. Dievas įsako žmonėms melstis žodžiais, nes be žodžių - neatskirtų vieno žmogaus nuo kito. O ir žmogus pats savęs neišskirtų, jeigu nevartotų žodžių. Su žodžiais gyvenimas prasideda ir su jais – baigiasi.
[...]
Neturėtumėme gimti, jeigu nemokame gyventi.
[...]
Man visada norėjosi gyventi, ne mirti. Gyventi ir gyventi, kad tik kuo ilgiau, kuo daugiau. Netgi jeigu nebūtų dėl ko. Galų gale, argi taip svarbu, yra ar nėra dėl ko? Galbūt tai visai nesvarbu, o žmogus tiesiog mėgsta bergždžiai kankintis. Nes kas žino, ar gyvenimas nėra vienuoliktas Dievo įsakymas, kurį jis pamiršo paskelbti. Ir galbūt žvaigždėse ar kitoje knygoje yra parašyta, kad privalai gyventi ir gyventi. Ir turi užtekti. Ne viską reikia žinoti. Arklys nežino ir gyvena. O bitė, pavyzdžiui, jeigu žinotų, kad tai žmogui renka medų, - neberinktų. O kuo tu skiriesi nuo arklio ar bitės, žmogau?


PL9
Wiesław Myśliwski
Akmuo ant akmens

Kalba upės, javai. Visas pasaulis – tai viena kalba. Jeigu taip gerai į šį pasaulį įsiklausytum, galėtum netgi išgirsti, ką prieš šimtą metų kalbėjo, gal prieš tūkstančius. Nes žodžiai yra nemirtingi. Tarytum kokie permatomi paukščiai: kartą ištarti, amžiams jau sukasi viršum mūsų, tik kad mes jų negirdime. Bet gal iš Dievo aukštumos kiekvieno žmogaus balsas skyrium girdėti. Netgi ką aš čia tau sakau. Ką sako pas Maščiką, pas Sedulą ir kiekvienoj lūšnoj. O jei ausį virš šio pasaulio nuleistum, tai kas žino, gal žmonių kuždėjimą išgirstum ir ką žmonės mąsto, kas jiems sapnuojasi, kur pas ką katė murkia, kieno arklidėje arklys žvengia, kuris vaikas motinos krūtį žinda, o kuris tik gimsta, nes visa tai yra kalba. Dievas liepia žmonėms žodžiais melstis, nes be žodžių neatskirtų žmogaus nuo žmogaus. O ir žmogus pats savęs neatskirtų, jei žodžių neturėtų. Žodžiu prasideda gyvenimas ir žodžiais baigiasi.
[...]
Neturėtume gimti, jei nemokame gyventi.
[...]
Gyventi man visada norėjosi, ne mirti. Gyventi ir gyventi, idant toliau, idant daugiau. Nors ir nebūtų dėl ko. Pagaliau argi taip svarbu, yra dėl ko ar ne. Galbūt tai netgi visai nesvarbu, tik žmogus mėgsta veltui kamuotis. Nes kas žino, ar gyventi – tai ne vienuoliktas įsakymas, kurį Dievas pamiršo paskelbti. Arba gal žvaigždėse ar kitoje knygoje žmogui užrašyta, kad turi gyventi ir gyventi. Ir turėtų užtekti. Ne viską būtina žinoti. Arklys nežino ir gyvena. O bitė, savo ruožtu, jeigu tik žinotų, kad tai žmogui renka medų, nerinktų. O kas gi geresnio už arklį, bitę žmogus?


PL10
Wiesław Myśliwski
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, javų laukai. Visas pasaulis yra viena kalba. Jeigu gerai įsiklausytum į šį pasaulį, galėtum net išgirsti, ką šnekėjo prieš šimtą, gal net tūkstančius metų. Nes žodžiai mirties nepažįsta. Lyg kokie permatomi paukščiai, kartą ištarti, jau amžiais suka ratus virš mūsų, tik mes jų negirdime. Bet galbūt Dievo aukštybėse kiekvieno žmogaus balsas girdėti. Net tai, ką aš čia tau sakau. Ką kalba pas Maščyką, pas Derenį ir kiekvienoj kitoj gryčioj. Ir jei ausį prie to pasaulio priglaustum, tai kas žino, gal išgirstum ką žmonės šnabždas, ką galvoja, ką sapnuoja, kur pas ką katė murkia, kuriose arklidėse arklys žvengia, kuris kūdikis žindžia motinos krūtį, o kuris dar tik gimsta, nes visa tai – kalba. Dievas liepia žmonėms melstis žodžiais, nes be žodžių neatskirtų žmogaus nuo žmogaus. O ir pats žmogus savęs neatskirtų, jei neturėtų žodžių. Nuo žodžių gyvenimas prasideda, jais ir baigiasi.
[...]
Neturėtume gimti, kai nemokame gyventi.
[...]
Visuomet norėjau gyventi, ne mirti. Gyventi ir gyventi, kad tik ilgiau, kad tik daugiau. Net jei nebūtų dėl ko. Nors ar tai taip svarbu: yra dėl ko, ar ne? Galbūt tai net visiškai nesvarbu, tik žmogus mėgsta veltui kankintis. Nes kas žino, ar gyventi nėra vienuoliktas įsakymas, kurį Dievas pamiršo paskelbti. Arba gal jis žvaigždėse, ar kitoje knygoje užrašė, kad privalo gyventi ir gyventi. Ir turi pakakti. Ne viską būtina žinoti. Arklys nežino, ir gyvena. O bitė, šiuo atveju, jei žinotų, kad medų renka žmogui, tai jo nerinktų. O kuo žmogus už arklį, bitę geresnis?


PL11
Wiesław Myśliwski
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, javai. Visas pasaulis yra viena kalba. Jei tik gerai įsiklausytum į šį pasaulį, galėtum išgirsti, kas prieš šimtą metų buvo sakyta, gal net tūkstančius, nes žodžiai mirties nėra pažinę. Jie tarsi permatomi paukščiai, kartą išsakyti, amžiams suka ratus virš mūsų, tik mes jų negirdime. Gal iš Dievo aukštybių girdisi kiekvieno žmogaus balsas atskirai, net ir tai, ką tau dabar sakau. Tai, ką kalba pas Maščyką ir pas Derenią, ir kiekvienoje lūšnoje. O jei palenktum ausį virš šio pasaulio, kas žino, gal išgirstum žmonių šnabždesius, jų mintis, sapnus, kur ir pas ką katinas murkia, kuriose arklidėse arklys žvengia, kuris vaikas motinos krūtį žindžia, o kuris tik gimsta, nes visa tai yra kalba. Dievas liepia žmonėms žodžiais melstis, nes be jų neatskirtų vieno žmogaus nuo kito. O ir žmogus pats savęs neatskirtų, jei žodžių neturėtų. Gyvybė prasideda nuo žodžių ir jais baigiasi.
[...]
Neturėtume gimti, jei gyventi nemokame.
[...]
Visada norėjau gyventi – ne mirti. Gyventi ir gyventi, kuo ilgiau, kuo daugiau, nors ir nebūtų dėl ko. Be to, ar tai taip svarbu, yra dėl ko ar ne? Gal tai visai nesvarbu, tik žmogus mėgsta veltui kamuotis. Kas žino, gal gyventi yra vienuoliktas Dievo įsakymas, kurį jis pamiršo paskelbti. Gal žvaigždėse ar kurioje nors knygoje yra parašyta, kad turime gyventi ir gyventi. To turi užtekti. Visko žinoti nereikia. Arklys nežino ir gyvena. Bitė, šiuo atveju, jei tik žinotų, kad žmogui renka medų – nerinktų. O kuo už arklį ir bitę geresnis žmogus?


PL12
Wiesławas Myśliwskis
Akmuo ant akmens
(1984)

Kalba upės, kalba javai. Pasaulis tai viena kalba. Gerai į jį įsiklausęs, galėtum išgirsti, kas buvo prieš šimtą, o gal net ir tūkstantį, metų kalbėta. Nes žodžiams svetima mirtis. Kaip kokie skaidrūs paukščiai, kartą ištarti, jie amžiams sukasi virš mūsų, tik kad mes jų negirdime. Bet gal iš Dievo aukštybių kiekvieno žmogaus balsą atskirai girdėti? Net ir tai, ką dabar tau kalbu. Ar tai, ką Mačšiko, Derenio ir kiekvienoje troboje šneka. O jei pasilenktum, ausim į pasaulį įknibtum, tai kas žino, gal žmonių šnabždėjimus išgirstum ir tai, apie ką žmonės galvoja, ką sapnuoja, kur ir pas ką murkia katė, kieno arklidėse žvengia arklys, kuris kūdikis motinos krūtį žinda, o kuris štai tik dabar gimsta, nes visa tai kalba. Dievas liepia žmonėms melstis žodžiais, nes be jų neatskirtum žmogaus nuo žmogaus. O ir patsai žmogus savęs neatskirtų, jei neturėtų žodžių. Žodžiais gyvybė prasideda ir baigiasi toji žodžiais.
[...]
Neturėtume gimti, jei gyvent neišmokom.
[...]
Gyventi nuolat norėjau, nemirti. Gyventi ir gyventi, kad tik toliau, kad tik daugiau. Net jei ir nebūtų kam. Pagaliau, ar tai taip svarbu, yra ar nėra kam? Gal iš tikrųjų tai tas pats, tiktai žmogus mėgstąs veltui kamuotis. Nes kas gali žinoti, ar gyventi tai ne vienuoliktas įsakymas, kurį Dievas perduot pamiršo. O gal turi žvaigždžių ar kitoje knygoje užrašytą, kad turi gyventi ir gyventi. Ir to turi užtekti. Ne viską privalu žinoti. Štai žirgas nežino ir gyvena. O štai, pavyzdžiui, bitė, jei žinotų, kad medų žmogui renka, tai neberinktų. O kuo už žirgą ar bitę žmogus yra geresnis?