Japonų k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTĖS IŠVADOS

Labai smagu, kad po dvejų metų pertraukos šeštajame „Noriu versti“ konkurse visi dar tik besimokantys ar jau kiek pramokę japonų kalbos ir vėl galėjo išmėginti jėgas. Net penki gana neblogi vertimai– argi ne puiki proga džiaugtis? Galiu tik paantrinti gudriajai komentatorei lapei (O gal lapinui? Be konteksto nesupaisysi, kas slepiasi po slapyvardžiu Kitsune, juk japonų kalboje giminių nėra.): šaunuoliai japonologai.  

Prieš pasineriant į vertimų analizę leiskite keletą žodžių brūkštelėti apie patį tekstą. Po ilgų dvejonių ir paieškų buvo nuspręsta jaunuosius, galbūt būsimuosius, vertėjus iš japonų kalbos pamėginti sužavėti prieš dešimtmetį pasirodžiusiu ir kelias premijas pelniusiu, pardavimų Japonijoje rekordus sumušusiu, plačiame pasaulyje išpopuliarėjusiu, bet Lietuvos skaitytojams visai nežinomu Joko Ogavos (1962) romanu apie Profesoriumi vadinamą matematiką, kuris mylėjo tik matematikos formules ir po automobilio avarijos sugebėdavo prisiminti tik aštuoniasdešimties minučių įvykius. Konkursui buvo parinkta romano pradžia, taip siekiant išvengti galimų nesusipratimų dėl konteksto. Taip pat norėta nei per daug lengvo teksto (kad, ginkdie, pradedantieji vertėjai nepagalvotų esą vertimas – niekų darbas), bet ir ne per daug sunkiai įkandamo (kad išsigandę neišsibėgiotų). Romanas parašytas šių dienų kalba, todėl rečiau vartojamų žodžių, išskyrus keletą matematikos terminų, nėra. Tarp vientisinių, paprastos struktūros, sakinių įsimaišo keletas šiek tiek sudėtingesnės konstrukcijos, ties kuriais reikėtų trumpam stabtelėti ir šiek tiek palaužyti galvą. Tam, kad pradedantieji vertėjai turėtų puikią progą iš visų pusių apžiūrėti, „kas gi per daiktas tas vertimas“, esama ir tiesioginės kalbos pavyzdžių. Taigi pažiūrėkime, kaip sekėsi. Tiesa, visų klaidų ir pagyrimų čia nesurašysiu, tarsiu tik keletą esminių pastabų.

Peržvelgus visus penkis vertimus matyti, kad vertėjai, turėdami gana tvirtus japonų kalbos pagrindus, didžiąją teksto dalį suprato teisingai ir išvertė gana tiksliai. Tiesa, kai kur neišvengta pažodinio vertimo pinklių (pvz.: Dalykus, kurie yra su juo susiję, sūnus ir aš vadinome „profesoriaus reikalais“ (=Mes su sūnumi jį vadinome Profesoriumi) (JP4); <...> pasakė daktaras, sukamaisiais judesiais glostydamas sūnaus galvą (=glostydamas sūnaus galvą) (JP5); rodomuoju pirštu (JP2) ir parodomuoju pirštu (JP5) (=smiliumi, pirštu)). Žinoma, vertimus reikėtų gludinti, perskaičius tekstą dar kelis kartus ištaisyti paliktas stiliaus, sintaksės bei gramatines klaidas, kurių visuose vertimuose yra nemažai (pvz,: Jis netgi labiau apsidžiaugdavo, kai iš nevilties pridarydavome keisčiausių klaidų, negu liktume tylį it prisėmę burnas, nieko neatsakę (= Priešingai, jį labiau nudžiugindavo ne mūsų tyla, kai nežinodavome, ką atsakyti, o iš nevilties padarytos kvailiausios klaidos.)(JP1); tryse (= trise) (JP1);kątik (= ką tik) (JP1); galima išreikši (=galima išreikšti) (JP3); <…> įstatyti minus vieną?, pasiūlė daktaras. (=vieną? –pasiūlė) ir t.t.) (JP5)).

Pirmiausia stabtelkime ties pavadinimu. Hakase no aishita sūshiki – „Profesoriaus (nu)mylėtos formulės“ arba „Formulės, kurias mylėjo Profesorius“. Sutinku, teisingai pavadinimui išversti nepakanka vien tik romano pradžios, reikia gerai susipažinti su visu tekstu, tačiau atsivertę žodynus matome, kad sūshiki tai ne paprasta „lygtis“ (japoniškai tōshiki), kaip siūlo JP1 „Profesoriaus numylėta lygtis“ ir JP3 „Profesoriaus mylima lygtis“, o „matematinė formulė“. Manau, vertėjams koją pakišo ir tai, kad japonų kalboje nėra skaičių (daugiskaitos ir vienaskaitos), todėl be konteksto sunku suprasti, ar apie vieną, ar apie kelias formules čia kalbama. JP5 „Daktaro pamiltos matematinės formulės“ ir JP4 „Profesoriaus meilė skaičiams ir jų formulėms“ bene arčiausiai tiesos.

Atskiro žodžio reikalauja romano veikėjų vardų vertimas. Visi vertėjai, išskyrus JP5, hakase verčia taikliai ir teisingai – Profesorius (iš didžiosios raidės – vardas kaip ne kaip). JP5, pavartęs(-čiusi) žodyną rado, kad hakase – tai mokslų daktaras ir pamiršdama(s), kad galima supainioti su gydytoju, siūlo Daktarą. Visgi nereikėtų pamiršti, kad tai grožinės literatūros tekstas ir netingėti paieškoti taikliausių atitikmenų. Kur kas daugiau problemų sukėlė sūnaus vardo vertimas. Teisus(-i) JP1, pavadindama(s) sūnų tiesiog Šaknimi. JP3, JP4 ir JP5 apsidraudžia pasirinkdami(-os) kvadratinę arba matematinę šaknį. Tik JP2 siūlo labai griozdišką ir netgi klaidingai sulietuvintą Rūtu (angl. root - kvadratinė šaknis, vert. past.). Pagal Lietuvių kalbos komisijos nutarimą Nr. 63-1491 (1997) „Dėl japonų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens“ japoniškas skiemuo tsu turėtų būti lietuvinimas cu, taigi teisingai būtų Rūcu. Bet kam grožinės literatūros tekstą apkrauti vertėjo pastabomis? Antraip kiekvieno žodžio etimologiją reikės imti aiškinti, tik ar atsiras tada norinčių tokius vertimus skaityti?

 

Keliaudama tekstu toliau, už puikų kashikoi kokoro ga tsumatteisō vertimą gudri galvelė ir visai neblogą bandymą panašu, kad turi labai gerą galvą norėčiau pagirti JP1 ir JP3. Keista, bet vertėjai užkliuvo už keikai shite kubi wo sukumeta, kurį labai taikliai literatūriškai, bet neiškraipydama(s) prasmės, išvertė JP1: baikščiai susigūžė. Deja, visi kiti bandymai kelia šypseną: JP2 ir JP3 prašauna pro šalį, siūlydami(os) atitinkamai vikriai atitraukė galvą ir sūnus apsidairė ir įtraukė kaklą, o JP4 ir JP5 prajuokina su siekdamas apsisaugoti, sugūžė kaklą ir sugūžė kaklą, lyg norėdamas apsisaugoti. Būtų perskaitę garsiai, patys (pačios) būtų prunkštelėję(-usios): pamėgink, kad gudrus, sugūžti tą kaklą! Pagyrimo verti JP3 ir JP1 už lietuje mirkstančius abrikosų žiedus ir lietaus merkiamus abrikosų žiedus.

                 Keletą pastabų norėčiau tarti apie sakinių jungimą, jų išskaidymą ar net ištrynimą. Nedidelė nuodėmė, kad JP1 ir JP3 kūrybingai pasinaudoja lietuvių kalbos skyryba ir taip du japoniškus sakinius sujungia į vieną: Tuo tarpu Profesorius vadino mano sūnų Šaknimi – plokščias berniuko viršugalvis jam priminė kvadratinės šaknies simbolį (plg.: O jis sūnų Šaknimi, mat jo pakaušis buvo lygus it kvadratinė šaknis (JP3). Kodėl gi ne, jeigu tai neišdarko originalo teksto stiliaus, bet kai vertėjas imasi improvizacijų ir „nepatogias“ teksto dalis „sutrumpinta“, tada jau bėda. Nežinia, ar iš tingumo, ar pagalvojęs(usi), kad tai nepakeis teksto prasmės, JP1 ėmė ir neišvertė kami ga kushakusha ni naru no mo kamawazu, paliko tik <...> tarė Profesorius, taršydamas sūnaus plaukus. Deja, tai blogo tono ir nepagarbos teksto autoriui pavyzdys, todėl tokios praktikos reikėtų vengti. Visi kiti vertėjai, nors ir palikdami klaidų, Profesoriaus nesirūpinimą dėl susivelsiančių berniuko plaukų išvertė (plg.: nesijaudindamas dėl besitaršančių plaukų (JP2); nesirūpindamas, kad suvels berniukui plaukus (JP3); lyg netyčiomis ir nesusimąstydamas (JP4); nė trupučio nesusimąstydamas apie tai, kad velia jo plaukus (JP5)). Taip pat norėtųsi priminti, kad geras vertėjas stengiasi neskaidyti ilgų sakinių į trumpesnius, nebent tai būtų neišvengiama ir trukdytų suvokti teksto prasmę. Vieną iš ilgesnių šios ištraukos sakinių Kare ni wa tadashii machigai to iu mono ni tsuite no dokuji na sensu ga ari, ikura kangaete mo seikai wo dasenaideiru toki koso, watashitachi ni jishin wo ataeru koto ga dekita. dauguma skėlė į dvi dalis, kai kurie net nesuprato, kas, kam ir dėl ko suteikia pasitikėjimą. Tik JP2 buvo arčiausiai tiesos, nors ir su dviem sakiniais vietoje vieno: Jis turėjo savotišką suvokimą apie taip vadinamąsias teisingas klaidas, ypač tomis akimirkomis kai, kad ir kiek belaužytume galvą, teisingų atsakymų neatsirasdavo. Jis sugebėdavo mums suteikti pasitikėjimo savo jėgomis. Tiesa, dar vieną japonišką sudėtinį sakinį visi vertėjai kuo puikiausiai „sutalpino“ į vieną lietuvišką, tačiau „šimtus tūkstančių skaitmenų turintys milžiniški pirminiai skaičiai“ (JP1 buvo arčiausiai tiesos) pavirto ir į šimtą tūkstančių dėmenų turinčias milžiniškas molekulines formules (JP2), ir į tūkstantinių skaitmenų lygtis (JP3), ir į atomines formules, kurios turi šimtus tūkstančių kintamųjų (JP4), ir į šimto tūkstančio skaitmenų susidedančias formules (JP5).

                 Vargu, ar galėčiau išskirti vieną patį geriausią vertimą: visi turi vienodai trūkumų ir privalumų. Geriau visiems vertusiems dar kartą padėkosiu už drąsą ir pastangas ir palinkėsiu toliau kantriai dirbti, mokytis, skaityti ir tobulėti. O tai komentarų lapei, rašiusiai, kad „iš visų vertimų paėmus stipriausias dalis, gal net gautųsi laureatinis vertimas“ imsiu ir paprieštarausiu. Visi vertėjai, jeigu tik prisėstų ir dar truputėlį padirbėtų su savo tekstais, tikiu, pajėgtų sukurpti „laureatinius vertimus“.

Jurgita Polonskaitė
                  
__________________________________________

ORIGINALAS>

____________________________________________

VERTIMAI

JP1
Yōko Ogawa
“Profesoriaus numylėta lygtis” (2004)


Mes su sūnumi jį vadinome Profesoriumi. Tuo tarpu Profesorius vadino mano sūnų Šaknimi – plokščias berniuko viršugalvis jam priminė kvadratinės šaknies simbolį.
– Oho, išties gudri galvelė, - tarė Profesorius, taršydamas sūnaus plaukus.
Įpratęs visad užsimaukšlinti kepurę, kad išvengtų draugų patyčių, jis baikščiai susigūžė.
– Panaudoję tai, galime suteikti formą begalei skaičių - net tokiems, kurių negalime pamatyti akimi, – pasakė Profesorius ir dulkėto stalviršio kampe pirštu nubraižė figūrą.

Iš nesuskaičiuojamos gausybės dalykų, kuriuos sužinojome iš Profesoriaus, kvadratinės šaknies paaiškinimas buvo vienas svarbiausių. Ko gero, Profesoriui, tikėjusiam, jog skaičiais galime išreikšti net visatos atsiradimą, nepatiktų žodis „nesuskaičiuojama“, bet kaip gi kitaip būtų galima tai išreikšti?
Mes sužinojome, jog egzistuoja šimtus tūkstančių skaitmenų turintys pirminiai skaičiai, apie didžiausią matematiškai įrodytą skaičių pasaulyje, įtrauktą į Gineso rekordų knygą ar begalybę viršijančias koncepcijas, tačiau visi šie dalykai neprilygsta akimirkoms, praleistoms kartu su Profesoriumi.
Puikiai prisimenu dieną, kai tryse aiškinomės, kokia magija suveikia įrašius skaičių po kvadratinės šaknies simboliu. Tai buvo lietingas vakaras vos prasidėjus balandžiui. Profesoriaus darbo kambaryje blyškiai švietė elektros lemputė, mano sūnaus kuprinė gulėjo numesta ant kilimėlio, o kitoje lango pusėje matėsi lietaus merkiami abrikosų žiedai.
Profesorius iš mūsų niekad nereikalavo tik teisingų atsakymų. Mūsų desperatiški bandymai ir klaidos jį pradžiugindavo labiau, nei tyla, nesugebant atsakyti. Jam ypač patikdavo iš jų kylantys nauji, pradinę užduotį nustelbiantys klausimai.
Jį savotiškai žavėjo tokios „teisingos klaidos“ – net tada, kai niekaip nesugebėdavome rasti teisingo atsakymo, tai suteikdavo mums pasitikėjimo savimi.
– Na, šįkart pabandykime įrašyti -1”, - pasakė Profesorius.
– Reiktų tokio skaičiaus, kurį padauginus iš jo paties gautume -1, tiesa?, - paklausė berniukas.
Profesorius užtruko beveik pusvalandį aiškindamas, kol sūnus, mokykloje kątik išmokęs trupmenas, pripažino skaičių, mažesnių už nulį, egzistavimą.

 

JP2
Yōko Ogawa / Joko Ogava
Mėgstama profesoriaus formulė
(2004)

Mes su sūnumi jį vadinome profesoriumi. O profesorius vadino mano sūnų Rūtu (angl. root - kvadratinė šaknis, vert. past.) . Mat sūnaus viršugalvis buvo plokščias kaip kvadratinės šaknies ženklas.
- O! Rodos, ši vieta pripildyta sumanaus proto, – pasakė profesorius ir nė kiek nesijaudindamas dėl besitaršančių plaukų perbraukė pirštais per galvą. Nepakenčiantis draugų pašaipų, nuolat kepurę užsidėdavęs sūnus vikriai atitraukė galvą.
- Ją naudojant galima tiksliai nustatyti ir begalinius skaičius, ir plika akimi nematomus skaičius, - ant savo dulkėmis nukloto darbo stalo kampo rodomuoju pirštu profesorius nupaišė ženklą „√“.
Kaip mus su sūnumi išmokino profesorius, nesuskaičiuojamų dalykų virtinėje kvadratinė šaknis užima labai svarbią vietą. Profesorius tikėjo, kad patį pasaulio sukūrimą galima išreikšti skaičių kalba, todėl jam turėjo būti nesmagu, kai kas minėdavo tokius žodžius, kaip „nesuskaičiuojamas“. Tačiau kaip gi kitaip tai būtų galima pavadinti? Jis mus mokino apie šimtą tūkstančių dėmenų turinčias milžiniškas molekulines formules, Gineso rekordų knygoje įrašytus, matematinėse išraiškose naudotus didžiausius skaičius, begalybės ribą peržengiančias matematines koncepcijas, tačiau kad ir kiek bepasitelktumėme šias sąvokas, jos vis tiek neprilygs kartu su profesoriumi praleistam laiko intensyvumui.
Gerai atsimenu dieną, kai trise bandėme suprasti, kokių burtų reikia tam, kad įstatytumėme skaičių po kvadratine šaknimi. Vakare, kuomet balandžio mėnuo dar buvo vos beprasidedantis, lijo lietus. Prieblandoje skendinčiame darbo kabinete degė kaitinamoji lempa, ant kilimo gulėjo sūnaus numesta kuprinė, o už lango matėsi lietaus drėkinami abrikoso žiedai.
Visuomet susiklosčius tokioms aplinkybėms profesorius mūsų klausdavo ne tik dėlto, kad išgirstų teisingą atsakymą. Jis netgi labiau apsidžiaugdavo, kai iš nevilties pridarydavome keisčiausių klaidų, negu liktume tylį it prisėmę burnas, nieko neatsakę. O kai iš tų klaidų gimdavo pradinį klausimą pranokstantys nauji klausimai, jis dar labiau pralinksmėdavo. Jis turėjo savotišką suvokimą apie taip vadinamąsias teisingas klaidas, ypač tomis akimirkomis kai, kad ir kiek belaužytume galvą, teisingų atsakymų neatsirasdavo. Jis sugebėdavo mums suteikti pasitikėjimo savo jėgomis.
- Kodėl mums kitąkart nepabandžius įstatyti minus vieno? - paklausė profesorius.
- Būtų gerai, jeigu tą patį skaičių padauginus du kartus jis virstų minus vienu, – mokykloje ką tik išmokęs trupmenas sūnus, po trumpesnio nei 30 minučių profesoriaus paaiškininimo, pripažino, kad egzistuoja už nulį mažesni skaičiai.

 

JP3
Joko Ogava
Profesoriaus mylima lygtis
2004

Jį mes vadinome profesoriumi. O jis sūnų - Šaknimi, mat jo pakaušis buvo lygus it kvadratinė šaknis.
- O, panašu, kad turi labai gerą galvą, - nesirūpindamas, kad suvels berniukui plaukus, glostydamas ir sukiodamas galvą, tarė profesorius. Dėl draugiškų pašaipėlių visad dėvintis kepurę, sūnus apsidairė ir įtraukė kaklą.
- Su ja galima suprasti tiek be galo didelius, tiek akimi nematomus skaičius, - smiliumi ant apdulkėjusio darbastalio kampo jis nupiešė šią figūrą:

Tarp visos begalybės dalykų, kurių mus išmokė profesorius, svarbiausią vietą užima šaknis. Matyt, tokie žodžiai, kaip begalybė, nebūtų tenkinę profesoriaus, kuris tikėjo, kad tikslia skaičių kalba galima išreikši net pasaulio kilmę. Betgi kaip kitaip turėčiau sakyti? Nors esame įrašę į Gineso rekordų knygą net tūkstantinių skaitmenų lygtis ir išmokę matematinėms formulėms pagrįsti naudojamus milžiniškus skaičius bei begalybę viršijančias matematines koncepcijas, kad ir kaip visa tai kartu paimtume, tai vis vien neprilygtų laikui, kartu praleistam su profesoriumi.
Dažnai prisimenu tas dienas, kai trise mėgindavom šaknimi traukti skaičius ir suprasti, kokios tam reikia magijos. Atėjus balandžiui, jam įkandin iškart sekė ir lietingi vakarai. Blausiame darbo kambaryje degė elektros lemputė, ant kilimo voliojosi sūnaus numesta kuprinė, anapus lango matėsi lietuje mirkstantys abrikosų žiedai.
Visais atvejais profesorius iš mūsų niekada nereikalavo vien tik teisingo atsakymo. Jis labiau džiaugdavosi, kai mes iš nevilties padarydavom grubią klaidą nei tada, kai tylėdami nieko neatsakydavome. Paskui, atsiradus už pirminius sudėtingesniems klausimams, tik dar labiau nudžiugdavo. Jam taip vadinamos teisingos klaidos turėjo ypatingą reikšmę – kad ir kiek begalvotume, jis vis vien neatskleisdavo teisingo atsakymo. Taip tik įgaudavome pasitikėjimo savimi.
- Ką gi, ar nepabandžius mums kitąkart traukti šaknį iš -1 ? – pasiūlė profesorius.
- Vadinasi, reikėtų dauginti dukart tą patį skaičių norint gauti -1, ar ne?
Kai sūnus pagaliau mokykloje išmoko skaičiuoti trupmenomis, profesoriui prireikė pusės valandos, kad berniukas pripažintų už nulį mažesnio skaičiaus egzistavimą.

JP4
Yōko Ogawa / Joko Ogava
„Profesoriaus meilė skaičiams ir jų formulėms“

Dalykus, kurie yra su juo susiję, sūnus ir aš vadinome „profesoriaus reikalais“. O profesorius sūnų vadino „matematine šaknimi“. Taip jis sūnų vadino todėl, kad pastarojo viršugalvis buvo panašus į matematinės šaknies ženklą.

- Oi, atrodo, jog širdis po truputį prisipildo išmintimi, - pasakė profesorius, kuris lyg netyčiomis ir nesusimąstydamas, glostė sūnaus galvą, veldamas jo plaukus. Sūnus, kuris nekentė būti išjuoktas draugų ir todėl visada vaikščiojo užsimaukšlinęs kepurę, siekdamas apsisaugoti, sugūžė kaklą.

- Jei tu panaudosi šį būdą, galėsi sukurti ne tik begalinę, ne visada akivaizdžiai matomų skaičių įvairovę, bet ir galėsi parodyti tvirtą socialinę padėtį.

Ant dulkėmis nukloto darbo suolo kampo jis rodomuoju pirštu užrašė ženklą: √. Iš daugybės nesuskaičiuojamų dalykų, kurių aš ir sūnus išmokome iš profesoriaus, matematinė šaknis turėjo itin svarbią reikšmę. Profesoriui, kuris tiki, jog skaičių kalba išreiškia pasaulio sandarą, nesuskaičiuojama galybė pasakymų ir kalbos būdų tikriausiai yra trukdantis, nepatogumus sukeliantis dalykas. Tačiau kažin, kaip kitaip būtų galima išreikšti šiuos dalykus? Nors mes ir mokėmės apie atomines formules, kurios turi šimtus tūkstančių kintamųjų, Gineso rekordų knygoje įrašytais matematiniais įrodymais panaudotus ir sukurtus dar didesnus skaičius, begalybę peržengiančias matematines idėjas; kad ir kaip bandėme sudėlioti išmoktus dalykus į tinkamas vietas, nepavyko sukurti tokios harmonijos, kuri buvo jaučiama laike ir jo intensyvume, kuris atsirasdavo leidžiant laiką kartu su profesoriumi.

Puikiai prisimenu tas dienas, kai mes trise tyrėme skaičius, įsiterpusius į šaknies ženklo vidų, ir aiškinomės, kokia magija slypi tos šaknies viduje. Nors dar nebuvo prasidėjęs balandžio mėnuo, pasitaikė lietingas vakaras. Vos vos apšviestame darbo kambaryje, degant kaitriai baltos šviesos lemputei, sūnus, atnešęs jau nebereikalingą mokyklos krepšį, padeda jį ant kilimo, o pro langą, kitoje pusėje, matosi lietaus merkiami abrikoso žiedeliai.

Visada ir visais atvejais profesorius mūsų teiraudavosi atsakymų, kurie nebūtinai turėjo būti teisingi. Jam daugiau džiaugsmo teikdavo tie kartai, kai mes iš nevilties, net nesuprasdami konteksto, rizikuodavome klysti, nei tie kartai, kai visiškai nežinodami atsakymo, neišdrįsdavome pratarti nei žodžio. O kuomet iškildavo nauji uždaviniai, kurie būdavo kur kas sudėtingesni ir todėl užgoždavo prieš tai buvusius klausimus, profesorius dar labiau apsidžiaugdavo. Teisingumas neteisingume jam turėjo ypatingą reikšmę, o ypač tais atvejais, kai, kad ir kiek sukdavome galvas, atsakymo sugalvoti neįstengdavome. Tokie užsiėmimai mums suteikė pasitikėjimo savimi.

- Taigi, šį sykį gal pabandome į šaknį įstatyti minus 1?, - pasiūlė profesorius. – Argi ne nuostabu, kad tą patį skaičių padauginus du kartus, gaunasi minus 1?

Visai neseniai, pagaliau mokykloje išmokęs dalybos funkciją, nors tai ir tebuvo profesoriaus paaiškinimas, kuris netruko nė 30 minučių, sūnus vietoj nulio gavo mažo skaičiaus reikšmę.

 

JP5
Yōko Ogawa / Yoko Ogava
„Daktaro pamiltos matematinės formulės“ (2004)

Aš ir mano sūnus jį vadinome daktaru. O daktaras sūnų vadino „kvadratine šaknimi“. Taip buvo todėl, kad sūnaus viršugalvis buvo plokščias, kaip kvadratinės šaknies simbolis.
- O! Šis protas išties yra pripildytas išminties!, – pasakė daktaras, sukamaisiais judesiais glostydamas sūnaus galvą ir nė trupučio nesusimąstydamas apie tai, kad velia jo plaukus. O sūnus, kuris, bijodamas būti išjuoktas draugų, visada vaikščiojo užsidėjęs kepurę, sugūžė kaklą, lyg norėdamas apsisaugoti.
- Jei tik juo pasinaudotumei, galėtum suteikti socialinį statusą tiek begaliniams skaičiams, tiek skaičiams, kurių akys nemato.
Jis parodomuoju pirštu ant jam didelį pasididžiavimą keliančio darbo stalo krašto nupiešė ženklą: √.
Iš tos nesuskaičiuojamos daugybės dalykų, kurių mane bei sūnų išmokė daktaras, kvadratinės šaknies prasmė užima bene svarbiausią vietą. Daktarui, tikėjusiam, kad visą šio pasaulio sudėtį galimą paaiškinti skaičiais, išsireiškimas „nesuskaičiuojamai daug“ yra tikriausiai itin nemalonus. Bet kaip gi kitaip būtų galima tai paaiškinti? Nors mes ir išmokome iš šimto tūkstančio skaitmenų susidedančias formules, pačius didžiausius skaičius, naudotus matematiniams įrodymams, kurie yra įrašyti į Gineso rekordų knygą bei apie idėjas, kurios peržengia begalybės slenkstį, ir net sudėtos neprilygs tam laikui, kurį praleidome kartu su daktaru.
Aš puikiai prisimenu tą dieną, kai trise tikrinome, kokią gi magiją skleidžia po kvadratine šaknimi atsidūrę skaičiai. Tai buvo lietinga popietė vos prasidėjus balandžio mėnesiui. Pritemusiame mokymosi kambaryje užsidegė elektros lemputė, sūnaus numesta mokyklinė kuprinė nukrito ant kilimo, o už lango matėsi lietaus sušlapinti abrikoso žiedai.
Nebuvo taip, kad, visada ir visais atvejais, daktaras reikalautų iš mūsų teisingo atsakymo. Atvirkščiai, jam daug daugiau džiaugsmo teikdavo, kai iš nevilties neįtikėtinai klysdavome, negu kai nežinodami atsakymo tylėdavome. O dar labiau jį džiugindavo, kai atsirasdavo nauja problema pranokstanti prieš tai buvusią. Jis savyje turėjo unikalų jausmą, susijusį su teisingomis klaidomis, ypač tada, kai kiek begalvotum, neįmanoma atrasti teisingo atsakymo. Tai mums suteikė pasitikėjimo savimi.
- Taigi, kodėl gi mums nepabandžius į kvadratinę šaknį įstatyti minus vieną?, – pasiūlė daktaras. – Padauginus tą patį skaičių du kartus, turi gautis minus vienas.
Ką tik dalybos išmokęs sūnus, po nė trisdešimties minučių netrunkančio daktaro išaiškinimo, sugebėjo priimti ir suvokti tai, kad egzistuoja skaičiai mažesni nei nulis.


 

Nariams

Naujienlaiškis