Rusų k. tekstas „Noriu versti 2013"
EKSPERTĖS IŠVADOS
Šiemet konkurso „Noriu versti“ dalyviai vertė jaunos rusų rašytojos Marinos Stepnovos (gim. 1971 m.) apsakymo Милая моя Туся (2012 m.)ištrauką. Šios talentingos rašytojos romanas „Lazario moterys“, 2012 m. Rusijoje buvo apdovanotas konkurso „Bolšaja kniga“ premija, o 2013 m. išleistas ir lietuvių kalba (vertė Sigitas Parulskis). Vos 2000 ženklų Stepnovos kūrinio ištrauka – lyg išbaigtas kūrinys. Džiugu, kad tekstas sudomino jaunuosius vertėjus. Rusistai ir komentavo gausiausiai. Tai geras ženklas.
Dėl kūrinio pavadinimo vertimo šįkart daug abejoti neteko, nes variantai „Mieloji mano Tusia“ ir „Mano mieloji Tusia“ yra lygiaverčiai. Tiesa, vardą reikėjo rašyti su trumpąja „u“, nes balsio ilgumas transliteruojant į lietuvių kalbą perteikiamas tik tada, kai yra aiškiai išreikštas originalo rašyba.
Pirmame sakinyje Ссорились они, правда, ужасно. labai svarbu perteikti šnekamąją intonaciją. Geriausiai su juo susidorojo vertėjai, kurie pasirinko nekeisti žodžių tvarkos, palikti įterpinį sakinio viduryje: RU12 „Pykosi jos, tiesa, siaubingai.“ „Riejosi“ vietoj „pykosi“ gal kiek per stipru, bet Ru15 galima pagirti už „vaidijosi“, Ru14 – už „kivirčijosi“. Beje, pirmasis šios ištraukos sakinys tikriausiai skambėtų dar natūraliau, įterpus dalelytę „tai“: „Pykosi tai jos, tiesa, siaubingai.“
Dėl sakinio По тридцать три раза на дню. pasakytina, kadšis posakis reiškia „labai dažnai“, todėl pagirtinasRU10 vertimas: „Šimtus kartų per dieną.“ Pradžiugino RU1 ir RU13, vietoj „per dieną“ pavartoję „perdien“ – ši forma kur kas lakesnė, dinamiškesnė už analitinę ir oficialią „per dieną“ ir labai gražiai atliepia rusų kalbos laiko prieveiksmį на дню́,turintį šnekamąjį atspalvį.
Оспаривали первенствоgerai išvertė RU6, RU7: „Varžėsi dėl pirmenybės“; RU13: „Varžėsi dėl pirmumo“. Dar natūraliau būtų skambėję „Varžėsi, kuri pirmesnė.“ Tinka ir RU10 pasiūlytas „Varžėsi, kuri svarbesnė.“ Geras RU3 sprendimas: „Abi norėjo pirmauti.“ „Ginčijosi dėl pirmavimo“ – verčia suabejoti, nes ginčytis reiškia ginti savo nuomonę bei reikalą žodžiu, diskutuoti, o autorė kalba apie norą pirmauti kaip apie nuolatinę būseną, egzistencijos formą.
„Anečka, vienintelė dėdės Kolios Ziablovo duktė, išpaikinta, ūmaus būdo, stambi mergaitė, gimė dviem mėnesiais anksčiau už Tusią ir manė, kad tai – neginčijamas jos pranašumo įrodymas.“ RU5, RU7, RU16 pavartojo gražų „vienintelės“ sinonimą – „vienturtė“. Kaip dalyvio балованная atitikmenys puikiai tinka ir „išpaikinta“, „išlepinta“, (tik ne „lepinta“, žinoma). Vertėjai teisingai suprato, kad Anečka „ūmaus būdo“, „greit įsiplieskianti“, „karštakošė“. Anečkos kūno sudėjimui apibūdinti didžiuma rinkosi „stambi“, būdvardis „drūta“ šiame sakinyje gal ir ne visiškas stilistinis svetimkūnis, bet tikrai nebūtinas. Beje, kai kurie vertėjai supainiojo „pranašumą“ su „privalumu“. Tokiais atvejais labai pravartu užmesti akį į DLKŽ. Ten nurodyta, kad „privalumas“ – būdvardžio „privalus“, kuris reiškia „būtinas, reikalingas“, vedinys, tačiau šiame kontekste turimas omenyje iš būdvardžio „pranašus“ – „kuris kitus praneša, pralenkia“, padarytas „pranašumas“. Tai gražiai išsprendė RU7 ir dar keli vertėjai.
„Ji viską turėjo gauti pirma – pirmagimystės teise: ir sviestinį pyragaitį, ir Tusios lėlę, ir gražiausią knygos paveikslėlį.“Sviestinis (ne „slyvų“!) pyragaitis (ne „bandelė“!) gali būti ir su kremu, ir be kremo, svarbiausia, kad jo pagrindą sudaro sviestinė tešla. Su первой – по старшинству vertimu beveik visi susidorojosėkmingai: RU4„Jai viskas turėjo atitekti pirmai – nes ji vyresnė“. RU7 išreiškė šią mintį dar taupesnėmis priemonėmis ir tai sveikintina, nes labiau atitinka originalo stilių: „Viską turėjo gauti pirma, nes vyresnė.“
„Jos sklaidydavo „Nivą“, viena per kitą šaukdamos: kas kairėj, čiur, – mano, – ir lėtapėdei Tusiai amžiais tekdavo kokia nors siaubinga tritono dantų raida (pagal schem. autoriaus modelį), o patenkinta Anečka triumfuodavo, užvaldžiusi žavią Ambergo paveikslo „Pro pinučius“ graviūrą, kurioje svajinga panelė palaidomis, kaip ir pačios Anečkos, besvorėmis garbanėlėmis, lenkė žydintį stuomenį per geležinę tvorelę, kad įspaustų garbanoto, ilgais skvernais ir gausiai rauktu užpakalyje surdutu, dabitos kaktoje nekaltą bučinį.“ Beveik visi vertėjai rusųчур perteikė kaip „čiur“, „čiuras“, RU7 ir RU8 – „šiukštu“, RU4 – „ei“, RU 1 „tuku tuku“. Geri visi variantai, nes „čiur“ aptinkame ir lietuvių vaikų folkore: „Čiur, čiur pelėda, kaip jums, vaikai, negėda?"
Su kokia energija Tusia ir Anečka sklaidydavo populiarų tais laikais žurnalą „Niva“ (ne „Neva“), gerai perteikė RU 13: „lyg lenkčių eidamos, su riksmu“. Tusiai apibūdinti puikiai tinka RU2 pasiūlytas „nelaimėlei“, RU6 – „vargšelei“, RU7 – „vargšei“, tačiau kitų vertėjų siūlyti: „nevykėlei“, „nelaimingajai“, „lydimai nesėkmių“, „nuolaidžiajai“ netinka dėl semantikos, – kitaip tariant, šie žodžiai nėra žodžio незадачливой atitikmenys arba turi pernelyg ryškiai išreikštą neigiamą („nevykėlei“) stilistinę konotaciją, kurios originale nejaučiame. Taigi Tusiaiamžiais tekdavo (puikiai tinka ir RU1 „nuolat kliūdavo“, RU3 „amžinai atitekdavo“, RU14 „nuolat likdavo“) kokia nors išsigimėliška tritono dantų raida (bet ne „bjauri tritono dantų išsidėstymo schema“ ir ne „kažkoks išsigimėliškas tritono dantų sąkandis“, ir ne „šlykštus tritono dantų darinys“ – šiems vertėjams reikėjo padirbėti su žodynu). Skliaustus su tarsi perkeltu į apsakymą tiesiai iš „Nivos“ puslapio šiek tiek paslaptingu sakiniu (по схематич. модели автора) reikėjo palikti, kaip ir santrumpą „schem.“, nesukant sau galvos, kaip geriau: „scheminis“, „schemiškas“ ar „schematinis“ „schematiškas“ – beje, dvi pastarosios formos atmestinos dėl nelietuviškos priesagos -at-. Tais skliaustais autorė veikiausiai norėjo pabrėžti paveikslėlio ir sunkiai suprantamo teksto po juo, taigi ir paties savinimosi absurdiškumą. Man atrodo priimtinas ir RU3 sprendimas: (iliustracijos – autoriaus). Pabarti reikia tik tuos vertėjus, kurie nusprendė pagudrauti ir praleisti šią keblią vietą. Beje, kai kurie vertėjai tai darė sistemingai. Taip nesąžininga.
Komentatoriai teisūs teigdami, kad, norint tiksliai išversti paveikslo pavadinimą ir aprašymą, reikia susiieškoti patį paveikslą. Nei apsakyme minėtos graviūros pagal Vilhelmo Ambergo paveikslą, nei paties paveikslo rasti nepavyko. Beje, niekas negalėtų paneigti ir to, kad aprašytoji žavi („nuostabi“, „įstabi“ – viskas tinka) graviūra gali būti ir pačios apsakymo autorės vaizduotės vaisius. Todėl manykime, kad geri ir RU14 „Prie tvorelės“, ir RU5, RU17 „Prie vartelių“, ir RU13 „Ties parko tvorele“ vertimai. Tačiau „Prie grotų“ sukelia nepageidaujamų asociacijų. Aišku viena: graviūros kuriamos pagal paveikslus („graviūra iš paveikslėlio“ ir „graviūros paveikslėlis“ netinka). Ačiū už konsultaciją menotyrininkei ir vertėjai Reginai Ramoškienei.
Būdvardis томная reiškia „kupina saldaus nuovargio, ilgesio, užsisvajojusi“. Didžioji dalis vertėjų pasirinko „svajinga“, nors vertimuose nežinia iš kur atsirado ir „tamsi panelė“, „nuobodi ponia“, „juslinga dama“. Netikslu versti ir „jauna bajoraitė“ ar „svajinga mergina“. „Mergina“ – pernelyg neutralus žodis šiame kontekste, aprašymas praranda ironiškai kurtuazinį atspalvį, o „mergelė“ – sukelia tautosakinių aliuzijų.
Vertėjams gerai sekėsi apibūdinti panelės garbanėles: jos „palaidos“, „besvorės“ (tinka ir RU7 pasiūlytos „laisvai krintančios“, bet, šiukštu, – ne „išskleistos“). Sunkumų iškilo kalbant apie figūrą. Teisūs tie, kurie vertė, kad panelė lenkė per metalinius tvoros pinučius žydintį („liauną“, „laibą“) stuomenį („liemenį“). „Goslų“ reikėtų atsisakyti, nes originale nėra nuorodų nė į vieną į DLKŽ nurodytų šio būdvardžio reikšmių: „godus“, „gašlus, geidulingas“) „Torso“ šioje ištraukoje geriau nevartoti dėl stilistinių sumetimų, o „stoto“, kuris reiškia „sudėjimą, ūgį, laikyseną“, – dėl leksinės reikšmės. Напечатлеть целомудренный поцелуй – įspausti (tik ne „prilipdyti“) ant garbanoto (bet ne „susišiaušusio“) dabišiaus („puošeivos“, „dabitos“, „franto“) kaktos nekaltą („tyrą“) bučinį. RU11 vertimas labai stilingas, bet versti „idant garbaniaus dabitos [...] veide paliktų tyrų bučinių atminą“ nėra labai gerai, nes susidaro įspūdis, kad vertėjas tokiu būdu bando pagražinti originalą, daugžodžiauja.
Vertėjai išliejo daug prakaito bandydami apibūdinti dabitos drabužį. Сюртук buvo galima vadinti tiesiog surdutu. Tai tarptautinis žodis, kilęs iš prancūzų surtout, reiškiantis platų, per liemenį siauresnį, viršutinį vyrų drabužį ilgais, beveik iki kelių, skvernais. DLKŽ dar siūlo lietuvišką surduto atitikmenį „durtinys“. Šiuos atitikmenis ir derėjo vartoti, tačiau kai kurie vertėjai, puikiai išvertę net ir kur kas sudėtingesnes vieteles, kažkodėl išpuošė dabitą „miliniu paltu, derančiu prie puošnaus surduto“ ir „ilgu paltu, ties šlaunimis puošniai parauktu it frakas“ (ar kam nors yra tekę regėti parauktą fraką?), ir net išvydo „žemę siekiantį redingotą“, o Stepnovos aprašytasis surdutas „gausiai“ (RU4 „pompastiškai“) rauktas „užpakalyje“, „ties sėdyne“, „nugaroje“ (bet ne „gale“).
Я и замуж выйду вперед тебя, угрожала Анечка vertimas niekam nesudarė sunkumų. Puikiai išvertė RU6, RU8, RU13 ir kt.: „Aš ir ištekėsiu pirma tavęs, grasino Anečka.“ Grasino buvo galima keisti ir „baudėsi“, „gąsdino“. ...водя по франту пальцем – tiksliausiai perteikė RU6, RU7, išvertę „vedžiodama“, RU1, RU4 – „braukydama“ gal net „glostydama“ (bet ne šiaip „rodydama“, „liesdama“, ar „baksnodama“ dabitą pirštu) – tai labai taikli detalė, perteikianti infantilišką Anečkos fetišizmą... Deja, kai kurie vertėjai radikaliai iškreipė turinį: vietoj „vedžiodama per dabitą pirštu“ skaitome ir „priešais mojuodama [...] pirštu“... Ir nuo originalo, ir nuo gramatikos normų nutolta ir šiais atvejais: „braškių išteptu pirštu tepliodama dabitos figūrą“ ir „tuo frantu vedžiodama pirštą, išterliotą braške“. Šaunu, kad piršteliui apibūdinti vertėjai surado visą šūsnį sinonimų: „išmurzintu“, „išterliotu“, „išteptu“ (žinoma, netinka „permirkusiu syvais“). Kai kas suabejojo dėl „oranžerijos“. „Šiltnamiu“ ją pavadino net 4 vertėjai. Šiame kontekste geriau tinka „oranžerija“.
Anečka, kaip pamenate, aiškina, kodėl ji ištekės pirma, pareikšdama: RU4 „Nes aš gražutė ir meilutė! Visi taip sako“ Šauniai išvertė RU 13 „Nes aš gražutė širdelė. Taip visi sako.“ Tinka ir RU8 „Nes aš esu gražutė ir širdelė! Taip visi sako.“, ir RU3„Juk tai aš – gražuolytė širdelytė“, – tik šiems vertėjams reikėjo pasistengti perteikti mintį kuo lakoniškiau, be jokių „tai“ ir „esu“. „Nes visi gi mane vadina gražuole ir širdele!” – nevykęs vertimas. Vertėjui negalima be ypatingo reikalo nei atskirti, nei suplakti į vieną dviejų sakinių: Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad sujungti į vieną du trumpi energingi sakinukai prarado šnekamajai kalbai būdingą dinamiškumą ir ekspresiją.
Туся, давясь обидой и завистью – neblogai išvertė RU14: „Tusia, dusdama iš nuoskaudos ir pavydo“ ir RU1: „Tusia, springdama nuoskauda ir pavydu“ ir kt., bet „įsiskaudinusi“, „graužiama“, „kamuojama“, „slegiama“ neperteikia reakcijos intensyvumo, o RU11 vertimas dviprasmiškas: „Tusia, springdama įžeidimais“, galima pamanyti, kad Tusia springsta, pati žerdama draugei įžeidimus. ...изо всей силы толкала лучшую, до гроба, единственную подругу в теплый, как тесто, обильный бок. RU14 išvertė: „iš visų jėgų trankydavo kumščiais geriausios, iki grabo lentos vienintelės draugės platų ir šiltą, kaip tešla šoną.“ Ne tik šiam, bet ir kitiems vertėjams labai sunkiai sekėsi perteikti Tusios reakciją į Anečkos gyrimąsi, į kurį ji reaguoja kaip į kvapą gniaužiančią neteisybę. Geriausiai išvertė RU5 „iš visų jėgų kumštelėdavo“ (neblogi ir R10 „trenkdavo“, RU2 „mygdavo“). Juk originale kalbama apie momentinį, impulsyvų, nesikartojantį veiksmą. Jam nusakyti netinka tokios formos kaip: „trankė“, „trankydavo“, „stūmė“, „baksnojo“. Geriau „niuktelėdavo“, „smogdavo“, „žiebdavo“, „smūgiuodavo“.
Nieko gero neįmanoma pasakyti ir apie толкала [...] в теплый, как тесто, обильный бок vertimą į„traukėsi [draugę] į šiltą ir minkštą glėbį“ ar „jai norėjosi geriausio – vienintelę draugę ligi mirties nešiotis šilt
