Anglų k. tekstas „Noriu versti 2013“

EKSPERTO IŠVADOS

Šiame konkurse pavadinimo nelaikau svarbiu vertimo elementu, nes neretai pavadinimą tinkamai galima išversti tik perskaičius visą knygą, o to iš konkurso dalyvių nereikalaujama. Vis dėlto keista, kad nedaug kas pasirinko žodį „sąsiuvinis“. „Knygelė“ čia netinka jau vien dėl savo mažumo. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ išversta „Auksinis bloknotas“, bet pastarąjį žodį labiau atitinka angliškas notepad.       

…to the big room šiuo atveju nereiškia „į“ kambarį, nes vėliau sakoma, kad jiedu stovėjo po medžiu beside the big room. Tad galima versti „iki kambario“, „priėjome kambarį“ (11, 16, 31, 37) ir pan. Sunlight čia patogiausia versti „saulėkaita“. Ir, žinoma, up šiuo atveju nebūtinai reiškia judėjimą aukštyn – anglų–lietuvių žodyne kaip tik yra pavyzdys: to walk up – prieiti.

Taigi, Polo apkabinimas pasakotojai šį kartą malonus ne dėl to, kad stebi Vilis. Gramatinio laiko klausimas čia keblus – vis dėl to jau vien pagal laikų derinimo taisyklę šalutiniame sakinyje čia lietuviškai turėtų būti esamasis laikas (Vilis ne anksčiau stebėjo, o stebi pagrindinio veiksmo metu).

Viename angliškame žodyne paaiškinta taip: the small of the/somebody's back – „the lower part of the back where it curves in“, tad čia tinka žodis „juosmuo“, gali būti ir „nugaros linkis“. Neblogai išvertė 39: „Pamenu, kaip jaučiau ant juosmens prigludusią jo ranką, ir mąsčiau, kad mums gyvenant grupėje šie staigūs potraukio žybsniai gali plykstelėti ir išnykti akimirksniu“ (po „ranką“ nereikia kablelio). Čia taip pat suvokta, kad šalutiniame sakinyje reikia esamojo laiko – tai ir šiaip logiška, nes šis apibendrinimas nėra ribojamas praeities. Living in the group… galima versti „gyvenant draugėje taip, kaip mes“ (15, tik kablelį čia reikia perkelti prieš „taip“).

Wry – ironiškas ar pan. Smalsumas ne „išpildomas“, ne „įgyvendinamas“, o patenkinamas. Dvigubas neiginys („ne nemalonų“ (not unpleasant) lietuviškai skamba prastokai – geresnė išeitis „ne visai nesmagų“ [11] arba „šiek tiek malonų“, „savotiškai malonų“ ir pan. (kiek laisviau išvertė 32: „ne karčią netekties gėlą“). …and I thought that perhaps it was above all the tender pain of unfulfilled possibilities that bound us – šį teiginį daug kas suprato klaidingai, iš tiesų čia sakoma, kad tas skausmas juos siejo labiau už viską.

tree that grew beside the big room – čia irgi keblus gramatinis laikas: geriau „palisandramedžiu, augančiu“ (ne „augusiu“ – ne had grown). …the sweet pain shot through me again and again. Čia reikia sugalvoti, kaip perteikti kartotinį veiksmą – „vėl ir vėl“ nėra geriausias sprendimas, lietuvių kalba turi kitokių priemonių, pvz., „ėmė varstyti tas saldus sopulys“ (3).

Toliau – tiesioginę kalbą reikia versti atskiriant ne kabutėmis, o brūkšniu, ir pateikiant atskira pastraipa. Chanted galima versti įvairiai, vienas geriausių variantų – „sudeklamavo“ (28). …tolerantly amused black eyes – gerą išeitį iš keblios padėties rado 32 („pakančiai besišypsančiom juodom akim“), 11 („atlaidžiai besišypsančiomis juodomis akimis“) ir kai kurie kiti. Wilderness – „tyrai“, nes čia reikia abstraktesnio žodžio, ne tokio konkretaus kaip, pvz., „dykuma“.

…the sun stabbing down at us… – galima taip: „saulei varstant mus aštriomis auksinėmis adatomis pro tankius žalius medžio nėrinius“ (4); gerą galimybę rado 28: „saulei veriant mus aštriomis aukso adatomis…“ A kind of revelation – „tarsi apreiškimas“ ar pan.

Paskutinio sakinio loginis ryšys yra toks: „Kadangi buvau sutrikusi ir t.t., (tai) iki galvosenos, apibūdintos […], man buvo be galo toli.“ Versti galima ir laisviau, pvz., „Juk […], tad […]“ (22), – bet, pradėjus šį sakinį jungtuku „nes“, atkurti originalo mintį yra kebliau.

Tormented – „kamuojama“, bet tinka ir „draskoma“ (3). …driven by wanting towards every kind of impossible future… – netinka „bet kokia“ ateitis, nes tai reikštų „nesvarbu, kokia“, o čia kaip tik svarbu, nes tai trokštama ateitis. Galima, pvz., taip: „genama visokeriopos neįmanomos ateities troškimo“ (16).

 Žodynuose galima rasti idiomą light years away – „an extremely long time from now in the past or future“. Kadangi iš fragmeno galima numanyti, jog pasakotoja yra jauna, o „pakančiai besijuokiančių akių“ nuostatai reikia tam tikros brandos, tai vargu ar čia galima kalbėti apie tolimą praeitį – labiau tiktų įsivaizduoti ateitį, bet veikiausiai čia norėta pasakyti plačiau, nekonkretizuojant: tuo metu tai jai atrodė tiesiog nepasiekiama; galima ir „manęs nė iš tolo neapibūdino“ (13 – bet sakinio vertimą gadina „dailiai žybsinčios akutės“).

Geresni vertimai yra 32, 37, 39, dar vienas kitas, o ypač 11 ir 16.

ORIGINALAS

Doris Lessing
The Golden Notebook
(1962)

We walked up to the big room through the hot sunlight, the dust warm and fragrant under our shoes. His arm was around me again and now I was pleased to have it there for other reasons than that Willi was watching. I remember feeling the intimate pressure of his arm in the small of my back, and thinking that, living in a group as we did, these quick flares of attraction could flare and die in a moment, leaving behind them tenderness, unfulfilled curiosity, a slightly wry and not unpleasant pain of loss; and I thought that perhaps it was above all the tender pain of unfulfilled possibilities that bound us. Under a big jacaranda tree that grew beside the big room, out of sight of Willi, Paul turned me around towards him and smiled down at me, and the sweet pain shot through me again and again. ‘Anna,’ he said, or chanted. ‘Anna, beautiful Anna, absurd Anna, mad Anna, our consolation in this wilderness, Anna of the tolerantly amused black eyes.’ We smiled at each other, with the sun stabbing down at us through the thick green lace of the tree in sharp gold needles. What he said then was a kind of revelation. Because I was permanently confused, dissatisfied, unhappy, tormented by inadequacy, driven by wanting towards every kind of impossible future, the attitude of mind described by ‘tolerantly amused eyes’ was years away from me.

________________________________________

VERTIMAI

EN1
Doris Lessing
Auksinė užrašų knygelė
(1962)

Mes užlipome viršun į didįjį kambarį pro karštą saulės šviesą, šiltas ir kvepiančias dulkes po mūsų kojomis. Jo ranka vėl buvo šalia manęs ir dabar aš buvau patenkinta turėdama ją šalia dėl kitų priežasčių, negu kaip į tai žiūrėjo Willi. Pamenu, jaučiau intymų jo rankos spustelėjimą man į nugarą ir galvojau, jog gyvenant grupėje, kaip darėme mes, greiti patrauklumo tvykstelėjimai gali užsiplieksti ir užgesti akimirksniu, palikdami užnugaryje savo švelnumą, nepatenkinamą smalsumą, šiek tiek iškreiptą ir nemalonų netekties skausmą. Ir galvojau, kad galbūt visų pirma tai buvo švelnus neišnaudotų galimybių skausmas, kuris sujungė mus. Po didžiuliu palisandramedžiu, kuris augo šalia didžiojo kambario, nematydamas Willi, Paul pasuko mane link jo ir nusišypsojo man, ir tada tas saldus skausmas perskrodė mane vėl ir vėl. „Ana“, pasakė ar sudainavo jis. „Ana, gražioji Ana, absurdiškoji Ana, pakvaišusi Ana, mūsų paguoda šioje laukymėje, kantriai žavinčių juodų akių Ana“. Pro tankią žalią lapiją, smelkiant saulei ryškiais auksiniais spinduliais, mes šypsojomės vienas kitam. Ką jis pasakė tada, buvo tarsi apsireiškimas, nes aš nuolat buvau sutrikusi, nepatenkinta, nelaiminga, kankinama neatitikimų, vedama noro į visur neįmanomą ateitį, o mintis, išreiškusi frazę „kantriai žavinčios akys“ buvo jau daugelį metų nutolusi nuo manęs.

EN2
Doris Lessing
Auksinis sąsiuvinis
(1962)

Mes pabudome dideliame kambaryje, saulėkaitoje, šiltos ir kvapnios dulkės po mūsų batais. Jo ranka ir vėl laikė mane apkabinusi, ir dabar man buvo malonu ją čia jausti nebe dėl to, kad į mus žiūrėjo Vilis. Prisimenu, kaip jaučiau intymų jo rankos spaudimą ant savo mažytės nugaros ir galvojau, kad, kai gyveni grupėmis, kaip mes, tokie staigūs potraukio blyksniai gali žybtelėti ir akimirksniu užgesti, palikdami švelnumą, nepatenkintą smalsumą, šiek tiek iškreiptą ir nepasakytum, kad nemalonų praradimo skausmą; ir pamaniau, kad tai, kas mus riboja, yra virš švelnaus skausmo ir neišnaudotų galimybių. Po didžiuliu mėlynuoju palisandramedžiu, kuris augo šalia didelio kambario, nematomas Vilio, Polas apsuko mane į save ir man nusišypsojo, ir saldus skausmas vėl ir vėl mane nudiegė. "Ana", ištarė jis, o gal išdainavo. "Ana, gražioji Ana, absurdiškoji Ana, pamišusi Ana, mūsų paguoda šitoje dykynėje, Ana tolerantiškai besišypsančiomis juodomis akimis." Mes nusišypsojome vienas kitam, saulei iš po storų žalių nėrinių laidant į mus aštrias auksines strėles. Tai, ką jis tada pasakė, buvo savotiškas palengvėjimas. Kadangi buvau amžinai sumišusi, nepatenkinta, nelaiminga, kankinama nepilnavertiškumo, valdoma kiekvieno neįmanomos ateities troškimo, toks mano požiūrio apibūdinimas, kaip "tolerantiškai besišypsančios akys" buvo kažkas labai tolima nuo mano esmės.

EN3
Doris Lessing
Auksinė užrašų knyga
(1962 m.)

Užlipome į didįjį kambarį, po kojomis mindami kaitrius saulės spindulius, įšilusias ir kvapų prisigėrusias dulkes. Jis vėl mane apkabino ir šįkart man patiko jį jausti ne tik todėl, kad mus stebėjo Vilis. Pamenu tą intymų jo rankos sunkį ant mano strėnų ir savo mintis, kad gyvenant taip, kaip mes gyvenome – ne vieni – šie ūmūs traukos blyksniai galėjo įsižiebti ir užgesti tą pačią akimirką, po savęs palikdami sudirginimą, nepatenkintą troškimą, šiek tiek iškreiptą praradimo skausmą, kuris nebuvo nemalonus. Pagalvojau, kad tai tikriausiai buvo stipriau už tą mus siejusį švelnų neišsipildžiusių galimybių skausmą. Kai Vilis nematė, po vešliu palisandramedžiu, augusiu šalia didžiojo kambario, Polas apgręžė mane prie savęs, nusišypsojo, o mane ir vėl ėmė varstyti tas saldus sopulys. „Ana, – jis pasakė ar veikiau sududeno. – Ana, gražioji Ana, paikoji Ana, pamišusi Ana, mūsų paguoda šiuose tyruose, kukliai linksmų juodų akių Ana“. Viens kitam šyptelėjom, o saulė aštriomis auksinėmis adatėlėmis smaigstė mudu iš po tankių medžio žalumos nėrinių. Tuomet jo ištarti žodžiai man tarsi atvėrė akis. Nes buvau amžinai sutrikusi, nepatenkinta, nelaiminga, draskoma nepilnavertiškumo, genama jokiais būdais neįmanomos ateities troškimo, o galvosena, jo apibūdinta kaip „kukliai linksmos akys“, man buvo visiškai tolima.

EN4
Doris Lessing
Auksinė užrašų knyga

Užlipome viršun į didįjį kambarį per kaitrią saulėkaitą, dulkių šilumą ir kvapą mums po kojomis. Jo ranka buvo vėl mane apglėbusi ir buvau laiminga tai jausdama dėl kitų priežasčių, o ne dėl to, kad Vilis stebėjo. Prisimenu jautusi intymų jo rankos spaudimą ant juosmens ir mąsčiusi, jog gyvenant būryje, kaip kad gyvenome mes, šie trumpi apžavų plyksniai galėjo užsiliepsnoti ir užgesti akimirksniu, užnugaryje palikdami švelnumą, nepatenkintą smalsumą, kiek ironišką ir nė kiek nemalonų praradimo skausmą; ir maniau, kad galbūt tai buvo svarbiau už mus siejusius neišsipildžiusius lūkesčius. Po dideliu palisandramedžiu, kuris augo kitapus didžiojo kambario, Viliui nematant, Polas atsuko mane tiesiai prieš save ir nusišypsojo, saldžiai gėlai vėl ir vėl perliejant mano kūną. „Ana“ – jis sakė, o gal čiulbėjo. „Ana, gražioji Ana, absurdiškoji Ana, pamišusi Ana, mūsų paguoda šiuose tyruose, juodomis akimis pakančiai šypsanti Ana.“ Mudu šypsojomės vienas kitam, saulei varstant mus aštriomis auksinėmis adatomis pro tankius žalius medžio nėrinius. Jo žodžiai man buvo šioks toks netikėtumas. Todėl, kad aš buvau laikinai sutrikusi, nepatenkinta, nelaiminga, nukamuota savo nevisavertiškumo, skatinamo įvairiausios neįmanomos ateities troškimo, požiūris, apibūdintas kaip „pakančiai šypsančios akys“, jau buvo vakarykštis.

EN5
Doris Lessing
Auksinis sąsiuvinis (1962)

Kaitria saulėkaita ir šiltomis kvepiančiomis dulkėmis nuėjome į didįjį kambarį. Jis ir vėl mane apkabino, tik šįkart tai buvo malonu visai ne todėl, jog mus stebėjo Vilis. Pamenu, kaip jaučiau intymų jo rankos spaudimą ant savo liemens ir galvojau, kad gyvenant grupėje, kaip kad gyvenome mes, šitie staigūs traukos žybsniai galėtų tvykstelėti ir tą pačią akimirką mirti, už savęs palikdami švelnumą, nepatenkintą smalsumą, kiek iškreiptą ir anaiptol ne nemalonų praradimo sielvartą. Man toptelėjo, jog galbūt tai buvo virš viso mus siejančio švelnaus neišsipildžiusių galimybių skausmo. Po didžiuliu palisandramedžiu greta didžiojo kambario, jau nebematant Viliui, Polas atgręžė mane į save ir nusišypsojo - saldi kančia keliskart perverė mane. „Ana,“ jis pasakė, o gal labiau sudainavo. „Ana, gražioji Ana, juokingoji Ana, pamišusi Ana, mūsų paguoda šiuose tyruose, nuolankiai patenkintų juodų akių Ana.“ Šypsojomės vienas kitam, saulei bevarstant mus smailiomis auksinėmis adatėlėmis kiaurai žalius medžių nėrinius. Jo žodžiai buvo savotiškas apreiškimas. Aš nuolat buvau sutrikusi, nepatenkinta, nelaiminga, kankinama nepilnavertiškumo, varoma kiekvienos neįmanomos perspektyvos troškimo, todėl požiūris, apibūdintas kaip „nuolankiai patenkintos akys“, buvo toli nuo to, kas iš tiesų buvau aš.

EN6
Doris Lessing
Auksinis sąsiuvinis

Per saulėkaitą nužingsniavome iki didžiojo kambario, po mūsų batais sklaidėsi šiltos ir kvapnios dulkės. Jo ranka vėl mane apglėbė, tačiau dabar tai buvo malonu jau ne dėl to, kad žiūrėjo Vilas. Prisimenu, kaip jaučiau jo ranką intymiai spaudžiant mano nugaros linkį ir galvojau, kad gyvenant būryje šie greiti potraukio blykstelėjimai gali akimirksniu suliepsnoti ir užgesti, palikdami po savęs švelnumą, nepatenkintą smalsumą, šiek tiek ironišką ir savotiškai malonų netekties skausmą; ir pagalvojau, kad galbūt labiau už viską mus siejo švelnus neišnaudotų galimybių skausmas. Po dideliu džakarandos medžiu, augusiu greta didžiojo kambario, kur nesiekė Vilo žvilgsnis, Polas apgręžė mane į save ir nusišypsojo, ir mane vėl ir vėl varstė saldus skausmas. „Ana,“ ištarė, ar suniūniavo, jis. „Ana, gražioji Ana, absurdiškoji Ana, pamišusi Ana, mūsų paguoda dykynėje, Ana pakančiai patenkintomis akimis.“ Nusišypsojome vienas kitam, pro vešlią medžio žalumos pynę mus savo aštriomis auksinėmis adatomis smaigstė saulė. Tai, ką jis tada pasakė, buvo tarsi savotiškas apreiškimas. Kadangi buvau amžinai sumišusi, nepatenkinta, nelaiminga, iškankinta nepasitikėjimo savimi, troškimo genama link visų įmanomų ateities akligatvių, „pakančiai patenkintų akių“ pasaulėžiūra man buvo labai tolima.

EN7
Doris Lessing
Auksiniai užrašai
(1962)

Saulėkaita. Nutipenome į didįjį kambarį. Po mūsų batais - šiltos ir kvapnios dulkės. Jo ranka ir vėl taip arti manęs. Dabar jau džiaugiausi, jog ji čia: ir ne dėl to, kad Vilius stebi, o dėl visai kitų priežasčių. Pamenu tą jausmą, kai jo ranka intymiai spaudė mano juosmenį, ir apmąstymus, kad, gyvenant visiems drauge, kaip mes ir darėme, tie staigūs nenumaldomos traukos protrūkiai galėjo įsiplieksti ir užgesti akimirksniu, palikdami tik švelnumo, nepatenkinto smalsumo bei šiek tiek iškreipto ir nemalonaus praradimo skausmo pėdsakus. Ir aš maniau, kad, tikriausiai, švelnus neišnaudotų galimybių skausmas yra tai, kas mus tikrai sieja. Po tuo dideliu mėlynuoju palisandramedžiu, kuris augo priešais didįjį kambarį, nematomą Viliui, Paulius apsuko mane taip, kad aiškiai jį matyčiau ir, palenkęs galvą žemyn, man nusišypsojo. Saldus skausmas dar ir dar kartą pervėrė man krūtinę. „Ana“, - tarė jis, ar netgi suniūniavo. „Ana, gražuole Ana, absurdiškoji Ana, pakvaišusi Ana, mūsų paguoda šioje dykumoje; Ana, pakančiai pralinksmintų tamsiausių akių savininke“. Mes šypsojomės vienas kitam saulei spiginant į mudu smailiomis auksinėmis adatėlėmis pro tankius žalius medžio nėrinius. Tai, ką jis tada pasakė, buvo tarsi netikėtas atradimas. Ir todėl, kad aš nuolat buvau susipainiojusi, nepatenkinta, nelaiminga, kankinama nepilnavertiškumo jausmo, kilusio iš neįmanomos ateities troškimo, požiūrį į mintį, apibūdintą kaip „pakančiai pralinksmintos akys“ nuo manęs visgi skyrė daugybė metų.

EN8
Doris Lessing
Auksinė užrašų knygutė

Mes priėjome didelį kambarį pro šiltus saulės spindulius, dulkių šilumą ir aromatą po mūsų batais. Jo ranka vėl buvo mane apsivijusi ir aš buvau tuo patenkinta visai dėl kitų priežasčių nei manė Vilis. Aš prisimenu jautusi intymų jo rankos spaudimą ant savo liemens ir galvojau, kad gyvenant grupėje, kaip tai darėme mes, tokia trauka gali suliepsnoti ir numirti akimirksniu, palikdama švelnumo, neišsipildžiusio smalsumo, šiek tiek ironišką, bet malonų praradimo skausmą; ir aš manau, kad tai buvo anksčiau mus jungęs švelnus neišsipildžiusių galimybių skausmas. Po dideliu Jakarandos medžiu, kuris augo greta didžiojo kambario, nematant Viliui, Polas apsuko mane veidu į jį ir nusišypsojo, o saldus skausmas perverė mane dar ir dar kartą. „Ana“, jis pasakė, ar išdainavo. „Ana, gražioji Ana, absurdiškoji Ana, pamišusioji Ana, mūsų paguoda šioje dykumoje, tolerantiškai sužavėjusi juodaake Ana.“ Su saule, kuri pervėrė mus per storus žalių medžių nėrinius, mes nusišypsojome vienas kitam. Tai, ką jis man pasakė vėliau buvo tarsi apsireiškimas. Tai, kad aš nuolat buvau pasimetusi, nepatenkinta, nelaiminga, kamuojama nepilnavertiškumo jausmo, varoma noro išvengti viso to, ko neįmanoma išvengti ateityje, dvasinis protas apibūdino kaip „tolerantiškai abstulbusios akys“, pasiliko praeityje.

EN9
Doris Lessing
Auksinis sąsiuvinis
(1962)

Mes priėjome didįjį kambarį, skrosdami karštą saulės šviesą, troškias dulkes ir jų aromatą. Jo ranka vėl mane supo ir dabar aš jaučiausi patenkinta, tačiau visai ne todėl, jog Vilis mus stebėjo. Aš prisimenu tą jausmą, kai jo ranka intymiai glaudėsi prie mano juosmens, o aš galvojau, jog gyvenant kartu su kitais žmonėmis, tokie greiti susižavėjimo blyksniai gali pliūpstelti ir tuoj pat išnykti, palikdami po savęs švelnumą, neišdildomą smalsumą, šiek tiek iškreiptą ir nemalonų praradimo skausmą; ir supratau, jog galbūt mus siejo daugiau nei tos trapios neišpildomos galimybės. Po didžiuliu palisandramedžui, augančiu šalia didžiojo kambario, kur mūsų nesiekė Vilio akys, Polas prisitraukė mane prie savęs ir nusišypsojo, ir švelnus skausmas persmelgė mane vėl ir vėl. ‘Ana,’ pasakė, o gal sukuždėjo. ‘Ana, gražioji Ana, absurdiškoji Ana, beprotiškoji Ana, mūsų paguoda šiuose tyruose, Ana juodomis nuolaidžiai besišypsančiomis akimis.’ Mes nusišypsojome vienas kitam, saulei daigstant mus mažutėmis auksinėmis adatelėmis pro storus ir žalius medžio nėrinius. Tai, ką jis pasakė tuomet, buvo tarsi nušvitimas. Todėl, kad aš buvau nuolat sutrikusi, nepatenkinta, nelaiminga, besikamuojanti dėl nepilnavertiškumo jausmo, užsidegusi mintimis apie neįmanomą ateitį, o ‘nuolaidžiai besišypsančiomis akimis’ apibūdinta mano minčių būsena buvo tolimoje ateityje.

EN10
Doris Lesing
“Auksinė užrašų knygelė“ (1962)

Per karštą saulėlydį mes kilom į didįjį kambarį, po mūsų kojomis sukosi ir kvepėjo žiedadulkės. Jo ranka vėl buvo mane apsikabinusi, ir šįkart aš džiaugiausi tuo ne vien todėl, kad mus stebėjo Vil