ORIGINALAS
SABAHATTIN ALİ
Kürk Mantolu Madonna
Almanya’ya geleli bir sene olmak üzereydi. Günün birinde, gayet iyi hatırlıyorum, yağmurlu ve karanlık bir teşrinievvel [ekim| gününde, gazeteleri karıştırırken, yeni ressamların açtığı bir sergi hakkındaki tenkit makalesi gözüme ilişti. Ben bu yenilerden pek bir şey anlamıyordum. Belki eserlerindeki fazla iddia, herhangi bir şekilde göze çarpmak, kendini göstermek temayülü, benim mizacıma aykırı olduğu için onlardan hoşlanmıyordum... Nitekim gazetedeki yazıyı bile okumadım. Fakat birkaç saat sonra, gene rasgele sokaklarda dolaşarak günlük gezintilerimden birini yaparken, gazetede bahsedilen serginin acilmiş olduğu binanın önünde bulunduğumu farkettim. Yapacak mühim işlerim yoktu. Tesadüfe itaat ederek içeri girmeği tercih ettim ve duvarlardaki küçüklü büyüklü birçok tabloları alakasız gözlerle seyrederek uzun müddet dolaştım.
Resimlerin çoğu insana gülümsemek arzusu veriyordu: Köşeli dizler ve omuzlar; nispetsiz başlar ve memeler; elişi kâğıdından yapılmış gibi keskin renklerle gösterilmeye çalışılan tabiat manzaraları. Kırık bir tuğla parçası kadar şekilsiz kristal vazolar, senelerce kitap arasında kalmış kadar cansız çiçekler ve nihayet, mücrimler albümünden alınmışa benzeyen korkunç portreler… Ama ne olsa insan eğleniyordu. Bu kadar az emekle bu kadar büyük işler başarmaya kalkan insanlara belki içerlemek icab ederdi. Fakat onların gibi bir cezayı da adeta marazi bir zevkle ve isteyerek kabul ettilerini düşününce acımaktan başka yapılacak iş yoktu.
(Ištrauka iš romano, 1943)
___________________________________________________
VERTIMAI
TUR1
SABAHATTIN ALİ
Madona su kailiniais
Praėjo jau beveik vieneri metai nuo atvykimo į Vokietiją. Puikiai prisimenu pačią pirmąją dieną, tokią lietingą ir tamsią spalio dieną, kuomet bevartydamas laikraščius pastebėjau neseniai atidarytos dailininkų darbų parodos recenziją. Visiškai nieko nenutuokiau apie tokį modernizmą. Galbūt nemėgau kūriniuose esančių perkeltinių reikšmių pertekliaus ar siekio tam tikru būdu išsiskirti bei parodyti save - tai visiškai nesuderinama su manąja prigimtimi... Tiesą sakant, straipsnio tame laikraštyje taip ir neperskaičiau. Tačiau po kelių valandų, vėlei besibastydamas gatvėmis, visai netikėtai supratau atsidūręs priešais pastatą, kuriame ir buvo eksponuojama laikraštyje aprašyta paroda. Neturėjau jokių neatidėliotinų reikalų. Nors nebuvau to suplanavęs, vis tik nusprendžiau užsukti vidun. Ten ilgą laiką abejingu žvilgsniu tyrinėjau ant sienų kabančius įvairių dydžių paveikslus.
Dauguma jų priversdavo žmones nusišypsoti: išnirę keliai ir pečiai; neproporcingos galvos ir krūtys; paveikslai - popieriniai, tačiau ryškių spalvų pagalba tarsi stengtasi perteikti natūralius gamtos vaizdus. Sutrupėjusias plytas primenančios beformės krištolinės vazos, metų metais tarp knygų dūlėjusios dirbtinės gėlės ir netgi baisūs portretai, primenantys portretus iš nusikaltėlių albumo... Šiaip ar taip, žmonės linksmai leido laiką. Ko gero, būtų galima priekaištauti dėl to, jog tokie reikšmingi darbai sukurti autoriams beveik visai nesistengiant. Tačiau jokie darbai nėra nevykę ar apgailėtini. Mes manome, kad kūrėjai kankinasi, bet iš tiesų jie tą daro savo noru ir tik liguisto pomėgio vedini.
TUR2
SABAHATTIN ALİ
Madona su kailiniais
Nuo atvykimo į Vokietiją buvo bepraeiną metai. Vieną dieną, labai gerai prisimenu – buvo lietinga ir niūri spalio diena, vartant laikraščius už akies užkliuvo kritikos straipsnis apie prasidėjusią jaunųjų dailininkų parodą. Aš tuos jaunuosius ne itin suprasdavau. Galbūt jų kūrinių perdėtas pretenzingumas, polinkis bet kokiais būdais išsiskirti, pasirodyti buvo priešingas mano būdui, dėl to jie man nepatikdavo... Taip to straipsnio laikraštyje net neperskaičiau. Tačiau po kelių valandų vėl be tikslo vaikščiodamas gatvėmis vienu iš savo kasdienių maršrutų pastebėjau atsidūręs priešais pastatą, kuriame buvo atidaryta laikraštyje aprašyta paroda. Neturėjau jokių svarbių reikalų. Pasiduodamas atsitiktinumui įėjau į vidų ir ilgai vaikščiojau abejingomis akimis apžiūrinėdamas ant sienų iškabintus mažesnius ir didesnius paveikslus.
Daugelis jų sukeldavo šypseną: kampuoti keliai ir pečiai, neproporcingos galvos ir krūtys, ryškių spalvų tarsi pagaminti iš blizgaus rankdarbių popieriaus neva gamtos peizažai. Taip pat krištolinės vazos, beformės kaip aptrupėję plytgaliai, negyvos tarsi metų metus tarp knygos lapų buvusios gėlės ir galiausiai bauginantys portretai, panašūs į esančius nusikaltėlių archyvuose... Kaip bebūtų, galėjai prisijuokti. Nors galbūt tokiomis mažomis pastangomis tokius didžius darbus kuriantieji turėjo kelti pasipiktinimą. Tačiau tokiems kaip jie tai tebūtų atpildas, beveik su liguistu malonumu ir noriai priimamas, ir geriau pagalvojus nebuvo galima padaryti nieko kito, tik jų gailėtis.