"Noriu versti" 2011. VOKIEČIŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

Šiemet vokiškas tekstas gramatiškai tikrai nesunkus, ko nors nesuprasti buvo beveik neįmanoma (nors pasitaikė), todėl didžiausias uždavinys vertėjams buvo sustyguoti vertimą stilistiškai. Kaip matyti ir iš pavadinimo, ir iš turinio, tai yra pasakėčia (trys vertėjai išvertė: pasaka), galbūt todėl kai kas tekstą bandė tarsi sendinti: DE7 visą vertimą pateikė dalyvine atpasakojamąja kalba (netiesiogine nuosaka), kai kurie pasitelkė įvardžiuotinius ar tarminius įvardžius šiojo, jųjų  DE4, jojo DE34, anam DE28 ar kita priemones: beigi DE2. Dalyvinė kalba labiau tinka pasakai ar sakmei, o pasakėčia yra alegorinis žanras, čia nėra reikalo kalba perteikti minties, kad taip iš tiesų galėjo būti.

Es war einmal ein guter Mensch, der freute sich seines Lebens. Pirmą sakinį dauguma vertė pažodžiui, išlaikydami šalutinį sakinį kuris džiaugėsi/mėgavosi... arba vertė išplėstiniu pažyminiu besidžiaugiantis/besimėgaujantis, besidžiaugiąs, džiaugęsis gyvenimu. Stilingiau, natūraliau man skambėjo variantai su vienarūšiais tariniais: Gyveno kartą geras žmogus ir džiaugėsi gyvenimu DE28; Buvo kartą geras žmogus, ir džiaugėsi savo gyvenimu (DE17; nereikia kablelio), panašiai DE33; kai kas net išskaidė atskirais sakiniais: Gyveno kartą geras žmogus. Gyveno ir džiaugėsi gyvenimu DE23.
 
Antrame sakiny atskrenda uodas, nutupia žmogui ant rankos um von seinem Blut zu trinken. Jau ir komentaruose išsirutuliojo diskusija, ar uodas geria kraują ar siurbia. Komentuotojai Evelinai „negražiai skamba“ žodis siurbė; jai pritarė kai kurie kiti. Aš manau atvirkščiai. Tekste – tiek  pačiam rašant, tiek kito autoriaus tekstą verčiant – visada geriau vartoti ne bendresnės reikšmės veiksmažodį, o konkretesnį, šiuo atveju tikslesnį kalbant apie uodus. Uodai yra kraujasiurbiai, be to, siurbti turi papildomą nemalonaus veiksmo konotaciją (jos neperteikia vokiško originalo veiksmažodis trinken, bet pasakėčios vertime  ji nė kiek nemaišo, nes visas turinys rodo to veiksmo pražūtingumą žmogui). Galbūt gerti nėra tokia klaida kalbant apie uodą kaip būtų kalbant apie šunį  ar katę (jie laka), bet pirmenybę teikčiau tiems vertimams, kurių vertėjai vengė gerti, o rinkosi veiksmažodžius siurbti, pasisotinti, būdvardį alkanas (o ne ištroškęs). Ypač rėžia ausį priešdėlinė forma kraujo atsigerti (kaip kokio mineralinio), vertimuose pasitaikė ir išgerti, prisigėrė. Vokiškame tekste trinken pavartotas septynis kartus. Nykiausiai skamba tie vertimai, kur visus tuos septynis kartus išversta veiksmažodžio (atsi)gerti formomis. Nė karto šio veiksmažodžio savo vertime nepavartojo DE29, 35.
Pačią konstrukciją um... zu trinken dauguma vertė viena bendratimi arba su pusdalyviais norėdamas, trokšdamas, ketindamas (pastarasis skamba per pretenzingai); pasitaikė ir griozdiško vertimo šalutiniu tikslo sakiniu: kad... atsigertų/prisisiurbtų DE5, 6, 20, 23, 25, 28.
 
Der gute Mensch sah es und wußte... Pažodiškai čia skamba eigos veikslo veiksmažodžiai matė ir žinojo arba mišrūs variantai pamatė ir žinojo; pastebėjo ir žinojo; žvelgė į uodą ir žinojo ir pan. Tiksliausiai pasakojimo situaciją, mano manymu, perteikia įvykio veikslo veiksmažodžiai: pamatė ir suprato DE9, 19, 26, 28; Išvydęs jį, gerasis žmogus suprato DE3. Bene geriausiai skamba DE8 variantas, kur šie veiksmažodžiai natūraliai sujungti su tolesniu dachte: Gerasis žmogus pamatė jį ir supratęs, kad šis nori atsigerti, pagalvojo...
 
Ar pagalvojo ar pamanė? Anksčiau kalbininkai kritikuodavo veiksmažodį galvoti ten, kur neturimos omeny sąmoningos protinės pastangos; kai kurie redaktoriai ir šiuo atveju pagalvojo tikrai ištaisytų veiksmažodžiu pamanė. Ar tai būtina – abejoju, kokios nors nevalingos, netikėtos minties atėjimas į galvą irgi gali būt pagalvojimas. Mano manymu, tai lygiaverčiai variantai. Dauguma rinkosi pagalvojo, devyniuose vertimuose – pamanė, pasitaikė pamąstė. Mažiau tinkami eigos veiksmo variantai galvojo, mąstė, mintijo.
 
Die arme kleine Mücke. Daugumõs išversta pažodžiui: vargšas mažas uodas, nors lietuvių kalboje mažybinė reikšmė daug natūraliau perteikiama deminutyvinėmis priesagomis. Dalis vertėjų pasinaudojo šia galimybe: vargšas uodelis DE3, 7, 15, 18, 28, 30, 34, 35, 36; vargšas mažas uodelis DE11, 29; vykę ir tie vertimai, kur deminutyvinė forma perkelta būdvardžiui: vargšelis uodas DE4, 14, 33, 37.
 
...soll sich einmal satt trinken. Labai nestilingai lietuviškai skamba pažodžiui išversta konstrukcija su privalėjimo reikšmės veiksmažodžiu turi/ turėtų. Deja, dauguma išvertė būtent taip: turi vienąkart kraujo iki soties atsigerti DE2 ir kt. Pasitaikė net privalonelaimingas, mažas uodas privalo vieną kartą sočiai atsigerti DE5 ir kt. Kur kas geresnę išeitį rado tie, kurie išvertė su tegul: Tegul vargšas uodelis bent kartą pasisotina DE7, taip pat DE3, 11, 23, 29, 33, 36, 37. Kiti variantai: lai šį kartą pasisotina DE28, teatsigeria DE4, 10, reikia ir jam kartą iki soties atsigerti DE21, galima leisti kartą ir pasisotinti DE26.
 
... störte sie nicht. Vėlgi dominuoja pažodiniai variantai netrukdė, nekliudė (uodui). Bet argi gyvenime, kai uodas nutupia ant rankos, mes jam trukdome ar netrukdome; mes jį nuvejame, nubaidome (o dažniausiai ir priplojame). Taigi labiau vykę pasirinkimai: ne(nu)baidė/ęs DE7, 16, 35, 41, nenuvijo DE11, 33, nieko nedarė (uodui) DE17, 21, 28.
 
...flog voller Dankbarkeit davon. Vienų išversta išlaikant vokišką žodžių junginį: pilnas dėkingumo, kupinas dėkingumo; kiti galbūt bijodami pažodiškumo vertė būdvardžiu dėkingas. Verčiant būdvardžiu nukenčia to dėkingumo didelis intensyvumas (voller), tad kai kurie pridėjo prieveiksmius labai dėkingas DE32, didžiai dėkingas DE18, be galo dėkingas DE29, neapsakomai dėkingas DE33. Visi variantai neblogi.
 
Sie war so froh, daß sie es allen Mücken erzählte, wie gut der Mensch gewesen wäre... Didžioji dauguma vertėjų išvertė išlaikydami vokiško sakinio sintaksinę konstrukciją – dviejų laipsnių šalutinius sakinius: toks laimingas / patenkintas / taip džiaugėsi, kad papasakojo..., koks geras... ir kaip/koks... Manau, tokiame trumpame tekste to galbūt galima buvo pabandyti išvengti. Kai kurie ir pabandė. Du vertėjai antrojo laipsnio šalutinius sakinius pakeitė prielinksnio apie konstrukcija: Jis buvo labai laimingas, todėl apie gerąjį žmogų ir jo skanųjį kraują papasakojo visiems uodams DE12; Ir buvo toks laimingas, kad visiems uodams papasakojo apie gerąjį žmogų ir jo skanųjį kraują DE17. Trys vertėjai panaikino vokiško teksto pirmo laipsnio šalutinį sakinį: O iš to džiaugsmo ir kitiems uodams papasakojęs, koks tasai žmogus geras ir koks jo kraujas gardus buvęs DE7; Iš to didžio džiaugsmo... DE37; Taip džiugiai nusiteikęs... DE18. O vienas vertėjas(-a) šį sudėtinį laipsniuotą sakinį apskritai išvertė vientisiniu sakiniu: Iš to dėkingumo jis apie geraširdį žmogų beigi skanų jo kraują papasakojo ir kitiems uodams DE2. Taigi iliustracijai turime visus įmanomus variantus. Tinkamiausia man atrodo DE7 ir 37 pasiūlyta sakinio pradžia: Iš to džiaugsmo... 
Erzählte visi vertė papasakojo, pasitaikė ir įvairiau: išpasakojo DE3, 34; patiko DE9 variantas apsakė.
 
...wie gut ihr sein gutes Blut geschmeckt hätte; taip pat kitoj vietoj sein gutes Blut trinken wollten. Geras kraujas skamba pažodiškai, uodui žmogaus kraujas buvo skanus, taigi vietoj dažnų variantų koks skanus jam buvo jo geras /sveikas kraujas geriau padarė tie, kurie gerą praleido: koks skanus jam buvo jo/žmogaus kraujas; arba kaip jam patiko skanus žmogaus kraujas ar pan.
 
Da wurde der Himmel schwarz von Mücken... Nevienodai vertėjai vertė šio sakinio tarinį: dangus nuo uodų pajuodo (dažniausias variantas, 15 kartų); pajuodavo (6 kartai), aptemo (5 kartai), užtemo (3 kartai), apniuko DE4,14. Mažiau vykusiai pasielgė tie, kurie neatsiplėšė nuo vokiško teksto ir paliko junginius su būdvardžiu: tapo juodas (6 kartai), pasidarė juodas DE15.
Komentuotojai svarstė, ar dera prie uodų pridėti daiktavardžius debesis DE29, spiečius DE21, 33, ar tai nėra nereikalingas teksto gražinimas (originale tik von Mückenuo uodų). Tie žodžiai tik dar patirština (šalia dangaus pajuodavimo) uodų gausybę.
 
...von Mücken, die alle den guten Menschen sehen und sein gutes Blut trinken wollten. Ne visi teisingai suvokė šio sakinio gramatiką. Kai kurie veiksmažodį sehen suprato ne kaip bendratį sehen und... trinken wolltennorėjo matyti ir gerti, o kaip esamojo laiko daugiskaitos formą: matė ir gerti norėjo. Todėl dalis vertimų tokie: ...nuo uodų, kurie stebėjo gerąjį žmogų..., kurie visi gerąjį žmogų matė... gerąjį žmogų išvydusių...ir pan. Taip suprato DE5, 16, 60, 31, 32, 34. Vokiečių kalboje esamasis laikas šalutiniame sakinyje, kurio pagrindinio sakinio veiksmas būtasis, (kiek žinau) išvis neįmanomas.
 
...wurden nicht einmal satt labiausiai patiko variantas ir jiems buvo negana DE2 (tik pridėčiau dalelytę vis: ir jiems vis buvo negana). Pažodiškiausiai skamba išlaikytas originalo būdvardis: ir vis nebuvo sotūs DE6, ir netapo nė karto sotūs DE20, ir nė karto nebuvo sotūs DE32, o DE42 nesuprato pabaigos ir nusprendė atvirkščiai: ir ne kartą sotūs buvo. Dauguma vertėsi veiksmažodžiais pasisotinti, prisisotinti ir jų formomis su neiginiu.
 
Paskutinis sakinys Der gute Mensh aber starb, iš pažiūros paprastas, irgi beveik niekur nesuskambo labai sklandžiai. Prasčiausias variantas be jokių papildomų niuansų : Numirė gerasis žmogus DE8; Gerasis žmogus numirė DE31. Dauguma vis dėlto bandė perteikti vokiškąjį aber jungtukais o, tačiau, vis dėlto, taip ir, deja, visgi. Iš tikrųjų sunku išrinkti tinkamiausią trumpą variantą, adekvačiausiai perteikiantį mintį, kad žmogus mirė neatlaikęs uodų puolimo. Šiame sakiny slypi netiesiogiai pasakytas pasakėčios moralas – kad negalima be galo išnaudoti žmogaus gerumo. Todėl beveik pritarčiau DE39 pasirinktam variantui pasitelkti patį veiksmažodį neatlaikė, nors jo nėra originale: O vargšas žmogelis neatlaikė ir mirė; nebent tik vargšas žmogelis čia jau per didelis pridėjimas nuo savęs. Pati gal būčiau išvertusi: Bet gerasis žmogus ėmė ir numirė (irgi iš bėdos).
 
Vokiškas konkursui pateiktas tekstas tikrai nebuvo sudėtingas, bet tarp vertimų pasitaikė ir prasmės klaidų: jau minėta DE42 vertimo pabaiga. DE5 išvis labai atsainiai, gal tik viena akimi permetė originalų tekstą: dachte jam (jai) virto nusijuokė; o dangus pajuodo ne nuo uodų, bet pačiam uodui (nuo kažko) tapo juodas; ir ne uodų ten buvo daug, o kraujo. Jeigu tai ne atsainumas, o prastas vokiečių kalbos mokėjimas, tai dar per anksti dalyvauti vertėjų konkursuose, jeigu atsainumas – neverta nė bandyti versti. DE1 ir 26 pavadinimo junginį vom guten Menschen suprato kaip daugiskaitą – apie gerus žmones.
Pasitaikė nevykusiai parinktų žodžių: [uodas] atsisėdo ant rankos (DE1, 20), įsitaisė ant rankos DE26, badė žmogų (DE41, 42),  jam (į)dūrė DE20; [žmogus] gėrėjosi savo gyvenimu DE13, persistengta: gardus kraujas DE7, 8, 35, (pa)skanauti kraujo E29, 35, prisiplempė kraujo E34. Prasmę iškreipiantis veiksmažodžio priešdėlis: norėdamas išsiurbti kraują DE22 (vienas uodas – visą žmogaus kraują?)
Kai kas leido sau prikurti nuo savęs: [uodas] iki soties prisivaišino DE9, pilnu pilvu dėkingas nuskrido šalin DE1, visiems savo draugams ir kaimynams uodams papasakojo DE39, pro šalį skrido ištroškęs uodas DE40, paragauti jo skanaus raudono nektaro DE40, [žmogus] suprasdamas uodo ketinimus DE37.
Pasitaikė rašybos klaidų; atsitupė DE4, nutupė DE13, netrugdė DE38, 42. DE1 visus pavadinimo žodžius kažkodėl išvertė didžiosiomis raidėm, o DE16 po skyrybos ženklų (taškų, kablelių, dvitaškių) nepalieka tarpelio. Tekstus su neištaisytomis korektūros klaidomis atsiuntė DE4 (be paliovios), DE12 (Varšgelis), DE32 (norėjio).
 
Trumpo ir iš pažiūros lengvo vokiško teksto nė vienas vertėjas neišvertė tobulai ar bent tiesiog gerai. Kiekvienai teksto atkarpėlei būta pakenčiamų, visai neblogų variantų, bet nė viename vertime – gaila – jie neatsidūrė visi kartu. Geresni už kitus yra 33 ir 41 vertimai, neblogas ir 21.
 
Inga Mataitytė ir LLVS
___________________

ORIGINALAS

VERTIMAI
_________________
DE1 
 
Kurt Schwitters
Pasaka Apie Gerus Žmones
 
Buvo kartą geras žmogus, kuris džiaugėsi savo gyvenimu. Tuomet atskrido vienas uodas ir atsisėdo ant jo rankos atsigerti kraujo.
Gerasis žmogus tai matė ir suprato, kad jis nori gerti; jis galvojo: „vargšas mažas uodas turi bent kartą pakankamai atsigerti“, ir jam netrukdė. Tada jam uodas įgėlė, sočiai prisigėrė ir pilnas dėkingumo išskrido. Jis buvo toks laimingas, kad visiems uodams papasakojo, koks geras buvo žmogus, ir kaip buvo gerai skanaus kraujo paragauti.
Tuomet dangus tapo juodas nuo uodų, visi norėjo gerąjį žmogų pamatyti ir jo skanaus kraujo atsigerti.
Ir jie gėlė ir gėlė jį, gėrė ir gėrė, ir netgi nepasisotino, nes jų buvo per daug.
Geras žmogus, tačiau miręs.
______________
DE2 
 
Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie geraširdį žmogų
 
Gyveno sau kartą geraširdis, gyvenimu besidžiaugiantis žmogus. Čia atskrido uodas ir nutūpė ant jo rankos kraujo atsigerti.
Geraširdis žmogus žiūrėjo ir žinojo, kad uodas gerti norįs; ir mintijo sau: „Vargšas mažas uodelis turi vienąkart kraujo iki soties atsigerti“, ir leido jam tai daryti. Taigi uodas įgylė, prisigėrė iki soties kraujo ir nuskrido sau dėkingas. Iš to dėkingumo jis apie geraširdį žmogų beigi skanų jo kraują papasakojo ir kitiems uodams.
Ir užtemo dangus nuo uodų, norinčių išvysti tą geraširdį ir paragauti jo gero kraujo.
Jie gylė ir gylė žmogelį, gėrė ir gėrė jo kraują, ir jiems buvo negana, nes jų buvo tiek daug.
Taip ir mirė geras žmogus.
_________________
DE3 
 
Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
Kadais gyveno toks geras žmogelis, gyvenimu besidžiaugiąs. Atskrido kartą uodas ir nutūpė jam ant rankos, ketindamas kraujo siurbtelėti.
Išvydęs jį, gerasis žmogus suprato, kad tasai ištroškęs; „Vargšas uodelis, - pamanė jis, - bent kartelį tegu sočiai atsigeriaˮ, ir jam nekliudė. Uodas įgėlė, prisisiurbė iki soties ir nuskrido, kupinas dėkingumo. Jis taip džiaugėsi, kad visiems uodams išpasakojo, koks esą geras buvęs tas žmogus ir koks skanus buvęs jo sveikas kraujas.
Dangus pajuodo nuo uodų, norinčių tą gerąjį žmogų pamatyti ir jo sveiko kraujo paragauti.
Jie gėlė ir gėlė, siurbė ir siurbė, niekaip neprisisotindami, nes jų per daug buvę.
Tas gerasis žmogus taip ir pasimirė.
 
__________________
DE4 
 
Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie gerą žmogų
 
Gyveno kartą geras, besidžiaugiąs gyvenimu, žmogus. Atsitiko taip, kad atskrido uodas ir atsitupė ant jo rankos, ketindamas gerti kraują.
Geras žmogus tai pastebėjęs, suprato šiojo ketinimą; tuomet pagalvojo: “Teatsigeria vargšelis uodas”, ir netrukdė jam. Taigi uodas įsisiurbė, atsigėrė ir nuskrido kupinas dėkingumo. Jis buvo toks patenkintas, kad visiems uodams papasakojo apie tai, koks geras pasitaikęs žmogus ir koks gardus buvęs jo geras kraujas.
Apniuko dangus nuo uodų, kurių kiekvienam knietėjo išvysti gerą žmogų bei pagerti jo kraujo.
Ir jie siurbėsi bei gėrė iš jo be paliovios, taip ir nepasisotindami, mat jųjų buvo per daug.
Taip geras žmogus pasimirė.
_______________
DE5 
 
Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie gerą žmogų
 
Gyveno kartą žmogus, kuris džiaugėsi savo gyvenimu. Tačiau atskrido uodas ir nutūpė jam ant rankos, tam, kad jo kraujo atsigertų.
Geras žmogus žiūrėjo ir galvojo, kad nori uodas atsigerti; nusijuokė: „nelaimingas, mažas uodas privalo vieną kartą sočiai atsigerti“ ir netrukdė jam. Įgėlė, atsigėrė ir nuskrido uodas kupinas dėkingumo. Jis buvo laimingas, kad visiems uodams papasakojo, kad buvo sutikęs gerą žmogų, kurio kraujas jam patiko. Juodas dangus tapo uodui, kuris matydavo visus gerus žmones ir gerdavo jų kraujo.
 Uodas gėlė gėlė žmogui ir gėrė gėrė kraują. Vis nepasisotindavo, nes kraujo buvo daug.
Taip geras žmogus ir numirė.
 
_________________
DE6
 
Kurt Schwitters (Kurtas Švitersas)
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
Kartą gyveno geras žmogus, kuris džiaugėsi savo gyvenimu. Tada atskrido uodas ir nutūpė ant jo rankos, kad atsigertų jo kraujo.
Gerasis žmogus matė tai ir žinojo, kad jis nori gerti; tada jis pagalvojo: „Vargšas mažas uodas turi vieną kartą atsigerti“, ir jam netrukdė. Tada jam uodas įkando, atsigėrė ir be galo dėkingas nuskrido. Jis taip džiaugėsi, kad visiems uodams papasakojo apie tai, koks geras buvęs žmogus ir koks skanus jam buvęs jo geras kraujas.
Tada dangus tapo juodas nuo uodų, norėjusių pamatyti tą gerąjį žmogų ir atsigerti jo gero kraujo.
Ir jie jam kando ir kando ir gėrė, ir gėrė, ir vis nebuvo sotūs, nes jų buvo pernelyg daug.
O gerasis žmogus mirė.
 
_________________
DE7 

Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
Buvęs kartą geras žmogus ir mėgavęsis gyvenimu. Vieną dieną atskridęs pas jį uodas ir nutūpęs jam ant rankos kraujo atsigerti.
Gerasis žmogus tai matęs ir supratęs jį ištroškusį esant. Tuomet pagalvojęs: „Tegul vargšas uodelis bent kartą pasisotina”,- ir jo nenubaidęs. Įgėlęs tada jam tasai uodas, prisisiurbęs ligi soties ir dėkingas nuskridęs. O iš to džiaugsmo ir kitiems uodams papasakojęs, koks tasai žmogus geras ir koks jo kraujas gardus buvęs.
Tuomet visa padangė nuo uodų pajuodusi – visi norėję gerąjį žmogų išvysti ir jo gardžiojo kraujo paragauti.
Ir jie gėlę ir gėlę, siurbę ir siurbę, ir niekaip nepasisotinę, nes jų pernelyg didelė daugybė buvusi.
O gerasis žmogus ir pasimirė.  
_________________
DE8 
 
Kurtas Švitersas (vok. Kurt Schwitters)
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
Gyveno kartą gerasis žmogus ir džiaugėsi gyvenimu. Ir štai atskrido uodas ir nutūpė ant jo rankos, norėdamas kraujo atsigerti.
Gerasis žmogus pamatė jį ir supratęs, kad šis nori atsigerti, pagalvojo: „Vargšas uodas turėtų bent kartą iki soties atsigerti“, ir netrukdė jam. Įgėlė žmogui uodas, prisigėrė iki soties ir nuskrido kupinas dėkingumo. Jis buvo toks laimingas, kad papasakojo visiems uodams, koks geras esąs žmogus ir koks gardus buvęs jo kraujas.
Ir pajuodo dangus nuo uodų, kurie visi norėjo rasti gerąjį žmogų ir jo kraujo atsigerti.
Jie gėlė ir gėlė jam, gėrė ir gėrė, niekaip nepasisotindami, nes jų buvo per daug.
Numirė gerasis žmogus.
 
_________________
DE9 
 
Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
    Kartą gyveno geras žmogus, kuris džiaugėsi gyvenimu. Bet štai atskrido uodas ir nutūpė ant jo rankos kraujo atsigerti.
    Gerasis žmogus jį pamatė ir suprato, kad jis ištroškęs. Tada pamanė: „Vargšas mažytis uodas turi nors kartą pasisotinti“, ir jam netrukdė. Tada uodas jam įgėlė, ligi soties prisivaišino ir nuskrido pilnas dėkingumo. Jis buvo toks patenkintas, kad apsakė visiems uodams, kaip gerai pasielgęs žmogus ir koks skanus buvęs jo kraujas.
    Čia dangus pajuodo nuo uodų – jie visi norėjo pamatyti gerąjį žmogų ir atsigerti jo gerojo kraujo.
    Ir jie gėlė, ir gėlė, ir siurbė, ir siurbė, ir niekaip negalėjo pasisotinti, nes jų buvo per daug.
    O gerasis žmogus mirė.
_________________
DE10 

Kurtas Švitersas
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
Kartą gyveno geras žmogus, besidžiaugiantis gyvenimu. Atskrido uodas ir nutūpė ant jo rankos, ketindamas atsigerti jo kraujo.
Gerasis žmogus tai pamatė, jis žinojo uodą norint kraujo; tada pagalvojo: "Teatsigeria vargšas mažasis uodas nors kartą iki soties", ir jam netrukdė. Uodas įdūrė geluonį, prisisiurbė iki soties ir kupinas dėkingumo nuskrido. Jis taip džiaugėsi, kad papasakojo visiems uodams, koks geras buvęs žmogus ir koks skanus buvęs jo kraujas.
Dangus net pajuodo nuo uodų, kurie norėjo pamatyti gerąjį žmogų ir atsigerti jo skaniojo kraujo.
Jie vis jį gėlė ir gėlė, siurbė ir siurbė jo kraują, ir niekaip nepasisotino, mat jų buvo tokia gausybė.
O gerasis žmogus numirė.
 
_________________
DE11
 
Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
Gyveno kartą geros širdies žmogus, kuris mėgavosi gyvenimu. Vieną dieną atskrido uodas ir nutūpė ant jo rankos norėdamas atsigerti jo kraujo.
Gerasis žmogus jį pastebėjo ir žinojo, kad uodas buvo ištroškęs, tad pats sau pagalvojo: „Vargšas mažas uodelis, tegu atsigeria iki valios“, ir nenuvijo uodo. Uodas įleido geluonį, atsigėrė iki soties ir pilnas dėkingumo nuskrido. Jis buvo toks patenkintas, kad papasakojo visiems uodams, koks geras buvęs žmogus ir koks skanus jo kraujas.
Dangus pajuodavo nuo uodų: visi norėjo pamatyti gerąjį žmogelį ir atsigerti jo skanaus kraujo.
Vis daugiau uodų jį kando ir kando, siurbė ir siurbė, ir vis negalėjo pasisotinti. Per daug jų buvo.
O žmogelis numirė.
 
_________________
DE12 
 
Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
Kartą gyveno gerasis žmogus, kuris džiaugėsi gyvenimu. Staiga atskrido uodas ir nutūpė ant jo rankos, ketindamas atsigerti kraujo.
Gerasis žmogus viską matė, suprato, kad šis nori įgelti, tačiau pagalvojo: „Varšgelis turi nors kartą sočiai atsigerti“, ir netrukdė. Uodas įgėlė, pasisotino ir dėkingas nuskrido šalin. Jis buvo labai laimingas, todėl apie gerąjį žmogų ir jo skanųjį kraują papasakojo visiems uodams.
Staiga dangus užtemo nuo uodų, norinčių gerąjį žmogų pamatyti ir jo skaniojo kraujo paragauti.
Ir jie gėlė ir gėlė, siurbė ir siurbė, bet niekaip negalėjo pasisotinti, nes jų buvo per daug.
O gerasis žmogus mirė.
 
_________________
DE13 
 
Kurtas Schwittersa 
Pasakėčia apie gerą žmogų
 
Sykį gyveno geras žmogus, kurs gerėjosi savo gyvenimu. Tada atskrido uodas ir nutupė ant jo rankos atsigerti kraujo.
Gerasis žmogus pamatė tai ir žinojo, jog uodas trokšti atsigerti; ir pamanė: „Mažutis nelaimingas uodas privalo bent kartą sočiai atsigerti“, todėl nutarė netrukdyti. Uodas įkando, sočiai prisisiurbė ir pilnu pilvu dėkingas nuskrido šalin. Jis buvo toks laimingas, jog papasakojo visiems uodams, koks buvo geras žmogus ir koks skanus buvo jo kraujas.
Ir štai dangus pajuodo nuo uodų: visi jie norėjo pamatyti gerąjį žmogų ir atsigerti jo kraujo.
Ir jie gėlė, ir gėlė ir gėrė, ir gėrė kol galop nebegalėjo pasisotinti, nes jų buvo per daug.
Gerasis žmogus mirė.
 
_________________
DE14 
 
Kurtas Schwittersas
 
Pasakėčia apie gerą žmogų
 
Gyveno kartą gyvenimu besimėgaujantis, geras žmogus. Atskrido uodas ir nutūpė jam ant rankos, norėdamas pasiurbti kraujo.
Gerasis žmogus matė tai ir žinojo, ko uodas nori. Jis pagalvojo: ,,Vargšelis uodas turetų bent kartą iki soties atsigerti“, ir netrukdė tam. Uodas įkando jam, pasisotino ir kupinas dėkingumo nuskrido. Jis buvo toks džiaugsmingas, kad net apie tai, koks geras tas žmogus ir koks gardus jo kraujas, papasakojo visiems uodams.
Dangus apniūko nuo uodų, norinčių išvysti gerąjį žmogų ir atsigerti jo kraujo. Jie gėlė ir gėlė, gėrė vėl ir vėl niekaip nepasisotindami, nes jų buvo per daug.
O gerasis žmogus visgi mirė.
 
_________________
DE15 
 
Kurt Schwitters
 
Pasakėčia apie gerąjį žmogų
 
Kartą gyveno geras žmogus, besidžiaugiantis gyvenimu. Tada atskrido uodas ir nutūpė ant jo rankos atsigerti kraujo.
Geras žmogus matė tai ir suprato, kad šis nori gerti; tuomet pama