"Noriu versti" 2011 ISPANŲ k. vertimai

EKSPERTO IŠVADOS

Įžanga. Džiaugiuosi, kad šiais metais atsirado drąsių žmonių, kurie pamėgino versti iš ispanų kalbos. Nenorėdamas atšaldyti entuziazmo versti, parinkau iš pirmo žvilgsnio paprastą tekstą, kuriame nėra žodžių žaismo, retų frazeologizmų, neperteikiamų vietinių realijų, vaizdinių ar sunkiai perprantamų intelektinių varžytuvių su skaitytoju.

Trumpai apie autorių. Horacio Quiroga (1878–1937) – urugvajiečių rašytojas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Argentinoje. Laikomas vienu iš geriausių Lotynų Amerikos novelistu, ispaniškuoju E. A. Poe. Kūryboje vyrauja pesimizmas ir tragiška gyvenimo nuojauta, daugelis jo kūrinių veikėjų gyvenimas baigiasi smurtine mirtimi. Tokią niūrią tematiką nulėmė paties autoriaus biografija. Kai Quiroga dar buvo vaikas, jo tėvas, konsulato Argentinoje darbuotojas, žuvo per susišaudymą; patėvis nusižudė 1900 m., dar vėliau nusižudė pirmoji rašytojo žmona, sūnus ir duktė. Sužinojęs, jog serga skrandžio vėžiu galiausiai 1937 m. kalio cianidu nusinuodijo ir pats Quiroga.

Apie vertimus. Šiemet ištrauką iš H. Quirogos apsakymo „La miel silvestre“ vertė devyni pradedantys vertėjai. Malonu, kad nors apsakymo pavadinimą visi dalyviai išvertė teisingai. Deja, įsigilinęs į pateiktus vertimus, supratau, kad apsakymo ištrauka daugeliui buvo kietas ir sunkiai įkandamas riešutėlis. Kadangi manau, jog visas smulkias vertimo (kaip ir rašybos ar skyrybos) klaidas, riktus, klystkelius ir išmoningas, bet neteisingas interpretacijas vardyti ar aiškinti netikslinga, apsistosiu ties keliais probleminiais žodžiais ir sakiniais, kurie pridarė daugiausia keblumų ir įnešė painiavos. Jų vertimo analizei ir skirsiu daugiausia dėmesio. Pridursiu, jog rašydamas išvadas, taip pat atsižvelgiau į internautų komentarus mūsų vertėjų sąjungos svetainėje.

Analizė. Pradėsiu nuo pirmojo kliuvinio – faroles de viento. Daugumai dalyvių jis sukėlė problemų, kurių jie nesugebėjo įveikti. Tipiškiausias to pavyzdys – nerangus ISP5 vertimas: „Beninkasa ūmiai atsisėdo lovoje apakintas trijų vėjo žibintų, kurie siūbavosi nuo vieno šono į kitą, šviesos“. Čia vertėjui, matyt, koją pakišo perdėta savikliova savo jėgomis, nenoras ar tingėjimas gilintis į tekstą ir kontekstą. Ar būna vėjas kambaryje? O gal patys žibintai jį pučia, o paskui siūbuojasi? Tuomet tai vėjapūčiai, o ne žibintai . Deja, verčiant reikia mąstyti, tiksliai perteikti autoriaus mintį ir atidžiai perskaityti, kas išversta. Jei autorius gali kartais snūstelėti, tai visados turi liti budrus. Kas gi tie faroles de viento? Tai dideli, gerai nuo vėjo apsaugoti žibintai. Dažnai stikliniai. Jei dalyviai būtų vertę kaip „trys dideli ar stikliniai žibintai“ ar tiesiog „žibintai“ (dideli, stikliniai ar dar kokie kitokie – apsakymo kontekste nėra labai svarbu), nebūtų ko ir prikibti. Šičia norėčiau išskirti ISP6, kuris išvertė sklandžiausiai: „Apakintas trijų iš vieno kambario galą į kitą judančių žibintų šviesos, jaunuolis staiga atsisėdo lovoje“.

Antrasis kliuvinys: preguntó echándose al suelo. Devyni vertėjai – devyni skirtingi šio sakinio variantai. Viena vertė „Beninkasa paklausė išvirsdamas ant grindų“, kitam – „lipdamas ant žemės“ (čia akivaizdžiai vertėjas užlipo ant grėblio!), dar trečias ar ketvirtasir t.t. – „šokdamas, mesdamasis ar puldamas ant grindų“ ar net „krisdamas žemyn“ (po visi šito tik gali stebėtis, kaip Beninkasa dar iš miegų neužsimušė). Tik ISP6 sugebėjo atsispirti originalo traukai ir išvengė pažodiškumo paprastu „lipdamas iš guolio“. Gal dar geriau būtų „pašokęs iš patalo“ ar panašiai. Visa esmė yra ta, kad viena kalba nutyli tai, ką sako kita ir tą patį reiškinį ar veiksmą apibūdina kitu kampu. Posakis, tinkamas vienai kalbai, visiškai netinka kitai. Vadovaujantis ta pačia ydinga pažodine logika, tarkim, tokį sakinį kaip he buried his face in his hands, reikėtų versti kaip „jis palaidojo savo veidą rankose“ (tai tiktų nebent kokiame nors metaforiškai pakylėtame poeto eilėraštyje), o ne „jis užsidengė veidą rankomis“.

Toliau eina nelabasis corrección. Daugelis vertėjų pasirinko lengviausią kelią ir lietuviškai paliko korekciją. Deja, toks variantas nėra geras. Viena, tai sviestas sviestuotas. Antra, šis žodis labiau tinka medicininei ar techninei literatūrai, o ne grožinės literatūros tekstui. Versti jį „pataisa“ irgi netinka – šios skruzdės nieko netaiso, bet visa, kas gyva, ryja ir naikina sutikusios savo kelyje. Rašyti išnašą (kaip padarė ISP5) nėra grakštus vertimo būdas grožiniame tekste, jis naudotinas tik retais atvejais. Dažnai tokia išnaša liudija, kad tekstas įveikė vertėją, o ne vertėjas – tekstą. Tas pats pasakytina ir apie „tvarkytojas“ (ISP1) ir „tvarkymą“ (ISP2)“. Žinoma, jos „sutvarko“ namus ir tų namų gyventojus, tik vargu, ar kas norėtų tokios tvarkos. Dar vienas variantas – „kolonija“. Neblogai, tačiau neperteikia žodyje slypinčios nelaimės, negandos, bausmės atspalvio. Mano galva, vis dėlto geriausiai originalo žodį atitiktų lietuviška „rykštė“ (žr. LKŽ 3 ar 4 definiciją). Juk tokia skruzdžių kolonija yra tikra džiunglių rykštė, ar ne?

Sakinys los perros aúllan, los bueyes mugen y es forzoso abandonarles la casa, a trueque de ser roídos en diez horas hasta el esqueleto buvo tikra rykštė vertėjų galvoms. Jeigu pirmąją sakinio pusę daugelis išvertė taisyklingai: „šunys kaukia, jaučiai baubia“, tai ties antrąją dalimi suklupo visi. Nors originale veikėjas nėra nurodytas, mat autorius vartoja beasmenę formuluotę es forzoso, bet lietuviškai sklandumo ir aiškumo dėlei geriau būtų sukonkretinti, kas yra priversti palikti namus. Tikriausiai žmonės, nes šunys ir jaučiai jau paminėti, be to, jie paprastai nėra laikomi namuose. Tad visą sakinį buvo galima išversti taip: „šunys staugia, jaučiai baubia, o žmonės priversti bėgti iš namų, nes kitaip per kelias valandas iš jų liks tik nugremžtas skeletas“. Dauguma vertėjų pririšo prie diez horas, „dešimt valandų“, tačiau manau, kad autorius jas pavartojo kaip apytikrį laiko orientyrą, o ne kaip tikslų laiko matą. Vargu, ar atsirastų toks žmogus, kuris mirtinos grėsmės akivaizdoje stovėtų su laikrodžiu rankoje ir skaičiuotų, per kiek lauko skruzdės sudoroja auką, palikdamos iš jo tik griaučius. Apskritai šis sakinys man buvo lemiamas veiksnys sprendžiant, ar šį kartą kurį nors vertėją laureatu skelbti verta.

Probėgšmais paminėsiu, kad reikėtų vengti kanceliarizmo priklausomai (jį pavartojo keli dalyviai). Geriau ir sklandžiau jį keisti gražiu lietuvišku žodžiu nelygu: „priklausomai nuo vabzdžių, mėsos ar taukų kiekio“ (=nelygu, kiek yra vabzdžių, mėsos ir taukų).

Ir galiausiai keletas žodžių dėl creolina o droga similar. Kreolinas – smirdantis rudas skystis, gerai žinomas veterinarijos gydytojams ir ypač plačiai buvo naudojamas sovietiniais laikais. Dabar jį pakeitė efektyvesni dezinfektoriai. Atsižvelgus į tai, geriau droga versti ne kaip vaistus ar nuodus, o bendresniu žodžiu, tokiu kaip priemonė ir preparatas. Kai kurie vertėjai taip ir padarė.

Paskutiniame sakinyje obraje verstinas žodžiu lentpjūvė, o ne dirbtuvės, nes tokia prasme jis dažniausiai vartojamas Lotynų Amerikoje (prieš imdamiesi darbo pradedantieji vertėjai galėjo pasidomėti autoriumi ir jo kūryba. Tuomet jie būtų sužinoję, kad apsakymo autorius buvo Argentinoje gyvenęs urugvajietis, o apsakymo veiksmo vieta - Misioneso provincija pačiuose Argentinos šiaurės rytuose).

Apibendrinimai. Nė vieno gauto vertimo be kokios esminės klaidos nėra. Palankiau įvertinčiau tik ISP1 ir su tam tikrom išlygom ISP6.

Atskirai noriu aptarti ISP2 atvejį. Nežinojau, kokiomis prielaidomis vadovavosi ISP2, siųsdamas savo opusą konkursui. Jo vertimas yra toks prastas, jog sunku patikėti, jog taip gali versti save gerbiantis žmogus. Jeigu tai pokštas, tai jis suprantamas tik pačiam siuntėjui. Tikiuosi, kad ateityje nebus pramaniūgų, kurie įžūliai pasinaudotų kompiuterine vertimo programa ir mėgintų gautą žodžių išeigą iškišti kaip savo. Ir naiviai tikėtųsi, jog kiti to nesupras. Toks elgesys yra didžiulė nepagarba visiems konkurso dalyviams, rengėjams ir ekspertams.

Patarimai būsimiems vertėjams. Jie paprasti ir tikriausiai daugeliui žinomi, gal net įkyrėję, bet vis tiek pakartosiu: puikiai mokėti užsienio ir gimtąją kalbą, įsiskaityti į verčiamą tekstą, teisingai jį suprasti ir suprantamai perteikti skaitytojui. Apėmus menkiausiai abejonei dėl kokio žodžio prasmės, būtinai pasitikrinti. Jeigu yra laiko, vertimą atidėti į šalį, leisti jam susigulėti, atitolti nuo jo, kad vėliau galėtumėte šalta, objektyvia akimi įvertinti savo darbą. Prieš siunčiant priekabiai peržiūrėti tekstą, ir, jei reikia, pataisyti verstinio teksto leksiką, sintaksę ir stilių.

Tikiuosi, kad mano pastabos ir išvados konkurso dalyviams bus naudingos ir jie neįsižeis.

Lanis Breilis (Linas Rybelis)

 

_____________________

ORIGINALAS    

Horacio Quiroga 

La miel silvestre

Benincasa dormía profundamente, cuando fue despertado por su padrino.
-¡Eh, dormilón! Levántate que te van a comer vivo.
Benincasa se sentó bruscamente en la cama, alucinado por la luz de los tres faroles de viento que se movían de un lado a otro en la pieza. Su padrino y dos peones regaban el piso.
-¿Qué hay, qué hay? -preguntó echándose al suelo.
-Nada... Cuidado con los pies... La corrección.
Benincasa había sido ya enterado de las curiosas hormigas a que llamamos corrección. Son pequeñas, negras, brillantes y marchan velozmente en ríos más o menos anchos. Son esencialmente carnívoras. Avanzan devorando todo lo que encuentran a su paso: arañas, grillos, alacranes, sapos, víboras y a cuanto ser no puede resistirles. No hay animal, por grande y fuerte que sea, que no huya de ellas. Su entrada en una casa supone la exterminación absoluta de todo ser viviente, pues no hay rincón ni agujero profundo donde no se precipite el río devorador. Los perros aúllan, los bueyes mugen y es forzoso abandonarles la casa, a trueque de ser roídos en diez horas hasta el esqueleto. Permanecen en un lugar uno, dos, hasta cinco días, según su riqueza en insectos, carne o grasa. Una vez devorado todo, se van.
No resisten, sin embargo, a la creolina o droga similar; y como en el obraje abunda aquélla, antes de una hora el chalet quedó libre de la corrección.

Ištrauka iš apsakymo „La miel silvestre”, įeinančio į apsakymų rinkinį „Pasakojimai apie meilę, beprotybę ir mirtį (Cuentos de amor, de locura y de muerte, 1917)

VERTIMAI
________________
ISP1


Orasijus Kiroga

Laukinis medus

Iš gilaus miego Beninkasą prižadino krikštatėvis.
-          Ei, miegaliau! Kelkis, jei nenori, kad tave gyvą suėstų.
Beninkasa staigiai atsisėdo lovoje, apkvaitintas trijų žibintų, judančių iš vieno miegamojo galo į kitą, šviesos. Krikštatėvis kartu su dviem darbininkais laistė butą.
-          Kas vyksta, kas vyksta? – paklausė, išvirsdamas ant grindų.
-          Nieko... Saugok kojas... tvarkytojos.
Beninkasa jau buvo girdėjęs apie šias keistas skruzdes, kurias vadiname taisytojom. Jos mažos, juodos, žvilgančios, sparčiai žygiuoja gan plačiomis kolonomis ir yra ypatingai plėšrios. Keliauja dorodamos viską, kas pasimaišo jų kelyje: vorus, svirplius, skorpionus, rupūžes, angis ir kitus nuo jų apsiginti negalinčius padarus. Nerasi tokio gyvūno, kad ir koks jis bebūtų didelis bei stiprus, kuris nuo jų nespruktų. Jei įsimetė į namus, išnaikins visa, kas gyva, nes nėra tokio kampelio ar gilios skylės, į kurią ėdrioji kolona negalėtų įsibrauti. Šunys kaukia, jaučiai mauroja, ir tenka palikti joms namus, nes kitaip per dešimt valandų būsi sugraužtas iki kaulų. Tvarkytojos išbūna namuose vieną, dvi, kartais ir iki penkių dienų, jei šie turtingi vabzdžių, mėsos ar riebalų. Viską suryjusios, iškeliauja.
Ir vis tik jos nėra atsparios kreolinui ar kitiems panašiems preparatams, ir kadangi dirbtuvėse jų netrūko, nepraėjus nei valandai, vasarnamis buvo išvaduotas nuo tvarkytojų.
____________
ISP2  

Horacio Quiroga
 
Laukinis medus
 
Beninkasa giliai miegojo, kai buvo pažadinta savo krikštatėvio.
-          Ei, miegale! Pabusk, kad nueitum valgyti žvali.
Beninkasa staigiai atsisėdo ant lovos, nustebinta trijų gatvės žibintų šviesos gūsio, kuris judėjo iš vienos kambario pusės į kitą. Jos krikštatėvis ir du darbininkai laistė grindis.
-          Kas yra, kas yra? – paklausė nuslydusi ant grindų.
-          Nieko...Blogai prižiūrėta...Tvarkymas.
Beninkasa buvo jau gerai informuota apie keistas skruzdėles, vadinamas „tvarkymu“. Jos mažos,
juodos, blizgančios ir greitai bėga, daugiau ar mažiau, plačiomis srovėmis. Iš esmės jos yra
mėsėdės. Artinasi rydamos viską, ką randa savo kelyje: vorus, svirplius, skorpionus, rupūžes,
gyvates ir tiek, kiek negali atsispirti. Nėra gyvūno, didelio ir stipraus, kuris jų neturėjęs. Jų
įžengimas į namus reiškia absoliutų visų gyvių išnaikinimą, tada nebus nei kampo nei gilaus urvo,
kur skubėtų naikinanti srovė. Kaukia šunys, baubia jaučiai ir būtina jas palikti namuose, tam, kad
per dešimt valandų apgraužtų viską iki skeletų. Jos pasilieka vienoje dviejose vietose, iki penkių
dienų, pagal jų lobių gausą, mėsą ar riebumą. Vieną kartą, sunaikinę viską, išeina.
Nesipriešina be kreolino arba panašaus vaisto užgrobimo ir taip gausėja, prieš valandą vasarnamis
buvo laisvas nuo „tvarkymo“.
__________
ISP3    
 
Horacio Quiroga
 
Laukinis medus
 
Beninkasa giliai miegojo, kai staiga jį prižadino krikštatėvis.
- Ei, miegaliau! Kelkis, arba tave gyvą suės.
Beninkasa greitomis atsisėdo lovoje, vis dar apsvaigintas trijų stiklinių žibintų šviesų, judančių iš vieno kambario galo į kitą. Krikštatėvis ir du padėjėjai laistė grindis.
- Kas vyksta, kas vyksta? - klausė lipdamas ant žemės.
- Nieko tokio... Saugok kojas... La corrección.
Beninkasa buvo girdėjęs apie įdomiąsias skruzdėles, mūsuose vadinamas corrección. Jos mažos, juodos, blizgančios ir sparčiai žygiuojančios plačiais srautais. Paprastai jos mėsėdės. Traukia į priekį rydamos viską, kas tik pasitaiko jų kelyje: vorus, svirplius, skorpionus, varles, gyvates, ir joks gyvas sutvėrimas negali jų sulaikyti. Neatsiras toks gyvis, kad ir koks didelis bei stiprus jis būtų, kuris jų nesišalintų. Jų įsiveržimas į bet kurią gyvenamąją vietą iš anksto reiškia absoliutų visų gyvų būtybių sunaikinimą – jos, visa rydamos, užplūsta net ir tolimiausius kampus ar giliausius namų plyšius. Šunys staugia, jaučiai baubia ir tikrai nėra lengva juos priversti palikti namus. Jei to nepadarys – per dešimt valandų bus suėsti iki pačių griaučių. Vienoje vietoje užsibūna vieną, dvi, daugiausia penkias dienas, priklausomai nuo surasto turto kiekio: vabzdžių, mėsos ar riebalų. Kai viską suėda, pasitraukia.
 
Tiesa, nepakenčia jos kreolino ar kito panašaus preparato; todėl, turint omeny, kad dirbtuvėse gausu kreolino, net neprabėgus valandai, vasarnamis buvo išlaisvintas nuo corrección.
_______________
ISP4  

Horacio Quiroga
 
Laukinis medus
 
Beninkasa giliai miegojo, kol jį pažadino krikštatėvis.
 
-          Ei, miegaliau! Kelkis arba tave praris gyvą.
 
Beninkasa staigiai atsisėdo lovoje, nustebintas trijų vėjo žibintų, judančių iš vienos kambario pusės į kitą, šviesos. Jo krikštatėvis ir du darbininkai plovė grindis.
 
-          Kas yra, kas yra? – paklausė mesdamasis ant grindų.
-          Nieko... Saugok kojas... Pataisa.
 
Beninkasa jau žinojo apie keistas skruzdėles, vadinamas pataisa. Mažos, juodos, blizgančios, jos sparčiai žygiuoja plačiais pulkais. Yra aršios mėsėdės. Veržiasi į priekį naikindamos viską, ką sutinka savo kelyje: vorus, svirplius, skorpionus, rupūžes, gyvates, ir niekas negali prieš jas atsilaikyti. Nėra nė vieno tokio didelio ir stipraus gyvūno, kuris nuo jų nespruktų. Jų pasirodymas namuose pranašauja visišką gyvybės išnaikinimą, nelieka nei kampelio, nei gilaus pyšio, kur neįsiveržtų naikinanti masė. Šunys staugia, jaučiai baubia – privalu palikti skruzdėlėms namus mainais už tai, kad nebūtum apgraužtas iki skeleto per dešimt valandų. Jos pasilieka toje pačioje vietoje vieną, dvi, daugiausiai penkias dienas, priklausomai nuo vabzdžių, mėsos ar taukų kiekio. Kai sunaikina viską, išeina.
 
Žinoma, jos neatsilaiko prieš kreoliną ar panašų nuodą, kadangi gamyba yra jo pertekusi, greičiau nei per valandą trobelė buvo išlaisvinta nuo pataisos.
_______________
ISP5

Horacijus Kiroga
Laukinis medus
Tuo metu, kai buvo pažadintas savo patėvio, Beninkasa giliai miegojo.
– Ei, miegaliau! Kelkis, nes tave suės gyvą.
Beninkasa ūmiai atsisėdo lovoje apakintas trijų vėjo žibintų, kurie siūbavosi nuo vieno šono į kitą, šviesos. Jo patėvis ir du darbininkai laistė grindis.
– Kas yra, kas yra? – paklausė jis puldamas ant grindų.
– Nieko… Saugok pėdas…Korekcija*.
Beninkasa jau buvo susipažinęs su keistomis skruzdėlėmis, kurias vadiname korekcija. Jos yra mažos, juodos, blizgančios ir juda labai greitai gan plačiomis upėmis. Iš esmės yra mesėdės. Juda pirmyn naikindamos viską, ką randa kelyje: vorus, svirplius, skorpionus, rupūžes, gyvates, kol sutikta butybė nebegali priešintis. Nėra tokio gyvūno, kad ir koks didelis ar stiprus jis būtų, kuris nuo jų nebėgtų. Tokių skruzdėlių pasirodymas namuose reiškia visišką kiekvienos gyvos būtybės išnaikinimą, nes nėra tokio kampelio ar skylutės, kurių nepasiektų viską naikinanti upė. Šunys pradeda loti, jaučiai mykti, ir jie turi prisiversti palikti namus mainais už tai, kad neliktų suėsti iki kaulelių per dešimt valandų. Skruzdėlės pasilieka vienoje vietoje vieną, dvi, iki penkių dienų priklausomai nuo vabzdžių, mėsos ir riebalų gausybės. Kai suryja viską – išeina. Tačiau jos negali pakęsti kreolino ar kitų vaistų, ir, kadangi dirbtuvėse jo gausu, per mažiau nei vieną valandą namai liko laisvi nuo korekcijos.

* Argentinoje žodžiu "corrección" (tiesioginės reikšmės: korektyva, pataisa, pataisymas) vadinama ši skruzdėlių rūšis.

_______________
ISP6  

Horacio Quiroga
Laukinis medus
 
Beninkasas giliai miegojo, kai buvo pažadintas savo krikštatėvio.
-          Ei, miegali, kelkis! O tai tave gyvą suės.
Apakintas trijų iš vieno kambario galą į kitą judančių žibintų šviesos, jaunuolis staiga atsisėdo lovoje. Krikštatėvis ir du samdiniai liejo tirpalą ant grindų.
-          Kas yra? Kas yra? – paklausė lipdamas iš guolio.
-          Nieko… Atsargiai su kojom… Kolonija.
Beninkasas jau buvo girdėjęs apie tą įdomų skruzdėlių darinį, kuris vadimas kolonija. Šios mažos, juodos, blizgios mėsaėdės darbštuolės veikia žaibiškai formuodamos daugiau ar mažiau platesnius skruzdėlių takus. Juda į priekį naikindamos viską kas tik pasitaiko kelyje: vorus, svirplius, skorpionus, rupužes, gyvates ir joks gyvas padaras neįstengia joms pasipriešinti. Jų vengia visi gyvūnai, kad ir kokie dideli ar stiprūs bebūtų. Jei pastarosios užpuola namus, tai gali  reikšti tik vieną dalyką: absoliutų bet kokios gyvybės sunaikinimą. Mat nėra tokio kampelio ar gilesnio plyšelio, kurio neaptiktų šis žudantis takas. Šunys staugia, jaučiai baubia, nes negali ištrūkti iš namų, kur neišvengiamai, vienas po kito, bus suėsti iki skeleto per dešimtį valandų.Vienoje vietoje skruzdėlės išbūna vieną, dvi, iki penkių dienų, priklauso nuo kiek joje yra maisto šaltinio: vabzdžių, mėsos ar riebalų. Kai nebelieka grobio, pasitraukia.
 
Vis dėlto, jos nėra atsparios Kreolinui ar panašioms priemonėms. Kadangi šio produkto nestokoja dirbtuvėse, nepreikė nė vienos valandos, kad namai būtų išvaduoti nuo skruzdėlių invazijos.
_______________
ISP7
 
Laukinis medus
 
 Benikasa giliai miegojo, kol buvo pažadintas savo krikštatėvio:
-          Ei, miegaliau! Kelkis, jos suės tave gyvą.
 Benikasa staigiai atsisėdo lovoje, apšviestas trijų vėjo judinamų žibintų šviesos, kurie kambaryje judėjo iš vienos vietos į kitą. Jo krikštatėvis ir du darbininkai aplaistė grindis.
-          Kas tai? Kas tai? – paklausė krisdamas žemyn.
-          Nieko... Saugok kojas... „Korekcija“.
 Benikasui jau buvo pasakota apie smalsias skruzdėles, kurias vadiname „korekcija“. Jos mažos, juodos, spindinčios ir greitai žygiuoja suformuodamos daugiau ar mažiau plačias upes. Iš esmės - jos yra mėsėdės. Eidamos pirmyn ryja viską, ką randa savo kelyje: vorus, svirplius, skorpionus, rupūžes, gyvates ir joks padaras negali joms pasipriešinti. Nėra tokio didelio ir stipraus gyvūno, kuris nuo jų nebėgtų. Jų įėjimas į namus – tai absoliutus naikinimas visko, kas gyva, nes nėra kampo, nei gilaus plyšio, į kurį neatskubėtų viską ryjanti upė. Šunys staugia, jaučiai baubia ir yra neišvengiamai priversti palikti namus, mainais už buvimą suėstiems iki kaulų per dešimt valandų. Vienoje vietoje jos užsibūna vieną, dvi, iki penkių dienų, priklausomai nuo vabzdžių gausos, mėsos arba riebalų. Kartą surijusios viską, jos išeina.
Vis dėl to, jos neatsispiria kreolinui ar panašaus poveikio vaistui, ir kaip lentpjūvėje, kurioje gausu šios cheminės medžiagos, mažiau nei per valandą vila lieka be „korekcijos“.
_______________
ISP8 
 
Buvo pats įmygis, kai Beninkasą pažadino krikštatėvis.
 
-          Ei, miegaliau! Kelkis, jei nenori, kad tave gyvą suėstų.
 
Staigiai atsisėdęs lovoje Beninkasa buvo apakintas trijų vėjo siūbuojamų šviestuvų skleidžiamos šviesos. Jo krikštatėvis ir du darbininkai šveitė grindinį. 
-          Kas? Kas yra? – paklausė, leisdamasis žemyn.
 
-          Nieko... Dairykis po kojų... Ėdrūnės. 
Beninkasa jau buvo girdėjęs apie tas keistas skruzdes, kurios vadinamos ėdrūnėmis. Jos mažos, juodos, blizgios ir vikriai juda plačia tarsi upė vaga. Apskritai jos – mėsėdės, įnirtingai naikinančios viską, kas pasitaiko pakeliui – vorus, svirplius, skorpionus, rupūžes, gyvates ir visus kitus, kurie negali nuo jų apsiginti. Nėra gyvūno, nesvarbu, didelis ar mažas jis būtų, kuris nuo jų nespruktų. Jei jos įsibrauna į namus tai tereiškia viena – visa kas gyva bus sunaikinta, nes nėra tokio kampo ar gilaus plyšio, pro kurį neprasiskverbtų ši naikinanti upė. Kaukia šunys, baubia jaučiai – jie priversti palikti savo namus, jeigu nenori, kad juos suėstų ir per dešimt valandų iš jų liktų tik skeletas. Kiek laiko skruzdės išbūna vienoj vietoje – dieną, dvi ar penkias, – priklauso nuo to, kiek vabzdžių, mėsos ar žolės joms pavyksta rasti. Kai jau viską sunaikina – dingsta.
 
Vis dėlto jos neatsparios preparatams panašiems į kreoliną, o kadangi dirbtuvėje pastarojo buvo gausu, neprireikė nė valandos, kad namai būtų išvalyti nuo bet kokių ėdrūnių.
_______________
ISP9 

Horacio Quiroga
Laukinis medus
Beninkasa buvo giliai įmigęs, kai jį pažadino krikštatėvis:
-          Ei, miegali! Kelkis, antraip surys tave gyvą.
Beninkasa staigiai atsisėdo lovoje, apšviestas trijų žibintų, kurie lingavo iš vienos kambario pusės į kitą. Krikštatėvis ir du darbininkai šlakstė grindis.
-          Kas vyksta, kas vyksta? – paklausė šokdamas ant grindų.
-          Nieko... Saugok kojas... Korekcija.
Beninkasa jau buvo girdėjęs apie keistas skruzdes, kurias vadiname korekcija. Mažos, juodos, blizgančios, sparčiai keliauja platoku taku. Tikriausios mėsėdės. Iriasi naikindamos viską, kas pasipainioja kelyje: vorus, svirplius, skorpionus, rupūžes, gyvates, ir nė viena gyva būtybė negali joms pasipriešinti. Nėra gyvio, kad ir koks didelis ir stiprus bebūtų, kuris nespruktų nuo jų. Jų įžengimas į namus reiškia visišką gyvų būtybių sunaikinimą, nes nėra kampelio nei giliausios skylės, kurios neužplūstų naikinanti upė. Šunys loja, jaučiai mykia ir prievarta turi palikti namus, antraip per dešimt valandų iš jų tik griaučiai beliktų. Pasilieka vienoje vietoje vieną, dvi, iki penkių dienų, žiūrint kiek ji turtinga vabzdžių, mėsos ar riebalų. Viską surijusios išeina.
Nepaisant to, neatsilaiko prieš kreoliną ar panašų vaistą; ir kadangi fabrike to netrūksta, greičiau nei per valandą namelis buvo išgelbėtas nuo korekcijos.