Laimantas Jonušys

Vandenų žemės istorija ir istorijos

 

Publikuota: Literatūra ir menas 2011-04-01 

 Grahamas Swiftas (g. 1949) - septynių romanų autorius, apdovanotas ne viena literatūros premija, tarp jų - prestižine „Booker Prize“. Jo romaną „Vandenų žemė“ kritikai vertina kaip vieną geriausių XX a. britų romanų, jis įtrauktas į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą, pagal knygą 1992 m. sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu. Tai penkiasdešimtmečio istorijos mokytojo Tomo Kriko gyvenimo istorija. Apkaltintas, kad jo dėstoma istorija neturi praktinio ryšio su realiu šiandieniniu pasauliu, atsigręžia į kitą žodžio „history“ reikšmę – pasakojimą. Taip įžodinamos beveik detektyvinės asmeninio gyvenimo istorijos. Šalia Tomo šeimos dabarties aprašymų romane atskleidžiamos ir jo senelio ir prosenelio gyvenimo istorijos bei sudėtinga rytų Anglijos Fenlando krašto istorija. Istorija romane – stipriausia žmogaus tapatybę formuojanti jėga.
Romaną į lietuvių kalbą išvertė Laimantas Jonušys. Jis yra išvertęs V. Nabokovo, T. Capotes, J. Updike‘o ir kt. autorių kūrinių, apdovanotas premija  „Metų vertėjo krėslas“, Šv. Jeronimo premija. Taip pat žinomas kaip literatūros kritikas, publicistas.
Laimantą Jonušį kalbina Rūta Burbaitė.
 
Kaip atsirado sumanymas versti šią knygą?
Šį romaną aš pasiūliau leidyklai, tai ne iš karto pavyko, ir suprantama, nes juk knyga negali tikėtis komercinės sėkmės. Pačią knygą man dar sovietmečiu padovanojo vienas škotas, su kuriuo tada bendravau. Apie „Vandenų žemę“ jau buvau skaitęs užsienio spaudoje. Ji man padarė didžiulį įspūdį, tuo metu apie vertimą dar nesvajojau, bet jau 1990 m. mažą ištraukėlę publikavau „Šiaurės Atėnuose“.
2008 m. viena Grahamo Swifto knyga jau buvo išleista lietuviškai – „Į dienos šviesą“. Kaip galėtumėt palyginti?
Žinoma, truputį nepatogu aiškinti, kad mano versta knyga geresnė už aną, bet čia galiu pasikliauti nebent tuo, kad taip mano visas literatūrinis pasaulis. Ana knyga buvo išleista vadovaujantis gana keistu mūsų leidyklų komerciniu principu: jeigu imame naują, dar iki tol pas mus neverstą šiuolaikinį autorių, tai verskime jo naujausią knygą. Naujausią, bet, deja, dažniausiai ne geriausią. Rinkodaros požiūriu tai suprantama – knygos užpakaliniame viršelyje galima pacituoti gana naujus solidžios užsienio spaudos pagyrimus ir pan. Orientuojamasi į tai, kad romanas, tarsi koks laikraštis ar žurnalas, labai greitai pasens. Tačiau tikrai gera literatūra nepasens nei per dešimt, nei per šimtą metų.
Su kokiais kitais autoriais būtų galima lyginti G. Swifto pasakojimą, jo stilių?
Kritikų minimos aliuzijos į W. Faulknerį, G. Grassą iš dalies pasiteisina, tačiau manau, kad G. Swiftas yra labai originalus rašytojas. Pvz., lyginimas su Faulkneriu – abiems būdingi giminės istorijos, kraujomaišos, turtingos šeimos degradacijos motyvai. Apskritai šie motyvai vaizduoti daugelyje kūrinių – galime prisiminti kad ir T. Manno „Budenbrokus“. Tačiau visa tai „Vandenų žemėje“ papasakota labai savitai. Vis dėlto stilius kitoks: Swiftui nebūdingas folkneriškai intensyvių, kartais kupinų desperacijos, paknopstomis besiveržiančių sakinių srautas – jis pasakoja santūriau.
Knygos istorija apima mažiausiai 200 metų, bet ji pasakojama ne iš eilės, nuosekliai, o mozaikos principu, šokinėjama per laiko plotmes – nuo šių laikų į XIX a. Svarbiausia, jog visa tai perteikiama per pasakotojo prizmę. Šis egzistencinis motyvas būdingas tik XX a. literatūrai. Mozaikinis pasakojimas taip pat būdingas modernistinei, dar labiau – postmodernistinei literatūrai. Pasakojami dalykai yra svarbūs ir išoriškai – Britanijos ir pasaulio istorijai, bet nuolat grįžtama į pasakotoją, į jo egzistavimą, asmenybę, išgyvenimus. Tuo ši knyga ir skiriasi nuo kitų epinių pasakojimų. Tai tradicinio šeimos sagos pasakojimo pakeitimas.
Istorinius klausimus „kodėl“ kelia mokiniai ir mokytojas – ir siekia juos išsiaiškinti asmeniškai. Istoriniai klausimai pateikiami siejant juos su asmenine egzistencija. Daugelį šios knygos personažų istoriniai įvykiai yra paveikę konkrečiai, tiesiogiai, asmeniškai. Kai kada istorinės aplinkybės padėjo, kai kada - luošino. Atspirties taškas yra romano rašymo laiko dabartis – XX a. devintojo dešimtmečio pradžia, ir čia mes galime pamatyti, kaip žmonėse buvo įsišaknijusi branduolinio karo baimė. Tai šalutinė romano tema, bet ji įdomi.
Fenlandas – realiai egzistuojanti rytų Anglijos regionas. Jis kažkada priklausė jūrai, vėliau – atsikovotas žmonių, tapęs pelkynais. Toks peizažas panašus į Rusnės salą – lyguma, išvagota kanalų, aplink upės – labai drėgna, lygi, specifinė vieta.
Tai kuo gi vertingas šis Jūsų išverstas romanas?
Tai nėra taip paprasta apibrėžti. Nes, pvz., romaną „Į dienos šviesą“ galima reziumuoti gana lengvai. Buvusį policininką, privatų seklį, moteris nusamdo sekti savo neištikimą vyrą. Seklys ją įsimyli, bet netrukus po to savo vyrą ji nužudo ir atsiduria kalėjime. Bendravimas su sekliu tęsiasi jai jau sėdint kalėjime.
 Nesakau, kad „Į dienos šviesą“ – prasta knyga, bet nesulyginama su „Vandenų žeme“ – tai yra daugiaplanis romanas: čia ir asmeninės pirmosios paauglių erotinės patirtys, ir neįgyvendintas, psichologiškai traumuojantis moters noras turėti vaiką, ir savita Rytų Anglijos pelkynų atmosfera, ir verslo plėtra XIX amžiuje (skleidžiama per įdomius personažus), ir per amžius neperprasta ungurių migravimo mįslė, ir Prancūzijos revoliucijos bei Pirmojo pasaulinio karo atgarsiai, ir išmintingi pamąstymai apie istoriją, daugiausia klausimų pavidalu, ir XX a. aštunto dešimtmečio branduolinio karo grėsmė bei jaunimo maištingumas, o svarbiausia – mąslus, gyvybingas pasakojimo stilius, iš dalies su detektyvine intriga, su jaudinančiais personažų likimo vingiais, ir daug kitų dalykų. Tai yra romanas, kurio turinio neįmanoma atpasakoti, jį reikia skaityti. Tai nėra tipiškas istorinis romanas. Valstybės, pasaulio, žmonijos istorija ir asmeninės atskirų personažų istorijos jame labai sėkmingai susilydo į visumą. Čia esama ir paprasto, intriguojančio, beveik detektyvinio pasakojimo, ir daug apmąstymų, pateiktų klausimo forma. Vis dėlto romaną skaityti nėra sunku, nors ir šokinėjama per laiko plotmes – viskas pateikta gražiu stiliumi, skaidriai, aiškiai. Laiko plotmės dėstosi sklandžiai, nors ir ne chronologiškai.
 
LLVS kiečia skaityti ir rinkti vertingiausią 2010 m. verstinę knygą!