Birutė Mumėnaitė-Avižinienė 

Tūkstančiai Islamo veidų
 
 Publikuota: Literatūra ir menas 2011-03-18 

Irano rašytojo Kadero Abdolah romanas „Mečetės namai“ („Het huis van de moskee“) Olandijoje išleista 2005 m., pernai šios knygos vertimas pasirodė ir lietuvių kalba, romanas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ekspertų buvo atrinktas į Metų verstinės knygos rinkimų šešetuką ir rekomenduojamas skaitytojams.

Vertėja Birutė Mumėnaitė-Avižinienė (g. 1982) studijavo nyderlandų kalbą ir lietuvių filologiją Vilniaus universitete, vėliau studijas tęsė Nyderlanduose, Groningeno universitete. Šiuo metu studijuoja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantūroje. „Mečetės namai“ yra pirmasis jos literatūrinis vertimas į lietuvių kalbą.
   
Nyderlandų kalba rašančio iraniečių kilmės rašytojo Kader Abdolah romanas „Mečetės namai“ (2005) – Irano provincijos mieste gyvenančios garbingos ir turtingos giminės, besirūpinančios pagrindine miesto mečete, vadovaujančios tradiciniam kilimų turgui, istorija. Erdvūs mečetės namai glaudžia trijų pusbrolių šeimas: skaitytojas supažindinamas su centrine romano figūra, turtingu kilimų pirkliu, namų ir turgaus vadovu Aga Džanu, imamu Alsaberiu ir akluoju mečetės šaukliu, pagal garbingas pareigas vadinamu Muedzinu. Gyvenimo tvarka čia nusistovėjusi ir ritminga kaip ir mečetės namų taisyklės, akylai saugomos senųjų namų tarnaičių. Tačiau ir per storas namo sienas į šeimos gyvenimą ima skverbtis permainos. Į namus vogčia atgabenamas purvinas šacho valdžios įrankis – televizorius, neregys Muedzinas slapta klausosi radijo, o į namus pirmą kartą įžengia moteris, ne tik neprisidengusi čadra, bet ir mūvinti plonytes permatomas pėdkelnes! Iš Vakarų importuojama kultūra ir proamerikietiška šacho valdžia pamažu užima vis didesnę miesto teritoriją: senosiose pirtyse įrengiamas kino teatras, moterys poezijoje atvirai ima rašyti apie savo jausmus ir kūną, o jaunoji mečetės namų karta mieliau skato Maksimą Gorkį, o ne Koraną. Šypseną keliantys senųjų tradicijų ir naujų laikų susidūrimai pamažu virsta šiurpia šeimai grasinančia realybe. Mečetės namai atsiduria kryžminėje ugnyje tarp šacho valdžios ir staiga iškilusio radikaliojo šiitų dvasinio vadovo diktatūros. Šeimos vienybė subyra: po staigaus valdžios perversmo vieni namiškiai pasirenka Islamo revoliuciją, o kiti nuo jos kaip tik žūva.
Autobiografinis Kader Abdolah romanas „Mečetės namai“ atveria Lietuvos skaitytojams langą į dar nepažįstamą islamo pasaulį. Man regis, rašytojui pavyko parodyti, kad ši religija, kartu su visa ją supančia kultūra, kuri Vakarų pasaulyje dabar dažnai demonizuojama, turi daug veidų – švelnių, gailestingų, juokingų, o svarbiausia – labai žmogiškų. Visa tai rašytojas pristato iš arti rodydamas vienos musulmonų šiitų šeimos gyvenimą: nusivesdamas į turtingus jų namų kambarius, atverdamas virtuvės duris, kartais iš jų pasijuokdamas, bet visada empatiškai kurdamas spalvingą jų pasaulį.
Nustebau pirmą kartą išgirdusi Kader Abdolah kalbant olandiškai. Nyderlandų kalba ir – visiškai kitokios jos intonacijos, nudažančios šią vakarų germanų gerklinę kalbą visiškai jai nebūdingomis spalvomis. Kader Abdolah kitaip kirčiuoja, ryškiai išskiemenuoja kiekvieną žodį, savitai intonuoja sakinį. Save vadindamas persų-olandų kūrėju, jis lieka kūrybingame lauke tarp šių dviejų kultūrų, savo talentu sulydydamas jas į savitą ir vientisą kūrybos pasaulį. Perfrazuodami kito nyderlandų literatūros ateivio, marokiečių kilmės Hafid Bouazza, frazę, galėtume sakyti, kad tikrąja Kader Abdolah tėvyne tapo jo kalba, o rašytojo pasą atstoja jo stilius. Ir viena, ir kita, savaime suprantama, šalia talento lemta ir rašytojo biografijos.
Hossein Sadjadi Ghaemmaghami Farahani (tikroji rašytojo pavardė) į Nyderlandus atkeliavo būdamas jau per keturiasdešimties, susiformavęs ir subrendęs, ne savo noru, o priverstas bėgti nuo tėvynėje gresiančio susidorojimo. Politinio pabėgėlio dalia jį įpareigojo, o nyderlandų kalba suteikė balsą kalbėti apie viską, ką jis turėjo palikti. Pokalbiuose apie savo kūrybą Kader Abdolah vis kartoja norą senosios persų poezijos upę atvesti į nyderlandų literatūros jūrą, apie savo šalies kultūros paminklą, kurį jis stato išpuoselėtame Nyderlandų sode. Romano siužetas, skubrus ir netikėtas, rutuliojasi islamo kultūros fone, tačiau ne mažiau svarbus ir ikiislaminis Senosios Persijos kultūros klodas. Tradicijos, pasakojimai ir prietarai yra neatsiejama kasdienio pagrindinės miesto mečetės namų gyvenimo dalis. Vakariečiui skaitytojui ne viskas iki galo šioje kultūroje yra pažinu, ne viskas romane ir atskleidžiama. Ši takoskyra tarp išverčiamo ir ne vertėjui labai įdomi. Gilieji Rytų šalies kultūros klodai romane pažymimi, tačiau ir paliekami kaip neaiškūs ženklai, kartais knygos autoriaus paaiškinami išnašose, o kartais taip ir liekantys egzotiškais arabų ar farsi kalbos inkliuzais. Kelis romano skyrius, panašiai kaip ir kai kurias Korano suras, pradeda neverčiamos, neaiškinamos arabiškos raidės ar jų trumpiniai. Nors rašytojo paaiškinimuose pažymima jų svarba – musulmonai tiki, kad jos suteikia raktą kūrinijos slėpiniams atrakinti – jos lieka prasmingos ne(iš)verčiamos nuorodos.
„Mečetės namai“ yra pirmoji mano išversta knyga ir todėl, žinoma, labai brangi. Dabar, jau praėjus kiek laiko, suvokiu, kad versti šį romaną pirmąjį buvo tikra dovana. Kader Abdolah rašo išmokta nyderlandų kalba, paprastais, dažniausiai trumpais, vientisiniais sakiniais, bet labai įtaigiai ir poetiškai. Apsimestinis paprastumas – taip versdama įvardinau sau rašytojo stilių. Romanas labai kinematografiškas, tad nestebina faktas, kad žymus Irano režisierius Bahman Ghobadi pagal „Mečetės namus“ šiuo metu kuria filmą. Kader Abdolah yra apsigimęs pasakotojas, atrodo, kad bylojantis balsas, o ne parašytas žodis romane ir dominuoja. Kūrinyje daug dialogų, tekstas skaidomas į trumputes pastraipas, į siužetą nuolat įpinami ir senųjų persų pasakojimų siužetai, ir šiuolaikinė poezija, ir rašytojo perkuriamos Korano surų eilutės. Ir jos, ir sakytinė knygoje atskleidžiama tradicija sieja kūrinį su šventąja musulmonų knyga, etimologiškai reiškiančia recitavimą – skaitymą garsiai.
Didžiausias vertimo iššūkis buvo islamo ir romano veiksmo vietos bei laiko realijų vertimas į lietuvių kalbą. Pagalvokime, juk pirmą kartą visas Koranas į lietuvių kalbą išverstas dar visai neseniai. Ne visos su šia Rytų kultūra susijusios sąvokos nusistovėjusios, įvairuoja terminai, tad dažnai teko rinktis. Daugiaprasmės iš konteksto paimtos šventraščio eilutės irgi reikalavo interpretacijos, labiausiai atspindinčios jų naująjį kontekstą – vietą romane. Turėčiau padėkoti ir patyrusiai knygos redaktorei Nidai Norkūnienei, visada geranoriškai diskutavusiai neaiškiais klausimais.
 
_____________
 
LLVS kiečia skaityti ir rinkti vertingiausią 2010 m. verstinę knygą!