Graham Swift

Vandenų žemė

Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys

„Vandenų žemę“ kritikai vertina kaip vieną geriausių XX a. britų romanų, jis įtrauktas į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą, pagal knygą 1992 m. sukurtas filmas tuo pačiu pavadinimu. Tai penkiasdešimtmečio istorijos mokytojo Tomo Kriko gyvenimo istorija. Apkaltintas, kad jo dėstoma istorija neturi praktinio ryšio su realiu šiandieniniu pasauliu, atsigręžia į kitą žodžio „history“ reikšmę – pasakojimą. Taip įžodinamos beveik detektyvinės asmeninio gyvenimo istorijos. Du paaugliai, Tomas ir Merė, abu anksti netekę motinų, užmezga romaną, kuris netikėta vaga pakreipia ne tik jų pačių, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimus – romane dinamiškai pasakojama apie melą, pyktį, mirtį, racionalias ir iracionalias veikėjų patirtis. Jaunystės trauma jau subrendusiai ir Tomo žmona tapusiai moteriai atsiliepia depresija ir stumia į nusikaltimą – kūdikio pagrobimą iš parduotuvėje palikto vežimėlio.  Šalia Tomo šeimos dabarties aprašymų romane atskleidžiamos ir jo senelio ir prosenelio gyvenimo istorijos bei sudėtinga rytų Anglijos Fenlando krašto istorija. Istorija romane – stipriausia žmogaus tapatybę formuojanti jėga. Jame reiškiamos žmogžudystės, kraujomaišos, kaltės bei pamišimo temos turi folknerišką mastą.
Anglų rašytojas Grahamas Swiftas (g. 1949) - septynių romanų autorius, apdovanotas ne viena literatūros premija, tarp jų - prestižine „Booker Prize“.

Vertėjas Laimantas Jonušys (g. 1957) į lietuvių kalbą yra išvertęs V. Nabokovo, T. Capotes, J. Updike'o ir kitų autorių kūrinių. Apdovanotas premija  „Metų vertėjo krėslas“, taip pat Šv. Jeronimo premija. Taip pat žinomas kaip literatūros kritikas, publicistas.
L. Jonušys apie "Vandenų žemę":
„Tai yra daugiaplanis romanas: čia ir asmeninės pirmosios paauglių erotinės patirtys, ir neįgyvendintas, psichologiškai traumuojantis moters noras turėti vaiką, ir savita Rytų Anglijos pelkynų atmosfera, ir verslo plėtra XIX amžiuje (skleidžiama per įdomius personažus), ir per amžius neperprasta ungurių migravimo mįslė, ir Prancūzijos revoliucijos bei Pirmojo pasaulinio karo atgarsiai, ir išmintingi pamąstymai apie istoriją, daugiausia klausimų pavidalu, ir XX a. aštunto dešimtmečio branduolinio karo grėsmė bei jaunimo maištingumas, o svarbiausia – mąslus, gyvybingas pasakojimo stilius, iš dalies su detektyvine intriga, su jaudinančiais personažų likimo vingiais, ir daug kitų dalykų. Tai yra romanas, kurio turinio neįmanoma atpasakoti, jį reikia skaityti."

 

Ištraukos 

1.
Apie žvaigždes ir šliuzą


– Ir neužmiršk, – sakydavo mano tėvas, tarsi manydamas, kad jau kitą akimirką atsistosiu ir išeisiu ieškoti laimės į platųjį pasaulį, – kad ir ką sužinosi apie žmones, kad ir kokie blogi jie pasirodys, kiekvienas jų turi širdį ir kiekvienas kadaise buvo kūdikis, žindantis motinos pieną...

Pasakos žodžiai, pasakos patarimas. Bet mes gyvenome pasakų vietovėje. Šliuzo prižiūrėtojo troboje prie upės, Fenlando* viduryje. Toli nuo plačiojo pasaulio. O mano tėvas, prietaringas žmogus, mėgo viską daryti taip, kad atrodytų magiška ir okultiška. Tad bučius unguriams visada spęsdavo naktį. Ne todėl, kad bučių unguriams negalima spęsti dieną, o todėl, kad jį viliojo tamsos slaptingumas. Ir 1937 metais vieną vidurvasario naktį aš ir Dikas ėjome su juo paspęsti bučių prie Stoto tilto. Buvo karšta, be vėjo. Paspendę bučius atsilošėme pusiaugula ant upės kranto. Tuskėjo siurbliai, kaip jie be paliovos tuska visame Fenlande, tad jų beveik ir negirdi, o grioviuose kvarkė varlės. Virš mūsų spindėjo aibė žvaigždžių, mums žiūrint jų, rodės, gausėjo. Ir mums gulint tėtė tarė:

– Žinot, kas yra žvaigždės? Jos yra sidabrinės Dievo palaiminimo dulkės. Nubyrėję dausų trupinėliai. Dievas sviedė juos, kad nukristų ant mūsų. Bet pamatęs, kokie mes nedori, jis apsigalvojo ir sustabdė žvaigždes. Todėl jos ir kabo danguje, bet atrodo, kad bet kada gali nukristi...

Mat tėvas buvo ne tik prietaringas, bet ir mokėjo porinti istorijas. Išgalvotas istorijas ir tikras, guodžiančias ir perspėjančias, istorijas su moralu ir be jokios prasmės, įtikinamas ir neįtikinamas, nei šiokias, nei tokias istorijas. Šiuo gebėjimu pasižymėjo jo šeima. Bet šį gebėjimą turėjo ir mano motina – galbūt jis iš jos ir išmoko. Nes kai buvau labai mažas, pirmiausia man istorijas pasakojo motina – kitaip nei tėvas, ji jas traukdavo ne tik iš galvos, bet ir iš knygų, – kad naktį užmigčiau.

O po motinos mirties, kuri ištiko pusė metų prieš mums gulint po žvaigždėmis prie ungurių bučių, mano tėvą dar labiau užgulė tamsos gaidas, naktinė nerimastis. Tarsi būtų nuolat mąstęs apie kažkokią dar tik pasakotiną istoriją. Tad aš kartais matydavau, kaip jis mėnesienoje apžiūrinėja savo daržovių sklypelį, šnekasi su vištomis, sutūpusiomis ant laktos, arba žingsniuoja pirmyn atgal prie slankiojo arba stabilaus uždorio, jo judėjimą rodant klajojančiai cigaretės žarijai.

Mes gyvenome šliuzo prižiūrėtojo troboje prie Lymo upės, kuri iš Norfolko teka į Didįjį Ūzą. Ir niekam nereikia aiškinti, kad toje pasaulio dalyje žemė plokščia. Tai nepertraukiama monotoniška lyguma, kuri, kartais sakoma, pati savaime gali žmogui įvaryti neramių, miegą atimančių minčių. Nuo pakylėtų Lymo krantų ji driekiasi iki horizonto, jos vienodą durpių juodumo spalvą paįvairina tik joje augantys pasėliai: pilkai žali bulvių lapai, mėlynai žali runkelių lapai, geltonai žali kviečiai; vienodą plokštùmą raižo tik išvagotos, tiesut tiesutėlės griovių ir pratakų linijos, kurios pagal dangaus būklę ir saulės kampą tįso laukuose kaip sidabro, vario arba aukso vielos, į kurias žiūrėdamas nejučia užmerki vieną akį ir pasiduodi bevaisiams apmąstymams apie perspektyvos dėsnius.

O vis dėlto ši žemė, tokia taisyklinga, išsitiesusi, sutramdyta ir įdirbta, mano penkerių šešerių metų sąmonėje persimainydavo į tuščią laukinį kraštą. Tomis naktimis, kai motinai tekdavo pasakoti man istorijas, atrodydavo, kad mūsų šliuzo prižiūrėtojo troba stovi tuščioje vietoje; ir kai geležinkeliais į Kings Liną, Gildsį ir Ylį dundėdavo traukiniai, atrodydavo, kad skalija siaubūnas, artėdamas prie mūsų vienišo būsto.

Juk tai pasakų žemė.

Mano tėvas prižiūrėjo šliuzą Lymo upėje, už dviejų mylių nuo ten, kur ji įteka į Ūzą. Bet kadangi šliuzo prižiūrėtojo prievolės nereguliarios, o jo alga, nemokamai nuomojantis trobą, menka, ir kadangi apskritai ketvirtajame dešimtmetyje upininkystė Lyme buvo apnykusi, tėvas taip pat augino daržoves, laikė vištas ir gaudė ungurius. Šiuos papildomus darbus mesdavo tik liūčių arba atlydžio metu. Tada jam reikėdavo stebėti ir reguliuoti vandens lygį. Tada reikėdavo pakelti uždorį, kertantį tolimesniąją upės pusę kaip milžiniška giljotina.

Mat prie mūsų trobos upė buvo išsišakojusi į du srautus – artimesnįjį, su laivybos kamera, ir tolimesnįjį, su šliuzo uždoriu, o tarp jų buvo tvirtas plytomis apmūrytas pylimas, mažytė salelė, kurioje stovėjo namelis su šliuzo mechanizmu. Ir dar upei regimai nepakilus, dar nepasikeitus jos spalvai, nepaplūdus balsvam rudumui nuo Norfolko kreidinių kalvų, iš kurių ji teka, tėtė jau žinodavo, kad reikia nueiti slankiuoju uždoriu į tą namelį ir pradėti – girgždant metalui, šniokščiant paleistam vandeniui – skriejiku kelti uždorį.

Bet normaliomis sąlygomis uždoris būdavo nuleistas beveik iki upės dugno, jo tvirta geležtė prilaikė lėtai tekantį Lymą ir darė jį tinkamą plaukti laivams. Tada vanduo kameroje virš jo, kaip ir vanduo užtūroje, skleisdavo tą kvapą, būdingą vietovėms, kur susitinka gėlas vanduo ir žmogaus išradingumas, – pasklidusį daugybėje Fenlando vietų. Vėsus, dumblingas, bet keistai jaudulingas ir nostalgiškas kvapas. Kvapas, esantis pusiau žmogus, pusiau žuvis. Ir tokiais laikotarpiais tėtė turėdavo gražaus laiko ungurių bučiams bei daržovėms ir mažai ką veikti su šliuzu, tik kovoti su rūdimis, patepti krumpliaračius ir nugriebti nuo vandens susikaupusias apnašas.

Potvynis ar ne potvynis – Lymas nepaliaujamai plukdė šlamšto grobį. Gluosnių šakas, alksnių šakas, viksvas, tvorų liekanas, dėžes, senus drabužius, pastipusias avis, butelius, bulvių maišus, šiaudų pėdus, vaisių dėžes, trąšų maišus. Visa tai plaukė vakarų srove, įstrigdavo prie slankiojo uždorio ir turėjo būti išgraiboma valčių kabekliais bei didžiaisiais grėbliais.

Ir atsitiko taip, kad vieną vidurvasario naktį, danguje šviečiant Dievo sulaikytiems palaiminimams, – nors tai buvo praėjus keleriems metams po tėtės pasakojimo apie žvaigždes, bet tik dvejiems ar trejiems nuo tada, kai jis ėmė kalbėti apie širdis ir motinos pieną, – kai siurblių tuskėjimą vakare užgožė kylančių bombonešių gaudesys – iš tiesų buvo 1943 metų liepa, – kažkas atplaukė Lymu, atsitrenkė į uždorio geležinę konstrukciją ir tąsomas verpetų dunksnojo bei brūžinosi į ją iki ryto. Kažkas nepaprastas ir neregėtas, ir neišmestinas kaip šaka, bulvių maišas ar net pastipusi avis. Nes tas kažkas buvo kūnas. O tas kūnas buvo Fredžio Paro, gyvenusio už ne visos mylios ir buvusio mano amžiaus, tik su kokio mėnesio skirtumu. 

5.
Mėlynė ant mėlynės


 Jis lengvai kilsavo. Sukiojosi ir sūpavosi sūkuriuose veidu žemyn, ištiestomis, per alkūnes sulenktomis rankomis – kniūbsčio ramiai miegančio žmogaus poza. Bet jis buvo miręs, o ne užmigęs. Nes kūnas, gulintis vandenyje veidu žemyn, nemiega, ypač jeigu jis šitaip gulėjo tamsoje nepastebėtas keletą valandų.

Mat tą naktį (1943 metų liepos dvidešimt penktą) tėtės kaip tyčia nekamavo jo įprastinė nerimastis. Tą naktį jis miegojo kietai, kol jį pažadino aušra, tada jis atsikėlė kartu su Diku, kuris naktį visada miegodavo netrikdomai ir kas rytą keldavosi pusę šešių, o pusę septynių išvažiuodavo motociklu į Lino priemiestį, kur dirbo Ūze su žemsiurbe. Tiktai sambrūzdis, sklindantis nuo trobos fasado, kimus tėtės šūksnis, uždorio tilteliu bėgančių kojų bildesys atėmė iš manęs papildomą miego valandą, kuri būdavo palikta man kaip stropiam moksleiviui (moksleivis tuo metu atostogavo ir nebuvo taip jau ypač stropus), ir neleido manęs pažadinti, kaip įprasta, Diko motociklo kosėjimui ir gargaliavimui.

O kai nuėjau į Diko kambarį pasižiūrėti į upę, tėtė su Diku stovėjo ant tiltelio palinkę, nuleidę akis, ir tėtė valties kabekliu baksnojo kažką vandenyje, atsargiai, nervingai, tarsi būtų auginęs kažkokį pavojingą, bet vangų vandens gyvūną ir mėginęs jį išjudinti.  

Aš užsimečiau drabužius ir spurdančia širdimi nulipau žemyn.

Tuo metų laiku upė būdavo nusekusi. Paties uždorio barjeras, vertikali gretimo kranto plytinė danga ir pylimas tarp uždorio ir šliuzo sudarė gilų trišonį aptvarą, iš kurio nebūtų buvę lengva iškelti jokį kūną – nei gyvą, nei mirusį. Tėtė, matyt, apie tai ir galvojo – ropštėsi atgal į trobą pasiieškoti geresnių įrankių negu kabeklis ir prie šliuzo mechanizmo sutiko mane, spaudžiantį priešingon pusėn. Jo veidas atrodė kaip nusikaltėlio, pagauto darant nusikaltimą.

– Fredis Paras, – tarė jis.

Bet aš jau pats atpažinau languotus vasarinius marškinius, pilkas medvilnines kelnes, atsikišusias mentes, tamsius plaukus, kurie, net ir išmirkę upės vandenyje, Fredžio pakaušyje liko susimetę į nepaklusnius kuokštus.

– Fredis Paras.

Jis praėjo pro mane. Aš nuėjau ant tiltelio prie Diko. Jis laikė rankose kabeklį ir švelniai apdairiai baksnojo kūną.

– Fredis Paras, – tariau aš.

Nieko daugiau negalėjom, tik kartoti tą pavardę.

– Fredis Paras, – tarė Dikas. – Fredis Paras-Paras.

Mat šitaip Dikas kalbėdavo – kaip mažas vaikas.

Jis atsigręžė veidu į mane – pailgu bulvės spalvos veidu su stambiu smakru ir glebiomis lūpomis, kurios visada būdavo praviros ir pro jas sunkdavosi silpnas nesąmoningas švokštimas. Jo akys mirksėjo. Kai Dikas būdavo susijaudinęs, tai parodydavo tik jo akys. Murzina veido spalva nei parausdavo, nei išblykšdavo, burna tebebūdavo sugležusi, o akys tik spoksodavo. Tik akių vokai liudydavo jausmą. Bet nors jos rodydavo jausmą, vien iš jų judesių būdavo neįmanoma pasakyti, koks tas jausmas.

– F-fredis Paras. Lavonas Fredis. Lafredis vonas.

Jis krutino kūną kabekliu. Mėgino apversti jį veidu aukštyn.

Tėtė buvo dingęs pašiūrėje, pristatytoje prie trobos. Ten buvo sudėti kiti kabekliai, virvės, gelbėjimosi ratai, taip pat grėbliai ir kobiniai, kuriais jis semdavo iš upės šlamštą. Mūsų plokščiadugnė valtis, kuri šią akimirką būtų buvusi tinkamiausia priemonė, gulėjo apversta ant pastolio prie pakrantės tako su remontuoti išimtu gabalu dugno.

Jis išėjo iš ten tuščiomis rankomis. Buvo aišku, kad jis pagalvojo apie virves ir kobinius, bet nors jie veiksmingai graibė šakas ir avių maitą, jam buvo baugu griebti jais jautrų mirusio vaikino kūną.

Jis stovėjo ant tako veidu į mus. Paskui labai sąmoningai kelioms sekundėms nusigręžė į kitą pusę. Žinau, ką jis darė. Jis vylėsi, kad viso to nėra. Vylėsi, kad joks skenduolis neplūduriavo vieną skaistų vasaros rytą prie slankiojo uždorio. Vylėsi, kad jeigu nusigręš, suskaičiuos iki dešimt, sukuždės slaptą maldelę, tai išnyks. Bet neišnyko.Saulė dar buvo žemai, tviskėjo ant upės. Virš laukų balsvai žydrame danguje čireno vieversiai. Ir šią pačią valandą visame žemes rutulyje vyko karas. Mūsų daliniai, taip mums buvo sakoma, atkakliai veržėsi Sicilijoje; rusai irgi veržėsi. O štai Atlante... Bet, išskyrus „Lancaster" ir B-24 bombonešius, kurių poilsiui labai tiko lygus ir strateginis Rytų Anglijos kraštas, šiame Fenlando užkampyje mūsų nepasiekdavo jokia šios visuotinės kovos užuomina.

Tėtė nušlubčiojo atgal prie uždorio ir tiltelio ir Dikui iš rankų paėmė kabeklį. Nieko čia negalėjai padaryti, tik šiuo kabekliu nuvairuoti kūną vandeniu iki ten, kur jį rankomis galima išvilkti į sausumą. Tai reiškė, kad ji reikia nukreipti aplink centrinį pylimą palei priekinį slankųjį uždorį, paskui pakrantės taku keletą jardu prieš srove iki tos vietos, kur prie vandens leidžiasi kranto laiptai ir kur būtų buvusi pririšta mūsų valtis, jeigu nebūtų gulėjusi apversta su skyle dugne.

Į šonus užlenktų Fredžio rankų padėtis nelengvino kelionės vandeniu. Be to, kėlė iliuziją, kad jis vandens paviršiumi kažkaip kepurnėjasi priekin - šį įspūdį neigė akivaizdus rankų ir kojų sąstingis ir gerai žinoma tiesa, tik patvirtinta šio ryto atradimo, kad Fredis Paras nemoka plaukti.

Bandydamas nukreipti kūną aplink prieš srovę stovintį centrinio pylimo galą, tėtė pateko į keblią padėtį. Traukiant kūną skersai srovės, kojos pasisuko į tėkmę. Tuo pat metu dešinė plaštaka ir dilbis užkliuvo už mūro ir kojas dar labiau nukreipė priekin. Spausdamas kabekliu iš šono, tėtė mėgino ištaisyti šią padėtį ir atitraukti Fredžio ranką nuo pylimo sienos, bet ji tebebuvo užkliuvusi.

Bendras visų šių veiksmų ir atoveiksmių poveikis buvo tas, kad Fredžio apykaklės užsūkis, kuriuo jis buvo prikabintas už kabeklio, sukosi toliau, kol galiausiai nebegalėjo suktis kartu nesisukant Fredžiui. Staiga kūnas, pradėdamas kaire koja ir petimi, atsivertė aukštielninkas, ir tai, kitaip negu neįtikinama plaukimo imitacija, sukėlė stipru įspūdį, kad Fredis Paras ūmai pabudo iš kniūbsčio snaudulio ir, suerzintas kabeklio, baksnojančio kaklą bei grasinančio pasmaugti, piktai atgijo.

Gal karštligiškai reaguodamas į šią iliuziją, o gal apskritai nusprendęs atsisakyti savo plano ir išgriebti kūną iš vandens čia pat, tėtė ėmė iš visų jėgų traukti kabeklį. Fredis stačias iškilo iš vandens iki juostos ir alkūnėmis į šonus, riešus pakėlęs pasidavimo gestu, pakibo dar per keletą pėdų nuo tėtės. Galva atkrago ir trinktelėjo į pylimo mūrą. Iš burnos plūstelėjo vanduo. Susisukusi marškinių apykaklė, nebegalėdama išlaikyti kabančio kūno svorio, nuplyšo. Kabeklis pirmiausia užkliudė Fredžio žandikaulį, paskui, kūnui krentant atgal į vandenį, arė aukštyn per skruostą, akiduobę ir smilkinį.

Ir kaip tik tada, vaikai, kai Fredis Paras paniro ir vėl iškilo ir tapo aišku, kad iš netyčia padarytos žaizdos jo galvoje sunkiasi kraujas, bet ne įprastinis ryškiai raudonas kraujas, kuris greitai maišosi su vandeniu, o tamsi, lipni, nepaklusni juodųjų serbentų spalvos mase, - aš pabudau iš sapno. Ir suvokiau. Suvokiau, kad matau lavoną. Tai, ko niekada nebuvau matęs. (Nes motiną mačiau merdinčią, bet nemačiau mirusios.) Ir ne šiaip lavoną, o savo draugo lavoną (tiesa, sukto draugo, įtartino ne vienu atžvilgiu - bet vis tiek draugo). Fredžio Paro. Su kuriuo dar užvakar šnekėjausi. Su kuriuo dar ne taip seniai, sėdėdami ant aukštų Hokvelio kanalo krantų, kur jis įteka į Limą, netoli nuo ten, kur Limas susitinka su Uzu, šaipydavomės ir pokštaudavome. Kartu su Diku, Mere Metkalf, Šerle Olford, Piteriu Beinu ir Deividu Kou - dauguma mūsų pusnuogiai ir purvinomis kojomis, nes tai buvo mūsų mėgstama vieta paplaukioti.

Tik Fredis Paras plaukti nemokėjo.

Diko blakstienos dūzgė. Tėtė nusikeikė - kukliu keiksmu dievobaimingo žmogaus, kuris keikiasi tik iš nevilties, o ne iš pykčio, - ir vėl graibė kabekliu po Fredžio drabužius.

Fredį Parą ištraukėme iš vandens. Kartu iškėlėme kranto laiptais - vandens prisisunkęs kūnas nelengvas - ir nunešėme į betonuotą pakrantės tako atkarpą prie trobos. Ten tėte paguldė jį ant krūtinės, nes tai yra rekomenduojama padėtis leisgyviams  skenduoliams. Ir ten, kadangi vienu metu pagal Didžiojo Uzo baseino valdybos (kuriai priklausė Limo melioracijos ir laivybos valdyba) programą tėtė mokėsi Holgerio-Nilseno dirbtinio kvėpavimo metodo, jis ėmė spaudyti tarp atsikišusių Fredžio menčių, kilojo ir nuleidinėjo jo sustingusias rankas - ir darė tai visą ketvirtį valandos. Ne todėl, kad nebūtų žinojęs taip pat gerai kaip ir mudu su Diku, - jog Fredis negyvas, o todėl, kad tėtė, būdamas prietaringas, niekada neatmesdavo stebuklo galimybės, ir todėl, kad ši ritualinė atgaivinimo pretenzija atitolino tą akimirka, kai jam reikės stoti prieš tiesos kaltinimą. Kad vaikino lavonas buvo rastas jo šliuze, vaikino, kurį - jeigu šliuzo prižiūrėtojo budrumas tą naktį jo nebūtų apleidęs - buvo galima išgelbėti: kad tai buvo jo šliuzas, jo atsakomybė; kad tai buvo jo pažįstamo kaimyno sūnaus lavonas; kad traukdamas šį lavoną kabekliu negrabiai sužeidė j galvą, o sužeisti mirusįjį turbūt baisesne nuodėmė negu sužeisti gyvąjį; kad reikia informuoti ir iškviesti atitinkamų instancijų atstovus; kad į jo ramų paupio gyvenimą vėl įsibrovė Neganda.

[...]

__________________________  


* Fenland arba Fens – pelkėtų lygumų kraštas rytų Anglijoje

Knygą leido Rašytojų sąjungos leidykla 2009 m.