Virgilijus Čepliejus: „Geriausiai išverčiu tada, kai neskubu, dirbu su malonumu“

Literatūra ir menas 2010-09-10

Literatūros vertėjas Virgilijus Čepliejus gimė 1947 m. Skaudvilėje, Tauragės rajone. 1970 m. baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. 1970–1985 m. dirbo redaktoriumi „Vagos“, 1985–1998 m. „Vyturio“ leidyklose. Išvertė per 80 grožinės literatūros kūrinių ir pjesių teatrams. V. Čepliejus yra išvertęs tokių iškilių kūrinių, kaip G. Orwello „1984-ieji“ , Ch. Dickenso „Didieji lūkesčiai“, J. Steinbecko „Apie peles ir žmones“, J. F. Cooperio „Locmanas“ ir kitų. 2005 m. už išverstą L. Sacharo knygą „Duobės“ Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus buvo apdovanotas premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą. Apie vertimo malonumą, filmų redagavimo ir vertimo specifiką ir apie šių laikų verstinės literatūros tendencijas su VIRGILIJUM ČEPLIEJUM kalbasi KAZIMIERA KAZIJEVAITĖ.

Kas Jums yra vertimas?

Pirmiausia man tai mėgstama veikla. Ir pagrindinis darbas. Nieko kita gyvenime nedariau ir nenorėjau daryti. Galima sakyti, versti man – malonumas. Ypač tuos kūrinius, kurie patinka.

Kuo Jums patrauklus pats vertimo procesas?

Įdomiausia – pagauti, pajusti autoriaus stilių. Be to, spręsti įvairius galvosūkius, o jų būna įvairiausių. Pavyzdžiui, taikliai išversti paties autoriaus sugalvotą žodžių žaismą. Arba frazeologizmą. Arba atskirti juos vieną nuo kito.

Taigi Jums patinka narplioti, analizuoti?

Ko gero, taip. Kartais tikrai tenka gerokai paieškoti ir pagalvoti; kai ko neįmanoma rasti ne tik žodynuose, bet ir internete, tada tenka ieškoti kokio kito „šaltinio“, tarkim, amerikiečių. Taip plečiasi akiratis, vis ką nors nauja sužinai.

Ar, Jūsų nuomone, yra apskritai neišverčiamų tekstų?

Taip. Mano galva, toks yra Erlickas.

O Jums pačiam yra tekę versti ką nors neišverčiama?

Man daug teko versti Louiso Sacharo knygų. Išverčiau gal keturias, o penktoji pasirodė nebeišverčiama. Itin gausu žodžių žaismo, amerikietiškų anekdotų… Žinoma, labai norint, galima būtų ir čia ką nors sugalvoti, gal pasitelkiant lietuvių tautosaką, bet tai jau būtų ne vertimas, veikiau perkūrimas, ir galbūt juokingai skambėtų.

Koks, Jūsų nuomone, yra geras vertimas?

Na, ar vertimas geras, ko gero, galima pasakyti tik palyginus lietuvišką tekstą su originalu. Bet tuo dabar nelabai kas užsiima. Tačiau galiu išsyk atsakyti, kas yra blogas vertimas – jeigu už kiekvieno lietuviško sakinio gali atpažinti anglišką. Na, o geras vertimas – visų pirma toks, kuris tiksliai perteikia autoriaus mintį ir stilių.

Kokių galėtumėt paminėti gero vertimo pavyzdžių?

Man patinka Valdo V. Petrausko verstos knygos. Susidaro įspūdis, kad jis nėra pernelyg prisirišęs prie originalo, atranda kūrybiškų, drąsių sprendimų, jo tekstas gyvas, lengvai skaitomas, gausus žodynas, gerai perteikta mintis. Geri buvo ir senieji meistrai, tokie kaip Dominykas Urbas.

Kaip ir kur mokėtės vertimo meno? Juk literatūros vertimo studijų kaip dabar nėra, taip ir anksčiau nebuvo.

Studijavau Vilniaus universitete anglų kalbą ir berods du semestrus klausiau kurso apie vertimą, dėstė dabar amžinatilsį Auksė Mardosaitė, pati vertėja. Bet dar daugiau išmokau skaitydamas gerai išverstas knygas. Dar mokykloje man geriausiai sekėsi užsienio kalbos, taigi kilo klausimas, kaip iš kalbų pelnytis duoną, atsakymas piršosi savaime –­ versti. Daug skaičiau, pamažu ėmiau jausti, kur gerai išversta, o kur prastai, na, o antrame kurse ir pats pabandžiau, išverčiau vieną apsakymą ir nusiunčiau į „Literatūrą ir meną“. Aputis jį priėmė, pagyrė ir paragino išversti daugiau. Taip viskas ir prasidėjo.

Sovietmečiu knygų, verstų iš anglų kalbos, buvo leidžiama nedaug. Tad kaip pavykdavo gauti vertimų?

Pavykdavo, nes vos baigęs universitetą pradėjau dirbti „Vagos“ leidykloje. O vertimų iš tiesų buvo mažai, be to, juos tekdavo duoti tokiems veikėjams kaip Petras Griškevičius, kuris buvo Komunistų partijos pirmasis sekretorius, ar šiaip leidyklai naudingiems žmonėms. Mat knygą išversti tada buvo labai pelninga. Prisimenu, kad už savo pirmą vertimą gavau didelius pinigus –­ tai buvo maždaug trečdalis dviejų kambarių kooperatinio buto kainos. Leidykla laikėsi nuostatos, jog redaktoriui naudinga ir pačiam versti, kad tobulintųsi. Paprastai gaudavau versti vieną knygą per metus, na, jei mažesnes, tai dvi. Per metus ir išversdavau. Taigi iš dalies ir gerai, kad tų vertimų nebuvo daug, galima buvo versti neskubant, mėgaujantis. Juk leidybiniai planai būdavo sudaromi dviem trims metams į priekį, viskas iš anksto tvirtinama Maskvoje. Žinoma, dėl to mums neleisdavo versti daugelio rašytojų, kol jie neišleisti Maskvoje.

Versti neskubant ir gauti solidų honorarą – skamba neblogai! Na, o per kiek laiko išverčiate knygą dabar?

Stengiuosi laiko išsiderėti kuo daugiau, 200–300 puslapių knygą verčiu apie pusmetį. O jeigu leidykla pasiūlo skubų vertimą, tai kartais ir neimu. Nenoriu nei savęs prievartauti, nei teksto gadinti. Geriausiai išverčiu tada, kai neskubu, dirbu su malonumu.

Esate išvertęs ir itin sudėtingų knygų suaugusiesiems, ir paauglių literatūros. Kas Jums labiau prie širdies?

Pastaruosius aštuonerius metus verčiu jaunimo literatūrą. Man iš tiesų tokios knygos patinka, jos nė kiek ne prastesnės, gal tik kiek paprastesnės versti nei kokia labai sudėtinga suaugusiųjų literatūra. Gal su amžiumi daraisi žmogus išrankesnis, renkiesi lengvesnį kelią. Atseit aš jau paplušėjau, dabar tegu pluša jauni vertėjai.

Gal galite paminėti knygų, kurias versti buvo smagiausia?

Smagu buvo versti Sacharo knygas, tai tikrai geras paauglių rašytojas. Anksčiau, kai buvau jaunesnis, kupinas energijos ir užsispyrimo, smagu buvo versti ir tikrai sudėtingas knygas. Patiko versti George’ą Orwellą, mat jaučiau, kad jo tekstas itin sunkus, tačiau pavykdavo jį įveikti. Versdamas knygą „1984-ieji“ susidūriau su autoriaus sukurta naujakalbe, norėdamas ją gerai išversti, įdėjau labai daug darbo, konsultavausi su Broniu Savukynu, bet kai pagaliau pajutau, kad pavyko, buvau be galo patenkintas. Patiko versti ir Charlesą Dickensą. Kai užtinki tikro meistro knygą, norisi jam prilygti, išversti ne ką prasčiau negu parašyta. Versti Cooperio „Locmaną“ taip pat buvo iššūkis, nes ji rašyta archajiška kalba. Dabartiniai žodynai man beveik negalėjo padėti, nes daugybė anglų kalbos žodžių kadaise turėjo kitas reikšmes. O ir pats stilius buvo labai savitas, įmantrus. Tačiau kai jį įvaldžiau, tie posakiai dar gerą pusmetį sukosi galvoje... Kartais net palinksmindavau draugus ir parašydavau jiems laišką Cooperio stiliumi.

Tris dešimtis metų dirbote redaktoriumi. Koks Jums atrodo redaktoriaus darbas? Ar niekada nekilo mintis jam teikti pirmenybę?

Redaktoriumi dirbau „Vagos“, vėliau „Vyturio“ leidyklose labiausiai todėl, kad norėjau versti, gauti užsakymų. Vien redaktoriauti niekada netraukė. Vertimas – uždegantis, kartais net azartiškas užsiėmimas, o redagavimas – rutina. Dažnai tenka dirbti ir už vertėją, o tai anaiptol nėra malonu. Tačiau redaktoriaus darbas man daug davė, mat vis tarp žmonių sukiesi, pasišneki, akiratis plečiasi. O kai likau tik laisvai samdomas vertėjas, berods trejus metus taip gyvenau, buvo nuobodoka: mažai bendrauji, pasiilgsti žmonių, be to, namie sėdėdamas mažiau ir tobulėji, „iškrinti iš vertėjų konteksto“.

O koks Jūsų santykis su tais redaktoriais, kurie redaguoja Jūsų vertimus?

Dažniausiai geras. Aš nepykstu, kai mane pataiso, priimu tai geranoriškai. Nors man gal ir sekasi, nes kiti vertėjai papasakoja ir ne tokių gerų dalykų... Aš visada prašau, jei tik yra galimybė, kad mano tekstą redaguotų Bronė Balčienė. Jos taisymų galiu net netikrinti, jie man prie širdies, mūsų požiūris į kalbą ir tekstą sutampa. Bet būna, kad leidykla provokuoja, siūlo išleisti knygą be redaktoriaus, tokiu atveju vertėjui tektų didesnis honoraras. Aš su tuo nesutinku, nes redaktoriaus darbas visada duoda naudos. Manau, net ir labai geram vertėjui reikia redaktoriaus.

O kaip dabar derinate vertimą ir redagavimą?

Dabar yra visai gerai – pusę dienos dirbu redaktoriumi, o kitą pusę – darau, ką noriu. Tiksliau, verčiu. Dirbu „SDI Media Lietuva“, redaguoju verstus filmus. Retkarčiais verčiama kino teatrams, bet daugiausia televizijai, TV3, „History“, „Nature“, „Explorer“ kanalams.

Ar redaguodamas žiūrite ir pačius filmus?

Ne, tam nėra laiko, redaktorių dirba gerokai mažiau nei vertėjų. Tačiau vertėjai, žinoma, žiūri. Jie gauna ir scenarijaus tekstą, ir filmo kasetę. Būna ir taip, kad vertėjas verčia be teksto, tik žiūrėdamas vaizdo įrašą, tačiau tai reti atvejai, ir šitoks darbas gerokai brangiau apmokamas.

Kuo filmų vertimo specifika skiriasi nuo knygų vertimo?

Žiūrint koks filmas. Jeigu subtitruojamas, tada specifika visai kita. Todėl dažniausiai sinchronizuojamus ir subtitruojamus filmus verčia skirtingos vertėjų komandos. Vertėjas, verčiantis filmą su subtitrais, gauna specialią programinę įrangą ir pats įkelia savo išverstą tekstą (vėliau ir redaktoriaus taisymus). Paprastai vertėjai gana greitai perpranta, kaip ja naudotis, mokymuisi jie sugaišta vos keletą dienų.

Ką dar reikia žinoti, verčiant filmą su subtitrais?

Svarbiausia, kad išverstas tekstas turi būti trumpesnis nei originalas, mat turi tilpti į subtitrus. Tai apibrėžia Tarptautinės subtitravimo taisyklės. Teksto ekrane negali būti per daug, juk žiūrovas turi spėti jį perskaityti per keletą sekundžių. Taigi, viena vertus, informacija subtitruose turi išlikti ta pati kaip ir scenarijuje, kita vertus, ji turi būti kiek įmanoma sutrumpinta. Galbūt dėl to visada yra daugiau norinčių versti meninius filmus sinchronizavimui, mat dauguma dokumentinių filmų subtitruojami, be to, jų tekstas labiau specifinis. Tačiau tiems, kurie ilgesnį laiką specializuojasi versti subtitravimui, einasi visai nesunkiai.

O ar yra pasitaikę kuriozinių situacijų redaguojant filmų tekstus, kai nematote vaizdo įrašo?

Visko būna. Kartą, prisimenu, redagavau ispanišką muilo operą ir pastebėjau, kad vienas veikėjas, vardu Markas, kažkoks keistas: tik vykdo kitų nurodymus, o pats nieko nekalba. Maniau, gal trūksta kokių teksto gabalų... Kai vertėjas atėjo pasiimti suredaguoto rankraščio, paklausiau jo apie tą Marką. Pasirodė, kad tai beždžionė.

Minėjote, kad dabar jums vis sunkiau susirasti knygą, kurią patiktų versti. Kodėl?

Gal todėl, kad pasikeitė skaitytojų skonis. Pavyzdžiui, Sacharas, kurio kelias knygas ne taip seniai su malonumu išverčiau, dabar, pasak leidyklos žmonių, nebeturėtų paklausos.

Taigi, Jūsų nuomone, skaitytojai formuoja leidyklų repertuarą? O gal atvirkščiai, leidyklos formuoja skaitytojų skonį?

Manau, ir taip, ir taip. Na, leidyklos, žinoma, labiausiai linkusios versti ir leisti tuos kūrinius, kurie populiarūs užsienyje. Būna, kad tai ir nepasiteisina, tačiau tik pavieniai atvejai. Dažniausiai knygos, kurios skaitomos kur nors Amerikoje, perkamos ir pas mus. Kalbant apie paauglių literatūrą, dabar populiariausios fantasy žanro knygos. Apie burtininkus, kaip „Haris Poteris“, arba vampyrus – „Prieblanda“, „Pilnatis“ ir kt. Tai nėra tikra fantastika, kaip, tarkime, Ray’aus Bradbury’o kūryba. Šiuo atveju realybė tarsi perkuriama. Paaugliams tokios knygos dabar labai patinka, o man jos ne prie širdies.

Kodėl?

Gal todėl, kad jos labai komercinės. Vakaruose leidėjai puikiai žino, kaip gauti kuo daugiau pelno. Tarkime, populiarioji trilogija apie vampyrus – pirmiausia pasirodo knyga, tada filmas, paskui filmas apie to filmo kūrimą... Taip ir įsukama karuselė. Be to, įsigilinama į šiuolaikinio paauglio psichologiją ir pasiūloma būtent tai, kas jį labiausiai traukia.

Galbūt Jums, kaip vertėjui, „Vagos“ ir „Vyturio“ laikai kelia nostalgiją?

Na, man asmeniškai tai buvo smagūs laikai, nes buvome jauni, tačiau dabartinis laikotarpis literatūrine prasme yra geresnis. Juk galime leisti kokias norime knygas.

Tačiau kyla klausimas, ar lengva dabar skaitytojui susirasti gerą knygą?

Taip, gerą knygą dabar susirasti sunku. Jei kuri nors leidykla leistų tik gerą literatūrą, būtų paprasčiau. Tačiau dabar net geros leidyklos retkarčiais ima ir išleidžia komercinio šlamšto. Pavyzdžiui, man siūlė versti Daną Browną. Paskaičiau vieną kitą knygą ir neėmiau. Pasirodė gana išradingas grafomanas, ir tiek. To labiausiai ir nemėgstu – kai pataikaujama skaitytojui, rašoma būtent tai, kas bus perkama, atneš pelno. Amerikoje net leidžiami vadovėliai, kaip rašyti knygas. Nurodomas receptas: knygoje turi būti 18 proc. sekso, 13 proc. nusikaltimų, dar truputis to ir ano, ir štai – knyga, kuri patiks visiems.

Bet kaip tai susiję su menu?

Niekaip. Bet dabar normalus yra toks scenarijus: leidėjas sugalvoja, kad būtų perkama knyga apie Afrikos merginas, kurias grobia ir išveža verstis prostitucija (dabar iš tiesų ateina tokių knygų mada). Jis tai pasiūlo kokiam raštingam žmogui, šis palanko creative writing kursus, nuvažiuoja į Afriką, pakalba su keliomis merginomis, kurioms teko tai patirti, ir parašo. Ar jis apskritai geba rašyti knygas, nekalbant jau apie talentą, – niekam nerūpi. Svarbiausia, kad knyga neštų pelno. Taip ir gimsta vadinamosios „užsakomosios knygos“. O mes jas verčiame ir leidžiame.

Norėtųsi baigti pokalbį smagiau, todėl paklausiu – ką dabar verčiate?

Amerikiečių rašytojos Joyce Carol Oates knygą ilgu pavadinimu „Atsipeikėjau, susikaupiau ir nuskridau“. Tai knyga jauniems suaugusiesiems apie mergaitę, per avariją netekusią mamos. Su tėvu ji nesutaria, su teta irgi nelabai – dėl savo paaugliškų įnorių. Tačiau ji protinga ir galiausiai sugeba išbristi iš savo bėdų. Mane šis kūrinys sužavėjo lakonišku stiliumi, na ir, be abejo, realistišku požiūriu į paauglės gyvenimą.

Ačiū už pokalbį.


Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas

Nariams

Naujienlaiškis