LIETUVOS LITERATŪROS VERTĖJŲ SĄJUNGA
2010 m. gegužės 22 ir 23 d. (šeštadienį ir sekmadienį)
surengė
pradedančiųjų vertėjų iš prancūzų kalbos dirbtuves
Dirbtuves vedė Akvilė Melkūnaitė, konsultavo dr. Rita Miliūnaitė
Darbo principas:
Dalyviams buvo iš anksto pateikti tekstai, kurios reikėjo išversti ir atsiųsti el.paštu likus 2 dienoms iki dirbtuvių. Seminaruose nuo 10 iki 16.30 val. vertimai buvo kolektyviai detaliai analizuojami, aptariami galimi vertimo būdai, ieškoma geriausių sprendimų.
Dirbtuvėms verstos ištraukos iš prancūzų rašytojo Raymond Queneau kūrinio EXERCICES DE STYLE (1947). 
Raymond‘as Queneau (1903 –1976), lietuvių skaitytojams žinomas iš kelių publikuotų poezijos vertimų, buvo taip pat ir filosofas, matematikas, domėjosi psichoanalize, bendradarbiavo su siurrealistais, buvo vienas iš prancūzų kalbą reformuoti siekusio judėjimo Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvės) įkūrėjų. Derino poetiškumą ir humorą, siekė suvienyti labai atitolusias prancūzų šnekamąją ir rašytinę kalbą (įteisinti ir žargono vartojimą), reikalavo „kalbos laisvės“, o jo romanai knibžda keistų veikėjų, gyvenančių absurdiškoje aplinkoje, visuomenės paribiuose. Jį ypač išgarsino "Stiliaus pratimai" ir romanas "Zazi metro" (1959), pagal kurį Louis Malle’is sukūrė filmą ("Zazie dans le métro", 1960).
"Stiliaus pratimai" – tai vienas, regis, niekuo neypatingas nutikimas, kurį rašytojas pasakoja 99 kartus vis kitaip. Autorius tiki kuriamąja kalbos galia ir drąsiai žaidžia. Nežiūri į save pernelyg rimtai, moksliškai, bet ir nėra pernelyg šelmiškas – derina abu dalykus. Įvairius pasakojimo stilius plėtoja iki kraštutinumo, nevengia absurdo.
Siužetas paremtas paprastu įvykiu: pasakotojas laukia autobuso ir pamato ilgakaklį jaunuolį, dėvintį keistą skrybėlę, apjuostą pynute. Jaunuolis susikivirčija su bendrakeleiviu: šis priekaištauja, kad tas užmina jam ant kojos kaskart, kai tik kas nors įlipa ar išlipa. Paskui jaunuolis atsisėda į laisvą vietą. Po valandėlės pasakotojas vėl pamato jaunuolį prieš Sen Lazaro stotį. Šis su draugu kalbasi apie apsiausto sagą.
Kai pasirodė ši knyga, daugelio buvo apibūdinama kaip „neišverčiama“, bet autorius tikėjo ir tikino, kad ją išversti įmanoma, ir skatino vertėjus. Ją parašyti autorių įkvėpė Bacho „Fugos menas“: jį pritrenkė tai, kad tema paprasta, o variacijų – begalybė. Stiliaus pratimais žavėjosi V. Nabokovas, U. Eco, išvertęs kūrinį į italų kalbą. Dabar šis kūrinys išverstas bent į 30 kalbų.
Kaip įdomiai 99 kartus papasakoti tą pačią neįdomią istoriją? Štai septyni pavyzdžiai, versti dirbtuvių dalyvių.
Raymond Queneau
Esamasis laikas
Vidudienį aplink autobuso keleivių kojas tvyro karštis. Vos užsiplieskus ant ilgo kaklo įtaisytai kvailai galvai, padabintai juokinga skrybėle, tuojau pliūpteli kivirčas. Beje, netrukus jis virsta slogia atmosfera, kurioje tebeskamba paskutiniai įsikarščiavus šaukiami įžeidimai. Tada einama sėstis į vidų, kur vėsu.
Vėliau priešais stotis su dvigubais kiemais gali kilti vienas kitas klausimas dėl aprangos: apie kokią nors sagą, kurią užtikrintai čiupinėja nuo prakaito lipnūs pirštai.
Vertė Aistė Adomėnaitė
Plačiai žinomas romanistas X, kuriam jau esame dėkingi už daugybę šedevrų, naujajame savo romane, pasižyminčiame šiam autoriui būdingu pasakojimo lengvumu,
ypatingą dėmesį skiria tikroviškam personažų, veikiančių visiems – ir dideliems, ir mažiems – suprantamoje aplinkoje, vaizdavimui. Romano intriga užsimezga autobuse susitikus šio pasakojimo veikėjui ir gan mįslingam asmeniui, kuris puola bartis su pirmu pasitaikiusiu keleiviu. Paskutiniame epizode matome šią paslaptingą personą, kuo įdėmiausiai klausančią draugo, dabitiškumo žinovo, patarimų. Visa tai sukuria malonų įspūdį, kad romanistas X darbavosi su džiugesiu, kokio reta.
Regis, viską aplink mane gaubė švytinti ūkana, šmėžavo daugybė neryškių siluetų, iš kurių vis dėlto aiškiai išsiskyrė vieno jaunuolio figūra. Jau vien iš ilgo kaklo buvo galima spėti jį esant bailaus būdo, o kartu niurzgalių. Vietoj kaspino jo skrybėlę juosė pinta virvelė. Jis ginčijosi su tipu, kurio nemačiau, ir paskui, lyg baimės sugriebtas, metėsi koridoriaus šešėlin.
Kitoje sapno dalyje matau jį vaikštinėjantį saulės atokaitoje priešais Sen Lazaro stotį. Su juo draugelis, kuris sako: „Tau derėtų įsisiūti dar vieną sagą į apsiaustą.“
Atėjus vidudieniui atsidursi autobuso gale, prisigrūdusiame keleivių, tarp kurių pastebėsi juokingai atrodantį jaunikaitį: liesas kaklas, jokio kaspino aplink fetrinę skrybėlę. Vargšelis jausis prastai. Jam atrodys, kad kažkoks ponas jį tyčia stumteli kaskart, kai praleidžia įlipančius ar išlipančius žmones. Jaunuolis jam tai pasakys, tačiau anas nesiteiks atsakyti. Tada juokingasis jaunikaitis, pagautas panikos, prasmuks tiesiai vyriškiui prieš nosį ir atsisės laisvoje vietoje.
Tu jį vėl išvysi kiek vėliau Romos aikštėje priešais Sen Lazaro stotį. Jį lydės bičiulis, ir išgirsi šiuos žodžius: „Tavo apsiaustas nesusisega, prisisiūk dar vieną sagą“.
Vertė Gintarė Kazlauskaitė
Loginė analizė
Atvira aikštelė autobuso gale. Tai vieta.
Maždaug vidudienis. Tai laikas.
Keleivių kivirčas. Tai veiksmas.
Jaunas vyrukas.
Skrybėlė. Ilgas plonas kaklas.
Jaunas vyrukas su skrybėle, apjuosta pinta virvele. Tai pagrindinis veikėjas.
Žmogėnas.
Tas žmogėnas.
Tas žmogėnas. Tai antrasis veikėjas.
Aš. Tai trečiasis veikėjas. Pasakotojas.
Žodžiai. Tai, kas buvo pasakyta.
Laisva vieta.
Užimta vieta.
Vieta laisva, paskui užimta. Tai rezultatas.
Sen Lazaro stotis.
Po valandos.
Kita nugirsta frazė. Tai išvada.
Loginė išvada.
Po nesibaigiančio laukimo autobusas pagaliau išniro gatvės kampe ir sustojo palei šaligatvį. Kai kas išlipo, kai kas įlipo – aš buvau vienas iš pastarųjų. Susigrūdome atvirame autobuso gale, konduktorius stipriai truktelėjo garso signalo rankenėlę, ir mašina vėl pajudėjo. Plėšdamas iš pluoštelio tiek bilietų, kiek žmogus su dėžute sau ant pilvo ketino pažymėti, ėmiausi stebėti savo kaimynus. Tik kaimynai. Nė vienos moters. Taigi žvelgiu abejingai. Tuoj aptikau pačią šito purvyno grietinėlę: maždaug dvidešimties vaikinuką nedidele galva ant ilgo kaklo, ant tos galvytės – didelė skrybėlė, o apie tą didelę skrybėlę apvyniota šelmiška virvutė.
Tipas buvo ne tik varganas, bet dar ir bjaurus. Jis po truputį įsiaudrino kaltindamas visiškai paprastą žmogelį, neva jis jam mindąs kojas, kai tik pro šalį praeina įlipantys ar išlipantys keleiviai. Tas jį rūsčiai nužvelgė, savo atminties repertuare, kuris visada po ranka įvairiais gyvenimo atvejais, ieškodamas karingos replikos, tačiau tąkart nesumojo, ką atsakyti. O vaikinukas, pabijojęs keleto antausių, pasinaudojo netikėtai atlaisvėjusia vieta ir suskubo atsisėsti.
Aš išlipau anksčiau už jį, taigi negalėjau toliau stebėti jo elgesio. Jau buvau pasmerkęs tą vaikinuką užmarščiai, bet po poros valandų vėl jį išvydau Romos aikštėje (aš autobuse, jis – ant šaligatvio), visiškai tokį pat apverktiną.
Jis vaikštinėjo pirmyn atgal su draugu, kuris, ko gero, buvo jo stiliaus mokytojas – mat lyg dendis pedantiškai patarinėjo įsisiūti papildomą sagą į paltą ir taip sumažinti tarpą tarp atlapų.
Kai atėjo Alberas, bičiuliai sėdėjo kavinėje prie stalo. Ten buvo Renė, Roberas, Adolfas, Žoržas ir Teodoras.
– Na, kaip laikais? – širdingai pasiteiravo Roberas.
– Neblogai, – atsakė Alberas.
Jis pašaukė padavėją:
– Vieną alaus „Picon“, – užsisakė.
Adolfas pasilenkė prie jo:
– Na, Alberai, kas naujo?
– Nieko ypatingo.
– Gražus oras, – tarė Roberas.
– Vėsoka, – tarstelėjo Adolfas.
– Žinot, mačiau šiandien šį tą įdomaus, – pasakė Alberas.
– Vis tiek gana šilta, – pridėjo Roberas.
– Ką? – susidomėjo Renė.
– Autobuse, kai važiavau pietauti, – atsakė Alberas.
– Kokiam autobuse?
– S maršruto.
– Ir ką matei? – paklausė Roberas.
– Teko praleisti kokius tris, kol pavyko įsisprausti.
– Tokiu laiku nieko čia nuostabaus, - atitarė Adolfas.
– Tai ką tu ten matei? – paklausė Renė.
– Buvom susigrūdę, - pasakė Alberas.
– Puiki proga pažnaibyti užpakaliukus.
– Ką tu! – sušuko Alberas, – aš visai ne apie tai.
– Tai pasakok.
– Šalia manęs stovėjo keistas tipelis.
– Koks? – paklausė Renė.
– Tarsi kas jį būtų ištempęs aukštyn.
– Pailgintas, – pastebėjo Žoržas.
– O jo skrybėlė, kai pagalvoji, – keista.
– Kokia? – paklausė Renė.
– Apjuosta ne kaspinu, o virvute.
– Keista, – pratarė Roberas.
– Kita vertus, – tęsė Alberas, – tas tipelis buvo karštakošis.
– Kodėl gi? – paklausė Renė.
– Jis užsipuolė savo kaimyną.
– Kodėl gi? – paklausė Renė.
– Neva anas jam numindžiojo kojas.
– Tyčia? – pasitikslino Roberas.
– Tyčia, – atsakė Alberas.
– O paskui?
– Paskui? Jis paprasčiausiai nuėjo atsisėsti.
– Ir tai viskas? – paklausė Renė.
– Ne. Keisčiausia, kad jį vėl pamačiau po poros valandų.
– Kur taip? – paklausė Renė.
– Priešais Sen Lazaro stotį.
– Ir ką jis ten veikė?
– Nenumanau, – atsakė Alberas, – jis tai šen, tai ten vaikštinėjo su bičiuliu, o šis jam rodė, kad jo apsiausto saga kiek per žemai.
– Iš tiesų tai aš jam daviau tą patarimą, – pratarė Teodoras.
Vertimai publikuoti Šiaurės Atėnuose 2010-08-06
