Laimantas Jonušys

 

 

 

Išnašos ir komentarai grožinės literatūros vertimuose

Pranešimas, skaitytas LLVS surengtoje diskusijoje "Išnašos ir komentarai grožinės literatūros vertimuose" 2010-05-19

 
Apie išnašų pateikimą patys vertėjai reiškia įvairių ir labai prieštaringų nuomonių. Kai kas teigia, kad išnašų apskritai reikia atsisakyti. Tai motyvuojama tuo, kad tekstas yra skirtas tam tikro išprusimo skaitytojams, ir jeigu autorius mano, kad skaitytojai turi suprasti tekstą pagal savo išmanymą, be papildomų paaiškinimų, tai tokios autoriaus nuostatos vertėjas neturėtų keisti savo įsikišimu.

 

 

Toks argumentas gali galioti kalbant apie universalias realijas, daugmaž vienodai žinomas visose kultūrose, bet problema kyla tada, kai dėl kultūrų ir kultūrinių tradicijų skirtumo vertimo skaitytojams gali būti nežinoma ir nesuprantama tai, kas originalo skaitytojams nekelia problemų.

 

 

Šiais laikais daug ką galima susižinoti internete, bet reikia turėti galvoje, kad skaitytojas susiduria su tekstu, išverstu į lietuvių kalbą, tad logiška manyti, jog atitinkamus paaiškinimus jis taip pat turi gauti lietuviškai, iš lengvai prieinamo ir patikimo šaltinio. Lietuviški interneto ištekliai kol kas nėra gausūs. Negalima kliautis tuo, kad skaitytojas atliks rimtesnes paieškas, tyrinės šaltinius ir išsiaiškins tai, kas jam lietuviško vertimo tekste nesuprantama. Šį darbą turi atlikti vertėjas – visų pirma tam, kad teisingai ir taisyklingai išverstų, o kai kuriais atvejais gal ir tam, kad paaiškintų išnašose.

 

 

Yra ir priešinga nuomonė: išnašų reikia, ir verčiau tegul jų būna per daug negu per mažai. Kitaip sakant, išnašos niekada nepakenks – juk skaitytojas, kuriam jų nereikia, gali nekreipti į jas dėmesio.

 

 

Vis dėlto manyčiau, kad šitaip krypstama prie chaotiško, nevaldomo ir beribio išnašų krūvio. Vertėjas pateikia užbaigtą darbą, kuris turėtų būti tvarkingas, be balasto, be nereikalingo kišimosi, nors ir netiesiogiai į patį tekstą, o tik, tarkime, po juo (t.y. išnašose). Vertėjo funkcija tėra viena – pateikti skaitytojui adekvačiai išverstą kūrinį, kuris būtų suprantamas maždaug taip, kaip jį supranta originalo skaitytojai. Užsiimti kokiu nors papildomu skaitytojų lavinimu, teikti išnašose nebūtinas enciklopedines žinias, – tokios misijos vertėjas neturėtų imtis, nes tai ne jo funkcija. Kai kuriuos dalykus, turėdamas progą, vertėjas gali pakomentuoti savo straipsnyje, kuris pridedamas knygos pabaigoje arba publikuojamas spaudoje.

 

 

Išnašose paprastai komentuojami šie dalykai: vietovardžiai, asmenvardžiai, svetimos šalies realijos, svetimų kalbų žodžiai, frazės, kartais – neišverčiamas žodžių žaismas, aliuzijos ir pan. Štai vienas ryškus atvejis, kai išnaša atrodo būtina. Itališkame romano tekste pateiktas itališkas palindromas1: I topi non avevano nipoti. Išversti čia neįmanoma, nes lietuvių kalba su savo išplėtota galūnių sistema tokiems tiksliems palindromams apskritai nepalanki, o šiuo atveju romano pasakotojas dar ir pakomentuoja, kad šis palindromo sakinys, nors ir beprasmis, skamba visiškai natūraliai ir geriau negu jo prisimintas vienas angliškas palindromas. Tad vertėja visai logiškai išnašoje pateikė palindromo vertimą („Pelės neturėjo anūkų“). O štai realija, kurią, matyt, irgi reikia paaiškinti štai taip: „Žalią snapelį, mažinantį akių nuovargį kaitrinių lempų šviesoje, iki XX a. vid. dėvėdavo vizualinio kruopštumo reikalaujančių profesijų atstovai: korektoriai, apskaitininkai ir pan.“ (iš Samo Savage’o romano „Firminas“). Tokio paaiškinimo nerasime nei pagrindiniuose žodynuose, nei lietuviškame internete.

 

 

Tad kokiais gi kriterijais galima vadovautis sprendžiant, ar reikia, ar verta ką nors paaiškinti išnašoje? Paprasčiausia, žinoma, vadovautis sveiku protu ir komentuoti tik tai, ko, kaip galima manyti, daugelis šios knygos skaitytojų gali nesuprasti, nežinoti, kai tas komentuojamas objektas yra bent kiek svarbus norint geriau suprasti, apie ką kalbama verčiamame tekste. Galimybių laukas čia toks platus, kad nenustatysime kokių nors labai tikslių taisyklių, aprėpiančių visus atvejus, – tai ir nėra būtina. Daugelis vertėjų turi savo požiūrį ir patirtį, vieningos, įpareigojančios pozicijos neverta siekti. Vis dėlto, dalindamasis savo patirtimi, galiu paminėti ir konkretesnį atrankos kriterijų: išnašose aiškinti tai, ko atskiru straipsneliu nėra pagrindinėje bendro pobūdžio lietuviškoje enciklopedijoje ir patikimame tarptautinių žodžių žodyne2. Šio, kaip ir daugelio kitų metodinių kriterijų, verta laikytis lanksčiai, o ne aklai, taip pat įsimintina, kad TŽŽ yra pateikta ir svetimų kalbų žodžių bei frazių – tokių, kurios funkcionuoja ir lietuviškuose tekstuose, tad jų tikrai nebūtina aiškinti išnašose.

 

 

Žodžiu, man priimtinas principas vengti pertekliaus – ir pačių išnašų, ir kiekvienos išnašos teksto: pastarasis turėtų būti minimalus, aiškinantis tik tai, kas reikalinga norint suprasti konkrečią verčiamo kūrinio vietą.

 

 

Kita galima papildymų ir paaiškinimų forma yra komentarai, pateikiami knygos gale. Jie gali būti platesni, ir juos nebūtinai parašo pats vertėjas – tai gali padaryti literatūrologas ar koks kitas specialistas. Šitaip komentuojama anaiptol ne tik verstinė literatūra, pvz., Šekspyro dramos angliškai dažniausiai leidžiamos su gausiais komentarais.

 

 

Su paaiškinimais knygų gale leidžiama lietuviška „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Vis dėlto jie paprastai nebūna labai išplėtoti ir labiau primena paprastas išnašas. Štai pora pavyzdžių iš Jeano-Paulio Sartre’o romano „Šleikštulys“ komentavimo. Knygos pradžioje kalbama apie tai, kad pasakotojas rašo studiją apie markizą de Rolboną, – prie tos studijos kai kurių epizodų grįžtama ne kartą. Tad visai suprantama, jog vertėja paaiškina, kad tas markizas – išgalvotas personažas, nes Sartre’ą skaitančiam prancūzui tai būtų aišku. Toliau užsimenama apie Rolbono viešnagę Rusijoje „iki Pavlo I mirties“. Šiaip jau Pavlo (arba Pavelo) I pristatinėti nereikėtų – Rusijos imperatoriai nėra skaitytojams nežinoma padermė, jie aprašyti lietuviškose enciklopedijose. Bet šiuo atveju esama papildomų aplinkybių, kurios vienaip ar kitaip romano tekste, kur kalbama apie pasakotojo rašomą studiją, figūruoja ir vėliau. Štai išnašos tekstas:

 

 

Pavlas I (1754–1801), Rusijos imperatorius, nužudytas 1801 m. kovo 1 d. Sankt Peterburge. Sąmokslui vadovavo grafas Palenas, dalyvavo ir keletas bendrininkų iš užsienio. Po Pavlo I mirties sostą užėmė jo sūnus Aleksandras I, kuris žinojo apie rengiamą sąmokslą.

 

 

Iš pradžių gali atrodyti, kad čia daug perteklinės informacijos, bet iš tiesų perteklinės čia yra tik kai kurios smulkmenos. Pažvelkime priekabiai ir pedantiškai – dėl kriterijų aiškumo: kuri informacija yra aktuali, t.y. bent kiek reikalinga norint geriau suprasti romano tekstą, o kuri – ne. Pats imperatorius romane nedalyvauja, jis yra tik vienas iš personažo rašomos studijos objektų, tad jo gimimo ir mirties metai nebūtini, juolab, kad mirties metai pakartoti kalbant apie nužudymą. Nužudymo data („kovo 1 d.“) irgi nebūtina, užtektų metų. Nužudymo vieta – Sankt Peterburgas – taip pat yra perteklinė informacija, juolab, kad tai tuo metu buvo Rusijos sostinė, tad kiek nors ypatingas atvejis būtų buvęs, jeigu tai būtų įvykę kitoje vietoje. O štai sakinys „Sąmokslui vadovavo grafas Palenas, dalyvavo ir keletas bendrininkų iš užsienio“ yra aktualus, nes Palenas minimas ir toliau, o tai, kad prisidėjo užsieniečiai, gali būti susiję su pasakotojo aprašomo markizo de Rolbono vaidmeniu ir apskritai jo veikla. Toliau: „Po Pavlo I mirties sostą užėmė jo sūnus Aleksandras I, kuris žinojo apie rengiamą sąmokslą.“ Tai irgi aktuali informacija, nes vėliau markizas buvo įsitrynęs ir į naujojo imperatoriaus dvarą, tačiau Aleksandras I kažkokiu pretekstu išsiuntė jį toliau nuo savęs, matyt, baimindamasis naujo sąmokslo.

 

 

Čia, žinoma, galima sakyti, kad apskritai visa ši informacija perteklinė, nes prancūzų skaitytojui šie Rusijos imperatoriaus dvaro užkulisiai ne daugiau žinomi kaip lietuvių skaitytojui, bet, tarkime, darome išlygą dėl to, kad tai yra pasaulinės klasikos bibliotekoje išleista knyga, kuri komentuojama pabaigoje pateiktuose paaiškinimuose.

 

 

Perteklinių išnašų ir jų tekstų galime rasti įvairiose verstinėse knygose. Šveicarų rašytojo Peterio Stammo knygos „Agnesė“ vertėja išnašoje ėmėsi pasakoti apie Stonhendžą. Maždaug trečdalį puslapio užimančioje išnašoje pasakojama ir apie istorines aplinkybes, ir apie tai, kad 1986 m. vietovė paskelbta UNESCO kultūros paveldu, ir „dabartinę situaciją daugelis anglų vertina kaip nacionalinę gėdą“, o „2006 m. ketinama atidaryti naują lankytojų centrą“ (lietuviškas knygos vertimas kaip tik ir išleistas 2006 m.). Iš tikrųjų išnašos apie Stonhendžą čia apskritai nereikėjo (romano tekste šis objektas mažai reikšmingas), o dalis pateikiamos informacijos paimta iš laikiną vertę turinčios žurnalistinės polemikos.

 

 

Kai kurie tokie paaiškinimai gali suerzinti skaitytoją – neva jis laikomas neišmanėliu, neapsiskaičiusiu, o juk čia kalbame apie tokią literatūrą, kurią paprastai skaito inteligentai, bent jau šį tą žinantys.

 

 

Kartais vertėjai su per dideliu išnašų pomėgiu įvaro save į kampą. Aiškina tokius dalykus, kurie daugumai skaitytojų žinomi ir be paaiškinimų, bet nepaaiškina to, kas yra svarbiau. O nepaaiškina dėl to, kad patys nežino arba neatpažįsta kokios nors aliuzijos. Štai viename nesename vertime vertėja išnašose visai be reikalo aiškina, kas buvo Arthuras Milleris, Isaacas Asimovas, tačiau nepasako, kad ten minimą "Liūdnosios kavinės baladę" (The Ballad of the Sad Cafe) parašė Carson McCullers, o juk ši apysaka yra ir lietuviškai, pavadinta Baladė apie liūdnąją smuklę. Toje knygoje daug visokių literatūros kūrinių pavadinimų, o štai šio vertėja neaptiko todėl, kad jis neaptinkamas lietuviškoje interneto paieškoje (ši apysaka buvo išleista ne atskira knyga, o rinkinyje).

 

 

Sudėtingiau yra su aliuzijomis, tarkim, į garsias literatūros citatas, kurios originalo skaitytojui atpažįstamos, bet lietuvių skaitytojui, o kartais ir vertėjui – ne.

 

 

Kaip jau minėjau pradžioje, dabar taip išpopuliarėjusiame ir taip daug ką pasakančiame internete pirmiausia turi ieškoti žinių vertėjas, o ne skaitytojas. Tačiau internetas mechaniškai nepakeičia vertėjui būtinos erudicijos, nes kai kuriais atvejais vertėjas tiesiog neįtars, kad čia reikia ko nors ieškoti. Tarkim, angliško romano tekste sutikusi frazę „the darling buds of May“, vertėja nė neįtaria, kad tai yra garsaus Šekspyro soneto citata, beje, anglakalbiuose kraštuose visiems išsilavinusiems žmonėms gerai žinoma, panašiai kaip lietuviams žinoma „rymo ramunėlė rudenio arimuos“. Tokiu atveju, ko gero, derėtų išnašoje šią citatą atitinkamai įvardinti. Jeigu cituojamas lietuviškai publikuotas vertimas, būtina išnašoje nurodyti vertėją, o gal leidinį, iš kurio cituojama.

 

 

Galima paaiškinti ir aliuziją į realų istorinį asmenį. Romano tekste toks sakinys: „Jis vaizduojasi, kaip jo duktė, tarsi kokia dama su žibintu, vaikšto ligoninėje tarp tų sugniuždytų žmogystų.“ Čia kalbama apie karo invalidų ligoninę, o išnaša aiškina žodžiu junginį „dama su žibintu“: „Lady of the Lamp – taip buvo vadinama Florence Nightingale – legendinė XIX a. Britanijos kariuomenės slaugė ir sužeistųjų priežiūros modernizatorė.“ Čia, žinoma, galima buvo pateikti jos gimimo ir mirties metus, bet tai visai nebūtina – užtenka nurodyti XIX amžių.

 

 

Svarbu ir tai, kokią reikšmę minimos realijos turi verčiamo kūrinio tekste. Kartais tai būna koks atsitiktinis, simbolinis paminėjimas: tarkime, skaitytojas iš konteksto gali suprasti, kad paminėta realiai egzistuojanti televizijos žvaigždė, ir nors tas asmuo jam nežinomas, jeigu jo pavardė ir specifiniai bruožai knygos kontekste nereikšmingi, nebūtina pristatyti tą asmenį išnašoje.

 

 

O štai kitoks atvejis. Tekstas iš angliško romano:

 

 

Mano anksčiausia pažintis su istorija radosi pavidalu, ateinančiu iš motinos lūpų, neatskiriamu nuo jos kitų vakaro poringių – kaip Alfredas prisvilino pyragaičius, kaip Kanutas įsakinėjo bangoms, kaip karalius Karolis pasislėpė ąžuole[, – tarsi istorija būtų malonūs prasimanymai.]

 

 

Šie ankstyvosios Anglijos istorijos epizodai patys savaime nėra konkrečiai svarbūs romano plėtotei, bet šiek tiek paaiškinti lietuvių skaitytojui juos galbūt reikia. Manau, kad konkrečiai pakomentuoti reikia tik vieną iš tų legendų, kuri minima ir toliau, o kitos dvi išnašoje visiškai neplėtotinos, nes romano teksto suvokimui jos neturi jokios reikšmės. Tad mano išnašos tekstas atrodo taip:

 

Čia turimos galvoje trys garsios legendos apie Anglijos karalius. Kanutas (arba Knutas) Didysis (minimas ir toliau šiame romane), karaliavęs XI amžiuje, esą įsakė jūros potvyniui sustoti, o jūrai nepaklusus pareiškė, kad karalių valdžia menka ir tik Dievui viskas paklūsta. 

 

Kalbant apie pavardes, dar kyla klausimas, kaip tai konkrečiai pateikti išnašoje. Paprastai laikomės principo grožinės literatūros kūriniuose svetimvardžius rašyti lietuviška adaptuota forma. bet išnašoje reikėtų pateikti jau originalo formą, o lietuviškosios nebekartoti. Pvz.: „George Cruickshank – XIX a. anglų dailininkas, populiarių karikatūrų ir knygų iliustracijų autorius.“

 

 

Galima paaiškinti ir, tarkim, savo siūlomus naujus žodžius, t.y. tokius žodžius, kurie lietuviškose žodynuose dar nefigūruoja, bet lyg ir turėtų būti. Tai paprastai būtų svetimų kalbų žodžiai, įtrauktini į lietuvišką vartoseną. Angliškuose tekstuose dažnai galima sutikti minimą alų stout. Neįsivaizduoju, kaip jį kitaip būtų galima sulietuvinti, negu tiesiog „stautas“. Išnašoje paaiškinau taip: „tamsus alus, gaminamas iš skrudinto salyklo ir prisodrintas azoto; garsiausia markė – Guinness.“

 

Viena dažniausių išnašų funkcijų – trečiųjų kalbų teksto intarpų vertimas. Kadaise atrodė nebūtina versti rusiškus intarpus. Dabar kartais gal jau nebūtina versti bent jau kai kurių angliškų žodžių ir frazių. Žinoma, nebūtina išnašoje versti to, kas ir šiaip suprantama. Pvz., angliško romano skyrelis pavadintas prancūziškai: „De la Révolution“. Net ir visai nemokančiam prancūzų kalbos skaitytojui aišku, kad tai yra „apie Revoliuciją“.


1 Kaip paprastai primenama romane, palindromai – „tai tokie dalykai, kai iš abiejų galų skaitoma vienodai“ (TŽŽ palindromo apibrėžimas laisvesnis).

2 Anksčiau tai buvo „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (LTE), dabar – jau iki O raidės pažengusi „Visuotinė lietuvių ekciklopedija“ (VLE). Norminis tarptautinių žodžių žodynas pastarąjį dešimtmetį yra leidžiamas „Alma litteros“.

 

Nariams

Naujienlaiškis