Žmogus mieste. Miestas žmoguje

LINA SPURGEVIČIŪTĖ
 
Calvino I. Nematomi miestai. Vertė Violeta Tauragienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
 
Publikuota: Literatūra ir menas 2009-11-13
 
 
„Po šimto metų Calvino ir Eco, tokie nepaprastai žymūs savo gyvenimo metais, bus minimi tik kaip antraeiliai autoriai, menkaverčiai Borgeso mėgdžiotojai.“
„Italo Calvino pripažįstamas kaip vienas iškiliausių italų rašytojų. Jo genialumu neabejojama (...).“*
Štai į kokias visiškai skirtingas stovyklas dėl Italo Calvino pasidaliję šiandienos italų literatūros kritikai. Kurie iš jų teisūs, bus matyti ateityje, o lietuvių skaitytojai jau patys gali vertinti vieną garsiausių XX a. Italijos kultūros asmenybių: 2006 m. lietuvių kalba buvo išleisti romanai „Jeigu keleivis žiemos naktį“ („Se una notte d’inverno un viaggiatore“, 1979) ir „Nematomi miestai“ („Le città invisibili“, 1972), o šiais metais pradžiugino trilogija „Mūsų protėviai“ („I nostri antenati“, 1960 m.). I. Calvino kūrinių ištraukų buvo publikuota periodinėje spaudoje, o jaunieji vertėjai prieš metus meninio vertimo konkurse, organizuotame Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, bandė lietuviškai prakalbinti Markovaldą („Marcovaldo ovvero Le stagioni in città“, 1963).
I. Calvino gerbėjai „Nematomus miestus“ vadina vienu brandžiausių jo kūrinių, o aršūs oponentų liežuviai šį romaną plaka kaip perdėm sausą ir ypač sunkiai suprantamą. Šiaip ar taip, „Nematomi miestai“ vertinami tik kaip labai gera arba labai prasta knyga, o tai jau šį tą reiškia.
Prieš aptariant romano vertimą, vertėtų trumpai apžvelgti autoriaus pasaulėžiūrą formavusius biografijos niuansus ir kūrybos ypatumus. Italo Calvino (1923–1988) pirmoji knyga „Il sentiero dei nidi di ragno“ (1947) atspindi partizanavimo patirtį (1943 m. I. Calvino dezertyravo iš fašistinės kariuomenės ir prisijungė prie partizanų, prie vaikystėje išsvajotosios „Garibaldžio brigados“). Romanas turi daug neorealizmo bruožų, bet, kaip ir visa I. Calvino kūryba, jis nėra įspraudžiamas į kokios nors literatūros srovės rėmus. Ypač jautri ir savita gyvybės ir gyvenimo pajauta, persmelkusi pirmąją knygą, keitė savo formas kituose kūriniuose, bet niekada neišnyko.
Norint suvokti I. Calvino asmenybės svarbą XX a. vidurio ir antrosios pusės italų kultūrai, reikėtų paminėti, kad jis vadovavo vienai didžiausių Italijos leidyklų „Einaudi“, kartu su kitu garsiu italų rašytoju Elio Vittorini’u – svarbiam to laiko literatūros ir kultūros žurnalui „Il Menabò“, bendradarbiavo su geriausiais šių laikų Italijos laikraščiais „Corriere della Sera“ ir „La Repubblica“, o kur dar nesuskaičiuojama daugybė vertimų, konferencijų, įžangų kitų autorių knygoms ar tiek daug dėmesio sulaukusios šešios paskaitos apie literatūrą. Taigi I. Calvino buvo išties nepaprastai intelektualus rašytojas, subrendęs spalvingoje to meto Vakarų Europos kultūros terpėje.
„Nematomi miestai“ yra tos kultūrinės brandos atspindys. Knyga po trupinį rinkta daugybę metų. Rašomi atskiri pasakojimai, neplanuojant vieno romano, lyg nusmaigstant apmąstymų vėliavėlėmis gyvenimo patirtį. Juose susipina alegorija, fantastika, filosofija. „Nematomų miestų“ siužetas labiau išorinis: kaip veiksmo užuomazgos kuriamos Kubla Chano ir Marko Polo istorija, bet knygos esmė ir tikslas – ramiai kontempliuoti būtį ir nebūtį. Knyga konstruojama pasakojimo pasakojime principu: atskirus miestų aprašymus jungia ir rėmina totorių chano ir Venecijos keliautojo bei pirklio pokalbiai, kuriais taip pat apmąstoma būtis.
I. Calvino kuria vaizdus, atskirus minčių koncentratus, o pati esmė plevena šalia ar tarp jų. Ji nėra priklausoma nuo žodžių, tiek pat artima kiek ir svetima kitoms, ne autoriaus, kultūroms ir laikams. Kitaip sakant, vaizdus sujungia ir prasmę atranda pats skaitytojas. Ta prasmė, ta sąsaja tarp dviejų nutolusių vaizdų yra labai abstrakti, sunkiai nusakoma, bet ji nėra miglota ar subjektyvi: autorius, kurdamas ryškius, gerai apgalvotus vaizdus ir išdėstydamas juos romano erdvėje, skaitytojo vaizduotėje materializuoja savo idėjas.
I. Calvino mėgsta priešingybes: sudėtingas temas jis sugeba pateikti ypač paprastai. „Nematomų miestų“ stilius labai lengvas, net ažūrinis, spinduliuojantis elegancija ir erudicija. I. Calvino čia sujungia praeitį ir dabartį (šalia dangoraižių glaudžiasi dañtrovio namai, o pro statybininkų gerves šmėžuoja senovinių rūmų kontūrai).
Sujungus visa į vieną – „Nematomų miestų“ puslapiai alsuoja magiška lengvai sudėtinga ar sudėtingai lengva gyvybe ir mirtimi. Todėl turbūt akivaizdu, kad šią knygą versti turėjo būti ypač sunku. Vertėjai Violetai Tauragienei puikiai pavyko atmegzti abstrakčiuosius minties mazgus, o štai stiliaus lengvumas ir sklandumas ne kartą gerokai nukentėjo. Žinoma, formos aukojimas prasmės labui, jeigu kitaip neįmanoma, yra labai pagirtinas, bet „Nematomuose miestuose“ tos aukos kai kur visai ir nereikėjo. Verta aptarti kelis vertimo aspektus – galbūt ši trumpa analizė padės verčiant I. Calvino, o ir kitų italų autorių kūrinius.
Pirmiausia derėtų pradėti nuo pavadinimo. Ant lietuviško knygos viršelio puikuojasi „Nematomi miestai“. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai aišku: romane ir kalbama apie įsivaizduojamus miestus. Bėdos šaknys slypi dviejų kalbų skirtybėje, nes italų kalbos daiktavardis città yra moteriškosios giminės, o jo tiesioginis atitikmuo lietuvių kalboje miestas – vyriškosios. Šiuo atveju giminė svarbi, nes visi I. Calvino miestai pavadinti moterų vardais, o tas moteriškasis pradas susipina ir papildo dominuojančias vyriškas intonacijas (pasakojama vyro lūpomis), kiekvienas miestas – tartum vis kitokia moteris, tai svajinga, apsnūdusi, tai plėšri ir tykanti. Vis dėlto città išvertus artimos reikšmės daiktavardžiais vietovė ar vieta, pavadinimas būtų praradęs sąsają su pagrindine kūrinio idėja – Le città invisibili yra odė miestui kaip urbanistiniam reiškiniui, I. Calvino asmenybė ir kūryba išsiskiria antiprovincialumu. Taigi vertėja, atsidūrusi tarp dviejų ugnių, pasirinko mažesnę blogybę, šitaip nepamindama esmės ir sukurdama skaitytojo žvilgsnį patraukiantį knygos pavadinimą.
Kad ir kaip būtų gaila, į akis krinta vertimo nenuoseklumas: dažnai blyksteli tikrų perliukų (jų mažokai knygos pradžioje, bet maždaug nuo vidurio vis daugėja, pvz., VII ir VIII skyriai), bet užkliūva stiliaus lengvumą trikdantys sunkiai suprantami specifiniai terminai. Žinoma, nieko čia bloga, jei verstiniame tekste jų pasitaikytų vienas kitas – smalsesnis skaitytojas nepasivargintų paieškoti jo reikšmės žodyne ar internete, kitas suprastų jo reikšmę iš konteksto. Juolab kad ir pats autorius tokių „nekasdieniškų“ žodžių nevengia, taip pakylėdamas pasakojimo kalbą į aukštesnį lygį, suteikdamas kūrinio raiškai elegantiško rafinuotumo. I. Calvino sugeba sujungti labai specifinius terminus, senovinius ir italų kalbos žodyne visai neseniai atsiradusius žodžius į darnią visumą taip, kad mintis teka lyg rami skaidri upė be akmenų ir slenksčių. Smagu, kad vertėja pastebėjo ir labai vykusiai išvertė praeities ir dabarties, seno ir naujo priešpriešas: oro uostai, dangoraižiai, statybų aikštelės randa savo vietą XIII a. totorių imperatoriaus žemėse. Nereikėtų pamiršti, kad, sakykim, didelė dalis tarptautinių žodžių (kurių daugybė yra kilusi iš lotynų kalbos) italui yra daug lengviau suprantama negu lietuviui. Į šį skirtumą dėmesys, verčiant „Nematomus miestus“, nebuvo atkreiptas, todėl vertimas kai kur tampa tiesiog nesuprantamas: Kubla Chano širdį užgula hipochondrijos (it. ipocondriaco) ūkas, Olivijos mieste vyrai ir moterys traukia voromis lyg somnambulas (it. sonnambuli), o Pira yra fortifikuotas (it. incastellata) miestas, o kas yra rafija, liunetės ir kaneliūrai, žino toli gražu ne kiekvienas. Juk totorių chaną taip pat dramatiškai galėjo užgulti įsivaizduojamų ar įsikalbėtų ligų ūkas, o Pira galėjo virsti tiesiog tvirtove ar miestu tvirtove. Somnambulas, nors ir nėra toks jau svetimas lietuvio ausiai (turbūt dėl garsiojo Mykolaičio Putino „Somnambulo“), bet yra lietuvių kalboje dar ir paprastesnis atitikmuo – lunatikas, lietuviškasis nakviša ar net naktibalda. Be abejonės, tikrai nereikėjo paprastinti visų sunkesnių ar retesnių žodžių, bet tekstas būtų buvęs daug informatyvesnis, kai kuriuos iš jų pakeitus lietuviškais atitikmenimis, kurie, beje, ir nebūtų išblukinę nei stiliaus, nei prasmės. Gaila, kad vertime palikta ir apmaudžių kalbos kultūros klaidų (mergaitė vedasi pumą ant pasaitėlio, idant vartojamas nes reikšme), o kai kur kyšteli ir šypseną kelia itališkasis „sviestas sviestuotas ir dar pasviestuotas“, pvz., „zigzagas, išsišakojantis vingiuotais miestų variantais“ (p. 106).
Vertimo sintaksė taip pat galėjo būti lietuviškesnė. Italų kalbos sakiniai dažnai yra labai ilgi, su daugybe įterpinių. „Nematomų miestų“ pastraipą ar net puslapį labai dažnai sudaro tik vienas „išsišakojęs“ sakinys. Tokia sintaksė yra būdinga ne tik I. Calvino, bet visai italų kalbai, tad patiems italams nekelia didesnių problemų, o lietuviui atrasti tokiame sakinyje, kas ir su kuo, jau sunkoka. „Nematomų miestų“ vertėja linkusi išlaikyti originalią sakinio formą, sakiniai beveik neskaidomi, jų dėmenis vengiama sukeisti vietomis, pakartoti. Minties raiškos skaidrumas ir lakumas yra išskirtinis šio kūrinio bruožas, todėl verčiant būtų buvę galima nuo originalo struktūros pačių ilgiausių ir sudėtingiausių sakinių bent šiek tiek atitolti skaidymu ar inversijomis, pvz., pirmasis pasakojimo apie Dorotėją (p.11–12) sakinys yra puslapio ilgio, jame pateikiami du žvilgsniai į miestą. Antrasis teiginys yra taip nutolęs nuo pirmojo, kad sunku net pastebėti, kur jo pradžia. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad italų kalbos kabliataškis turi labai daug funkcijų, tad italų grožinės literatūros vertimuose į lietuvių kalbą jo atitikmuo gali būti ir kabliataškis, ir kablelis, ir net taškas.
„Nematomų miestų“ vertimas tikrai galėjo būti tobulesnis, tačiau, kad ir kaip būtų, jis yra pavykęs dėl vienos labai svarbios, turbūt svarbiausios priežasties: lietuvių skaitytojai (bent tie, kuriuos pažįsta šio rašinio autorė, ir pasisakiusieji virtualiuose forumuose) pajuto knygos žavesį! Šis faktas menkina visus vertimo nesklandumus, o kaipgi gali priekaištauti, jei lieki nustėręs po, sakykim, tokio išties pompėjiško miesto vaizdo: „Nuo kitų miestų Ardžija skiriasi tuo, kad orą joje atstoja žemė. Gatvės ten visiškai palaidotos, žemė užpildo kambarius iki lubų, virš laiptų – kiti, atvirkšti laiptai, namų stogus visu svoriu užgulusios uolienos, tarsi tai būtų dangus, pritvinkęs debesų. (...) Iš viršaus Ardžijos nesimato; kažkas sako: „Jis ten, apačioje“ – ir nieko kito nebelieka, kaip patikėti; ta vieta visų apleista. Naktį, prispaudęs ausį prie žemės, kartais išgirsti trinktelint duris“ (p. 151).
____________________________________
* Pirmosios nuomonės autorius literatūros kritikas Francesco Varanini’s, antrosios –­ rašytojas ir žurnalistas Enrico Pieruccini’s. Cituota
http://www.eseresi.it/menu_interventi.htm (2009 10 16).
 
 
Literatūros šaltiniai:
I. Calvino. „Nematomi miestai“, Vilnius, 2006;
I. Calvino. „Le città invisibili“, Verona, 2001;
C. Segre, C. Martignoni. „Testi nella storia“, Pioltello, 1992;

http://www.eseresi.it/index.html.
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas

Nariams

Naujienlaiškis