Laimantas Jonušys – penktasis Šv. Jeronimo premijos laureatas
 
Saulius Repečka
 
Kalba, sakyta Vertėjų dienos šventėje laureato garbei 2009-09-30
 
 
Pirmiausia džiaugiuosi dėl galimybės susirinkti į šį nedidelį, bet, manau, mums, šiuo metu skaudų kultūros naikinimą išgyvenančios Lietuvos vertėjams bei kitiems knygos žmonėms, ypač svarbų jubiliejų – šiemet Šv. Jeronimo premija įteikiama jau penktą kartą. Kuriama graži tradicija, todėl noriu tikėti, kad ateityje bus paminėtas ir dešimtasis, ir penkiasdešimtasis jubiliejus, taip pat viliuosi, kad atsiras Šv. Jeronimo premijos vertų vertėjų, nors ši profesija nei lengvos duonos, nei aukso kalnų anaiptol nežada, o verstinės literatūros leidybos padėtis prastėja jau ne savaitėmis, o dienomis.
Neatsitiktinai kalbą pradėjau ne nuo profesinę šventę švenčiančiųjų ratui labiau deramo siauresnio – vertimų – lauko, bet nuo platesnio – kultūrinio ir socialinio – konteksto. Mano manymu, geras vertėjas yra tas, kuris ne tik neapsiriboja privalomu savo amato subtilybių išmanymu, bet ir regi plačiai, t. y. sugeba ne tik perteikti, interpretuoti verčiamą tekstą, bet ir pamatyti, suvokti, reflektuoti jo atsiradimo kontekstą. Laimantas Jonušys, kaip ir šios premijos globėjas Šv. Jeronimas, yra ne tik vertėjas, bet ir platesnių reiškinių aiškintojas, plataus akiračio, universalus intelektualas, kad ir kaip banaliai tai nuskambėtų, viešojo gyvenimo stebėtojas ir tyrinėtojas, pagaliau universiteto par excellence žmogus. Kelią į vertimo aukštikalnes jis pradėjo Vilniaus universitete. Studijavo anglų kalbą ir literatūrą, tačiau, kaip regime, gerai išmoko ne tik užsienio autorius prakalbinti ir jų kūrinius suprasti – jis taip pat puikiai pajuto ir lietuvių kalbos dvasią. O geras vertėjas, – tik apie gerus vertėjus mes šiandien ir kalbame, – pirmiausia turi nepriekaištingai mokėti savo gimtąją kalbą, domėtis jos aktualijomis. Atida gimtajai kalbai skiria tikrą, pavadinkime, idėjinį meninės literatūros vertėją nuo dirbančiojo priešokiais ar dėl atlygio. Įsigyvenimas į savo kalbos bei tautos tikrovę leidžia įsigyventi į kitos kalbos bei tautos tikrovę, todėl Laimantą Jonušį tariu esant vienu iš nedaugelio žmonių Lietuvoje, kurie sugeba profesionaliai apžvelgti, vertinti, recenzuoti verstines knygas ir atkreipti dėmesį į vertimo pranašumus bei ydas. Laimantas Jonušys gilinasi į lietuvių kalbos problemas, aktyviai prisideda prie aktualių nūdienos diskusijų apie kalbos padėtį ir nevengia, retsykiais ir pats sulaukdamas kritikos, pasiūlyti įvairių jos problemų sprendimų. Jis – iš tų vertėjų, kurie apsaugo redaktorius nuo sunkaus triūso ir, turint omeny kalbinius aspektus, moka apginti savo požiūrį.
 
Tačiau Laimantui Jonušiui, kaip plataus akiračio specialistui, rūpi ne tik užsienio literatūros vertimų kokybė, bet ir, tarkime, tokie klausimai kaip teksto banalumas ir originalumas, istorinio laikotarpio ir valstybės politinio gyvenimo įtaka rašytojų mąstymo būdui, meno „gyvenimiškumas“ ir elitiškumas, apskritai meno prasmė. Į verstinį kūrinį jis geba pažvelgti plačiu kritišku žvilgsniu.
Prie Laimanto Jonušio, kaip vertėjo ir vertimų kritiko erudicijos, nebejotinai prisidėjo ir ilgametis darbas Vilniaus užsienio literatūros knygyne ir vaisingas bendradarbiavimas „Šiaurės Atėnuose“, ir žurnalisto darbas „Laisvosios Europos“ radijuje Prahoje. Tai, kad jis pats stengiasi pažinti užsienio literatūrą ir geriausius kūrinius pasiūlo leidykloms, – vertėjo Menininko ypatybė. Laimantas Jonušys turi išlavintą literatūrinį skonį ir geba išsakyti tvirtą nuomonę apie leidėjo jam siūlomą vertimą – niekada nesiima kūrinio aklai, bet visada patars, kurią knygą verta pateikti lietuvių skaitytojams, o kurios derėtų atsisakyti.
Laimantas Jonušys niekada neieško lengvo kelio – visi jo vertimai reikalauja kruopštaus ir įtempto darbo. Tarp pirmųjų Laimanto Jonušio vertimų – nelengvi, specifinės terminijos išmanymo reikalaujantys akademiniai kūriniai: Michaelio Walzerio „Kritikų draugija“, Roberto Nisbeto „Konservatizmas“, Ernesto Gellnerio „Postmodernizmas, protas ir religija“, George’o Steinerio „Heideggeris“. Iš ankstesniųjų Laimanto Jonušio verstų meninių kūrinių ypač išskirčiau šias knygas: Trumano Capote’s “Kiti balsai, kiti kambariai”, Johno Updike’o “Poros”, Salmano Rushdie “Paskutinis Mauro atodūsis” ir Johno Banville’o “Parodymų knyga”, – beje, už šį romaną vertėjui buvo skirtas PEN centro apdovanojimas Metų vertėjo krėslas. Visiems šiems vertimams būdinga stiliaus vienovė, sklandi ir turtinga kalba, kūrybingai panaudota leksika, gramatika bei sintakse. Vis dėlto didžiausiu Laimanto Jonušio nuopelnu laikyčiau pagarbą originaliam tekstui – vertėjas verčia tiksliai, nepasiduodamas pagundai kūrinio pagražinti, pataisyti, „papuošti“ savo emocijomis, įvairiais žodelyčiais ar primesti jam savo kalbėjimo stiliaus. Jis verčia kurdamas, o ne „prikurdamas“. Todėl skaitydamas, pavyzdžiui Capote’ę gali neabejoti, kad skaitai Capote’ę, o ne Jonušį.
Laimantui Jonušiui, manau, pavyksta pasiekti svarbų vertimo tikslą – susigyventi su tekstu ir kartu būti už jo ribų, sekti jo tėkmę santūriu, objektyviu žvilgsniu. Vertėjas drąsiai ir išradingai sprendžia tokius nelengvus vertimo klausimus kaip slengo, tarmybių, specifinio charakterio žmogaus kalbėsenos perteikimas. Tarp paskutiniųjų sėkmingų Laimanto Jonušio vertimų paminėčiau Vladimiro Nabokovo „Tikrąjį Sebastiano Naito gyvenimą“, Jameso Patricko Donleavy „Patrakėlį“. Taip pat esama ir dar naujesnių – daugeliui turbūt tai bus naujiena – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik į spaustuvę išvežė, mano akimis, meistriškai išverstą puikų, intelektualų Grahamo Swifto romaną „Vandenų žemė“, o vertėjas šiuo metu Lietuvos skaitytojams rengia ypatingu estetizmu pasižymintį Vladimiro Nabokovo kūrinį „Blyški ugnis“ – kritikai, beje, jį vadina „tobuliausiuoju“ autoriaus romanu.
Puikiai žinomi ir kiti Laimanto Jonušio nuopelnai vertėjo profesijai: aktyvi veikla LLVS valdyboje, dalyvavimas profesiniuose seminaruose ir jaunųjų vertėjų kursuose, įvairiopa vertimo kritikos sklaida. Jis – Lietuvių P.E.N. centro sekretorius. Laimanto Jonušio vertimų taip pat publikuota antologijose, žurnaluose, savaitraščiuose. Įvairiuose periodiniuose leidiniuose paskelbta nemažai straipsnių apie literatūrą, esė, knygų recenzijų.
Ne mažiau nei nuopelnai vertėjo profesijai reikšmingas ir tas Laimanto Jonušio biografijos faktas, kad jis yra išleidęs dvi savo kūrybos knygas: „Laisvės šiokiadienis“ – tai straipsniai apie politiką bei kultūrą – ir esė bei straipsnių apie literatūrą rinkinį „Rūmas virš bedugnės“. Kaip matyti iš šių kūrinių, didžiausias literatūrinės vertės kriterijus autoriui yra subtilumas, jis rašo be didelių emocijų, be krūvos specifinių terminų, jautriai ir įžvalgiai.
Šv. Jeronimo komisijos vardu sveikinu penktąjį Šv. Jeronimo premijos laureatą ir linkiu praturtinti Lietuvos skaitytojus naujais vertimais, skatinti ir globoti jaunus vertėjus, neleisti užželti literatūros kritikos vagai.

Nariams

Naujienlaiškis