Komentaras japonų kalbos teksto vertimams
Vieno populiariausių Japonijos rašytojų Junichirō Tanizaki (1886–1965) kūriniams būdingas klasikinis stilius, ištobulintas praėjusių amžių japonų literatūroje. Didžiausią savo romaną Birus sniegas (Sasameyuki; 1943–1948) jis pradėjo rašyti įpusėjus Antrajam pasauliniam karui. Jausdamas skausmingą nostalgiją nesenos praeities idealams, prieškario gyvenseną rašytojas atkūrė subtiliame romane apie keturių inteligentiškų ir išsilavinusių seserų kasdienybę paskutiniais taikos metais. Kaip ir senojoje japonų prozoje, kiekvienas Biraus sniego skyrius funkcionuoja tarsi atskiras mikrokosmas monumentalioje visumoje. Viename epizodų pasakojama apie pagrindinės herojės išvyką į turtingą provincijos žemvaldžio dvarą. Ją lydi dvi iš seserų ir maža dukterėčia. Visos keturios viešnios pakviečiamos dalyvauti iškyloje, kurioje gaudomi jonvabaliai. Kaip ir šeimyniniai pasisėdėjimai po pavasarį pražystančiomis japoniškų vyšnių šakomis, tai – tradicija, kuri autoriui primena geresnius laikus, o jo herojėms suteikia daug džiaugsmo, nors ir ne tokio rafinuoto kaip kasmetis grožėjimasis sakurų žiedais.
Tanizaki prozą nėra lengva versti ne tik todėl, kad kelių dešimčių metų senumo kūriniuose savaime pasitaiko šiuolaikiniam skaitytojui neįprastos leksikos ir ortografijos, bet ir todėl, kad pats Tanizaki sąmoningai didino šį atotrūkį eksperimentuodamas su kalba, rinkdamasis klasikinę rašymo manierą, savo mintis dėstydamas seniesiems japonų romanams būdingu neskubriu ritmu ir ilgais sakiniais. Tiesa, autoriaus eksperimentai neįkyrūs ir nebūtinai pastebimi iš pirmo žvilgsnio, o dialogai meistriškai perteikia jo amžininkų kalbėseną su visomis tarmybėmis, pirmiausia – senosios Japonijos sostinės Kioto apylinkių, kur gyveno tiek iš Tokijo persikėlęs autorius, tiek dauguma jo herojų.
Epizode apie jonvabalius, kuris pateiktas konkursui, tarmybių nebuvo, tačiau viena iš kitos „išaugančios“ nesibaigiančios frazės kelia nemažai problemų net ir patyrusiems vertėjams, ypač verčiantiems į indoeuropiečių kalbas, kuriose šalutinių sakinių logika gerokai skiriasi nuo japoniškosios.
Visi trys konkursantai (ar konkursantės), išdrįsę imtis šio Tanizaki teksto, puikiai moka japonų kalbą, ir tai visiškai akivaizdu bet kuriam originalą skaičiusiam vertintojui. Tik žmogus, turintis tvirtus japonų kalbos pagrindus, gali adekvačiai suprasti ištrauką, kuri išplėšta iš konteksto ir „pakibusi“ tiek laike, tiek erdvėje, kurioje nėra įvardžių, neaiškus nei veikėjų skaičius, nei giminė, nei jų tarpusavio santykiai, pagaliau nenurodyti nei replikų autoriai, nei adresatai. Neatitikimai konkursui pateiktuose tekstuose atsirado kaip tik todėl, kad tokiai amorfiškai, tačiau dažnam japoniškam tekstui būdingai erdvei kiekvienas konkursantas stengėsi suteikti savus konkrečius kontūrus, nenuklysdamas už tų ribų, kurios autoriaus buvo nubrėžtos aiškiai.
Didžiausias šiuolaikinės ir senosios japonų kalbos skirtumas tas, kad pastarojoje veiksnys kur kas dažniau numanomas nei nurodomas. Tanizaki, kaip minėta, orientavosi į klasikinės japonų kalbos sintaksę, todėl stengėsi apsieiti be veiksnio visais įmanomais atvejais, ypač jeigu juo eina asmeninis įvardis. Tiesa, konkursui pateikto epizodo veikėją galima buvo nustatyti pasiskaičius tą originalo skyrių, iš kurio imta ištrauka, arba bent jau Lietuvos bibliotekose nesunkiai prieinamą knygos vertimą į anglų kalbą The Makioka Sisters.
Tanizaki romaną, kaip reprezentacinį kūrinį, atstovaujantį visai japonų kultūrai, pasauliui pristatyti rekomendavo UNESCO, o legendinis amerikietis vertėjas Edward G. Seidensticker (1921–2007) sukūrė anglų kalbos šedevrą, kartais dėl savo skaitytojo ryždamasis šiek tiek nusižengti originalo tekstui, ypač kai jame pasirodo užuominų į specifines Japonijos realijas, tačiau nepalikdamas abejonės, kad pačiam vertėjui tos realijos yra puikiai žinomos, ir niekada neiškreipdamas autoriaus minties.
Jeigu šis romanas į lietuvių kalbą būtų verčiamas iš tarpinės anglų kalbos be japonologinio išmanymo, tos realijos, sumaniai paslėptos angliško teksto virsmuose, lietuviškoje knygoje taptų neatpažįstamos arba pradingtų apskritai. Kita vertus, japonologo pagarba originaliam tekstui kartais perauga į prisirišimą prie japoniškų raiškos formų, o juk vertėjas pirmiausia kuria lietuvišką tekstą, kuris skaitytojui turi padėti kuo sklandžiau įveikti didelės apimties knygą apie kitą kultūrą.
Tanizaki romanas pasakojamas trečiuoju asmeniu, tačiau vertinant epizodą be konteksto nėra jokio kriminalo ištrauką versti pirmuoju asmeniu – tiek vienaskaita, tiek daugiskaita. Kur kas sunkiau įveikti japonų naratyvui būdingas vietas, kur tiesioginė kalba palydima autoriaus pastaba: „kai sušnabždėjo“ arba „buvo pasakyta“. Net ir žinant herojų vardus, skaičių, gimines, lieka tik spėlioti, kuris kuriam sušnabždėjo ir kam kieno buvo pasakyta. Vertėjai į lietuvių kalbą bandė išsisukti iš situacijos atsisakydami tiesioginės kalbos („į vos girdimą šnabždesį, kad, esą, šiandien jie tikriausiai nepasirodys, pasigirdo neigiamas atsakymas ir kvietimas ateiti […]“, JAP2; „bet kai prislopintu balsu sušnibždėjau, kad tikriausiai šiandien jie nepasirodys, man paprieštaravo […]“, JAP3) arba palikdami tiesioginę kalbą ir, kur įmanoma, nurodydami veikėją („vos girdimai sušnabždu“; „pasigirsta atsakymas“, JAP1).
JAP1 frazėse ne tik išsaugoma originalo autentika, bet ir išsivaduojama iš japoniško neveikiamosios rūšies veiksmažodžio. JAP3 tekste tai pavyko tik iš dalies, o JAP2 tekste daiktavardžiais pakeisti veiksmažodžiai gerokai sumenkino pasakojimo vaizdingumą. Tačiau verčiant visą knygą, tiek JAP1, tiek JAP3 vertėjams tektų atsižvelgti į faktą, kad į veiksmą pasakotojo žvelgiama iš šono ir kad „sušnabždu“ ne aš, o kažkas iš didelės jonvabalių gaudyme dalyvaujančios kompanijos. Todėl vertimas galėtų būti toks:
– Galbūt šiandien jie nepasirodys?.. – kažkas sušnabžda tyliu balsu.
– Ne, jų čia daugybė. Eikšekit.
Po antros frazės atsisakius autoriaus žodžių, mintis nenukenčia, o tiesioginės kalbos, kuriai puikiai tinka ir JAP1 variantas, gyvumas išlieka.
Kad lietuviškas tekstas nestrigtų, japoniškus sakinius patartina skaidyti. Visi konkursantai tai daro sėkmingai, tačiau kartais, jeigu mintis aiški, pravartu atsisakyti ir jungtukų. Pavyzdžiui, JAP1 vertėjas teksto pusiaukelėje nepastebėjo rėminės šalutinio priežasties aplinkybės sakinio konstrukcijos, todėl japoniškos frazės mintis liko neatskleista, tačiau bandymas sudėtinio sakinio dėmenis atskirti dvitaškiu galėjo būti pavykęs.
JAP2 ir JAP3 tekste ta pati vieta verčiama panašiai: „o nepastebėjome mes jonvabalių iš karto todėl, kad žolės buvo aukštai išsistiebusios […]“ arba „anksčiau jų nepastebėjau dėl užstojančių ilgastiebių žolių ir dėl to, kad iš žolynų išskriejantys jonvabaliai sklandė vandens lygmenyje […]“ Japoniško sakinio prasmė abiem atvejais perteikta tiksliai, tačiau kad skaitytojo netrikdytų už lietuviškos frazės girgždantys japoniškos sintaksės sraigteliai, galima būtų apsieiti be prielinksnio ir be jungtuko. Pavyzdžiui,
anksčiau jų nebuvo matyti pro išsistiebusias žoles, o ir išskridę iš tankmės jonvabaliai nešovė aukštyn, – sklandė palei pat upės paviršių viliojami vandens.
Kitas svarbus klausimas: kaip versti specialias japoniškas sąvokas arba net botanikos terminus grožiniame tekste? Gal išties vertėtų tikslesnį „miskantą“ keisti kitais lietuviams geriau pažįstamais varpiniais augalais „švendre“ arba „smilga“, kaip padarė du konkursantai? Tačiau pasirinkus „smilgas“, reikėtų nepamiršti, kad Japonijos kraštovaizdį puošiantys miskantai nėra „žemaūgiai“ (JAP3). Žemi tik lankai, kuriuos „piešia“ ar „brėžia“ iš tankių žolynų abipus upės kylantys ir vandens link „pasipilantys“ jonvabaliai – tarsi miskantų (švendrių, smilgų) banga.
Vertėjas į lietuvių kalbą priverstas galvoti ir apie tai, ar plačioji lietuvių visuomenė žino, kad koto – tai muzikos instrumentas, panašus į kankles arba citrą. Ar korektiška ieškoti koto atitikmens lietuvių kalboje? O gal paaiškinti žodžio reikšmę išnašoje? Mano manymu, palikdami japonišką instrumento pavadinimą teisūs buvo visi konkursantai. Įmanoma buvo apsieiti ir be grožiniame tekste ne visada pasiteisinančio komentaro (verčiant Tanizaki tekstą išnašos neišvengiamos, bet jų gausa gali blaškyti skaitytoją). Geriausia tokiu atveju palikti japonišką terminą ir sukurti kontekstą, iš kurio mažiau su Japonija susipažinusiam skaitytojui būtų akivaizdu, kad kalbama apie muzikos instrumentą (čia kontekstą padėjo sukurti kitas instrumentas – pianinas). O norintys plačiau sužinoti apie koto galės tai padaryti panaršę internete ir susiradę tiek instrumento aprašymą, tiek atliekamos muzikos ištraukų.
Trečio teksto vertėjas ėjo tuo pačiu keliu, tačiau, matyt, per neapsižiūrėjimą vieną muzikos instrumentą pakeitė kitu – biwa, kuris tiek savo skambesiu, tiek forma primena liutnią. Juk vargu ar žmogaus, susirengusio pažiūrėti jonvabalių, patiriamas „kontempliatyvus“ ar „slaptingas“ išgyvenimas („tapybiškų“, „raiškos ir gyvybės“ kupinų ar „vaizdinį patyrimą“ žadančių sakurų antonimas, pridaręs nemažai vargo lietuviško atitikmens ieškojusiems vertėjams), galėtų būti tinkamai perteikiamas biva, kurios akompanimentas paprastai lydėdavo epinius gatvės giedotojų pasakojimus.
Grįžtant prie skirtingų įspūdžių, kuriuos patiria japonas, žvelgiantis į vyšnias ir į jonvabalius, derėtų prisiminti, kad autorius originalo tekste juos apibūdina dviem vienodos formos, sandaros ir talpos būdvardžiais, tačiau vienas jų – kaigateki – nusako akimis patiriamą, kitas – meisōteki – meditatyvaus nusiteikimo reikalaujantį malonumą, todėl vienam pojūčiui atskleisti geriau tinka dailės, o kitam – muzikos kūrinys. Šią opoziciją du konkursantai bandė išryškinti ieškodami lietuvių kalboje atitikmenų, kuo artimesnių japoniškiems būdvardžiams, o JAP2 tekste pasirinktas aplinkinis kelias. „Slaptingumas“ lietuviškame vertime sukuria tinkamesnę nuotaiką nei tarptautinė „kontempliacija“, tačiau visai be reikalo jonvabalių gaudymui nepripažįstama ne tik vizualioji „raiška“, bet ir „gyvybė“ (JAP2). Juk gyvybė pulsuoja net ir nepamainomose japonų kalbos onomatopėjose; viena jų – suisui – labai taikliai JAP1 tekste išversta ištiktuku „ūžt“.
Šiaip ar taip, epitetų priešpriešą epizodo pabaigoje patartina išlaikyti – ir kuo taupesnėmis priemonėmis, kurios neapsunkintų vertimo japoniškomis modalinėmis konstrukcijomis.
Jonvabalių grožis nėra tapybiškas kaip vyšnių žiedai, jis – mąslus. O gal ir ne… Tačiau jame esama paslapties – tarsi iš pasakų pasaulio, iš vaikystės… Tokį pasaulį galima perkelti į paveikslą, bet geriau sukurti muziką. Kompoziciją koto arba pianinui, kurioje skambėtų ta nepaprasta nuotaika…
Japonija turi du Nobelio literatūros premijos laureatus – Yasunari Kawabata ir Kenzaburo Oe. Atsiimdamas apdovanojimą, Kawabata pasakė kalbą „Gražioji Japonija ir aš“. Praėjus beveik trisdešimčiai metų, Oe savo kalbą pavadino „Dvilypė Japonija ir aš“. Įsiklausyti į abiejų meistrų žodį naudinga. Jeigu lietuviškame vertime pasiseka atskleisti japoniško teksto grožį, o vertėjo išnarplioti japonų kalbos voratinkliai leidžia skaitytojui netrukdomam tyrinėti daugybę Japonijos veidų, toks vertimas tampa meno kūriniu.
Iki meno kūrinio kelias visada ilgas, tačiau galima pasidžiaugti visais trimis konkursui pateiktais darbais. Kažkuris sulauks lietuvių kalbos lengvumą vertinančio skaitytojo pagyrimų, kiti labiau įtikins precizikos siekiantį specialistą. Tačiau turėję progą palyginti skirtingus kolegų požiūrius į tą patį tekstą, visi konkursantai jau laimėjo neįkainojamos patirties.
___________
Komentaras apie JAP 2 vertimą
Garsaus japonų rašytojo Džiun‘ičiro Tanidzaki kūrybos tyrinėtojai sutartinai tvirtina, kad jo pasakojimo stilius persunktas labai aiškaus ritmo. Vidiniu ritmu pulsuoja sakinys, kurį, turiu pastebėti, rašytojas rašo labai ilgą, sudarytą iš daugybės sudėtinių sujungiamųjų, prijungiamųjų sakinių. Toks sakinys dažnai nulemia visos pastraipos ritmą, kurioje palaipsniui auginama įtampa, skaitytojas verčiamas perskaityti tekstą vienu kartu, be jokios pauzės, o pastraipos pabaigoje ritmas ima trūkinėti, tarsi specialiai stabdoma, nutrupinama, slopinama, bet tik tam, kad atsirastų nauja mintis, išsakoma nauju ritmu.
Reikia pasakyti, kad konkursantas (-ė) JAP 2 pakankamai gerai susitvarkė su užduotimi. Štai pirmąjį autoriaus sakinį JAP 2 verčia šešiais sakiniais, bet, žinant kalbų sintaksės ir stilistikos skirtybes, toks dalinimas yra visiškai pateisinamas. Žinoma, galima būtų pirmąjį sakinį konstruoti jungiant sakinius kruopščiau parinktais jungtukais ar veiksmažodžius keičiant padalyvinėmis veiksmažodžių formomis, bet taip būtų apsunkinta sakinio minties raiška, lietuviškas sakinys taptų sunkus, gremėzdiškas. Dabar kiekvienas atskiras sakinys yra lengvas ir tikslus, bet kartu su šalia esančiu sakiniu sukuriantis gana apčiuopiamą vaizdą. Tam netrukdo trumpi prijungiamieji, aiškinamieji sakiniai, įterpiniai, kurie tarsi paryškina sklandų kalbos ritmą. Tiesa, reikia pasakyti, kad turbūt silpniausia teksto vieta yra sakinys: „O nepastebėjome mes jonvabalių iš karto todėl, kad žolės buvo aukštai išsistiebusios, o iš jų tankmės išskrendą jonvabaliai nekildami aukštyn sukosi žemai palei pat vandenį“, kuriame pavartoti du jungtukai „o“, kurie silpnina sakinio ritmą ir emocinę įtaigą bei daro sakinį stilistiškai skurdų. Patarčiau jų abiejų atsisakyti arba palikti tik antrąjį. Taip pat abejonių kelia tame pačiame sakinyje pavartotas įvardis „mes“, nes originalo tekste jo nėra, be to, prieš tai einanti teksto dalis jau pati savaime rodo daugiskaitą. Kita abejotina vieta yra antrajame sakinyje vartojami žodžiai „esą“. Pirmasis yra tarsi nereikalingas balastas, silpninantis žodžio „tikriausiai“ reikšmę, ir taip naikinantis tikimybės viziją, todėl jo reikėtų atsisakyti.
Tekste pastebėtos ir kelios gramatikos klaidos – priešpaskutiniame sakinyje neteisingai pavartotas priešdėlis „at-„. Šį vertalą reikia keisti žodžiu „vaizduoti“. Gana šiurkšti kalbos klaida yra penktame sakinyje: „link“ ne prielinksnis, o polinksnis. Reikėtų vertėjui vengti ir kito stilistinio registro žodžių bei gramatinių formų: pavyzdžiui, sakinys “Taip, būtent tas laiko tarpnis (gal turėtų būti – tarpsnis? – V.D.) ir buvo pats įsimintiniausias per visą vakarą“ labiau dera dalykinės ar mokslinės kalbos, o ne grožinės literatūros tekstams. Tas pats taikytina ir padalyvinėms konstrukcijoms, ypač kai jos vartojamos kelios šalia, kaip yra septintame sakinyje.
Konkursantas (-ė) gana gerai jaučia kalbos specifiką, ritmiką, neblogai valdo žodyną.
Nežiūrint mano pastebėtų netikslumų, manau, kad antrasis tekstas yra stilistiškiausias, labiausiai atspindintis autoriaus rašymo stilių bei jo ritmiką ir lengvai skaitomas lietuvių kalba. Jis iš trijų pateiktų tekstų yra geriausias.
___________________________________
ORIGINALAS: Tanizaki, Jun’ichirō谷崎潤一郎. Sasameyuki 細雪, Tōkyō 東京: Chūōkōronsha中央公論社, 1983, 600–602. Atsisiųsti (doc) >>
VERTIMAI
JAP 1
Jonvabaliai tokie jau yra, jie baidosi žmogaus balso ir šviesos, tad artinomės iš tolo nešvysčiodami kišeniniais žibintuvėliais, netardami nė garso, bet net priėjus prie pat upės kranto nebuvo galima nieko panašaus išvysti. „Galbūt šiandien jie neskraidys?“ - vos girdimai sušnabždu. „Skraidys, kaip neskraidys. Jų daugybė, ženkite štai ten,“ – pasigirsta atsakymas. Ir vos tik pabandai įžengti į tankius paupio brūzgynus, kaip tik tuo metu, kai dar gali kažką įžvelgti, o kitą akimirką jau viską gaubia aklina tamsa, ūžt, iš brūzgynų abipus upės pasipila jonvabaliai, matyti, kaip jie skrenda upės vidurio link, piešdami lankus ir nepakildami aukščiau nei miskanto viršūnė. Kiek tik akis užmato, palei visą upę, visur visur matyti be perstojo iš abiejų pusių skraidžiojantys jonvabaliai. To iki šiol nėra tekę matyti: aukštyn išsistiebę žolynai, iš jų išskrendantys jonvabaliai nešauna staigai viršun, o tarsi grožėdamiesi upės vandeniu sklendžia beveik siekdami jo paviršių. Bet tos kelios sekundės, kol dar visiškai nesutemo, kai ilgai slėpusis juodžiausia tamsa palengva iššliaužia iš upės, tuo metu, kai akis dar gali pamatyti, kaip ji patylomis skverbdamasi šiurina paupio žolių stiebus, toli toli, išilgai visos upės, brėždamos keletą linijų iš abiejų pusių pamišai švysčioja vaiduokliškos jonvabalių ugnelės, jos iki šiol įslenka į mano sapnus, nespėju užmerkti akių ir jas kuo aiškiausiai matau. Iš tiesų, iš viso to vakaro giliausią įspūdį paliko būtent ta akimirka. Tai patirti buvo didžiausia jonvabalių medžioklės prasmė. Žinoma, jonvabalių medžioklė nėra toks tapybiškas reginys kaip grožėjimasis sakurų žiedais1, bet kažkas kontempliatyvu ... net nežinau, kaip geriausia būtų ją apibūdinti. Atrodo, lyg staiga būtum atsidūręs pasakų karalystėje ar netikėtai sugrįžęs į vaikystę... Šį pasaulį sunku nutapyti, jį reikėtų perteikti muzikos garsais. Atliekama koto2 ar pianinu, norėtųsi, kad būtų sukurta muzika, išreiškianti tą jausmą.
1 Japoniškas paprotys, atsiradęs greičiausiai Naros periodu (710–794), rengti pikniką po žydinčiais sakurų medžiais.
2 Japoniškas muzikos instrumentas, primenantis lietuviškas kankles.
______________________________________
JAP 2 GERIAUSIAS VERTIMAS
Žinojome, kad jonvabaliai nemėgsta žmonių balsų ir šviesos, todėl artėjome prie jų tylomis ir iš anksto užgesinę žibintus. Bet, net ir priėjus prie pat upės kranto, nebuvo matyti nieko panašaus į jonvabalius. Į vos girdimą šnabždesį, kad, esą, šiandien jie tikriausiai nepasirodys, pasigirdo neigiamas atsakymas ir kvietimas ateiti, nes jų čia, esą, daugybė. Ir iš tiesų, vos įžengus į palei upę išvešėjusius žolynus, būtent tą akimirką, kai dar užsilikusi menka dienos šviesa pervirsta į vienspalvę juodą tamsą, pasirodė jonvabaliai. Kilo jie iš abiejų krantų ir, brėždami ratus žemai palei švendres, judėjo link upės vidurio. Kiek tik aprėpia akys, palei upės rėžį, galėjai matyti juos lakiojant pirmyn atgal. O nepastebėjome mes jonvabalių iš karto todėl, kad žolės buvo aukštai išsistiebusios, o iš jų tankmės išskrendą jonvabaliai nekildami aukštyn sukosi žemai palei pat vandenį. Ir visgi, net ir dabar, sapne, iš atminties nedyla vaizdas, kai likus tik akimirksniui iki užslenkant nakčiai - tuo metu, kai iš upės daubos kylant tirštoms sutemoms, dar galima įžiūrėti šalimais esančių žolių siūravimą- toli toli, kiek tik driekiasi upė, brėždamos daugybę trumpų susikertančių linijų, blyksėjo šiek tiek baugokos jonvabalių liepsnelės. Net ir užsimerkusi regiu jas prieš akis. Taip, būtent tas laiko tarpnis ir buvo pats įsimintiniausias šį vakarą. Jau vien dėl jo buvo verta eiti į jonvabalių medžioklę. Dabar jau žinau- jonvabalių medžioklė neturi raiškos ir gyvybės, būdingos gėrėjimuisi žydinčiomis vyšniomis. Ji - slaptinga, jeigu, žinoma, galima būtų taip išsireikšti. Ji pasakiška ir net šiek tiek vaikiška... Ją galbūt reikėtų atvaizduoti ne dailės kūrinyje, bet muzikoje. Kompozicija koto arba pianinui puikiai perteiktų jos nuotaiką...
______________________________________
JAP 3
Žinodama, kad jonvabaliai baiminasi žmonių balsų ir šviesą skleidžiančių daiktų, tylomis artinausi stengdamasi nukreipti žibintuvėlio šviesą žemyn, tačiau net ir prisiartinus prie pat upės kranto, nebuvo nieko panašaus į juos regėti. Bet kai prislopintu balsu sušnibždėjau, kad tikriausiai šiandien jie nepasirodys, man paprieštaravo, kad jų be galo daug ir pakvietė prieiti. Vos tik įžengiau į upės pakraštyje vešinčius žolynus, tuo pereinamuoju paros metu, kai paskutiniai šviesos ruoželiai paskęsta sutemose, išvydau jonvabalius, palengva skriejančius į žemaūges smilgas panašiu lanku iš abiejų upės krantuose esančių žolynų tarp jų esančios upės link. Kiek tik akys užmato regėjau, kaip jie be paliovos skraidžiojo palei upės krantus. Anksčiau jų nepastebėjau dėl užstojančių ilgastiebių žolių ir dėl to, kad iš žolynų išskriejantys jonvabaliai sklandė vandens lygmenyje nepakildami aukštyn.
Tačiau prieš visiškai sutemstant, kai iš nugrimzdusio vandens paviršiaus išniro juoda tamsuma ir man pasirodė, kad sujudėjo artimai esančios žolės, toli toli, kiek tik tęsiasi upė, palei krantus ėmė driektis nenutrūkstamos žybsinčios gijos. Sklandančias dvasias menančios jonvabalių švieselės, rodos, persikėlė ir mano dabarties sapnus, nes vis dar aiškiai regiu jas net ir užmerkusi. Tiesą sakant, mano atmintyje įsirėžė būtent šis momentas. Vien tik dėl šio patyrimo verta buvo ateiti stebėti jonvabalių. Be jokios abejonės galima teigti, kad jonvabalių stebėjimas, skirtingai nei žydinčių sakurų stebėjimas, yra ne tiek vaizdinis kiek kontempliacinis patyrimas... Be to, tame išlikę kažkokio stebuklingumo iš pasakų karalystės, vaikiškumo, kurį geriausia būtų perteikti ne vaizdinėmis priemonėmis, o muzika...Norėtusi,kad būtų sukurtas šią jauseną išreiškiantis muzikinis kūrinys bivai arba pianinui...