Meninio vertimo konkursas. VENGRŲ k. vertimai
Prastai nuteikia pats pirmasis žodis – Viduje (Bent išversta pažodiškai). Kieno viduje? Čia kalbama apie alinę ar aludę. Alus pilstomas, vadinasi, turėtų būti alinė.
VEN 1 nepabrėžiama, kad alinės lankytojas stovi galva žemyn.
Abiejų konkursantų (-čių) nesuprastas pirmojo sakinio tarinys. Netinka nei pasiima alų, nei atsineša alų. Jį išsineša – į gatvę (lauką), į žiemą.
2 ir 3 sakinys – VEN 2 geresnis, bet ir jis smarkiai tobulintinas.
VEN 1 – ant dangaus išlieto ledo – vertėjo nuosavė (otsebiatina). Svyrinėja čiuožėjų poros – netinkamas veiksmažodis. Per kylančių snaigių ir ašarų šydą – nesuprastas ar prastai išverstas tekstas. VEN 2 tas sakinys išverstas neblogai, tik po snaigių nereikėtų kablelio.
3 pastraipa 3 sakinys – ir galime įžvelgti (VEN 1), ir galime stebėti (VEN 2) – šiaip sau pasakyta, veikiausiai pažodiškumas.
VEN 1 – duobkasiai užkelia karstą – pasaulis juk ant galvos! – Netinka ir į viršų nukelia karstą (VEN 2) – reikėtų dar kitokio pasakymo.
VEN 1 – dviejomis storomis virvėmis – lietuviškai dviem. Negerai – stveriasi žemės grumstų.
VEN 2 – ima grumstus ir ima mėtyti į karstą.
VEN 1 našlė dejuoja, VEN 2 našlė verkia – reikėtų pravirksta.
VEN 1 nusižiūrėti gerų žemės gabalų – labai ne tas žodis, grumstas turi sinonimų; mat skriedami jie apibyra = puresni skriedami subyra/sutrupa.
VEN 2 kietas grumstas išsitaškys = ištikš pačiame dangčio vidury.
Negerai nei nuostabiai pavykusios iškilmės (VEN 1), nei puikiai pavykusios apeigos (VEN 2) – turi būti pakasynos/ laidotuvės/ šermenys. Epiteto derėtų paieškoti.
VEN 2 prastai nuteikia ir pataikiusysis, ir mirusysis.
Drįstu teigti: nesuprasta paskutinė pastraipa. Manyčiau – Kérem, szíveskedjenek kiegyenesedni – derėtų versti taip: Malonėkite atsistoti arba Malonėkite atsistoti ant kojų (o ne Malonėkite išsitiesti arba Prašau, malonėkite išsitiesti). Ne dėl to, kad tas prašau čia netikęs, o dėl to, kad nebuvo iki galo suprastas tekstas: iš pradžių autorius pastatė pasaulį ant galvos (šitai sufleruoja ir antraštė, išspausdinta aukštyn kojomis), o pabaigoje vėl atstatė jį ant kojų.
Šio kūrinio žanrą nusakyčiau taip: miniatiūra. Tai lyg ir eilėraštis proza. Šis autorius į lietuvių kalbą verstas du kartus: Erkenis, Ištvanas. Totų šeima. – V., 1978, ir Vengrų novelės. – V., 1990. Nė karto nesiimta versti šitos miniatiūros. Nepatyrusiam vertėjui ji – labai jau kietas, o gal ir visai neįkandamas riešutas.
Vitas Agurkis
_______________________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
István Örkény VEN 1
Viduje žemyn galva svirduliuojantis klientas nuo baro pasiima alų. Šis taip susiklosto: dugne puta, ant jos alus, viršuje bokalo dugnas. Ir nė lašelis prošal.
Ar dabar žiema? Na žinoma! Į padanges kopia linguojančios snaigės, ant dangaus išlieto ledo svyrinėja čiuožėjų poros. Ne šiaip sau sportas!
Bet paieškokime linksmesnio reginio. Štai jums – laidotuvės! Per kylančių snaigių ir ašarų šydą galime įžvelgti, kaip duobkasiai dviejomis storomis virvėmis užkelia karstą. Bendradarbiai, pažįstami, artimi ir tolimi giminaičiai, o taip pat našlė su trimis našlaičiais stveriasi žemės grumstų ir meta į karstą. Prisiminkime tą širdį draskantį dūžtančios žemės garsą, o našlė dejuoja, našlaičiai aimanuoja… Bet kaip neįprasta svaidyti grumstus aukštyn! Pataikyti į karstą nepalyginamai sunkiau! Pirmiausia reikia nusižiūrėti gerų žemės gabalų, mat skriedami jie apibyra. Dėl kietesnių grumstų kyla baisi maišatis, sujudimas, tikros grumtynės. Geras grumstas dargi nueis perniek, jei blogai nutaikytas atšoks žemyn ir kaukštels į ką nors – ypač kokį turtingą išpuikusį giminaitį! – tuomet nuvilnis bruzdesys, skambus piktdžiugiškas kikenimas. Bet jei viskas bus gerai apskaičiuota – tiksliai nutaikytas, kietas grumstas išsitaškys pačiame dangčio vidury – metikui visi paplos, pakiliai nusiteikę grįš namo ir dar ilgai minės puikųjį svydį į dešimtuką, mylimą velionį ir tas smagias, nuostabiai pavykusias iškilmes, kuriose nebūta nė kvapo vaidinimo, apsimestinio sielvarto ir tariamos užuojautos.
Malonėkite išsitiesti. Kaip matyti: pasaulis vėlei stovi ant kojų, o tamstos pakelta galva gali karčiomis ašaromis apraudoti savo mylimus velionius.
________________________________________________
István Örkény VEN 2
!SULA SAMOTSLIP IAIŽEIVŠ
Viduje svyrinėjantis lankytojas – galva žemyn – atsineša savo alų nuo baro. Eiliškumas: apačioje putos, ant jų alus, viršuje stiklo dugnas. Vienas lašas – nedaug, bet nė tiek nenuvarva.
Ar dabar žiema? Na žinoma! Juk kyla į viršų snaigės, ir ant ledinio dangaus skliauto veidrodžio linguodamos pačiūžomis čiuožinėja poros. Nelengvas sportas!
Dabar jau paieškokime linksmesnio vaizdo. Štai laidotuvės! Tarp į viršų krentančių snaigių, per aukštyn byrančių ašarų šydą galime stebėti, kaip duobkasiai ant dviejų storų virvių į viršų nukelia karstą. Bendradarbiai, pažįstami, artimi ir tolimi giminaičiai bei našlė ir trys našlaičiai ima grumstus ir ima mėtyti į karstą. Prisiminkime tą širdį draskantį garsą, kada į kapo duobę numesti grumstai sudunda ir subyra, našlė verkia, dejuoja našlaičiai... Kiek kartų geriau yra mėtyti į viršų! Kiek kartų sunkiau pataikyti į karstą! Visų pirma reikia gerų grumstų, nes trapesnieji pusiaukelėje subyra. Tad visi graibsto, bėginėja, grūdasi dėl kietų grumstų. Ir veltui grumstas geras; blogai nutaikytas jis nukrenta, ir, jeigu į ką nors pataiko, - ypač jeigu į turtingą, aristokratišką giminaitį, - prasideda krizenimas, sveikas piktdžiugiškas kikenimas. Bet jeigu viskas tvarkoje, – grumstas kietas, nusitaikyta tiksliai, ir pataikoma į lentinio karsto patį vidurį, – paplojama metusiajam, maloniai nusiteikus grįžtama namo, ir ilgai minimas puikiai pataikiusysis, mielas mirusysis, ir šios linksmos, puikiai pavykusios apeigos, kuriose nebuvo nė ženklo veidmainystės, apsimesto gedulo, pameluoto užuojautos pareiškimo.
Prašau, malonėkite išsitiesti. Kaip matote, pasaulis atsistojo ant kojų, o jūs su pakelta galva, karčiomis ašaromis galite apverkti savo mielus mirusiuosius.