Meninio vertimo konkursas. NORVEGŲ k. vertimai
KOMENTARAS VERTIMAMS IŠ NORVEGŲ KALBOS
Apibendrindama konkurso rezultatus išskirčiau 3 norvegų kalbos vertimus, kurių autoriai turi pakankamai norvegų kalbos žinių ir neblogą kalbos jausmą, kad galėtų sėkmingai versti: NOR 7, NOR 4 ir NOR 3. Konkursantai, kurių tekstai pažymėti NOR 6 ir NOR 1, keliose vietose nesuprato originalo ar klaidingai jį interpretavo, o vertimų NOR 2 ir NOR 5 autoriai dar turėtų gerokai pagilinti savo norvegų kalbos žinias ir galbūt pasimokyti iš labiau vykusių vertimų.
Dabar aptarsiu kai kurias sudėtingesnes teksto vietas, sukėlusias vertėjams sunkumų. Konkursui pateikta ištrauka iš Erlendo Loe romano „Tatt av kvinnen“. Be abejo, sudėtinga išversti pavadinimą neperskaičius viso kūrinio, tačiau, mano manymu, visi bandymai vykę (taip pat ir komentaruose pasiūlytas „Uzurpuotas moters“), išskyrus NOR 1 („Užvaldytas moterų“), nes visgi kalbama apie vieną moterį.
Pradedantiems vertėjams reikėtų būti atidesniems verčiant idiomas. Dar norvegų kalbos pradžiamokslyje rašoma, kad posakis „å være glad i noe/noen“ reiškia „mylėti, mėgti ką“, tad sakinį „hvor glad hun var i stillhet“ reikėtų versti „kaip jai patinka tyla“ arba „kaip ji mėgsta tylą“. Be abejo, iš pažodinio vertimo atsirado „laimė būti tyloje“ (NOR 6), „laiminga būdavo tyloje“ (NOR 2) ir „laiminga būdavo tylėdama“ (NOR 5). Taigi šią vietą tiksliausiai išvertė NOR 4 ir NOR 3, nors su NOR 3 dar pasiginčyčiau, ar „tyla“ ir „ramybė“ yra tas pats.
Dar viena teksto dalis, kurią visi vertė skirtingai: „av og til med en lyd fra strupen“. Veikėjas pabusdavo, kartais išleisdamas gerklinį garsą, − tokia pažodinė reikšmė. Tad ieškom lietuviško žodžio, turinčio panašią reikšmę: galėtų būti „krioktelėti“, „karktelėti“. Ši vieta gerai pavyko NOR 6: „kartais net karktelėdamas“, taip pat NOR 1: „kartais net ir suknarkdamas“. Sintaksės požiūriu geras ir NOR 7 vertimas, bet žodis „gurgtelėti“ turi kitą prasmę. NOR 4 („kartkartėmis išleisdamas kokį garsą iš gerklės“) gal truputį per griozdiškas.
Turbūt daugiausia sunkumų sukėlė žodis „varhet“, taip pat ir visas sakinys, kurį buvo galima interpretuoti gan įvairiai. Šis žodis verstas ir kaip „tvarumas“ (NOR 4), ir kaip „tiesa“ (NOR 1), net kaip „amžinybė“ (NOR 2). Tai daiktavardis, sudarytas iš būdvardžio „var“, kurio viena iš reikšmių yra „jautrus“. Tad arčiausiai tiesos šioje vietoje buvo NOR 7 ir NOR 6.
Kaip teisingai pakomentavo vienas iš skaitytojų, grožiniuose tekstuose ne visada gerai skamba tarptautiniai žodžiai, tad „komunikaciją“ geriau pakeisti „bendravimu“, o „intervalą“ − laiko tarpu ar panašiai.
Dabar − trumpai apie 3 geriausius vertimus. Tiksliausias ir sklandžiausias man pasirodė NOR 7: jaučiamas laisvumas, nėra aklo prisirišimo prie teksto, gražiai jungiami sakiniai. Visgi yra keletas netikslumų, be jau minėtųjų „kaip ją džiugino tyla“ ir „gurktelėdamas“. Žodį „tilsynelatende“ geriausia būtų versti „iš pažiūros“, tada ir stilistiškai skambėtų gražiau nei „tariamai įdėmiai klausąs“. „Kaip ir derėjo“ kiek per laisvas vertimas („litt før henne, på plass“). Be to, būtų galima pagalvoti, kuo pakeisti „idant tęstų pokalbį toliau“, nes iš ištraukos matyti, kad tai ne pokalbis, o monologas.
Taip pat neblogą įspūdį paliko NOR 4: palyginti geras originalo supratimas (išskyrus „tvarumą“ ir „apsimestinai“), gan sklandi lietuvių kalba. Tiesa, vietomis kliūva pažodiškumas, pavyzdžiui: „šnekėdavo ir niekad nesustodavo“. Kai kur tą patį būtų galima pasakyti trumpiau, pvz., „atsitokėjęs“ vietoj „kai susigriebdavau ir susikaupdavau“. Dar ne pro šalį būtų pasikartoti, kaip lietuvių kalboje skiriama tiesioginė kalba.
NOR 3 vertime taip pat jaučiamas geras originalo supratimas, netikslumai palyginti nedideli: „ramybė“ (geriau „tyla“), „nesibaigiantis juslumas“ (geriau „beribis/begalinis jautrumas/švelnumas“), „iš pirmo žvilgsnio“ (geriau „iš pažiūros“). Dar reikėtų padirbėti su stiliumi, nes kai kurie sakiniai kliūva, pvz.: „iš pirmo žvilgsnio šiek tiek pabrėžtinai įtemptai besiklausantis“.
Vis dėlto nesiūlau skelbti laureato, nes tai daryti tektų su išlygomis, o tarp trijų paminėtų geriausių vertimų nėra tokio, kuris ryškiai pranoktų kitus. Linkiu pasimokyti iš savo ir svetimų klaidų, gal netgi pamėginti sulipdyti „tobulą“ vertimą iš labiausiai vykusių sprendimų ir... neprarasti noro versti.
_____________________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
Erlendas Lu NOR 1
Užvaldytas moterų
Tuomet ji pradėjo užeiti dažniau. Vakarais, apie tą laiką, kai man reikėdavo eiti gulti. Ji atsisėsdavo ir tauškėdavo. Visuomet apie tai, kaip malonu jai gyventi ramiai, apie tai, kaip gera tiesiog pabūti vienai. Tauškėdavo, ir jai vis būdavo negana. Nutikdavo, kad aš ir užsnūsdavau, trumpam akimirksniui atsijungdavau, bet ji to nepastebėdavo. Aš pabusdavau, silpnai kruptelėdamas, o kartais net ir suknarkdamas.
Susivokęs suprasdavau, kad ji vis tebekalba. Apie saldžią ramybę, kurią žmonės gali patirti dviese, apie neginčijamą tiesą, kad žmogus privalo gyventi toliau ir kitką. Kalbėdavo ji apie harmoniją. Apie komunikaciją. Tačiau ji kalbėdavo toliau. O man taip retai pavykdavo įterpti savo, atleisk, ką tu dabar pasakei? Aš sėdėdavau ir tyliai linksėdavau, kiek įsitempęs, vaizduodamas įtemptai besiklausantį. Taip, tai jau tikrai, sakydavau aš, sunkiai kinkuodamas galvą, o, dangau, savaime suprantama. Ir žiūrėjau į ją, į jos kojas, ir į lūpas. Lūpas, tokias gražias. Aš tiksliai žinojau, kuomet jai prireiks mano žvilgsnio, kad suteiktų man galimybę sudalyvauti pokalbyje. Ir aš būdavau jau vietoje, paruošęs savo žvilgsnį, truputį aplenkdamas ją. Tarytum laukdamas. Intervalai tarp kartų, kai jai prireikdavo mano akių, kad galėtų tęsti, buvo ilgoki. Įsidėmėjau tuos intervalus. Sugaišau tam kokius penkis vakarus. Na taip, pripažįstu, tyčia neskaičiavau.
_______________________________________
Erlend Loe NOR 2
Moters nelaisvėje
Tai atsitiko tuo metu, kai ji pradėjo ateidinėti dažniau. Vakarais, prieš pat man einat miegoti. Ji atsisėsdavo ir kalbėdavo. Visad apie tai, kokia ji laiminga būdavo tyloje, apie tai, kaip gera paprasčiausiai pabūti vienai. Kalbėjo ir niekad nebaigdavo. Mane apimdavo miegas, ir akimirką išnykdavau, bet ji to nepastebėjo. Aš pabusdavau kiekvieną kart nuo lengvo krūptelėjimo, kartais išleidžiant garsą.
Kai aš susikaupdavau, suprasdavau, kad ji vis dar kalba. Apie tą malonią tylą, kurią du žmonės gali patirti kartu, apie tą begalinę amžinybę, kurią vienas žmogus galėtų nugyventi už kitą. Ji kalbėjo apie harmoniją. Bendravimą. Bet ji kalbėjo taip greitai. Retsykiais jos paklausdavau: „Atleisk, ką sakei?“ Aš sėdėjau ir tyliai linkčiojau, stengdamasis atrodyti įdėmiai klausančiu. „Taip... be abejo... teisingai...“, sakiau aš, sunkiai linguodamas galvą, „O, Dangau... taip žinoma...“ Aš žiūrėjau į ją, į jos kojas ir lūpas. Labai gražias lūpas. Ir aš tiksliai žinojau, kada ji pakels akis ieškodama mano žvilgsnio, tikėdamasi, kad jis klaidžios tolumoje, vengdamas žodžių srauto. Bet mano žvilgsnis ją sekė, truputėlį anksčiau nei ji į mane pažvelgė, aš jau žiūrėjau į ją. Kaip tikėtasi. Kartais ji darydavo ilgas pauzes, kiekvienu sykiu jai prireikdavo pamatyti mano akis, kad galėtų tęsti. Aš išmokau suprasti šią tylą. Tam paskyriau net penkis vakarus. Ak, tikrai, aš gi nekalbėjau.
_______________________________________
„Nublokštas moters“ NOR 3
Kaip tik tada ji pradėjo dažniau užsukti. Vakarais. Prieš pat man susiruošiant eiti miegot. Ji atsisėsdavo ir plepėdavo. Visąlaik apie tai, kaip jai patinka ramybė, kaip gera tiesiog pabūti vienai. Plepėdavo ir niekaip nenustodavo. Būdavo, kad aš ir užmigdavau, atsijungdavau kelioms akimirkoms, bet ji to nepastebėdavo. Nubusdavau kiekvienąkart švelniai krūptelėdamas, o retkarčiais kartu su garsu, išsiveržiančiu iš gerklės.
Jau susikaupęs suprasdavau, kad ji vis dar šneka. Apie nuostabią ramybę, kurią du žmonės gali kartu patirti, apie nesibaigiantį juslumą, kuriame žmogus geba gyventi kito atžvilgiu. Apie harmoniją šnekėjo ji. Bendravimą. Bet ji kalbėjo taip greit. O aš taip retai rasdavau progą pasakyti atsiprašau, ką tu sakei? Aš sėdėdavau ir ramiai linkčiodavau, iš pirmo žvilgsnio šiek tiek pabrėžtinai įtemptai besiklausantis. Taip, išties taip ir turi būt, sakydavau ir sunkiai linguodavau galva, dangus ir jūra, taip, žinoma. Ir aš žiūrėdavau į ją, jos kojas ir lūpas. Nepaprastai gražias, lūpas. Ir aš tiksliai žinodavau, kada ji ims ieškoti mano žvilgsnio, kad pajustų mane esant ne vien tik žodžių sraute. Tuomet aš būdavau ten, truputį anksčiau nei ji, vietoje. Tarytum laukčiau. Kiekvieną kartą, kai jai prireikdavo mano akių, kad galėtų kalbėti toliau, sekė ilgi intervalai. Aš perpratau tuos intervalus. Prireikė gal penkių vakarų. Na taip, aš neskaičiavau.
______________________________________
Erlend Loe NOR 4
Moters nublokštas
Tuo metu ji pradėjo lankytis dažniau. Vakarais, prieš pat man gulantis miegoti. Atsisėsdavo ir šnekėdavo. Visad apie tai, kaip ji mėgsta tylą, apie tai, kaip gera yra tiesiog būti vienai. Šnekėdavo ir niekad nenustodavo. Nutikdavo ir taip, jog aš užsnūsdavau, trumpam akimirksniui pradingdavau, bet ji to nepastebėdavo. Kaskart atsibusdavau vos krūpteldamas, kartkartėmis išleisdamas kokį garsą iš gerklės.
Kai susigriebdavau ir susikaupdavau, suprasdavau, kad ji vis dar kalba. Apie tą nuostabią tylą kurią galima patirti dviese, apie nesibaigiantį tvarumą, kuriame žmogus geba gyventi su kitu žmogumi. Ji kalbėjo apie harmoniją. Bendravimą. Bet ji kalbėjo taip greit. O man taip retai pavykdavo tarstelti: “Atsiprašau, ką sakei?”. Sėdėdavau ir tyliai linksėdavau, truputį apsimestinai, dėdamasis atidžiai besiklausančiu. “Taip, iš tiesų”, - sakydavau ir stipriai kratydavau galvą, - “dangus ir jūra, žinoma”. Ir žiūrėjau į ją, į jos kojas ir į lūpas. Labai gražias lūpas. Ir aš tiksliai žinojau, kada ji pradės ieškoti mano žvilgsnio, kad sutiktų mane kitur, ne tik žodžių sraute. Tada aš nukreipdavau žvilgsnį ten - truputį anksčiau negu ji - kur reikia. Tarsi laukčiau. Ilgi intervalai skyrė kiekvieną kartą, kai jai pritrūkdavo mano akių, kad galėtų tęsti. Išmokau tuos intervalus. Tam prireikė gal penkių vakarų. Na, šiaip jau neskaičiavau.
______________________________________
Tatt av kvinnen NOR 5
Tuo metu ji pradėjo ateiti pas mane vis dažniau. Vakarais, prieš pat man einant miegoti. Ji prisėsdavo ir kalbėdavo. Visada apie tai, kokia laiminga ji buvo tylėdama, kaip gera būti vienai. Kalbėdavo be pabaigos. Tai vykdavo net kai miegodavau, nutildavo akimirkai, bet ji to nepastebėdavo. Aš atsibusdavau su kiekvienu krustelėjimu ir ištartu garsu.
Kai susiimdavau save į rankas, pastebėdavau, kad ji vis dar šnekėdavo. Toje malonioje tyloje du žmonės gali daug patirti kartu, be perstojo rūpindamiesi vienas kitu gali gyventi žiūrėdami vienas kitam į akis. Ji kalbėdavo ir apie harmoniją. Bendravimą. Bet ji šnekėdavo taip greitai. Ir man būdavo taip neįprasta atsiprašyti, ką tu sakei? Aš sėdėdavau tylus ir linksėdavau galva, truputį kategoriškas, atrodąs įtemptai besiklausąs. Taip, taip tikrai bus, pasakiau ir palingavau galva, dangus ir jūra, taip, žinoma. Aš žiūrėdavau į ją, į jos kojas ir lūpas. Gana gražios lūpos. Ir aš tiksliai žinojau , kada ji ieškos mano žvilgsnio, kad išvystų mane kitokį negu besiklausant žodžių lavinos. Ir aš jau būdavau kitoje padėtyje dar prieš jai pradedant kalbėti. Kaip laukiantysis. Praeidavo nemažai laiko, kol ji pastebėdavo mano akis, kad galėtų tęsti. Aš perpratau tuos laiko intervalus. Man tam prireikė penkių vakarų. Na ne, aš to neskaičiavau.
______________________________________
Erlend Loe NOR 6
Moters nublokštas
Tuomet ji pradėjo lankytis dažniau. Vakarais aš galėdavau atsigulti kaip ir buvau pratęs. Ji sėdėdavo šalia ir plepėdavo. Visada apie tai, kokia laimė būti tyloje ir kaip gera tiesiog pabūti vienai. Plepėdavo ir neužsičiaupdavo. Kartais aš užsnūsdavau, dingdavau trumputę akimirką, bet ji to nepastebėdavo. Aš nubusdavau kiekvieną kartą šiek tiek krūptelėdamas, kartais net karktelėdamas.
Kai atsikvošėdavau, suvokdavau, kad ji vis dar šneka. Apie tą malonią tylą, kurią galima patirti dviese, apie tą begalinį jautrumą, kuriuo žmogus yra pasiruošęs dalintis su šalia esančiu. Ji šnekėjo apie harmoniją. Bendravimą. Bet ji šnekėjo taip greitai. Ir aš tik retkarčiais paklausdavau: „atsiprašau, ką tu dabar pasakei?“. Aš sėdėdavau ir tyliai linkčiodavau, truputį pabrėžtinai, kad atrodyčiau dar labiau įsigilinęs. „Taip, tai tūrėtų būti tiesa“, tardavau aš, sunkiai linguodamas galvą, „dangus ir jūra – taip žinoma“. Ir aš pažiūrėdavau į ją, į jos kojas, jos lūpas. Labai gražias lūpas. Ir tiksliai žinodavau, kada ji pradės ieškoti mano žvilgsnio, norėdama sutikti mane pasiklydusį jos žodžių jūroje. Tačiau aš būdavau pasirengęs šiam susitikimui, visada truputi anksčiau už ją. Kaip ir tikėtasi. Ji kalbėdavo ilgais intervalais, kol jai prireikdavo mano žvilgsnio, kad galėtų tęsti toliau. Aš perpratau tuos intervalus. Tam prireikė gal kokių penkių vakarų. Žinoma, aš neskaičiavau.
______________________________________
Erlend Loe NOR 7
Moters nelaisvėje
Būtent tada ji pradėjo lankytis dažniau. Vakarais, kai ruošdavausi eiti miegoti. Atsisėsdavo ir plepėdavo. Visuomet apie tai, kaip ją džiugino tyla ir kaip gera būti vienai. Pliurpdavo be paliovos. Kartais aš užmigdavau, akimirksnį pradingdavau, bet ji nepastebėdavo. Atsibusdavau, kiekvieną sykį krūptelėdamas, retkarčiais gurgtelėdamas.
Kai susivokdavau, pastebėdavau, kad ji vis dar šneka. Apie nuostabią ramybę, kurią galima patirti dviese, apie beribį jautrumą, kurį vienas žmogus gali pajusti kitam. Kalbėjo apie harmoniją. Bendravimą. Bet ji kalbėjo taip greitai. O aš taip retai sugebėdavau įsiterpti, atsiprašau, ką tu pasakei? Sėdėjau ir tyliai linkčiojau, truputį pabrėžtinai, tariamai įdėmiai klausąs. Taip, iš tiesų, pritariau ir smarkiai linkčiojau galvą, dangus ir vandenynas, taip, žinoma. Ir žiūrėjau į ją – jos kojas, lūpas. Labai gražias lūpas. Ir tiksliai žinojau, kada ji ieškos mano akių, kad paliestų mane ne tik žodžių srautu. Tuomet nukreipdavau žvilgsnį į ją, kaip ir derėjo. Tarytum būčiau laukęs. Praeidavo ilgas laiko tarpas, kai jai vėl prireikdavo mano akių idant tęstų pokalbį toliau. Perpratau tuos tarpus. Tam prireikė maždaug penkių vakarų. Na, bet neskaičiavau.