Meninio vertimo konkursas. DANŲ k. vertimai

Komentaras vertimams iš danų kalbos
 
Kiekviename iš penkių vertimų yra sakinių, labiau vykusiai išverstų nei kituose vertimuose, bet kiekvienas iš šių vertimų turi ir trūkumų (mažiausiai jų turi (3)), ir mano asmenine nuomone, nė vienas nėra vertas būti laureatu. Bet svarbiausia, kad yra noras versti ir tobulėti, jį pajutau skaitydama pačių konkursantų komentarus, todėl tikiuosi, kad čia išsakytos kelios pastabos šį norą tik sustiprins.
1. Logikos ir semantinės klaidos. Vertėjo geriau įsigilinti į verčiamo teksto realijas. Tekste minimas skalūnas, tai minkšta uoliena, todėl buvo galima drąsiai versti, kad vaikai rankomis trupina ar skelia akmenis (išversta: „atkelinėja/atkelia/pakelia akmenis” (1, 2, 4), „žarsto akmenėlius”(3), „nesulaikomai rausia akmenis rankomis” (5). Šiose uolienose vaikai randa fosilijų – suakmenėjusių gyvūnų liekanų: vabzdžių, kriauklių ir lervų, kaulų ir plunksnų. DAN 2 vertime atsiranda nepaminėtų konkorėžių ir vabalų, o DAN 1 – fosilijos virsta „sodo namelio senoliais”, t.y. pritaikoma metaforinė šio žodžio reikšmė. Tekstas vertė prisiminti ir elementarią spalvų sudėtį (žalia susideda iš geltonos ir mėlynos, mėlyna iš žalio lapo išvarva ir jis palieka geltonas). Dviejuose vertimuose lapai pirmiausia būna mėlyni, tuomet keičia spalvą, viename rudenį jie net pažaliuoja: „Mėlyna teka iš medžių lapų. Keičiasi į geltoną ar žalią” (4); „Medžių lapų mėlynumas blunka. Šie virsta raudonais arba geltonais” (5). Geriau tiktų: „Iš medžių lapų išteka/išblunka mėlis. Jie rausta ir gelsta”. Kitos semantinės klaidos: „šiferis” vietoj „skalūno” (1), „mėsa su dažytais marinatais” (2) vietoj „spalvotai marinuotos mėsos”, „keistos šeimos” (2) vietoj „netoliese gyvenančios/ apylinkės šeimos”, „žmonės vartosi nuo šono ant šono” (2) vietoj „gulas viens šalia kito”, „saugos diržai” (1) vietoj „sagčių ar sąsagų”.
2. Gimtosios kalbos (daugiausia stiliaus) klaidos, pažodinis danų kalbos konstrukcijų vertimas:
a) vardininkas vietoj dalies kilmininko: „randa vabzdžius/vabalus” (1 ir 2);
b) „lankantieji” (5) vietoj „lankytojai” arba „svečiai”;
c) „išmarinuota mėsa” (3) vietoj „marinuotos”;
d) “Sekmadieniais atvykstama aplankyti sodo. Jie tvarkingai pastato automobilius ir iš jų ištempia vaikus” (4), geriau ir tiksliau būtų: „Sekmadieniais į sodą atvyksta lankytojų. Jie tvarkingai pastato automobilius ir išsega iš jų vaikus”.
e)
„Jis galvoja apie apsirengimą, kuris nepavirstų į nurengimą” (2)
„Jis galvoja apie aprangą, kuri daugiau nebebus nurengiama” (3)
„Jis galvoja apie aprangą, kuri nevirsta nurengtais drabužiais” (4)
„Jis galvoja apie apdarą, kurio nereikėtų nusirengti” (5)
geriau būtų:
„Jis mąsto apie rūbą, kurio jau nenusivilksi” (t.y. įkapes)
3. Lyrinis aspektas. Versti būtų buvę lengviau, įsigilinus į teksto žanrą. Solvej Balles tekstas − tai minimalistinės lyrinės prozos fragmentas. Kalba čia elementari, be jokių „pagražinimų“, bet nuotaiką kuria ritmas, melodija, pasikartojantys ir kontrastuojantys sintaksiniai ir leksiniai elementai. Šis poetinis aspektas galėjo būti labiau išryškintas visuose vertimuose, be reikalo nekartojant asmeninių įvardžių, kitaip sudėliojant sakinyje žodžius ar parenkant jiems tinkamesnę formą, kad būtų geriau išsaugotas originalus ritmas. Pavyzdžiui, vietoje: „Jis matė, kaip vardai migruoja, vienas po kito, nuo lentelių ant durų jie atsiranda ant antkapių” (1), galima buvo išversti: „Jis matė, kaip viens paskui kitą keliauja vardai − nuo vardinės lentelės prie durų ant antkapio”. Yra ir dailiai išverstų sakinių: „Per žolę nutraška lapas” (1); „Iš medžių lapų teka mėlis” (3); „Kaip žmonės kiekvieną naktį atsigula vienas šalia kito, kol galiausiai vienas šalia kito atgula žemėje” (3) (dar muzikaliau būtų „kasnakt”, „viens šalia kito”); „Atitraukia užuolaidas. Jie vis dar čia, besikeičiantys medžiai, pilkai dažyta veranda” (5) (tik reikėtų sutvarkyti skyrybos ženklus, o „pilkai dažytą verandą” pakeisti muzikalesniu „veranda, dažyta pilkai”).
 
Ieva Steponavičiūtė Aleksiejūnienė

___________________________________________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

 Arba                                                   DAN 1

Rudenį viskas pasikeitė. Mėlyna spalva išvarva iš medžių lapų. Jie virsta raudonais arba geltonais. Mes tai jau matėme. Kaimynas sustoja, ir per sodą, pro besikeičiančius medžius, žiūri į pilkai dažytą verandą. Jis patraukia per žolę arba pakelia sveikinamai ranką.
Kasryt jis aplanko antkapį netoliese esančiose kapinėse. Klaidžioja lapais ir šiferio duženomis nuklotu takeliu. Tuomet grįžta. Jis matė, kaip vardai migruoja, vienas po kito, nuo lentelių ant durų jie atsiranda ant antkapių.
Per žolę nutraška lapas. Jis sugrėbia juos į krūvą. Sausringomis dienomis jis pila vandenį ant akmens plokščių, laisto žolę ir drėkina žvirgždą – sušvelnina temperatūros svyravimus. Vėsiomis dienomis jis velkasi megztinius ir paltus.
Naktį jis ramiai guli namuose. Ryte pabunda. Atitraukia užuolaidą. Viskas tebėra, tie besikeičiantys medžiai, pilkai dažyta veranda.
Kai oras geras, sodo namelio senolius aplanko artimųjų šeimos iš visos apylinkės. Vaikai rankomis atkėlinėja akmenis. Po jais randa vabzdžius, kriaukles ir lervas. Randa kaulus ir plunksnas. Neša radinius suaugusiems, ant anglių bekepantiems įvairiai marinuotą mėsą. Juoda ir oranžinė, mėsa čirškinama spinduliuoja oranžine ir juoda spalva.
Sekmadienį į sodą suvažiuoja lankytojai. Kaip visuomet jie saugiai pasistato automobilius ir tvarkingai išlaipina vaikus. Mes tai jau matėme. Iš namo atsinešame kėdes ir patogiai įsitaisome verandoje.
Lankytojai susikviečia vaikus. Jie nurengia juos arba aprengia ir susodina atokiau ant žolės. Jie visuomet pasirūpina saugos diržais. Visuomet prisimena sagas, batų raištelius ir kaspinus.
Jis galvoja apie drabužį, kuris niekada nenuvelkamas. Aš, gi, ypač galvoju apie kvadratus. Kaip žmonės kasnakt gulasi vienas šalia kito, kad galiausiai amžiams atgultų vienas šalia kito.
__________________________________________________

Solvej Balle                                               DAN 2
Arba...

Rudenį gamta keičiasi. Žvilgsnis nukrypsta į medžių lapus. Jie parausta arba pagelsta. Mes tai matėme. Vienas kaimynas sustoja ir sodo gale, kiaurai per rudens išmargintus medžius, žiūri į pilkos spalvos verandą. Jis žengia per žolę arba pasisveikinimui pakelia ranką.
Kiekvieną rytą greta esančiose kapinėse jis aplanko akmenį. Jis keliauja takeliu per lapus, griūvančio šlaito likučiais. Po to jis grįžta. Jis matė, kaip vardų užrašai nuo durų vienas po kito iškeliauja ant antkapių.
Sušnara lapas žolėje. Jis sugrėbia lapus. Kaitriomis dienomis, kad sušvelnintų klimato svyravimus, jis palieja trinkeles, žolę ir žvyrą. Šaltomis dienomis jis užsivelka megztinį ir švarką.
Naktimis jis ramiai guli namie. Rytą atsikelia. Atitraukia užuolaidas. Taip, vis dar čia – besikeičiantys medžiai, pilkos spalvos veranda.
Šiltomis dienomis senąjį šlaitą aplanko keistos šeimos. Vaikai rankomis atkelia akmenis. Jie randa vabalus, kriaukles ir lervas. Jie randa kankorėžius ir plunksnas. Jie neša visa tai suaugusiems, kurie ant žarijų kepa mėsą su dažytais marinatais. Juodais ir oranžiniais, kurie atsispindi į oranžinius ir juodus.
Sekmadieniais į sodą ateina lankytojai. Jie kruopščiai pasistato mašiną. Atsegę saugos diržus, iš automobilių išleidžia vaikus. Mes tai matėme. Iš namo paimame kėdes ir pastatome jas verandoje.
Lankytojai tempia vaikus pro vartelius. Jie juos nurengia arba aprengia ir pasodina ant žolės. Jie galvoja apie sagtis ir diržus. Apie sagas, raiščius ir kaspinus.
Jis galvoja apie apsirengimą, kuris nepavirstų į nurengimą. Ir ypatingai aš galvoju apie kvadratą. Kai žmonės vartosi naktimis nuo šono ant šono, kol galiausiai atsigula į žemę.
__________________________________________________

Solvej Balle                                                DAN 3
Arba

Rudenį viskas pasikeičia. Iš medžių lapų teka mėlis. Jie darosi raudoni arba geltoni. Esam tai matę. Kaimynas sustoja ir žvelgdamas per parką, per besikeičiančius medžius, mato pilkai nudažytą verandą. Jis eina žole arba pasisveikindamas kilsteli ranką.
Kiekvieną rytą jis aplanko vieną antkapį netoliese esančiose kapinėse. Jis vaikštinėja po lapus, nuklojusius taką, skalūno akmenėlius. Paskui grįžta atgal. Jis matė, kaip vardai vienas po kito keliauja nuo durų užrašų ant antkapių.
Žolėje šiurena lapas. Jis sugrebia lapus. Kai sausa, jis palaisto grindinį, žolę bei žvyrą, kad klimato svyravimai nebūtų tokie aštrūs. Kai vėsu, apsivelka megztinį ir paltą.
Naktimis ramiai guli viduj. Ryte pabunda, atitraukia užuolaidas. Viskas vis dar savo vietoj – besikeičiantys medžiai, pilkai nudažyta veranda.
Kai šilta, apylinkės šeimos lanko skalūno kalnelyje gulinčias fosilijas. Vaikai rankomis žarsto akmenėlius, randa vabzdžių, kiautų ir vikšrų. Jie randa kaulų ir plunksnų. Nuneša suaugusiesiems, kurie ant anglių kepa įvairiaspalviuose marinatuose išmarinuotą mėsą. Juoda ir oranžinė, jos atsispindi oranžinėje ir juodoje.
Sekmadieniais į parką atvyksta lankytojų. Jie tvarkingai pasistato automobilius ir iškelia iš jų vaikus. Esam tai matę. Iš namo atsinešame kėdes ir įsitaisome verandoje.
Lankytojai vedasi vaikus per vartelius. Juos nurengia arba aprengia ir pasodina ant žolės. Jie galvoja apie sagtis ir dirželius, apie sagas, virveles ir raištelius.
Jis galvoja apie aprangą, kuri daugiau nebebus nurengiama. Aš galvoju apie kvadratus. Kaip žmonės kiekvieną naktį atsigula vienas šalia kito, kol galiausiai vienas šalia kito atgula žemėje.
__________________________________________________

Solvej Balle                                                   DAN 4
Arba

Rudenį įvyko pokytis. Mėlyna teka iš medžių lapų. Keičiasi į geltoną ar žalią. Matėme tai. Kaimynas sustojęs žiūri per sodą, per medžių kaitą į pilkai nudažytą verandą. Nueina per žolę. Arba pakelia ranką – pasisveikina.
Kasryt aplanko netoli esančių kapinaičių akmenį. Žygiuoja per lapus takeliu – skalūno karjero likučiais. Grįžta atgal. Matė, kaip juda vardai. Vienas po kito. Nuo durų lentelių su pavarde į antkapius.
Lapas šiugžda žolėj. Jis sugrebia lapus. Sausomis dienomis jis laisto šaligatvio plyteles, žolę ir žvyrą – kad sušvelnintų klimato pokyčius. Vėsiomis dienomis savo kūną apvelka megztiniais ir paltais.
Naktimis jis ramiai guli lovoje. Pabunda ryte. Atitraukia užuolaidas. Viskas kaip buvę: kintantys medžiai, pilka nudažyta veranda.
Šiltomis dienomis šeimos aplanko fosilijas skalūno kalnuose. Vaikai rankomis pakelia akmenis. Randa vabzdžių, sraigių ir lervų. Randa kaulų ir plunksnų. Jie neša juos suaugusiems, ant anglies kepantiems spalvotuose marinatuose marinuotą mėsą. Juoda ir oranžinė, kuri atsispindi oranžine ir juoda.
Sekmadieniais atvykstama aplankyti sodo. Jie tvarkingai pastato automobilius ir iš jų ištempia vaikus. Matėme tai. Pasiimame kėdes iš namo ir laimingi atsisėdame verandoje.
Apsilankiusieji traukia vaikus per duris. Jie juos nurengia arba aprengia ir pasodina žolėje atokiau nuo savęs. Jie galvoja apie sagtis ir raiščius. Apie sagas, raištelius ir kaspinus.
Jis galvoja apie aprangą, kuri nevirsta nurengtais drabužiais. Ypač galvoja apie kvadratus. Kaip žmonės gulasi šonas prie šono kasnakt kol galiausiai sugula šonas prie šono į žemę.
_________________________________________________

Solvej Balle                                                   DAN 5
Arba
 
Rudens pokyčiai jau įvykę. Medžių lapų mėlynumas blunka. Šie virsta raudonais arba geltonais. Mes tai jau matėme. Kaimynas sustojęs žvelgia kiaurai sodą, pro besikeičiančius medžius, pilkai dažytą verandą. Jis eina kažkur per žolę arba kilsteli ranką pasisveikinimui.
Kiekvieną rytą lanko jis akmenį netoli esančiose šventoriaus kapinėse. Jis keliauja laiptais per lapus, skalūno duženų liekanas. Tuomet grįžta atgal. Jis jau matė, kaip vardai vienas po kito juda nuo ant durų kabančių lentelių link antkapių.
Lapas nučeža žolės paviršiumi. Jis sugrėbia lapus į krūvą. Sausomis dienomis laisto trinkeles, žolę ir žvyrą, kad sušvelnintų temperatūros skirtumus. Vėsiomis dienomis jis užsitraukia megztinius arba paltus ant kūno.
Naktimis jis ramiai guli name. Pabunda rytais. Atitraukia užuolaidas. Jie vis dar čia, besikeičiantys medžiai, pilkai dažyta veranda.
Šiltomis dienomis fosilijas skalūno kalne lanko vietinės šeimos. Vaikai nesulaikomai rausia akmenis rankomis. Jie aptinka vabalų, kiautų ir lervų. Jie randa kaulų ir plunksnų. Jie neša radinius suaugusiems, kurie virš žarijų kepa marinatų spalvomis žėrinčią mėsą. Juoda ir oranžinė, atsispindinti oranžinėje ir juodoje.
Sekmadieniais lankytojai eina į sodą. Jie tiksliai pastato mašinas ir iš jų iškelia vaikus. Mes tai jau matėme. Mes pasiimame kėdes iš namo ir išsitiesiame verandoje.
Lankantieji tempia vaikus pro vartelius į vidų. Aprengia arba nurengia juos ir pasodina šalimais žolėje. Jie galvoja apie sagtis ir petnešas. Apie sagas, raištelius ir mazgus.
Jis galvoja apie apdarą, kurio nereikėtų nusirengti. Aš mąstau ypač apie kvadratus. Apie tai, kaip žmonės gulasi vienas šalia kito kas naktį, kol galiausiai atsigula vienas šalia kito žemėje.