Meninio vertimo konkursas. PRANCŪZŲ k. vertimai
Manau, galiu pradžiuginti konkursantus pasakydama, kad su užduotimi visi daugiau mažiau susidorojo. Vieniems tai pavyko geriau, kitiems – silpniau. Geresnius, labiau išsiskiriančius vertimus dar paminėsiu pabaigoje, tačiau vis dėlto tarp jų neišskyriau tokio, kuris būtų neginčijamai geriausias ir vertas nugalėtojo laurų. Matyt, šie dar laukia ateityje, juk tai tik pradžia, o duomenų versti, kaip minėjau, turėtų veik visi konkursantai.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos:
- Neteisingas prancūziškų žodžių vertimas. Apskritai rūpestingumo, kruopštumo stoka vertėjui nėra atleistina nuodėmė – juk, regis, taip nesudėtinga atsiversti žodyną, tą neatskiriamą vertėjo palydovą. ...l`univers ... mystérieux et redoutable (baisus, pavojingas) verčiama „nuostabus“ (Pran 4, 12, 16), „didžiulis“ (Pran 10, 15); les marches (šiuo atveju laiptai, pakopos) (kad jis vartojamas šia prasme, regis, turėtų būti labai aišku iš teksto) kažkodėl atkakliai verčiamas „žingsniai“ (Pran 1, 9, 10), dažnai visiškai iškreipiant sakinio prasmę: „Nebegaliu ilgai išlaikyti pusiausvyros šiame viename žingsnyje“ (Pran 1); la campagne (1– laukas, lyguma; 2 – kaimas (kaip priešprieša miestui) – iš teksto pakankamai aišku, kad šis žodis čia vartojamas pirmąja prasme – nuo bokšto aukštybių atsiskleidžia žali, ūkanoti laukai/as, lygumos/a. Cette montée initiatiquepainiojama su initiale: (pradinis, pirminis). Čia norėčiau atkreipti dėmesį į sėkmingą Pran 2 sprendimą: „...šis įšventinimui prilygstantis kopimas...“
- Nesuprasta prancūziško sakinio prasmė. Taigi kartais sakinys, pvz., J`ai mis trop d`espoir dans cette ascension pour redescendre verčiamas neteisingai: „Kopiant į viršų per daug tikėjausi iš nusileidimo žemyn“ (Pran 5); „Per daug tikėjausi iš šio žygio – nulipsiu“ (Pran 7). Kartais, kaip ir minėtuoju atveju, koją pakiša specifinė prancūziško sakinio struktūra, kuomet iš tiesų reikia pamąstyti, kaip jį perteikti lietuviškai, pvz.: Cette montée initiatique, j`ai pensé, toute ma vie, qu`un jour il me faudrait l`accomplir sans faiblir. Norėdamas pabrėžti, sureikšminti papildinį autorius perkelia jį į sakinio pradžią, paskui atkartoja įvardžio pavidalu. Tikrai nereikėtų šio sakinio versti pažodžiui: „Šis įvadinis lipimas, galvojau, visą savo gyvenimą, kad vieną dieną teks jį užbaigt nepavargstant“ (Pran 8). Neblogai jį išvertė Pran 2, 14, 15.
- Ir, žinoma, vienas svarbiausių vertimo trūkumų yra susijęs su lietuvių kalbos žinių bei jos įvaldymo stoka. Turbūt visi sutiksime, kad pateiktasis prancūziškas tekstas liete liejasi, skamba kaip muzika. Peržvelgus vertimus matome, jog apskritai kūrinio idėja su didesnėmis mažesnėmis išlygomis suprasta, tarytum perteikta, tačiau kalbos „muzikos“ ar tiesiog sklandumo, deja, nebelikę. Žinoma, galbūt tai per didelis reikalavimas žmonėms, pirmąsyk dalyvaujantiems meninio vertimo konkurse, tad, tikėkimės, tai dar bus ateityje.
Vis dėlto sveikindama visus konkursantus (-es), nepabūgusius šio iš tikrųjų nelengvo teksto, norėčiau paminėti keletą vertimų: tarp kitų išsiskira Pran 2 ir Pran 15 vertimai, tad šiuos konkursantus reikėtų ypatingai pagirti ir paskatinti. Neblogi būtų ir Pran 6, Pran 3 vertimai, nors čia pasigendama sklandumo, lankstumo, norėtųsi mažiau netikslumų, etc. O Pran 14, kurio/s vertimas šiaip jau aiškiai rodo jį/ją turint literatūrinių duomenų, norėčiau palinkėti (jei jis/i ir toliau ketina versti, o tai daryti tikrai galėtų) pažaboti savo pernelyg veržlią vaizduotę (pvz., /je/...deviendrai arbre (virsiu/tapsiu medžiu) verčiama: „...ir mano esybę persmelks ore plevenanti miško dvasia“; tai jau nebe vertimas, o tiesiog interpretacija Bourbon Busset tema). Vertimas reikalauja tikslumo, ištikimybės ir pagarbos verčiamam tekstui ir jo autoriaus minčiai. Siekiant didesnės saviraiškos, matyt, tikslingiau būtų kurti pačiam/i.
Tad dar kartą norėčiau padėkoti visiems konkurso dalyviams už atliktą darbą, palinkėti ir ateityje nenuleisti rankų, toliau bandyti jėgas vertimo baruose, kuriuose šį pirmą kartą jie ganėtinai neblogai pasirodė.
_______________________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
Bru bokštas PRAN 1
Einu toliau. Nebesijaučiu pavargęs. Esu tikras, kad šis kopimas- ypatingas mano gyvenimo nuotykis, ir, pasiekęs viršūnę, pamatysiu kur kas daugiau nei gražią panoramą; pamatysiu besiskleidžiančią erdvę, kuri slypi po kasdiene erdve, ir visatą- tokią, kokia ji iš tiesų, paslaptinga ir gąsdinanti. Šis pradinis lipimas- visą gyvenimą galvojau, kad vieną dieną teks jį įgyvendinti, nesustojant pusiaukelėje. Ir štai toji diena atėjo.
Pakėlęs galvą, pamačiau gabalėlį dangaus. Aš visai nebetoli nuo viršūnės. Žingsniai vis trumpėja. Nebegaliu pastatyti pėdų greta viena kitos. Aš pačioje viršūnėje. Sienos mane supa ir prilaiko.
Staiga besisukančių laiptų nebelieka. Sienos irgi dingusios. Paskutinius dešimtį žingsnių dėlioju ore, tiesiai į dangų, į iššūkį. Mano dešinė pėda- ant paties aukščiausio laiptelio. Apačioje manęs laukia žalias, ūkanose paskendęs kaimas. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Stebiu tik mažą kvadratėlį, kuris mane pasiims. Nebegaliu ilgai išlaikyti pusiausvyros šitame viename žingsnyje. Turiu šokti arba lipti atgal. Pernelyg daug sudėjau į ši lipimą- atgal leistis nebegaliu. Liksiu viršuje ir tapsiu medžiu.
_______________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 2
Brū bokštas
Lipu toliau. Nuovargis jau praėjo. Esu įsitikinęs, kad šis kopimas yra mano gyvenimo misija ir kad ją atlikęs išvysiu daug daugiau nei vien gražią panoramą: pamatysiu kasdienę erdvę savyje talpinančią, visą savo esmę atskleidžiančią didžiąją erdvę – Visatą, paslaptingą ir bauginančią. Apie šį įšventinimui prilygstantį kopimą galvojau visą savo gyvenimą, žinodamas, jog vieną dieną privalėsiu jį nedvejodamas atlikti. Ir štai išmušė toji valanda.
Kilstelėjęs galvą pastebiu dangaus kraštą. Esu nebetoli tikslo. Laipteliai darosi vis siauresni. Greit nebeįstengiu pastatyti vienos kojos greta kitos. Esu viršūnėje. Mane supa ir prilaiko sienos.
Staiga sraigtiniai laiptai baigiasi. Sienų taip pat nebėra. Dešimt paskutinių laiptelių laisvi, vedantys dangaus link, tarsi iššūkis. Mano dešinioji pėda ant aukščiausiojo laiptelio. Apačioje manęs laukia žalias ir padūmavęs laukas. Nežvelgiu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką – žvelgiu į mane priglausiantį kvadratėlį. Stovėdamas ant šio laiptelio neilgai įstengsiu išlaikyti pusiausvyrą – privalau arba šokti, arba lipti žemyn. Perdaug vilčių sudėjau į šį kopimą kad lipčiau žemyn – liksiu viršuje ir pavirsiu medžiu.
________________________________________________________
Iš: Bourbon Busset. Brū bokštas. PRAN 3
Lipu toliau. Nebejaučiu nuovargio. Dabar jau esu tikra, kad šitas kopimas yra didysis mano gyvenimo reikalas ir kad pakilusi į patį viršų pamatysiu iš ten daug daugiau, negu nuostabią panoramą; matysiu, kaip išsiskleidžia ta erdvė, ant kurios laikosi erdvė kasdienė, visatą – tokią, kokia ji yra, mįslingą ir bauginančią. Visą gyvenimą maniau, kad vieną dieną man teks nepabūgus įveikti šitą įšventinamąjį kopimą. Ir štai išmušė ta valanda.
Pakėlus galvą pamačiau gabalą dangaus. Tikslas jau čia pat. Belipant laiptai siaurėja. Jau nebegali ant vieno padėti abiejų pėdų greta. Esu ant keteros. Sienos suspaudžia iš šonų ir palaiko mane.
Staiga įviji laiptai baigiasi. Sienos irgi dingo. Paskutinis tuzinas laiptų yra atvirame ore, mestas į dangų tarsi iššūkis. Užkeliu dešinę koją ant aukščiausio laiptelio. Apačioje manęs laukia žalias ir ūkanotas kraštovaizdis. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Žvelgiu tik į mažą kvadratėlį, kuris mane priims. Negalėsiu ilgai išlaikyti pusiausvyrą ant šito laiptelio. Teks nušokti arba nulipti. Per daug vilties buvau įdėjusi į šį kopimą, kad dabar tiesiog nulipčiau. Liksiu viršuje ir pavirsiu medžiu.
_______________________________________________________
Kelionė į Brù PRAN 4
Einu toliau. Nebejaučiu nuovargio. Dabar esu tikras, kad šis kopimas yra mano gyvenimo didysis nuotykis ir kad įveikęs šią užduotį, pamatysiu daugiau nei vien tik panoramą, pamatysiu atsiveriančią erdvę, kuri yra už kasdienės erdvės, ir visatą, kuri yra paslaptinga ir gąsdinančiai nuostabi. Visą gyvenimą žinojau, kad vieną dieną turėsiu įveikti šią įkalnę. Štai ir atėjo ta valanda.
Pakėlęs galvą, pamačiau dangų. Esu jau visai netoli tikslo. Vis arčiau ir arčiau. Laiptai siaurėja ir jau nebegaliu ant vieno laiptelio užlipti abiem pėdom. Kai atsiduriu viršūnėje, aplink mane atsiranda siena, negaliu pajudėti.
Tik staiga spiraliniai laiptai baigiasi. Sienos taip pat išnyksta. Dešimt paskutinių laiptelių pakibę ore. Juos įveikti - tikras iššūkis. Mano dešinioji pėda yra ant paties aukščiausio laiptelio. Apačioje manęs laukia žalias ir ūkanose paskendęs kaimas. Nematau nei jūros, nei debesų, nei miško. Matau mažą kvadratą, kuris mane įtrauks. Ant šio laiptelio nebegaliu išlaikyti pusiausvyros. Man reikia šokti arba lipti žemyn. Tiek daug vilties įdėjau į šį kopimą. Negaliu lipti žemyn. Pasiliksiu viršuje ir pavirsiu į medį.
_______________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 5
Brou bokštas
Aš kopiu toliau. Nebejaučiu nuovargio. Dabar esu tikras, kad šis kopimas yra svarbus įvykis mano gyvenime. Pagaliau aš matysiu daugiau negu gražią panoramą, matysiu erdves, esančias virš kasdienybės, matysiu pasaulį tokį, koks jis yra – paslaptingą ir baisų.
Visą gyvenimą maniau, kad šį lipimą į viršų įšventinimui turiu atlikti iki galo. Pagaliau išmušė ši valanda.
Pakėlęs galvą aš pamačiau dangaus gelmę. Tikslas jau netoli. Laiptai tampa vis siauresni. Nebegaliu padėti kojos viena šalia kitos. Esu ant kraigo. Sienos mane spaudžia ir tuo pačiu laiko.
Netikėtai sraigtiniai laiptai baigiasi. Sienos taip pat dingsta. Paskutiniai dešimt laiptelių atrodo kabantys ore, tarsi iššūkis mesti į dangų. Mano dešinė koja yra ant aukščiausio laiptelio. Žemai matau manęs laukiantį žalią ir rūke paskendusį kaimą. Aš nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Žiūriu į mažą laiptų aikštelę kuri mane pasitiks. Nebegaliu daugiau išlaikyti pusiausvyros ant šio laiptelio. Turiu nušokti arba nulipti žemyn. Kopiant į viršų per daug tikėjausi iš nusileidimo žemyn. Aš liksiu viršuje ir tapsiu medžiu.
_______________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 6
Brou bokštas
Einu toliau. Jau nebejaučiu nuovargio. Esu įsitikinęs, kad šis kopimas yra svarbus įvykis mano gyvenime ir kad pasiekęs viršūnę aš pamatysiu daugiau nei gražią panoramą, pamatysiu besidriekiančią erdvę, kuri atskleidžia kasdienybę, pasaulį tokį, koks jis yra – paslaptingą ir pavojingą. Visą gyvenimą maniau, kad vieną dieną turėsiu įveikti šią įšventinimo įkalnę, neprarasdamas jėgų. Ir štai, ši valanda atėjo.
Pakėlęs galvą aš pamačiau dangaus kraštelį. Aš jau netoli tikslo. Laipteliai vis siaurėja ir siaurėja. Jau nebegaliu padėti kojų, viena šalia kitos. Esu pačioje viršūnėje. Sienos mane apsupa ir laiko.
Staiga sraigtiniai laiptai baigiasi. Sienos taip pat dingo. Dešimt paskutinių laiptelių kybo ore, mesti į dangų lyg iššūkis. Mano dešinė koja – ant aukščiausio laiptelio. Apačioje manęs laukia žalias ir miglotas kaimas. Nematau nei jūros, nei debesų, nei miško. Matau tik maža plotelį, kuris mane priglaus. Nebegaliu išlaikyti pusiausvyros ant šio laiptelio. Privalau šokti arba lipti žemyn. Kopdamas čia, įdėjau per daug vilčių, kad vėl nulipčiau žemyn. Liksiu viršuje ir pavirsiu medžiu.
________________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 7
Bru bokštas
Aš kopiu toliau. Nebejaučiu nuovargio. Dabar tikiu, kad šis žygis aukštyn yra didysis mano gyvenimo įvykis ir kad užlipęs į viršų išvysiu žymiai daugiau nei gražią panoramą – išvysiu bekraštę virš kasdienybės plytinčią erdvę, tokį pasaulį, koks jis ir yra – paslaptingą ir gąsdinantį. Šis kopimas – išbandymas, pagalvojau, visas mano gyvenimas, ir vieną dieną be baimės turėsiu stoti jo akistaton. Šit ir atėjo valanda.
Užvertęs galvą pamačiau gabalėlį dangaus. Tikslas nebetoli. Laiptų pakopos vis siaurėja ir siaurėja. Vienos kojos nebegaliu pastatyti šalia kitos. Stoviu ant kraigo. Mane supa ir laiko sienos.
Staiga sraigtiniai laiptai baigiasi. Sienos taip pat išnyko. Dešimt paskutiniųjų pakopų, mestų į dangų tarsi iššūkis, pakimba ore. Dešiniąja koja stoviu ant aukščiausio laiptelio. Apačioje manęs laukia žalia ir ūkanota lyguma. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į girią. Žiūriu į kvadratėlį, priimsiantį mane. Ant šio laiptelio neilgai išlaikysiu pusiausvyrą. Turiu šokti arba lipti žemyn. Per daug tikėjausi iš šio žygio – nulipsiu. Aš liksiu viršuje ir pavirsiu medžiu.
_________________________________________________________
Brū pilies bokštas PRAN 8
Nepaliauju žingsniuoti. Nebejaučiu nuovargio. Dabar esu tikras, kad šis kilimas aukštyn yra didysis mano gyvenimo rūpestis ir kad pasiekęs viršūnę, pamatysiu žymiai daugiau nei gražią panoramą, išvysiu išsiskleidžiant erdvę, kuri apgobia kasdienines erdves, pasaulį tokį, koks jis yra – paslaptingą ir grėslų. Šis įvadinis lipimas, galvojau, visą savo gyvenimą, kad vieną dieną teks jį užbaigt nepavargstant. Štai ir atėjo ta valanda.
Kilstelėdamas galvą pastebėjau dangaus kraštelį. Esu netoli tikslo. Laiptai tampa vis siauresni ir siauresni. Nebegaliu pastatyti dviejų pėdų viena šalia kitos. Esu ant stogo šelmens. Sienos mane spaudžia ir mane prilaiko.
Ūmai sraigtiniai laiptai baigiasi. Sienos taip pat išnyko. Dešimtis paskutinių laiptelių guli atviroje erdvėje, pametėti į dangų tarytum iššūkis. Mano dešinioji pėda jau ant aukščiausiojo laiptelio. Apačioje, žalias ir ūkanotas laukas manęs lūkuriuoja. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Žvelgiu į mažą kvadratėlį, kuris mane priims. Negaliu ant šito laiptelio ilgai išlaikyti pusiausvyros. Privalau nušokti arba lipti atgal. Sudėjau per daug vilčių į šį pakilimą, kad grįžčiau. Liksiu viršuj ir tapsiu medžiu.
________________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 9
Brou bokštas
Einu toliau. Nebejaučiu nuovargio. Dabar aš esu tikras, kad šis kopimas yra lemtingas mano gyvenime, ir kad pasiekęs tikslą, aš matysiu gerokai daugiau nei gražią panoramą, aš matysiu išsiskleidžiant erdves, kurios palaiko kasdienybės erdvę, pasaulį, tokį, koks jis yra, mistišką ir grėsmingą. Šį žygį dvasios išbandymui - aš galvojau visą mano gyvenimą - jį vieną dieną man reikės atlikti, nepasiduodant silpnumui. Atėjo tam laikas.
Pakeldamas galvą, pastebėjau dangaus kraštą. Nuo tikslo aš netoli. Žingsniai tampa vis siauresni. Aš negaliu dėti pėdų viena prie kitos. Aš viršūnėje. Sienos mane spaudžia ir laiko.
Akimirksniu kalnų vijos baigiasi. Išnyko ir sienos. Paskutiniai dešimt žingsnių laisvame ore, tarsi iššūkis, mestas dangui. Dešine žengiu paskutinį žingsnį aukštyn. Apačioje manęs laukia žalias ir ūkanotas kaimas. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Aš žiūriu į kertelę, kuri mane priglaus. Žengęs šį žingsnį, ilgai išlaikyti pusiausvyros negaliu. Man reikia kilti arba leistis. Aš per daug vilties įdėjau į šį kopimą, jog galėčiau leistis. Liksiu aukštai ir tapsiu medžiu.
________________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 10
Brou bokštas
Einu toliau. Nuovargio nebejaučiu. Dabar aš įsitikinęs – šis kopimas labai daug reikš mano gyvenime; pasiekęs viršų stebėsiu ne tik gražią panoramą – man atsivers erdvė, kuri yra mūsų kasdienybės pagrindas, ir visata tokia, kokia ji iš tikrųjų – paslaptinga ir didžiulė. Visą gyvenimą maniau, kad vieną dieną šį savo pirmąjį kopimą privalėsiu įveikti nesuklupęs. Pagaliau išaušo ta diena.
Pakėlęs galvą išvydau lopinėlį dangaus. Tikslas ranka pasiekiamas. Mano žingsniai siaurėja. Negaliu statyti kojų viena greta kitos. Aš viršuje. Sienos mane supa, remiuosi į jas.
Staiga sraigtiniai laiptai baigiasi. Sienos dingo taip pat. Paskutinieji mano dešimt žingsnių lauke, jie kyla dangaus link tarytum iššūkis. Mano dešinė koja pakilusi aukščiausiai. Apačioje manęs laukia žalsvas rūko apgaubtas kaimelis. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Žiūriu į mažą skverelį, kuris mane priglaus. Negaliu ilgai išlaikyti pusiausvyros šitaip eidamas. Turiu nušokti arba grįžti. Iš visų jėgų stengiausi pasiekti viršūnę – tikrai negrįšiu. Liksiu viršuje ir tapsiu medžiu.
________________________________________________________
Brou bokštas PRAN 11
Aš vis einu. Nebejaučiu nuovargio. Dabar esu tikras, kad šis kilimas aukštyn yra mano gyvenimo didžiausias darbas, ir, kad, pasiekus viršūnę, aš pamatysiu daugiau, nei gražią panoramą, pamatysiu besiskleidžiančią erdvę, nuo kurios priklauso kasdienybė ir visas pasaulis, toks, koks jis yra, paslaptingas ir baugus. Visą savo gyvenimą galvojau apie šį pakylėjantį kopimą į kalną, apie dieną, kai turėsiu nesuklupdamas tai įgyvendinti. Atėjo laikas.
Pakėlęs galvą, aš pamačiau dangaus kraštelį. Esu netoli tikslo. Laiptai vis labiau siaurėja. Negaliu pastatyti abiejų kojų vienos šalia kitos. Esu ant kalno keteros. Sienos mane spaudžia ir prilaiko.
Staiga besisukantys laiptai baigiasi. Sienos išnyksta. Paskutiniai dešimt laiptelių kybo ore, jie kyla į viršų tarsi iššūkis. Mano dešinė koja pastatyta ant pačio aukščiausio laiptelio. Apačioje manęs laukia žaliuojantis ir ūkanotas kaimas. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Žiūriu į mažytį kvadratėlį, kuris mane priims. Negaliu ilgai išlaikyti pusiausvyros ant šio laiptelio. Turiu šokti arba nusileisti. Per daug vilčių sudėjau į šį kopimą aukštyn, kad nusileisčiau. Aš liksiu viršuje ir virsiu medžiu.
_________________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 12
Bru bokštas
Lipu aukštyn. Nebejaučiu nuovargio. Esu tikras, kad šis kopimas aukštyn yra didysis mano gyvenimo nuotykis ir kad pasiekęs viršūnę, pamatysiu daug daugiau nei gražią panoramą. Aš išvysiu atsiveriančią visatą, kuri užkloja kasdieninę erdvę, regėsiu paslaptingą ir nuostabią visatą - tokią, kokia ji yra. Visą laiką galvojau apie tai, kaip man reikės pirmą kartą užkopti nejaučiant nuovargio. Štai ir prisiartino lauktoji valanda.
Pakėlęs galvą, pamačiau dangaus lopinį. Esu nebetoli tikslo. Laiptai vis labiau ir labiau siaurėja. Nebegaliu atsistoti abiem kojomis taip, kad jos būtų greta viena kitos. Aš esu viršuje. Sienos mane spaudžia ir kartu prilaiko.
Ūmai sraigtiniai laiptai baigiasi. Sienos taip pat pradingo. Paskutiniai dešimt laiptelių yra laisvi, nusviesti į dangų tarsi iššūkis. Dešine koja stoviu ant paties aukščiausio laiptelio. Apačioje manęs laukia žalia ir ūkanota lyguma. Aš nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Aš žvelgiu į mažą laiptų aikštelę, kuri tuoj priglaus mane. Nebegaliu ilgiau išsilaikyti ant šio laiptelio. Turiu šokti arba leistis žemyn. Daug labiau troškau užlipti, nei nusileisti. Verčiau pasiliksiu aukštai ir pavirsiu medžiu.
__________________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 13
Brou bokštas
Aš einu toliau. Nebejaučiu nuovargio. Dabar esu tikras, kad šis kopimas yra didysis mano gyvenimo darbas, kad, pasiekęs kraigą, išvysiu daug daugiau nei gražią panoramą, matysiu atsiveriančią erdvę, kuri palaiko kasdienybę, visatą tokią, kokia ji yra – paslaptingą ir bauginančią. Šis kopimas įšventinantis, visą gyvenimą žinojau vieną dieną privalėsiąs tai padaryti. Atėjo laikas.
Keldamas galvą pamačiau kraštą dangaus. Esu netoli tikslo. Laipteliai vis siauresni ir siauresni, negaliu vieną greta kitos pastatyti kojų. Aš ant atbrailos, sienos apglėbia mane ir laiko.
Sraigtiniai laiptai staiga baigiasi. Sienos taip pat dingo. Dešimt paskutinių laiptelių lauke, tarsi iššūkis mesti dangui. Mano dešinė koja ant aukščiausiojo. Apačioje manęs laukia žalias ūkanotas laukas. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Matau tik mane priimsiantį mažąjį kvadratą. Negaliu ilgai balansuoti ant šio laiptelio, privalau šokti arba nusileisti. Per didelės buvo mano viltys, kad nusileisčiau. Liksiu viršuje ir tapsiu medžiu.
___________________________________________________________
Burbon Busset PRAN 14
Kelionė į Bru bokštą
Nesustoju. Išnyksta nuovargis. Esu įsitikinęs, kad ši kelionė bus ypatingas potyris mano gyvenime ir užkopęs į bokšto viršų išvysiu ne šiaip gražią panoramą, jaučiu, kad prieš mano akis atsivers kasdienai neįprasti toliai ir aš atsidursiu paslaptimi ir pavojais alsuojančiame pasaulyje, tokiame, koks jis yra iš tikrųjų. Visą gyvenimą tikėjau, kad išauš diena, kuomet pasiryšiu įveikti tą kelią. Ir štai ji, lauktoji akimirka.
Pakeliu galvą - viršuje sušmėžuoja dangaus kraštelis. Esu labai arti tikslo. Kuo toliau, tuo laipteliai darosi siauresni. Vis sunkiau žengti į priekį: pakopos jau pernelyg siauros ir aš nebegaliu tvirtai remtis kojomis. Bokšto viršus čia pat. Įstringu tarp sienų, kurios mane spaudžia, bet neleidžia nukristi.
Staiga sraigtu vingiavę laiptukai pasibaigia. Nebelieka ir sienų. Paskutiniosios dešimt pakopų kyla atviroje erdvėje, regis, tiesiai į dangų ir tarsi kviečia priimti mestą iššūkį. Dešine koja remiuosi į viršutinę pakopą. Nužvelgiu apačioje manęs laukiančią žalią ūkanotą lygumą. Tačiau nei jūra, nei debesys, nei miškas nesulaiko ilgėliau mano žvilgsnio. Matau vien tik bokšto aikštelę, kurioje netrukus atsidursiu. Nepatogiai balansuoju ant paskutinio laiptelio. Privalau tuoj pat žengti į priekį arba leistis atgalios. Bet negaliu grįžti - per daug vilčių sudėta į šiąją kelionę. Liksiu tenai, viršuje ir mano esybę persmelks ore plevenanti miško dvasia.
____________________________________________________________
Bourbon Busset PRAN 15
„Brou bokštas“
Lipu toliau. Nebejaučiu nuovargio. Dabar esu tikras, kad šis kopimas yra didysis mano gyvenimo įvykis ir kad užkopęs pamatysiu kur kas daugiau nei gražią panoramą, pamatysiu atsiveriančią erdvę, kuri slypi po kasdienybės sluoksniu, tokią visatą, kokia ji iš tikrųjų yra, paslaptingą ir didžiulę. Visą gyvenimą galvojau, kad vieną dieną turėsiu nepailsdamas įveikti šį įšventinimo kopimą. Štai ir išmušė ta valanda.
Pakėlęs galvą pastebėjau gabalėlį dangaus. Mano tikslas jau netoli. Pakopos vis siaurėja. Abi pėdos nebetelpa šalia viena kitos. Esu viršūnėje. Sienos mane supa ir palaiko.
Staiga sraigtiniai laiptai baigiasi. Sienos taip pat dingsta. Dešimt paskutiniųjų laiptelių yra atvirame ore, mesti į dangų kaip iššūkis. Mano dešinioji koja jau ant pačios aukščiausios pakopos. Apačioje manęs laukia žali ūkanoti laukai. Nežiūriu nei į jūrą, nei į debesis, nei į mišką. Žiūriu į lopinėlį, kuris mane priglaus. Negaliu ilgai išlaikyti pusiausvyros ant šios pakopos. Turiu šokti arba leistis žemyn. Sudėjau per daug vilčių į šį kopimą, kad leisčiausi žemyn. Pasiliksiu viršuje ir pavirsiu medžiu.
___________________________________________________________
Burbonas Biusė PRAN 16
Bru bokštas
Žingsniuoju toliau. Nuovargio nebejaučiu. Dabar esu tikras, kad šis kopimas – mano gyvenimo didysis įvykis, ir kad užlipęs į viršų, išvysiu daug daugiau nei gražią panoramą, išvysiu besidriekiančią erdvę, kasdienės erdvės pagrindą, tokią visatą, kokia ji yra – paslaptingą ir nuostabią. Šis įšventinimo kopimas, pamaniau, visas mano gyvenimas, vieną dieną jį reikėjo atlikti ir nesuklupti. Toji valanda atėjo.
Pakėlęs galvą išvydau dangaus kraštelį. Esu netoli tikslo. Laipteliai vis siauresni ir siauresni. Nebegaliu pastatyti vienos pėdos šalia kitos. Esu ant kuoro. Mane supa ir remia sienos.
Staiga laiptų įvija baigiasi. Sienos taip pat pranyko. Paskutiniai dešimt žingsnių laisvėje, ore, sviedžiu juos lyg iššūkį dangui. Dešine koja stoviu ant aukščiausio laiptelio. Žemai manęs laukia žali ir ūkanoti laukai. Nematau nei jūros, nei debesų, nei miško. Žvelgiu į mažą aikštelę, kuri mane priglobs. Nebegaliu ilgiau išlaikyti pusiausvyros ant laiptelio. Reikia šokti arba leistis žemyn. Per daug sudėjau vilčių į šį kopimą, kad lipčiau žemyn. Liksiu viršuj ir tapsiu medžiu.