Vokiečių literatūros vertėjų susitikimas Berlyne
Vilija Gerulaitienė
„Be vertėjų pasaulinė literatūra būtų tik tuščia sąvoka. Tai, ką mąsto ir jaučia kitos tautos, sužinome iš nacionalinių literatūrų, kurios tampa mums prieinamos tik vertėjų kalbos meno ir gebėjimo interpretuoti dėka.
Nuo Goethes laikų Vokietija laikoma klasikine vertėjų šalimi. Toji tradicija tebegyvuoja, juk kas antra grožinės literatūros knyga – verstinė. Taip į savo kultūrinę aplinką ne vien įtraukiame pasaulinę patirtį. Verstinė literatūra yra ir reikšmingas ūkinis veiksnys. Skaitoma literatūra formuoja mūsų kalbos jausmą, todėl vertėjai daro didžiulę įtaką savo gimtajai kalbai. Kuo sodresnė verstinių knygų kalba ir raiškesnis jų stilius, taigi, kuo aukštesnė vertimo kultūra, tuo turtingesnė ir gyvesnė vokiečių kalba.“
Šios eilutės – iš Vokietijos literatūros vertėjų memorandumo, parengto per 1997 metų sausio mėnesį Berlyno literatūros institucijoje Literarisches Colloquium Berlin (LCB) vykusį vertėjų suvažiavimą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį įkūrus Vokietijos vertėjų fondą (kurio būstine tapo LCB), buvo padėti pagrindai teikti veiksmingą paramą vertėjams. Vertėjų fondas taip pat skiria kūrybines stipendijas vertėjams, pageidaujantiems dirbti Europos vertėjų kolegijoje Štralene.
Pastaraisiais metais LCB vyksta vis daugiau renginių vertėjams. Vokietijos vertėjai darbuojasi dirbtuvėse, nagrinėdami konkrečias teorines bei praktines vertimo problemas. Vokiečių literatūros vertėjai iš kitų šalių kviečiami ne tik įsigilinti į konkrečių tekstų vertimo klausimus specialiai jiems rengiamuose bendruose seminaruose, bet ir supažindinami su naujausiomis vokiečių literatūros tendencijomis, dalyvauja rašytojų skaitymuose ir diskusijose su literatūros kritikais.
LCB buvo įkurtas 1963 metais pietinėje Berlyno dalyje, riterių pilį primenančioje viloje, esančioje prie berlyniečių pamėgto Vanzė ežero. 1885 metais ją pastatė statybos rangovas Robert Guthmann, po jo mirties vilą išsinuomojo bankininkas Ernst Goldschmidt, Carlo Zuckmayerio giminaitis. Žymusis rašytojas, čia parašęs pjesę "Linksmasis vynuogynas", pirmasis pasinaudojo kūrybine šių namų atmosfera, taip tarsi padėdamas pamatus jų literatūrinėms tradicijoms. Po karo vilos istorija buvo labai marga: čia įsikūrė kazino, viešbutis, net karo laivyno laboratorija. Pagaliau 1960 metais ją perpirko Berlyno senatas. LCB sumanytojas profesorius Walter Höllerer, turėjęs nepaprastą talentą suburti literatūrai atsidavusias sielas, pakreipė šių namų likimą. Į dar apleistą namą diskutuoti rinkdavosi „Grupė 47“. Per 45 metus nuo LCB įkūrimo jame viešėjo ir kūrė pasaulinio garso rašytojai: John Steinbeck, John Dos Passos, Friedrich Dürrenmatt, Uwe Johnson, Umberto Eco, Pavel Kohout, Cees Noteboom, Toni Morrison.Šių metų kovo 18-24 dienomis mudvi su Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininke Jurgita Mikutyte dalyvavome didžiausiame iki šiol LCB surengtame vokiečių literatūros vertėjų susitikime-kongrese. LCB kartu su Roberto Boscho fondu (Robert Bosch Stiftung) ir Vokietijos-Rytų Europos kultūros forumu (Deutsches Kulturforum östliches Europa) pakvietė 62 vertėjus iš 33 šalių. Daugiausia vertėjų buvo iš Europos, bet atvyko kolegų ir iš Argentinos, Japonijos, JAV, Brazilijos, Kinijos bei Taivano.
Šiųmečio vertėjų kongreso programa buvo itin įtempta: trys seminarų, skaitymų, susitikimų ir diskusijų dienos su rašytojais Berlyne ir dviejų dienų išvyka į Leipcigo knygų mugę. Pirmąjį vakarą kongreso organizatorius Jürgen Jacob Becker gerą valandą kalbino vertėjus, pristatydamas juos kolegoms, pasižymintis subtiliu humoru, jis bemat sukūrė jaukią atmosferą. Kitą dieną Lothar Müller, laikraščio „Süddeutsche Zeitung“ literatūros skyriaus redaktorius, pranešime „Dabarties archyvas“ apžvelgė vokiečių literatūros raidą po 1989 metų. (Beje, būtent šio laikraščio literatūrinio priedo redaktorius Thomas Steinfeld prieš du mėnesius sukėlė dar nenuslūgusią pasipiktinimo bangą tarp Vokietijos literatūros vertėjų, vasario 2-ąją išspausdinęs straipsnį ir juos užsipuolęs, jog pastaraisiais metais į vokiečių kalbą išverčiama vis mažiau knygų. Iš tiesų, nuo 2002 metų, kai Vokietijoje įsigaliojo naujasis Autorių teisių įstatymas, vertimų sumažėjo net 30 procentų! Menki juokai. Pasirodo, kad kalti vertėjai, užmiršę savo veiklos kultūrinę misiją ir reikalaujantys deramų, išgyventi leidžiančių honorarų.)
To paties laikraščio redaktorius Ijoma Mangold supažindino su pačia naujausia Vokietijos literatūra. Vertėjams, o ypač iš tų šalių, kuriose leidyklos patiki jiems paieškoti jų šalies skaitytojus galinčių sudominti autorių, bemat kyla klausimas: ar į knygą, sukėlusią furorą Vokietijoje, bus atkreiptas dėmesys, t.y. ar ją pirks Egipte, Kroatijoje, Suomijoje arba Lietuvoje? Juolab, kad dėl įvairių priežasčių kitų šalių skaitytojai baidosi vokiečių autorių knygų. Gal dėl sunkiai išgyvendinamos nuostatos, kad vokiečių literatūra yra perdėm metafizinė ir kelia žiovulį? O gal priešingai – kad naujosios kartos rašytojai nebeatitinka šio stereotipo? Įsidėmėtina anekdotiška istorija apie vokiečių rašytoją Janą Costiną Wagnerį, kurio kriminalinis romanas, išverstas į suomių kalbą, Suomijoje sulaukė nemažo pasisekimo (ar ne todėl, kad veiksmas vyksta Suomijoje?). Kiti užsienio leidėjai susidomėjo šia knyga, klaidingai pamanę, jog jos autorius – suomis, bet jų susidomėjimas išsyk atvėso, išsiaiškinus, kad rašytojas yra vokietis.
Per tris dienas Berlyne vykusius renginius su vertėjais susitiko ir į klausimus atsakė kongreso organizatorių pakviesti rašytojai. Jie skaitė ištraukas iš naujausių savo kūrinių. Rašytoja, filosofė ir vertėja Emma Braslavsky šiemet išleido pirmąjį romaną „Aus dem Sinn“ apie staiga atmintį praradusį matematiką. Nedidelėje tremtį išgyvenusių Sudetų krašto vokiečių bendruomenėje tragikomiškai susipina praeitis ir dabartis. Naujausias jaunos, bet jau dviem literatūros premijomis įvertintos romanistės Antje Ravic Strubel psichologinis romanas „Kältere Schichten der Luft“ buvo nominuotas ir Leipcigo knygų mugės premijai. Jo veiksmas vyksta viename Švedijos kempinge. Meilė, aistra, baimė ir agresija tampa nebevaldomos – tarp fantazijos ir realybės pasiklydusių herojų likimas baigiasi mirtina tragedija. Literatūros kritikai negaili šiai rašytojai pagyrimų už precizišką ir išraiškingą rašymo stilių. Hans Joachim Schädlich, vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių prozininkų, už bekompromisę VDR režimo kritiką 1977 metais „ištremtas“ į VFR, temperamentingai ir artistiškai perskaitė ištrauką iš ką tik išleisto apsakymų rinkinio „Vorbei“. Tai trys istorijos apie poeto R. L. Stevensono, archeologo J. J. Winckelmanno ir kompozitoriaus A. Rosetti paskutiniąsias gyvenimo dienas. Jürgen Becker dažnai pristatomas kaip eksperimentinės literatūros kūrėjas. Kelis dešimečius skyręs poezijai 1999 metais jis išleido romaną „Aus der Geschichte der Trennungen“. Išgirdome ištrauką iš šio autobiografinio romano, pasakojančio apie prieštaravimų kupiną Vokietijos istoriją. Poeto ir eseisto Lutzo Seilerio eilėraščių į lietuvių kalbą jau yra išverstęs Laurynas Katkus. 2003 metais jis lankėsi Lietuvoje kaip poetinio Druskininkų rudens dalyvis. Lutz Seiler skaitė iš 2004 metais išleisto esė rinkinio „Sekmadieniais galvojau apie Dievą“. Stiprių impulsų dabartinės vokiečių literatūros raidai duoda imigrantai iš kitų šalių. Saša Stanišić su šeima atvyko į Heidelbergą, kai jam buvo keturiolika metų. 2006 m. išleistas jo romanas „Wie der Soldat das Grammofon repariert“ – vienas įspūdingiausių praėjusių metų prozos debiutų. Sherko Fatah, iš Irako emigravusio kurdo ir vokietės sūnus, gimė Rytų Berlyne. Už 2001 metais išleistą romaną „Im Grenzland“ jis pelnė literatūros premiją „Aspekte“, skiriamą už geriausią metų prozos debiutą. Wolfgang Büscher, per 83 dienas pėsčiomis nukeliavęs 2500 km iš Belyno į Maskvą, išleido vieno seniausių literatūros žanrų kūrinį – kelionių aprašymą „Berlynas–Maskva. Kelionė pėsčiomis“. Gaila, kad rašytojo kelias nesuko per Lietuvą, mat subjektyvūs kelionių įspūdžiai perteikti labai poetiškai. Pasiklausyti rašytojų Navid Kermani ir Uwe Timm vakarais vykusių skaitymų į LCB, be kongreso dalyvių, rinkosi ir literatūros mėgėjai iš miesto. Iraniečių šeimoje Zygene gimęs žurnalistas, dramaturgas, režisierius, literatūros kritikas ir mokslininkas, rašantis filosofinėmis bei religinėmis temomis, Kermani susirinkusią publiką supažindino su savo pirmuoju romanu „Kurzmitteilung“, kurio temą – artimo žmogaus netektį – nagrinėjo ir ankstesnėje savo kūryboje. Berlyniečiai plūste plūdo susitikti su mėgiamu rašytoju Uwe Timm ir pasiklaudyti jo skaitomų romanų „Morenga“ (1978) ir „Am Beispiel meines Bruders“ (2003) ištraukų.
Leipcigo knygų mugės premijos, įsteigtos prieš trejetą metų, laureato Ingo Schulze skaitymų vakaras Knygų namuose buvo vienas iš daugybės mugės renginių. Nors jo knygos įvairių šalių skaitytojams prieinamos jau 27 kalbomis, rašytojas nudžiugo, išgirdęs, kad naujausia jo knyga „Handy. Dreizehn Geschichten in alter Manier“ susidomėta Lietuvoje, ir čia pat kuo nuoširdžiausiai nustebo susivokęs, jog jo kūriniai į lietuvių kalbą iki šiol dar neišversti. Naujausios knygos pasakojimo tonas lakoniškas, bet iš jo kylantis komiškumas kontrastuoja su žmonių būties tragizmu.
Šiais globalizacijos ir visuotinio tautų kraustymosi laikais įvairių kultūros sričių teoretikai nerimsta svarstydami, kiek tautiškos dvasios likę kiekvienoje nacionalinėje kultūroje. Ne išimtis ir vokiečiai.
Kultūrinių šalies aktualijų dvasią visiškai atitiko klausimas „Kuo vokiška vokiečių literatūra“,iškeltas LCB Leipcigo mugėje per Navido Kermanio diskusiją su vokiečių literatūros vertėjais. Makedonietė kolegė Zorica Simovska patikslino klausimo formuluotę, nes jos manymu, derėtų kalbėti apie vokiečių kalba parašytą literatūrą. Juk iš tiesų, ar galime įsivaizduoti vokiečių literatūrą be Franzo Kafkos, žydo, rašiusio Prahoje? Šiuolaikiniai Vokietijos rašytojai iranietis Navid Kermani, serbas Saša Stanišić, kurdas Sherko Fatah, netgi vengrė Theresia Mora neretai pateikiami specifiniu rakursu kaip migrantų literatūros atstovai, bet niekur nedingsi – jie taip pat kuria nūdienę vokiečių literatūrą. Kita vertus, kai leidyklos arba vertėjai renkasi knygas savo šalies skaitytojams, būtent nacionalinė specifika ir pakiša koją. Tarkim, vokiečiai leipsta iš malonumo, skaitydami Wolfgangą Herrndorfą, vadinamosios „Golfo kartos“ atstovą, kuris savitai pateikia visuomenės gyvenimo aktualijas, įpindamas Vokietijos visuomenėje sklandančių paskalų. Tik bėda, kad lietuvių skaitytojai veikiausiai net nesusigaudytų, apie ką jis rašo. Mes turime savąjį Juozą Erlicką ir į jokį poną Herrndorfą jo neiškeisime! Deja, ir neišversime taip, kad suprastų bent artimiausi kaimynai.
Leipcigo knygų mugėje LCB surengė dar vieną vokiečių literatūros vertėjų diskusiją, pavadintą pagal nepaprasto pasisekimo Vokietijoje sulaukusį Danielio Kehlmanno romaną „Pasaulio matavimas“ („Die Vermessung der Welt“). Pagrindinis diskusijos klausimas: kokių vokiečių autorių, kokių kūrinių pageidauja užsienio skaitytojai? Iš italų kolegos sužinojome, kad Italijoje net dviem premijomis buvo apdovanotas Uwe Timm. O čekų vertėjas Tomas Dimter įgėlė inertiškai skaitytojų publikai: kad ir kokias prastas knygas parašytų Günter Grass, Čekijoje jas vis tiek visi pirks.
Kolegos vertėjai vokiečiai atskirame renginyje pasakojo apie 2006 metų rudenį tame pačiame LCB surengtą konferenciją „Žvilgsnis į kaimyno daržą“, skirtą pasidalinti patirtimi ir žiniomis apie vertėjų situaciją Vidurio ir Rytų Europoje: apie vertėjų organizacijas, jų veiklą, tobulinimosi galimybes, honorarus ir panašiai. Praktiniai vertėjų gyvenimo klausimai pasirodė aktualūs ir kitų šalių kolegoms, pavyzdžiui, išryškėjo, kad arabiškose šalyse knygos neredaguojamos. Jurgita Mikutytė buvo pakviesta papasakoti apie Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos neseniai pirmąkart surengtą ir sėkmės sulaukusią Antipremijos akciją. Kolegos dar ilgai aptarinėjo tiek pačią Antipremijos idėją, tiek vertimo kokybės klausimą. Taip pat sužinojome, kad daugelio šalių vertėjai gali tik pasvajoti apie honorarus, mokamus už knygų panaudą bibliotekose.
LCB buvome supažindinti su nauju vokiečių literatūros vertėjų forumu internete www.uebersetzercolloquium.de, kuriame kviečiami registruotis visų šalių vokiečių literatūros vertėjai. Čia jie sulauks kolegų patarimo ir galės vieni su kitais diskutuoti.
LCB vertėjų kongreso rengėjams vos per kelias dienas pavyko jo dalyviams pateikti įvairiapusę naujausių vokiečių literatūros krypčių ir aktualiausių problemų panoramą. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos skaitytojai vis daugiau domėsis šiuolaikinių vokiečių rašytojų kūriniais ir su malonumu skaitys jų vertimus.
Vokiečių literatūros vertėjų kongreso dalyviai
Kongreso organizatorius Jürgen Jacob Becker (vidury) pažindina vertėjus vienus su kitais
Publikuota: Literatūra ir menas 2007-04-27
