30 pasaulinis IBBY kongresas 2006 09 20 – 24 Kinijoje (Makau)

Jonė Ramunytė

IBBY organizacija – tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija, vienijanti “viso pasaulio žmones, kurių tikslas – suvesti draugėn vaikus ir knygas“, savo gretose subūrusi rašytojus, knygų dailininkus, vertėjus, literatūros tyrinėtojus, bibliotekininkus etc. Draugijos skyriai yra daugelyje pasaulio šalių, vienas jų – Lietuvos IBBY skyrius, kuriam vadovauja literatūrologas Kęstutis Urba. Vienas šios asociacijos tikslų ar, kaip įvardinta oficialiuose dokumentuose, „misijų“ – skatinti kokybiškų knygų vaikams ir jaunimui leidybą, supažindinti jaunąjį skaitytoją su geriausiais viso pasaulio autorių kūriniais vaikams. Kas dveji metai asociacija rengia pasaulinius kongresus, kurie vyksta įvairiose pasaulio šalyse – taip stengiamasi į šią veiklą įtraukti ir aprėpti visus pasaulio žemynus bei jų gyventojus. Šiemetinis, jau 30-asis IBBY kongresas vyko Kinijoje, egzotiškoje Makau provincijoje, dar ne taip seniai priklausiusioje Portugalijai ir tik 1999-aisiais, pasibaigus ilgalaikei daugiau nei 100 metų nuomai, sugrąžintoje Kinijai.
Į šį kongresą vykusi Lietuvos delegacija buvo palyginti gausi: be IBBY Lietuvos skyriaus pirmininko Kęstučio Urbos, skyriaus valdybos narės bibliotekininkės Romos Kišūnaitės, leidyklos „Nieko rimto“ vadovų – Arvydo Vereckio ir Sigutės Ach, literatūros tyrinėtojos Loretos Jakonytės, dalyvavome ir mes, vertėjos Rūta Jonynaitė ir Jonė Ramunytė. Šiais metais į tradicinį IBBY Garbės sąrašą, į kurį įtraukiami ir diplomais apdovanojami geriausių neseniai išleistų vaikų ir jaunimo knygų autoriai, dailininkai ir vertėjai, greta mūsiškių V.V. Landsbergio ir Sigutės Ach (knygos autoriai) bei dailininkės Sigutės Chlebinskaitės pateko ir vertėjas, LLVS narys Virgilijus Čepliejus už Louis Sachar knygos „Duobės“ vertimą (leidykla „Alma littera“). Jis gražiai papildė mūsų šalies vaikų literatūros „garbės vertėjų“ sąrašą, į kurį jau įtraukti vertėjai Eugenija Stravinskienė ir Teodoras Četrauskas. Garbės sąrašo diplomai teikiami vieną pirmųjų kongreso dienų, renginys labai iškilmingas, nors gana oficialaus pobūdžio, kaip, beje, ir nemažai kongreso metu vykusių renginių, bet, matyt, tokiame dideliame tarptautiniame kongrese tai neišvengiama. Deja, pagerbtasis vertėjas į kongresą neatvyko, tad mums beliko tyliai pasidžiaugti Lietuvos vertėjų pasiekimais, kai skelbiant apdovanojamuosius dideliame ekrane sušvito Virgilijaus verstos knygos viršelis. Beje, vienoje salių veikė nemaža ir itin įdomi Garbės sąrašo knygų ekspozicija, kurioje minėtąsias knygas buvo galima išvysti „gyvas“, pavartyti, įvertinti, pasisemti naujų minčių. Ši paroda paprastai būdavo apgulta ne tik kavos pertraukėlių, bet netgi renginių ar seminarų metu, ir mudvi su Rūta čia drauge su mūsų delegacijos atstovais subrandinome ne vieną ateities leidybos, vertimų idėją: ji – vokiečių, austrų, šveicarų, aš – frankofonų autorių baruose, juolab kad ekspoziciją lydėjo labai išsamus ir dailus katalogas, kuriame buvo galima artimiau susipažinti su diplomuotų knygų turiniu, problematika, autoriumi, dailininku ar vertėju. Beje, į kongreso pabaigą minėtoji V. Čepliejaus versta knyga dingo kaip į vandenį, tad, tikėkimės, tai liudija, kad ji kažkam pasirodė itin įdomi.
Greta oficialiųjų renginių, greta gausių egzotinių ir kartais stulbinančių savo mastais ir užmojais vaišių vyko ir labiau praktinio pobūdžio renginiai: seminarai ir atviri debatai. Temų iš tiesų buvo gausu, tad buvo iš ko pasirinkti tas, kurios ypatingai domino. Turbūt neatsitiktinai dominavo tokios temos kaip „Vaikų literatūra ir etika“, „Vaikų laisvė ir erdvė“, „Vaikų literatūra ir idealus pasaulis“, „Vaikų knygos ir multimedijų era“. Kongrese stengtasi aptarti, kaip knyga gali padėti vaikui susivokti sudėtingame šių dienų pasaulyje, nedailindama jo, nepiešdama pernelyg šviesiomis spalvomis, o kalbėdama sąžiningai, bet patraukliai. Ištisa popietė buvo skirta seminarui „Apmąstymai apie Hario Poterio reiškinį“, buvo labai įdomu išklausyti įvairiausių pasaulio šalių (Kinijos, Turkijos, Indijos etc.) atstovų pasisakymus ir nuomonę apie šią „kultinę“ mūsų dienų paauglių knygą, iš tiesų tapusią pasauliniu „reiškiniu“. Ypač įdomus buvo vengrų rašytojo (beje, taip pat patekusio į Garbės sąrašą) Pálo Békéso pranešimas „Ar yra gyvenimas po Hario Poterio?“, kurio vien pavadinimas pakankamai iškalbingas, o paties pranešimo būta iš tiesų šmaikštaus ir teikiančio peno pamąstymams – jis, regis, planuojamas publikuoti IBBY Lietuvos skyriaus leidžiamame žurnale „Rubinaitis“. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, lyg kongreso temos būtų skirtos veikiau literatūros tyrinėtojams, tačiau juk ir patiems knygos kūrėjams – taip pat ir vertėjams – rūpi, kokia knyga pasiekia šiandieninį jaunąjį skaitytoją ir ko jį moko/turėtų mokyti. Šia prasme buvo labai įdomus pačių jaunųjų skaitytojų – vaikų forumas, kuriame vaikai ne tik iš įvairių Kinijos provincijų, iš Honkongo, iš Makau, bet ir iš Indijos, iš JAV dalijosi įspūdžiais, patirtais skaitant.
Gaila, kad atskirų „profesinių grupių“ – autorių, vertėjų, leidėjų, knygos dailininkų – susibūrimui tebuvo skirta paskutinė kongreso dienos popietė prieš iškilmingą uždarymą, taigi laiko profesinėms diskusijoms ir pasikeitimui nuomonėmis ne per daugiausia – bemaž tik vienas kitam prisistatyti, paviršutiniškai susipažinti, trumpai apibūdinti savo veiklą, slystelėti problemomis – ir tiek, tačiau jau ir tai buvo pakankamai įdomu ir naudinga. Taigi kitam kongresui, 2008 m. vyksiančiam Kopenhagoje ir maloniai kviečiančiam teikti mintis ir pasiūlymus, – kaip atrodo iš danų pateiktos programos, jis turėtų būti mažiau oficialus, daugiau praktinis (kas, beje, nestebina, žinant, kad Danija nuo seno garsėja visuomenės švietimo ir ugdymo – nuo pačių mažiausiųjų iki „trečiojo amžiaus“ atstovų – tradicijomis ir plačiais užmojais), ketiname siūlyti šiuos profesinių grupių susibūrimus rengti ne paskutiniąją, o vieną iš pirmųjų dienų, kad skirtingo profilio vaikų knygos kūrėjai turėtų laiko arčiau susipažinti ir pabendrauti, nes gausioje kongreso dalyvių (apie 500 žmonių) minioje ne taip greitai „išlukštensi saviškius“ – nors, kaip minėjau, itin įdomu ir naudinga buvo pabendrauti ir su kitų šalių leidėjais, literatūros tyrinėtojais, bibliotekininkais – t.y. žmonėmis, gerai susipažinusiems su savo šalių jaunimo knygų rinka, jaunimo pomėgiais, interesais ir t.t. Ir, žinoma, didžiausias pagyvėjimas, kalbos, keitimasis nuomonėmis įsisiūbuodavo per kavos pertraukėles, dalyviams laisvai vaikštinėjant po erdvų vestibiulį su kavos puodeliu rankoje, susiburiant į grupeles ir gyvai diskutuojant, ar netgi būnant „prisegtiems“ lėktuvo krėsluose gausių skrydžių metu – Kinija labai didelė šalis, ir skrydžių būta iš tiesų nemažai. Ir turbūt vis dėlto drįsčiau teigti, kad bendravimas su tomis dviem įstabiomis esybėmis – vaiku ir knyga – suteikia žmogui kažkokį ypatingą atspalvį – bent man jau seniai neteko matyti aplink tiek giedrių, šiltų ir nuoširdžių veidų: tiedu žodžiai, „vaikas“ ir „knyga“, tarsi burtų lazdelės mostelėjimas atveria duris bendroms temoms, bendram požiūriui, taigi sielų bendrystei. Manau, toks žmogiškasis bendravimo faktorius toli gražu nėra paskutinės svarbos dalykas tokiuose sambūriuose.
Tiek Rūta Jonynaitė, tiek aš sukaupėme ištisą naujų vardų, naujų sumanymų ir planų bagažą. Apie naujausius austrų leidinius vaikams ir jaunimui Rūta Jonynaitė sužinojo tiesiogiai iš Austrijos delegacijos narių lūpų, o knygų ekspozicijos salėje čia pat mezgėsi nauji planai su leidyklos „Nieko rimto“ vadovais, juolab peržiūrėjus H.K. Anderseno medalio – pagrindinio IBBY metų apdovanojimo – laimėtojo, vokiečio paveikslų knygų autoriaus ir dailininko Wolfo Erlbrucho, ekspoziciją. O pagrindiniu H. K. Anderseno rašytojo medaliu buvo apdovanota Naujosios Zelandijos rašytoja Margaret Mahy, kurios knygos tikrai turėtų atkreipti Lietuvos leidėjų dėmesį. Mane ypatingai džiugino bendravimas su Kanados leidybos atstovėmis, nes seniai planuoju pristatyti mūsų jaunajam skaitytojui frankofoninę šios dvikalbės šalies literatūrą – pavyko sužinoti daug naujų vardų, daugiau apie žinomus – kanadietės delegatės labai sėkmingai atstovavo man prancūziškąją Kanados dalį. Dabartinę prancūzų vaikų/jaunimo literatūrą, Prancūzijoje populiariausius autorius ne mažiau įdomiai aptarėme su prancūzų vaikų literatūros tyrinėtoja Isabele Nieres-Chevrel, tarptautinės žiuri komisijos, skiriančios H.K. Anderseno medalį, nare. Tačiau be „savų“ kalbų literatūros drauge su K. Urba subrandinome minčių ir apie kitų šalių literatūros vertimus – taip, pavyzdžiui, buvo „atrasta“ slovakų autoriaus knygelė, kurią pasišovė leisti leidykla „Nieko rimto“ ir kurios vertimo klausimą aptarėme – nors aktyvių vertėjų iš slovakų kalbos lyg ir neturime, tačiau vertėjai iš lenkų, rusų kalbų turbūt nesunkiai galėtų pamėginti „persikvalifikuoti“. (Regis, vertėja Irena Aleksaitė jau sėkmingai ėmėsi šio projekto.) Tai tik vienas pavyzdžių, jų būta ir daugiau.
Be abejo, greta visų tų spalvingų ir naudingų renginių neišdildomą įspūdį paliko iki šiol tokios mįslingos ir tolimos šalies vaizdai, miestai, žmonės, papročiai, gausios šventyklos bei kultūros paminklai. O Pekinas, kad ir kaip keista, netikėtai pasitiko mus didžiojoje Tiananmenio aikštėje greta raudonų Kinijos vėliavų plevėsuojančiomis lietuviškomis trispalvėmis – taip Kinijos sostinė ruošėsi Lietuvos prezidento V. Adamkaus vizitui – pirmasis įspūdis mums buvo iš tiesų
sukrečiantis...
Ketvertą dienų trukęs kongresas savo intensyvumu ir įspūdžių gausa prilygo kokiam ketvertui ramaus kasdienio gyvenimo ir darbo savaičių. Tad dabar, jau atėjus toms kasdienio darbo savaitėms, belieka sėsti už stalo ir stengtis įgyvendinti IBBY kongrese Kinijoje susikaupusias idėjas.