Lemtis, arba atsukta nugara

Nielso Fredriko Dahlio romano „Tėvo lemtis“ vertimo recenzija
 

Džiugu, kad verčiamos ir leidžiamos tokios knygos kaip Nielso Fredriko Dahlio „Tėvo lemtis“ (norv. Fars rygg, „Tėvo nugara“). Šis Norvegijoje 2023 m. pasirodęs romanas sulaukė puikių atsiliepimų, o 2024 m. buvo įvertintas Šiaurės Tarybos literatūros premija. Lietuvoje 2026 m. jį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš norvegų kalbos išvertė Alvyda Gaivenienė, redagavo Ilona Čiužauskaitė.

Retrospektyviame pasakojime jautriai ir įtaigiai plėtojamos universalios temos: vienatvės, tarpusavio ryšio, tėvystės, paliktumo, vaidmens griūvančiame pasaulyje. Kai kurie romano pasažai savo atmosfera ir tematika (vaiko gyvenime nedalyvavę tėvai, ilgesys, grįžimas į praeitį) gali priminti Larso Myttingo „Plauk su skęstančiais“, o fragmentišku pasakojimu – kitos garsios norvegų rašytojos, Linn Ullmann, romanus. (Ji, beje, yra Dahlio žmona, jai knygos gale skirta labai graži padėka.)

Originalus romano pavadinimas, mano nuomone, geriau atspindėtų pagrindinę kūrinio mintį. Atsukta tėvo nugara – pasikartojantis romano motyvas, problemiško ryšio su tėvu išraiška, prisiminimai apie sūnų nuolat paliekantį tėvą, pavyzdžiui, kai pasakotojas kalbasi ne su tėvu, o su jo nugara, arba paskutiniame romano sakinyje: „Regiu plačią tėvo nugarą [...].“ Lemtis kūrinyje nei minima, nei tematizuojama, tad skaitytojui pačiam teks atsakyti į klausimą, kokia gi ta tėvo lemtis.

***

Vertimo požiūriu kūrinys nei itin paprastas, nei pernelyg komplikuotas. Jame nemažai pasikartojimų, didelėje teksto dalyje vyrauja gan nesudėtinga sintaksė ir leksika, tad šias vietas išversti neturėjo būti sunku. Tačiau vertimą tikriausiai apsunkino plati ir dažnai kintanti kūrinio geografija (nuo Norvegijos kalnų iki Egipto pajūrio, Šveicarijos sostinės ir t. t.), platus istorinių įvykių kontekstas (nuo tarpukario, vokiečių okupacijos, pasipriešinimo judėjimo iki šių laikų) bei didelė temų įvairovė (nuo fotografijos ir skautų judėjimo iki komunistinių idėjų).

Akivaizdu, kad vertėjai (ir redaktorei) teko įdėti daug darbo ir pasitelkti įvairius šaltinius bei pagalbines priemones, kad kūrinys prakalbėtų lietuviškai. Deja, vos paėmus lietuviškąjį vertimą į rankas taip pat tampa akivaizdu, kad to nepakako. Knygos viršelyje rašoma, kad kūrinys sujaudina „nepaprastu emociniu tikslumu“, tačiau pats vertimas tikslumu nepasižymi. Nors šiaip būtų už ką pagirti vertėjos darbą, visų pirma dėmesį patraukia ne jo privalumai, o gausybė klaidų, dažnai ne po vieną ir ne po dvi viename puslapyje, ir kai kurios jų atrodo tokios elementarios, kad nebūtina išeiti didelių mokslų, norint jų išvengti. Tuo labiau kad šio romano vertėja iš norvegų kalbos verčia jau ne vieną dešimtmetį.

***

Tarkim, kiekvienas vertėjas žino, kad nereikia versti pažodžiui. Iš pažodinio vertimo atsiranda įdomių junginių, ir jie nebūtinai perteikia originalo reikšmę, pavyzdžiui: „gatvės kūnas“ (t. y. kelio danga), „šerkšno / šalčio dūmai“ (t. y. garas iš burnos), „šalies susirinkimas“ (t. y. suvažiavimas), „parafino lempa“ (paprastai vadinama žibaline), „obuolio laiveliai“ (t. y. skiltelės), „traukinio kajutė“ (t. y. kupė“) ir kt.

Pasakotojo tėvas įsidarbina redakcijoje, kuri leidžia net 18 tomų „pokalbių žodyną“ (t. y. enciklopediją). Oslo centre jis sustoja priešais Gasmano ūkį, nors šis žymus funkcionalizmo stiliaus komercinis pastatas su ūkininkyste susijęs nebent pavadinimo dėmeniu -gård.

Perskaitę, kad jo besilaukianti mergina „nori palikti šį gyvenimą“, neišsigąskite – ji tik nori išsikraustyti iš tėvų namų ir pradėti naują gyvenimą. Tiesa, jos tėvas, „vyriausiasis teisėjas“ (norv. overrettssaksfører), iš tikro nėra nei vyriausiasis, nei teisėjas. Be to, jo lūpos ne storos, o drėgnos (norv. fuktig), tad šio epizodinio veikėjo apibūdinime lieka nedaug tiesos.

Kai Teisėjas (pasakotojo senelis) užsisakydamas restorane po kiekvieno patiekalo įterpia „dėkoju“ ar „labai ačiū“, tai nereiškia jo perdėto mandagumo. Tiesiog norvegiškas žodis takk turi dar ir kitą plačiai paplitusią reikšmę – prašau, prašyčiau, man prašom.

Pažodiškumo sunkiai sekasi išvengti ir sintaksėje: vertėja norvegišką lūžio konstrukciją neretai verčia tiesiogiai, tad lietuviški sakiniai tampa sunkiai suprantami, pavyzdžiui: „Iškart jis suvokia, kad yra tai, ko nesupranta“ (t. y. iš pradžių supranta tik tiek, kad kai ko nesupranta).

***

Dar vertėjas žino, kad jo gali tykoti „netikri draugai“, kurie bandys jį apgauti. Todėl, tarkim, nepatartina tiesiogiai versti tarptautinių žodžių, nes jie skirtingose kalbose nevienodai vartojami, pavyzdžiui, tone kalbant apie muziką: „klavišinio instrumento tonai“.

Taip pat suklaidinti gali panaši žodžių rašyba. Tikriausiai todėl romano herojaus motina ant palangės augina „bulvių sodinukus“ (t. y. kambarinius augalus), ir ortografinio panašumo išties esama: potte (vazonas) – potet (bulvė). Mokyklos ūkvedys pavirsta „prižiūrėtoju“ kaip kokiame kalėjime, nes galėjo suklaidinti pirmasis žodžio dėmuo vakt-, be kita ko, reiškiantis sargybą. Jaunystės laikų draugystė tampa „jaunimo organizacija“, na, nes draugystė, draugija, kažkas panašaus. Ledų pardavėjas, užuot įkinkęs asilą į ledų vežimėlį, pririša jį „priešais šaltą vagonėlį“.

Romane cituojama 19 a. rašytoja Camilla Collett Norvegijoje viena pirmųjų prakalbo apie moterų teises ir nerašė, kad „moterų apsisprendimas – būti ištekintoms“. Jos garsioji citata galėtų skambėti maždaug taip: „Mūsų paskirtis – ištekėti, o ne būti laimingoms.“

Dar vienas pavyzdys: „Kaip skautė, ji apsirišusi aplink galvą raudoną šalį.“ Tik norvegiškai skaut yra skara, komunistinių pažiūrų mergina šaliką apsirišusi kaip skarą, o apie skautus (norv. speider) nemažai rašoma kitose romano vietose, ir jie kažin ar dėvi raudonus galvos apdangalus.

Na, o ši frazė įeina į kiekvieną norvegų kalbos pradžiamokslį: å ha dårlig tid. „Turėti blogą laiką“ norvegų kalboje reiškia skubėti, neturėti laiko. Todėl kai lietuviškame vertime motina sūnaus teiraujasi „Ar tau blogai sekasi?“, iš tikrųjų ji nori paklausti „Ar tu skubi?“

Vaikinas klausia savo naujųjų draugų: „Kas čia su manimi vyksta? Kodėl galėčiau būti su jumis?“ Iš tikro jam rūpi sužinoti, kuo juos patraukė, dėl ko jį priėmė į savo kompaniją.

Žydas Davidas bando pasakyti, esą jam nesvarbu, kad jo nebelaikys Vokietijos piliečiu, bet lietuviškame vertime jo frazė skamba kaip rezignacija: „Matyt, šitaip ir bus.“

***

Kalbant apie įvairius kitų šalių patiekalus, dažnai mes neturime tikslių atitikmenų, tad vertėjui tenka suktis iš padėties. Tai viena iš kultūrinių realijų, keliančių daugiausia keblumų. Vis dėlto paprasta internetinė vaizdų paieška būtų padėjusi išvengti daugumos šiame vertime pasitaikiusių kulinarinių netikslumų.

Tėvas romane pristatomas kaip žmogus, kuris nuolat alkanas. Todėl keistokai skamba, kad jis išalkęs suvalgo tik „porą duonos riekelių“. Žodis brødskive – irgi vienas pirmųjų žodžių mokantis norvegų kalbos, galintis reikšti tiek duonos riekę, tiek sumuštinį, o kai norvegai sako „pora“, tai gali reikšti ir du, ir tris, ir kelis. Apie tėvo apetitą liudija ir didžiulis jautienos kepsnys, išsikeptas pietums. Tik originale tėvas jį užgeria ne „šlakeliu viskio“, o „skiestu viskiu“, t. y. viskiu su sodos vandeniu.

Ne visai aiškus valgis – „uogienė virš (?) puselės sumuštinio“. Čia autorius turėjo omeny perpus perpjautą duonos bandelę, apteptą uogiene. O „sumuštinis su arbata“, pasirodo, tėra pyragaitis prie arbatos, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kitaip (norv. tebrød).

„Plaučių troškinys“ – irgi ne visai troškinys: savo konsistencija jis labiau primena mums įprastą paštetą, juolab kad mos norvegiškai reiškia tyrę ar košę, o lungemos gaminamas iš maltų plaučkepenių.

Skaitant tik vertimą, taip pat gali nustebinti egzotiški patiekalai tarpukario skautų stovykloje, pavyzdžiui: „pyragėliai su jūros gėrybėmis“ (t. y. menkių maltinukai) ar „avižiniai riešutėliai“ (t. y. avižiniai sausainiai).

***

Daugybė užsienio kalbos žodžių vertėjams nekelia jokių problemų, nes abiejose kalbose egzistuoja tiesioginiai jų atitikmenys. Į šią kategoriją įeina įvairūs terminai ar kiti žodžiai, savo denotacinės reikšmės apibrėžtumu artimi terminamsⁱ. Tai gali būti metų laikų, kūno dalių, daugumos matavimo vienetų pavadinimai ir kt.

Tačiau šiame vertime susikuriama problemų net, atrodytų, nekalčiausiose vietose: čia net ruduo gali tapti pavasariu, kaip pirmoje 128 p. eilutėje: „Ateina pavasaris“ (norv. Høsten kommer). Plaktukas tampa kirviu, kino teatro kolonos – danga, apšviestasis absoliutizmas – švietėjišku.

Kūno dalys irgi ne visada lieka savo vietose: žandikauliai painiojami su skruostikauliais, o stuomuo – su sprandu. Vieta ant kelių kažkodėl tampa pažastimi, ir sunku net įsivaizduoti štai tokią aprašytą situaciją: „Ji primygtinai siūlosi skaityti žemėlapį ir yra pasiėmusi mažą blizgų tikmedžio stalelį, kurį gali laikyti pažastyje ir ant jo susikrauti daugybę didžiulių žemėlapių.“

Davido tėvų namas Maince pasendinamas visu šimtmečiu, nes devynioliktas amžius vertime tampa aštuonioliktu. O šeši tūkstančiai kilometrų iki Aleksandrijos netikėtai pavirsta šešiais šimtais mylių.

Dėl vertimo klaidos („230 akrų“) daugiau kaip keturis kartus išsiplečia skautų stovyklavietės plotas – iki maždaug 93 hektarų. Tiek pat padidėja ir 8 hektarų dvaro sklypas – iki maždaug 32 hektarų, nes norvegiškas mål nėra „akras“.

***

Dar šis vertimas nustebino nenuoseklumu, kai tas pats žodis ar žodžių junginys verčiamas skirtingai, lyg būtų versta ne vieno žmogaus. Nors tai, atrodytų, lengvai išsprendžiama, pasitelkus paprastas teksto redagavimo funkcijas.

Keletas pavyzdžių: vairavimo paltas – frakas (!), marškiniai – marškinėliai; globos namai – slaugos namai; mokyklos sparnas – mokyklos korpusas; angliška mokykla – anglų kalbos mokykla; pensionas – pensiono mokykla – mokyklos pensionas (t. y. internatinė mokykla); vėliavos paradas – vėliavų paradas; lovos nugarėlė – lovos atlošas – lovos kraštas (t. y. lovūgalis); auksinė / auksinga delninukė – geltona piniginė; Reino regionas – Reino kraštas; žiotys – krantai. Net toje pačioje pastraipoje 233 p. tos pačios gatvės pavadinimas išverstas dvejopai: „palei Kirkevejeną“ ir „Bažnyčios kelyje“. O tame pačiame 282 p. ta pati frazė iš pasikalbėjimų žodynėlio išversta ir „iššukuok mano skrybėlę“, ir „nuvalyk man skrybėlę“.

Knygos pradžioje pateikta Rudolfo Nilseno eilėraščio citata „Duokite man tyrų ir dorų, tvirtų ir stiprių vyrų“ romane pakartojama dar kelis kartus, bet jau ne savo pirmine forma: „duokite man tyrų ir orių“, „niekada nebūsiu vienas iš tyrų ir orių, tvirtų ir stiprių vyrų“.

Ne vienas kūrinio leitmotyvas vertime išvis pranyksta, nes kaskart verčiamas vis kitaip, pavyzdžiui, mamos firminė frazė glugg i hjel.

***

Į šį tekstą, natūralu, sutilpo tik nedidelė dalis pastebėtų vertimo trūkumų, ryškių nukrypimų nuo originalo. Vieni netikslumai gali paskęsti žodžių sraute ir likti sunkiai atsekami, o kiti gerokai trikdo skaitymo patirtį ir malonumą. Daug nemoralizuojant, šiais laikais, kai pasirinkimo ką skaityti tiek daug, o skaitančiųjų ratas nesiplečia, tampa dar svarbiau nenuvilti skaitytojo(s). Ypač turint omenyje, kad išversti knygą jau įmanoma (?) vienu kompiuterio klavišo paspaudimu.

Ar galėčiau rekomenduoti šį romaną? Tikrai taip, puiki knyga. Ar galėčiau rekomenduoti išverstą taip, kaip jis išverstas? Na, jau supratote.
 

Eglė Išganaitytė

Vertėja, Vilniaus universiteto lektorė