EKSPERTĖS IŠVADOS
Šveicarų rašytoja Adelheid Duvanel (1936–1996) – trumposios prozos meistrė, jos miniatiūros – tikri perliukai, kuriuose dažnai vos keliolika iš pažiūros ne itin sudėtingų sakinių nupiešia iškalbingą herojaus paveikslą, sukuria nuotaiką ir papasakoja ištisą istoriją. Tad nėra ko stebėtis, kad tie sakiniai labai tikslūs, juose sunkiai rasi bent vieną nebūtiną, netinkamai parinktą ar ne vietoje pavartotą žodį. Taupūs ir tikslūs, sodrūs ir – įsiklausius – užburiančiai gražūs Adelheidos Duvanel tekstai – kone poezija. Tad juos verčiant reikia didelio tikslumo ir atidos. Kas, žinoma, nereiškia, kad vertimas neturi prabilti lietuviškai – ne tik lietuviškais žodžiais, bet ir sklandžiais lietuviškais sakiniais.
Peržiūrėjusi keturis konkursui pateiktus vertimus, visuose radau ir sėkmingų sprendimų, bet ir prasmės netikslumų, ir tiesiog klaidų, visuose vertimuose pasitaiko sakinių, kuriuose išlikusi vokiška konstrukcija (kartais net trukdanti tiksliai išreikšti mintį) arba šlubuoja žodžių tvarka. Tada šlubuoja ir ritmas, tai yra apskritai darna. Taigi, ištaisius prasmės klaidas, visus vertimus dar reikėtų gerokai pagludinti, kad jie bent iš tolo prilygtų tokiam kalbos ir turinio lydiniui, koks yra originalas.
Bet pradėkime nuo pradžių, nuo pavadinimo – „In einem Schächtelchen“. DE-1 ir DE-4 jį išvertė paprastai – „Dėžutėje”. Vis dėlto sutinku su DE-2 ir DE-3, kad reikėjo paieškoti, kaip būtų tiksliau. Juk jau die Schachtel reiškia dėžutę, ir autorė turbūt ne be reikalo dar prikabino prie šio daiktavardžio mažybinę priesagą – ir tai tampa akivaizdu perskaičius visą miniatiūrą. Ten yra du sakiniai, kurie labai aiškiai atskleidžia tos Schächtelchen prasmę ir kodėl autorė renkasi tokią mažybinę formą: Meine Welt hat in einem Schächtelchen Platz ir …jemand, der in einem Schächtelchen lebt… Manau, kad tik išvertus šiuos sakinius pavyktų tinkamai išversti miniatiūros pavadinimą. Taigi toji Schächtelchen reiškia labai mažą erdvę, dar mažesnę negu Schachtel – dėžutė. Na, lietuvių kalba turi galybę mažybinių priesagų, galima jas segti net ir po kelias, tad neturėtų būti bėdos, bet reikia nepamiršti, kad dar teks prikabinti vietininko galūnę – ir kaip tada galiausiai pavadinimas skambės? Dėžučiukėje? Dėželytėje? Dėžulaitėje (kaip ir išvertė DE-3)? Sakyčiau, skamba dirbtinokai šiame kontekste. DE-2 siūlo „Mažoje dėžutėje“. O jeigu „Mažutėje dėžutėje“? Gal būtų taip pat grakštu ir truputį ironiška ir t. t. kaip ir „In einem Schächtelchen“?
Tyčia surašiau šiuos svarstymus – norėjau parodyti, koks vieno žodžio svoris ir svarba Duvanel tekste, kaip svarbu jį tiksliai parinkti.
Pirmas sakinys, regis, paprastas: Eine violette Blüte lag auf dem Fußgängerstreifen; ein Mann trat darauf und zerquetschte sie. Tik DE-2 tinkamai pakeitė sakinio žodžių tvarką: „Pėsčiųjų perėjoje vyto purpurinis žiedelis; jį sugniuždė praeinančio vyriškio žingsnis“. Tačiau iš kur atsirado „vyto“, „žiedelis“, „vyriškio žingsnis“ ir kodėl tas žiedelis „purpurinis“? Kam prikurti, ko nėra? Tai didžiausias ir labai rimtas priekaištas DE-2 vertimui: im Haus gegenüber saßen die Zuschauer und starrten herein verčiama „tai įdėmiai stebėjo kitapus gatvės esančiame name įsitaisę žiūrovai“; ich höre an deiner Stimme, dass es dir schlechtgeht – „galiu atpažinti tavo balse liūdesio gaidelę“; Da wir sparen mussten, uns nichts leisten konnten, fehlt mir eine gewisse Großzügigkeit im Denken und Fühlen – „Gyvenome kukliai, susiveržę diržus, todėl negaliu pasigirti plačia mąstysena ir kilniais jausmais“. Čia jau nebe vertimas, o kažko panašaus papasakojimas savais žodžiais! Ir tokių „savų žodžių“ – kone kiekviename sakinyje. O štai DE-3 pastarąjį sakinį Da wir sparen mussten… verčia taip, kaip parašyta autorės: „Kadangi turėjome taupyti, negalėjome sau nieko leisti, todėl man trūksta tam tikro mąstymo ir jausmų užmojo platumo“ – tik išbraukčiau žodį „platumo“ arba gal formuluočiau „...man trūksta platesnio mąstymo (gal: minčių) ir jausmų užmojo“.
Visiems sunkiau sekėsi su pirmu antros pastraipos sakiniu: Es war nicht nur eine große, geistige Müdigkeit, die es ihm unmöglich machte, ein Buch zu lesen; es war auch das Zurückschrecken vor einer fremden Welt. DE-1 neprisirišo prie vokiško sakinio konstrukcijos – ir pavyko neblogai: „Jį slėgė ne tik didelis dvasinis [ir protinis] nuovargis, dėl kurio negalėjo net knygos skaityti, bet ir nepažįstamo pasaulio baimė.“ Arba siūlyčiau taip: „Apimtas didžiulio dvasinio nuovargio, jis neįstengė nė skaityti knygos; maža to, jį gąsdino nepažįstamas pasaulis.“
Įdomus herojaus buvusios žmonos palyginimas su driežu ir prisiminimas apie driežo bučinius. Įdomu ir dėl to, kad vok. Eidechse – moteriškos giminės, tad man visai patiko DE-4 sprendimas pavadinti: „Ji driežė“. Tik nesu tikra, ar vertėjai žinojo, ar išsiaiškino, kas tie Eidechsenküsse, tie driežo bučiniai. Kadangi iš tiesų esama tokios bučinių rūšies, tai netinka sakyti „ir bučiavo ji mane kaip toks“ (t. y. kaip driežas) (DE-3) arba rašyti „driežo“ bučiniai su kabutėmis (DE-1).
Herojaus profesiją – Marktforscher – išvertė, kas kaip išmanė: ir rinkos analitikas (DE-2), ir rinkodaros specialistas (DE-4), ir net prekiautojas (DE-1), o tiksliausia, matyt, būtų rinkos tyrėjas (DE-2).
Miniatiūrą vainikuoja paskutinis sakinys. Jis turi būti itin sklandus, tikslus – ir gražus. Kad neliktų jokių abejonių. Negalima jo skaidyti į du sakinius (kaip DE-4), negalima prirašyti, ko nebuvo. Galbūt išversčiau jį taip: „Kadangi mažutėje dėžutėje gyvenantis žmogus negali laimingas sėsti į lėktuvą ir išskristi, vyras liko mieste.“
Dar atkreipčiau dėmesį į tiesioginės kalbos skyrybą: lietuvių kalboje paprastai ji pradedama nauja pastraipa ir skiriama brūkšniais. Tačiau perpasakojant dialogą – kaip ir yra šiuo atveju – veikėjų kalba skiriama kabutėmis ir kaskart nauja pastraipa nepateikiama, tik tarp dviejų veikėjų kalbos rašomi brūkšniai.
Rūta Jonynaitė
TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Adelheid Duvanel
In einem Schächtelchen
Eine violette Blüte lag auf dem Fußgängerstreifen; ein Mann trat darauf und zerquetschte sie. Anschließend betrat er einen Wohnblock, dann sein Zimmer, das wie eine Bühne war; im Haus gegenüber saßen die Zuschauer und starrten herein. Sein Fenster war mit langen, roten Vorhängen eingerahmt. Manchmal zog er die Vorhänge zu. Er sagte am Telefon zu seiner geschiedenen Frau: „Ich sah dich im Traum an einem Zugfenster stehen; du wirktest gesund.“ – „Ich bin Musikerin“, entgegnete sie, „ich höre an deiner Stimme, dass es dir schlechtgeht.“
Es war nicht nur eine große, geistige Müdigkeit, die es ihm unmöglich machte, ein Buch zu lesen; es war auch das Zurückschrecken vor einer fremden Welt. Er ertrug weder Lockungen noch Angriffe. Von Beruf Marktforscher, fragte er Leute, die er in ihren Wohnungen aufsuchte: „Würden Sie ein Buch mit einem Totenkopf auf dem Umschlag kaufen?“ Nicht einmal Musik hörte er. Plötzlich entschloss er sich, zu verreisen. Er ging zu einem Reisebüro und kaufte ein Flugticket, das er in seine Brieftasche legte und immer mit sich herumtrug, und tuschte seine Wimpern. Im Restaurant erzählte er einer fremden Frau: „Ich bin der Sohn sehr armer Leute. Da wir sparen mussten, uns nichts leisten konnten, fehlt mir eine gewisse Großzügigkeit im Denken und Fühlen. Meine Welt hat in einem Schächtelchen Platz. Meine geschiedene Frau ist anders: Sie ist eine Eidechse; sie gab mir Eidechsenküsse.“ Die Frau hätte gern gelacht, aber sie wusste nicht, ob das richtig war. Da jemand, der in einem Schächtelchen lebt, nicht glücklich ein Flugzeug besteigen und fortfliegen kann, blieb der Mann in der Stadt.
Aus: Adelheid Duvanel. Beim Hute meiner Mutter. – Nagel & Kimche im Carl Hanser Verlag München 2004
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
DE-1
Adelheid Duvanel
Dėžutėje
Violetinis žiedas gulėjo pėsčiųjų perėjos viduryje; eidamas žmogus užmynė jį ir sutraiškė. Vėliau vyras įžengė į gyvenamąjį namą, po to į savo kambarį, primenantį sceną: priešais stovinčiame name sėdėjo žiūrovai ir spoksojo vidun. Raudonos ilgos užuolaidos rėmino langą. Kartais jis užuolaidas užtraukdavo. Kalbėdamas telefonu su buvusia žmona, jis pasakė: „Sapnavau tave, stovinčią prie traukinio lango, tu gerai atrodei.“ „Aš muzikė“, - atšovė ji, - „iš balso suprantu, kad tau nekaip sekasi.“
Jį slėgė ne tik didelis dvasinis ir protinis nuovargis, dėl kurio negalėjo net knygos skaityti, bet ir nepažįstamo pasaulio baimė. Jis nepakėlė nei pagundų, nei puolimų. Dirbdamas prekiautoju, vaikštinėjo nuo buto prie buto ir klausinėjo žmonių: „Ar pirktumėte knygą su kaukole ant viršelio?“ Netgi muzikos negirdėjo. Staiga nusprendė išvykti. Kelionių agentūroje nusipirko lėktuvo bilietą, įsidėjo į piniginę ir nešiojosi su savimi. Tušu pasiryškino blakstienas. Restorane nepažįstamai moteriai pasakojo: „Esu labai neturtingų tėvų sūnus. Turėjome taupyti ir negalėjome sau nieko leisti, todėl nesu kilniaširdis nei mąstydamas, nei jausdamas. Mano pasaulis telpa dėžutėje. Buvusi žmona kitokia: ji apdovanodavo mane „driežo“ bučiniais. Moteris mielai būtų nusijuokusi, tačiau nežinojo, ar neįžeis vyro.
Tas, kas gyvena dėžutėje ir nejaučia laimės, negali įlipti į lėktuvą ir išskristi, todėl vyras pasiliko mieste.
DE-2
Adelheid Duvanel
Mažoje dėžutėje
Pėsčiųjų perėjoje vyto purpurinis žiedelis; jį sugniuždė praeinančio vyriškio žingsnis. Netrukus pastarasis jau žengė į daugiabutį, galiausiai į savo kambarį, primenantį sceną; tai įdėmiai stebėjo kitapus gatvės esančiame name įsitaisę žiūrovai. To kambario langą gaubė ilgos, raudonos užuolaidos, kurias jis kartais užtraukdavo. Telefonu savo buvusiai žmonai jis pasakojo: „Sapne regėjau tave stovinčią prie traukinio lango; atrodei sveika.“
„Būdama muzikantė galiu atpažinti tavo balse liūdesio gaidelę.“, – pastebėjo ji.
Jį kamavo ne tik išvargusi siela, neleidusi jam paimti į rankas knygos; prie to prisidėjo ir nepažinto pasaulio baimė. Vienodai neapkęsdavo tiek pagundų, tiek pastabų savo adresu. Jo rinkos analitiko profesijos esmę sudarė vaikščiojimas per butus, klausinėjant žmonių: „Ar pirktumėte knygą, ant kurios viršelio pavaizduota kaukolė?“ Jis nesiklausydavo net muzikos. Ir staiga nusprendė išvykti. Iš kelionių organizatoriaus įsigijo lėktuvo bilietą, kurį paskui visur nešiojosi piniginėje; be to, pasiryškino blakstienas. Vienai nepažįstamai damai restorane jis kalbėjo: „Esu neturtingų žmonių sūnus. Gyvenome kukliai, susiveržę diržus, todėl negaliu pasigirti plačia mąstysena ir kilniais jausmais. Visas mano gyvenimas telpa į mažą dėžutę. O štai buvusi maniškė kitokia – ji veikiau driežas; ir bučiavo ji mane kaip toks.“ Dama nenusijuokė, mat suabejojo, ar tai būtų tinkama. Jis taip ir liko mieste, kadangi mažų dėžučių gyventojams nelengva tiesiog sėsti lėktuvan ir išskristi su šypsena.
DE-3
Adelheid Duvanel
Dėžutėlaitėje
Violetinis žiedas gulėjo ant pėsčiųjų perėjos juostos; vyriškis žengė ant jos ir žiedą sutraiškė. Paskui įėjo į daugiabutį, tada į savo kambarį, kuris buvo kaip scena; priešais esančiame name sėdėjo žiūrovai ir spoksojo vidun. Kambario langą rėmino ilgos, raudonos užuolaidos. Kartais užuolaidas jis užtraukdavo. Kalbėdamas telefonu, savo buvusiai žmonai pasakė:
– Sapne mačiau tave stovint prie traukinio lango; atrodei sveika.
– Aš muzikė, – atsakė ji, – iš tavo balso sprendžiu, kad tau sekasi nekaip.
Tai buvo ne tik didelis, dvasinis nuovargis, kuris jam trukdė skaityti knygą; tai buvo ir svetimo pasaulio išgąstis. Jis nepernešė nei vilionių, nei puolimo. Iš profesijos būdamas rinkos tyrėju, eidamas per namus, klausinėdavo žmonių:
– Ar pirktumėte knygą su kaukole ant viršelio?
Net muzikos nesiklausydavo. Staiga jis nusprendė iškeliauti. Nuėjo į kelionių agentūrą ir nusipirko lėktuvo bilietą, kurį įsidėjo į piniginę ir visąlaik nešiojosi su savimi, ir tušu pasidažė blakstienas. Restorane nepažįstamai moteriai papasakojo:
– Esu labai vargingų žmonių sūnus. Kadangi turėjome taupyti, negalėjome sau nieko leisti, todėl man trūksta tam tikro mąstymo ir jausmų užmojo platumo. Mano pasaulio vieta yra dėžutėlaitėje. Mano buvusi žmona kitokia: ji – driežas, ji mane bučiavo driežo bučiniais.
Moteris būtų mielai nusijuokusi, tačiau nežinojo, ar taip derėtų. Nes tas, kuris gyvena dėžutėlaitėje, negali laimingas lipti į lėktuvą ir išskristi, liko žmogumi mieste.
DE-4
Adelheid Duvanel
Dėžutėje
Violetinis gėlės žiedas gulėjo ant pėsčiųjų perėjos; vyras užmynė ant jo ir sutraiškė. Po to įėjo į daugiabutį, tuomet į savo kambarį, kuris buvo kaip scena; name priešais sėdėjo žiūrovai ir spoksojo. Langas buvo įrėmintas ilgomis, raudonomis užuolaidomis. Kartais jis užuolaidas užtraukdavo. Savo buvusiai žmonai telefonu pasakė: „Sapne mačiau tave stovinčią prie traukinio lango; atrodei sveika.“ – „Aš muzikantė“, prieštaraujančiai atsakė ji, „girdžiu iš tavo balso, kad tau prastai.“
Tai buvo ne tik didžiulis, dvasinis nuovargis, dėl kurio jis nesugebėjo skaityti knygos, bet ir svetimo pasaulio baimė. Jis neatsilaikė nei prieš meilikavimus, nei prieš puolimus. Dirbdamas rinkodaros specialistu, aplankydavo žmones jų butuose ir klausdavo: „Ar pirktumėte knygą su kaukolės simboliu ant viršelio?“ Jis neklausė net muzikos. Netikėtai nusprendė išvykti. Nuėjo į kelionių agentūrą ir nusipirko lėktuvo bilietą, kurį įsidėjo į piniginę ir visuomet nešiojosi. Tušu pasidažė blakstienas. Restorane nepažįstamai moteriai pasakojo: „Esu vargšų žmonių sūnus. Privalėjome taupyti, negalėjome nieko sau leisti, todėl mintyse ir jausmuose man trūksta tam tikro dosnumo. Mano pasaulis telpa dėžutėje. Mano buvusi žmona kitokia: Ji driežė. Ji bučiavo mane kaip driežė.“ Moteris norėjo nusijuokti, bet nežinojo, ar dera taip elgtis. Tas, kuris gyvena dėžutėje, negali laimingas sėsti į lėktuvą ir išskristi. Vyras pasiliko gyventi mieste.