HOMERO ATĖJIMAS

 

Senovės graikų poetas Homeras apsigyveno Lietuvoje prieš šimtmetį nužydėjus 1921 metų sodams. Tuomet pasirodė Jeronimo Ralio išversta Homero „Odisėja“1. Kukliai išleistas epas gerai atspindi andainykštės Lietuvos padėtį. Siaurutėliais tarpeliais atskirtos, vos viena ant kitos nelipančios, po keturiasdešimt aštuonias į puslapį sugrūstos eilutės, kurios pirmose keturiose giesmėse dar ir nesunumeruotos, daugybė korektūros klaidų rodo menkas pasaulinio karo bei nepriklausomybės kovų nualintos šalies lėšas ir neseniai įkurtos spaustuvės darbuotojų nepatyrimą, bet titulinis puslapis, pranešantis, jog tai yra Švietimo ministerijos suplanuotos Skaitymų bibliotekos pirmoji knyga, skelbia jaunos valstybės siekį lavinti visuomenę, ypač jaunimą, supažindinant su geriausiu visų laikų žmonijos poetu. Epo pabaigoje randame vertėjo įrašą apie darbo pabaigą: „Jonavoje, 1920 m. spalių 5 d.“ (p. 270). Vertimą palydi Juozo Tumo-Vaižganto straipsnis, pavadintas „Vaižganto pastabos“ (p. 271–277). Pirmame straipsnio skyrelyje „Iliados“ ir „Odisėjos“ kiltis“ (p. 271–273) autorius, pradėjęs nuo teiginio, kad „Iliada“ ir „Odisėja“ visiems amžiams buvo epinės poezijos tobuliausias pavyzdys“ (p. 271), trumpai supažindina su vadinamuoju Homero klausimu, primena, kad septyni miestai ginčijosi dėl teisės vadintis poeto tėvyne, pateikia nuomones apie tai, kada Homeras gyveno, primena, kad iš pradžių poemos buvo dainuojamos, pritariant kanklėms (lyrai), o vėliau pradėtos deklamuoti, ir baigia teiginiu, kad jos yra „neišsemiamas poezijos turtas“ (p. 273). Antrame skyrelyje, pavadintame „Homero vertimai“ (p. 273–276), Vaižgantas cituoja „Odisėjos“ vertėjo į rusų kalbą Vasilijaus Žukovskio nuomonę apie Homero kūrybą ir šio epo vertimo principus, pareiškia, jog J. Raliui pavyko išversti geriau nei rusų vertėjui, aptaria lietuviško vertimo teigiamybes ir trūkumus, supažindina su vertėjo biografija ir „Odisėjos“ vertimo istorija. Trečiame skyrelyje „Odisėjos“ turinys“ (p. 276–277) trumpai atpasakojamas epo siužetas. Dar trylika puslapių paskirta skyriui „Autoriaus pataisos“ (p. 278–291). Čia, pasak Vaižganto, Ralys „išlygino tas eilutes, kurios kai ko stigo lygiam meistriškumui, o nebuvo pasergėta rankraštyje“ (p. 275). Tokio redaktoriaus, kokie dabar pataiso tekstus, atrodo, nebuvo. Vaižgantas, lyg ir vaidinęs šį vaidmenį, pastebi kai kuriuos netolygumus („sūnūs“, bet įnagininkas – „sūnais“, „nimfė“, bet – „nimfų“), tačiau laiko juos mažmožiu ir sako, jog dėl kokio nors vieno žodžio būtų tekę keisti visą sakinį, o tai „ne taip jau lengva padaryti metriškai rašytame rašte kitam, ne pačiam eiliuotojui“ (p. 275).

Trumpos žinios apie vertėją būtų tokios. J. Ralys gimė 1876 m. dabartiniame Kelmės rajone, Antkapinio kaime. Ištroškęs mokslo valstiečių sūnus įstojo į Šiaulių gimnaziją ir ten jį ištiko nelaimė: per kūno kultūros pamoką berniukas susilaužė stuburą ir visam gyvenimui liko kuprotas. Fizinis trūkumas neatskyrė jo nuo žmonių: amžininkai prisimena J. Ralį buvus draugišką, smagų ir nepaprastai šviesų žmogų. Studijuodamas Maskvos universiteto Medicinos fakultete dalyvavo lietuvių veikloje prieš carizmą, vaidino lietuviškuose scenos mėgėjų spektakliuose. Baigęs universitetą, dirbo Maskvoje, o sugrįžęs į Lietuvą – Prienuose, Taujėnuose, Ariogaloje, Jonavoje. Be Homero, su Jurgiu Šlapeliu vertė Danielio Defoe „Robinzono Kruzo gyvenimą ir jo nelaimes“ (1907 m.) ir Harriet Beecher-Stowe „Dėdės Tomo trobelę“ (1914 m.), sukūrė apsakymą „Rykštės“ (1902 m.). Baigęs „Odisėją“, ėmėsi „Iliados“, bet nespėjo jos baigti, nes važiuodamas pas ligonį peršalo ir 1921 metų pabaigoje mirė. „Iliadą“ baigė versti ir 1930 m. išleido Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Pranciškus Žadeikis ir Jurgis Talmantas. Suklestėjusios Lietuvos laikais, 1937 m., pasirodė antrasis J. Ralio verstos „Odisėjos“ leidimas, redaguotas prof. Vladimiro Šilkarskio. Dabar tai buvo didelė, puošni knyga su plačiu profesoriaus įvadu, kuriame gerai įvertintas J. Ralio darbas ir skaitytojai supažindinti su Homero kūrybos tyrinėjimo klausimais.

Laiko tėkmė nutrynė ir užgožė daugelį biografijos smulkmenų, bet neleido nublankti vertėjo asmenybės spindesiui. J. Ralys, kaip ir jo verstasis Homeras, mums, vėliau į šį pasaulį atėjusiems, pamažu pradeda tapti legenda, kuri labiausiai pabrėžia nepaprastą vertėjo kantrybę ir atkaklumą. „Sakės „Odisėją“ buvęs triskart išvertęs ir tik trečiuoju kartu išmokęs, kaip teksią versti ketvirtą kartą.“2 „Varpas“ nespausdino pirmųjų gimnazistiškų bandymų, bet jaunasis vertėjas nenusiminė ir dirbo toliau. Nelaimingai susiklosčius aplinkybėms, dingo visas išverstos „Odisėjos“ rankraštis, bet jau pusamžis J. Ralys nenuleido rankų, vėl ėmė į rankas plunksną ir vėl pradėjo nuo pirmosios eilutės: „Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio.“ Ši ištvermingąjį Odisėją šlovinanti eilutė tinka apibūdinti ir pačiam vertėjui, kuris, trokšdamas lietuviškai prakalbinti graikų dainių, su didžiausiu vargu atkakliai brovėsi per leksikos ir metrikos brūzgynus, stengėsi suvokti ir perteikti epo dvasią.

Homero poemos plaukia iškilmingai, lyg didelės, galingos upės. Stiprūs jų herojai, didingi dievai, aukštos miestų sienos, tvirti vartai. Antra vertus, Homeras pasaulį laiko harmoningu ir epo monumentalumą derina su priešybe – detalumu ir buitiškumu. Jei poeto dėmesį patraukia koks nors daiktas, dažnai sužinome, kas tą daiktą padarė, jei pasirodo naujas veikėjas, tuojau pranešama, iš kur jis kilęs, kas jo tėvai, jei atvyksta dievas, paaiškinama, iš kur jis atkeliavęs ir ką ten veikęs. Poetas smulkiai vaizduoja rūmus, medžioklę, puotas, piemens trobelę, skalbimą, sporto varžybas, bet šios buities detalės, daiktų bei darbų aprašymai visai nekelia komiško efekto, netrukdo prakilniam epo žodžiui.

Taigi, verčiant Homerą, nevalia nei pažeminti jo, nei paaukštinti. Pažeminus dings epui būdingas didingumas, paaukštinus – nubluks buities detalės. J. Raliui, kaip ir Odisėjui, pavyko praplaukti tarp Skilės ir Charibdės: jis sugebėjo perteikti ir epo paprastumą, ir didingumą.

Abu šie elementai Homero epe yra susiję ir neatskiriami. Štai kaip visiems valstietiškos prigimties lietuviams suprantamai „Odisėjoje“ kalbama apie ketinimą mokyti gyvulius dirbti:

Noriu keliauti Elydon, laukais kuoplačiausiais garsingon.

Mano ten dvylika yra kumelių, tiek pat asilėnų.

Dar jie visi nemėginti kinkyti, tai noriu kurį jų

Šič parsivedęs pradėti į darbą po truputį pratint. (IV. 618–621)3

O štai kiaulidžių vaizdas:

Dvylika dar didelių kiaulininkų pastatė kieme jis,

Vieną prie kito arti; kiekvienam jų po pusšimtį kiaulių

Žemgulių tilpo nakvynėn. Ir visos jos buvo veislinės (XIV. 12–14)

Jaučiame, kad šios kasdienius buities dalykus dėstančios eilutės drauge turi ir tam tikro pakylėtumo, kurį suteikia akies tarsi labai nerėžiantys privalomi epo stilistikos elementai. Jiems J. Ralio vertime aptarti ir skirtas šis straipsnis.

 

HEGZAMETRAS. Naudodamasi ilgų ir trumpų skiemenų kaita, graikų poezija sukūrė daugybę ritminių variantų – metrų. Metras organizavo eilėraštį, darė jį tvarkingą, o sąvokos „darna“ ir „tvarka“ buvo sąvokos „grožis“ sinonimas. Be to, ilgų ir trumpų skiemenų kaita teikė tekstui papildomą reikšminį krūvį turinčio melodingumo.

Hegzametras – vienas iš daugelio graikų naudotų metrų. Lietuviškas šio žodžio atitikmuo būtų „šešiapėdis“ (ἑξάμετρος, iš ἕξ – šeši, μέτρον – pėda). Antikoje vadinamojo kvantitatyvinio hegzametro (nekreipiančio dėmesio į natūralų žodžio kirtį, bet žiūrinčio skiemens kokybės: jo ilgumo ar trumpumo) kiekvienos pėdos (daktilio arba spondėjo) pirmasis skiemuo buvo visuomet ištariamas ilgai, kiti du daktilinės pėdos skiemenys buvo trumpi, o spondėjinės pėdos ir antrasis skiemuo buvo ilgas. Taigi netrumpa, daug ilgų skiemenų turinti hegzametro eilutė skambėjo neskubiai ir net iškilmingai. Šiais laikais kvantitatyvinį hegzametrą pakeitusio akcentinio (žiūrinčio natūralaus žodžio kirčio ir nekreipiančio dėmesio į skiemens kokybę) hegzametro dėmesys sutelktas į pirmojo pėdos skiemens kirtį. Kitaip tariant, šiuolaikinis hegzametras susideda iš daktilių, sudarytų iš vieno kirčiuoto ir dviejų nekirčiuotų skiemenų, bei spondėjais tebevadinamų chorėjų, sudarytų iš vieno kirčiuoto ir vieno nekirčiuoto skiemens. Priešpaskutinė eilutės pėda būtinai turi būti daktilis, o paskutinė – spondėjas. Šiuolaikinis akcentinis hegzametras yra praradęs dalelę antikinio melodingumo ir pakylėtumo, bet lietuvių kalbai pasisekė labiau nei kitoms: turime daug kirčiuotų dvibalsių ir ilgųjų balsių, kuriuos tardami ilgai suteikiame eilutei didingumo bei iškilmingumo atspalvį.

Į lietuvių literatūrą akcentinis hegzametras atėjo ne iš karto. Kauno universiteto profesorius Francas Brenderis, tyręs Kristijono Donelaičio „Metų“ ir pasakėčių eilėdarą, pirmasis mūsų literatūros istorijoje pastebėjo pirmojo lietuvių poeto hegzametruose esant labai ryškų kvantitatyvinės eilėdaros sluoksnį4. Po šešiasdešimties metų šį teiginį Aleksas Girdenis patvirtino išsamiais tyrimais5.

Prabėgus dviem šimtams metų nuo K. Donelaičio laikų, J. Ralio vertime jau randame tik kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų sekas, sudarančias akcentinio hegzametro eilutes. Pvz.:

Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio,

Ilgąmet jūroje vargusį, šventąją Troją sugriovus. (I. 1–2)

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Žemė Itakės menka, akmeninga, bet vyrai ten drąsūs.

Aš už Itakę ik šiol nemačiau malonesnio dar krašto. (IX. 26–27)

 

Taigi J. Ralio išverstoji „Odisėja“ yra pirmas didelis akcentiniu hegzametru sueiliuotas kūrinys mūsų kultūroje.

 

EPINĖS FORMULĖS. Epo žanrui būdinga tai, kad poeto ištarti žodžių junginiai, frazės, eilutės neištirpsta, neišnyksta teksto erdvėje. Jie grįžta ir grįžta, kaip sugrįžta vasara ar žiema. Jie kartojasi taip, kaip kartojasi ornamento detalės ar dainų bei giesmių priedainiai. Kūrėjai mėgsta ir retorinę pakartojimo figūrą, bet dabar turime galvoje ne ją, o epinio kūrinio savastį – žodžių junginių, eilučių, eilučių grupių, eilučių dalių pakartojimus, laikomus būtinu epinio stiliaus bruožu6. Tokie pakartojimai paprastai vadinami epinėmis formulėmis. Kartais formulės susideda iš kelių sakinių, bet dažniau esti gerokai trumpesnės. Jos atlieka svarbų vaidmenį. Pirma, eilučių ir žodžių junginių pakartojimai yra tam tikri signalai, jungiantys tekstą į vienį: girdėta ar skaityta frazė klausytojui ar skaitytojui primeną jau žinomą tekstą7. Antra, labai svarbu yra tai, kad formulės suteikia epo tekstui pastovumo, tradicijos saugojimo, tvirtumo įspūdį8. Teigiama, kad tokie formulėmis tapę pakartojimai yra savaiminiai, padiktuoti kūrybos proceso ir kūrinio specifikos būtinybės, o ne tyčia prikaišioti. Jie išplaukia iš vidinės poetinės logikos kaip poeto kalbėjimo tėkmėje atsirandantis elementas9. Formulės viešpatauja abiejuose Homero epuose, Homeru sekė visi kiti graikų ir romėnų epų kūrėjai, o vėliau formulių vartojimo tradicija perėjo į naujųjų laikų epus.

Kai kurios Homero formulės yra ilgėlesnės, kaip ši, tokią pat svetingumo papročio detalę vaizduojanti ir Itakėje, ir Spartoje, ir fantastinėse fajakų ar burtininkės Kirkės valdose: χέρνιβα δ' ἀμφίπολος προχόῳ ἐπέχευε φέρουσα / καλῇ χρυσείῃ, ὑπὲρ ἀργυρέοιο λέβητος, / νίψασθαι·παρὰ δὲ ξεστὴν ἐτάνυσσε τράπεζαν. / σῖτον δ' αἰδοίη ταμίη παρέθηκε φέρουσα, / εἴδατα πόλλ' ἐπιθεῖσα, χαριζομένη παρεόντων·(Hom. Od. I. 136–140; IV. 52–56; VII. 172–176; X. 368–372; XV. 135–139; XVII. 91–95). J. Ralys pateikė tokį šios formulės atitikmenį: Greitai tarnaitė, vandens atnešusi aukso ąsotį / Rankoms nuplauti prieš valgį, užpylė virš bliūdo sidabro, / Skobnį jiems priešais pastatė ir duonos padėjo šeimʼninkė, / Valgių daugybę prikrovė linksma, jog turėjo ko duoti.

Keliolika kartų pakartota tokia vienos eilutės formulė: Ἦμος δ' ἠριγένεια φάνη ῥοδοδάκτυλος Ἠώς. Per visą epą nusidriekęs ir J. Ralio pasiūlytas toks jos vertimas: Vos tik užšvito miglose užgimus Aušra raudonpirštė (III. 404, 491; V. 228; VIII. 1; IX. 152, 170, 307, 437; XII. 8; XIII. 18; XVII. 1).

Tačiau didžiąją Homero formulių daugumą sudaro ne kelios eilutės ir ne visa viena eilutė, o eilutės dalis. Pvz., per abu Homero epus keliauja dviejų žodžių junginys ὑπόδρα ἰδὼν („žvairuodamas“) su dažniausiai prijungtu trečiuoju sandu προσέφη – „atsakė“. Pvz.: τὸν δ' ἄρ' ὑπόδρα ἰδὼν προσέφη πολύμητις Ὀδυσσεύς (Od. XVIII. 14); καί μιν ὑπόδρα ἰδὼν ἔπεα πτερόεντα προσηύδα (Od. XVIII. 389) etc. Ralys rado puikų šios formulės atitikmenį: Rūsčiai į jį pažiūrėjęs baltom, Odisėjas atsakė (XVIII. 14); Jai, pažiūrėjęs baltom, Odisėjas gudročius atsakė (XVIII. 329); Jai, pažiūrėjęs baltomis piktai, Odisėjas atsakė (XIX. 71); Jam, pažiūrėjęs baltom, Odisėjas didvyris atsakė (XXII. 57); Jam, paniūrai pažiūrėjęs baltom, Odisėjas atsakė (XXII. 305).

Formulę Τὸν (Τὴν) δ᾽ ἀπαμειβόμενος προσέφη – „jam (jai) atsakydamas (-a) tarė“, dažniausiai pranešančią apie Odisėjo atsakymą pokalbininkui, Homeras kartojo visame epe. Vertėjas stropiai stengėsi ją išsaugoti. Eilutės Τὸν δ' ἀπαμειβόμενος προσέφη πολύμητις Ὀδυσσεύς atitikmenį Jam atsakydamas, tarė gudrus Odisėjas didvyris randame šiose vietose: VII. 208, 302; IX. 1; XI. 355; XIV. 185, 384; XV. 375; XVII. 14, 186; XX. 172, 228; XIX. 40; XXII. 158; XXIII. 130; XXIV. 313, 371. Truputėlį pakeista (čia Homeras tarsi kreipiasi į veikėją, pavartodamas antrąjį veiksmažodžio asmenį) ši formulė tinka ir kiauliaganio žodžių pristatymui: τὸν δ' ἀπαμειβόμενος προσέφης, Εὔμαιε συβῶτα·– Jam atsakydams, tarei tu, Eumajau, ganytojau kiaulių (XIV. 159; XVI. 58). Pranešimas apie Odisėjo atsakymą mirtingai moteriai ar dievaitei skamba taip: τὴν δ' ἀπαμειβόμενος προσέφη πολύμητις Ὀδυσσεύς·– Jai atsakydamas, tarė gudrus Odisėjas didvyris (V. 214; VII. 240; VIII. 463; XIX. 108, 167, 224, 267, 344, 393, 506, 563, 591; XX. 35; XXII. 461).

Trumpute formule yra tapęs visame epe kartojamas dejonę ar pasibaisėjimą reiškiantis šūksnis ὢ πόποι. Matyt, siekdamas ištikimai laikytis originalo, J. Ralys pasirinko ne jaustuką, o daiktavardį „deja“, daugybę kartų veikėjų atodūsius ir skundus pradėdamas daugiskaitiniu šūksniu „Dejos!“

Be išvardytųjų, „Odisėjoje“ randame ir kitų formulių vertimus: Tėve visų mūs, Kronide, aukščiausias pasaulio valdove; žodis per tvorą dantų tau išspruko; gražus kaip jaunas dievaitis; dievaitė (Atėnė) jos (jo) maldą išklausė; kardas, sidabrais dabintas; valgio ir gėrio gerai apgesinus jau norą; jis (ji) pasirišo po kojų papėdes, plaukti per plačiąją nugarą jūros etc.

Pateiktieji pavyzdžiai rodo, kad vertėjas puikiai suvokė Homero epinių formulių reikšmę bei vaidmenį ir stropiai stengėsi jas perteikti lietuviškai.

 

EPITETAI. Kitas ryškus epinio žanro kūrinio bruožas yra epitetai. Epitetai praturtina žodžių, prie kurių jie stovi, turinį, susieja išorę su esme, skverbiasi į gilumą. Homero epams būdinga epitetų gausa, čia beveik kiekvienas daiktavardis turi prie šono bent po vieną epitetą, o dažnai ir kelis. Taip epitetai sutvirtina pasaulio pastovumo įspūdį, suteikia epui galimybę atspindėti visuotinybę10.

Daugelis Homero epitetų yra pastovieji, jie dažniausiai susiję su tuo pačiu asmeniu ar daiktu. J. Ralys, stengdamasis atspindėti graikų poeto stilistiką, sukūrė pastoviųjų epitetų atitikmenų lietuviškąją sistemą.

Jo vertime nuolatos kartojami tokie paprastieji epitetai: protingoji Penelopėja; sparnuotas žodis (ir daugiskaita: sparnuoti žodžiai); dievai amžinieji; dievai laimingieji; garbiniuoti achajai; gražioji dievaitė; šviesus Apolonas; mylėtojai irklo; kratytojas žemės (Poseidonas); gudrus Odisėjas; kantrus Odisėjas; tamsi karalystė (požemio pasaulis); protingas Odisėjo sūnus; beydis (šiuo epitetu apdovanoti trys asmenys: Antilochas, Odisėjas ir Laodamantas); uolota Itakė; Gerenijos raitelis Nestoras; dorasis Eumajas; tvirtoji širdis; drąsioji širdis; saldus miegas; saldus pargrįžimas; greitasis laivas; juodieji laivai; tvirtas laivas; aukštas vežimas; aukšti rūmai; aukšta seklyčia; ūžiančios jūros; sūriosios jūros; vargingi gyventojai žemės; penėtoja žemė; vilnotos avelės; smiltingasis Pilas; geležinė širdis; vyrai galingi; debesų varinėtojas Zeusas; dievai labdaringi; galingasis lankas etc.

Be paprastųjų, Homeras vartojo daugybę sudurtinių epitetų. Dauguma šių epitetų irgi yra pastovūs, kartojami visame epe. Kadangi lietuvių kalba turtinga dūrinių, tai J. Ralys galėjo daugeliu jų pasinaudoti. Tai sudurtiniai epitetai: dievai visagaliai; žmonės trumpaamžiai; geltonplaukis Menelajus; šviesplaukis Menelajus; Odisėjas didvyris; durys dvipusės; žirgai ilgakarčiai; karvės plačkaktės; jaučiai kreivaragiai kumpakojai; jaučiai kreivakojai; jaučiai riestaragiai; jaučiai aštriaragiai; arkliai plonakojai; arkliai greitakojai; sūnus šviesiaveidis; kankliai skardžiabalsiai; briedis plačragis; svetimtaučių laivas; vaikas menkaprotis; šventvagiškas darbas; žemgulės kiaulės; žemknisės kiaulės; baltaveidė duktė; kova brolžudinga etc.

Tačiau daugeliui Homero dūrinių atitikmenų gimtosios kalbos aruoduose nebuvo, ir vertėjui teko juos sukurti. Dideliu J. Ralio nuopelnu laikytini jo sugalvoti epitetai variarūbiai achajai; duonvalgiai žmonės; aigidvaldis Zeusas; perkūnvaldis Zeusas; Zeusas žaibvaldis; perkūndžiaugis Zeusas; didžiamintis Zeusas; mėlynaplaukis Poseidonas; sidabralankis Apolonas; toliašaudys Apolonas; margamintis Odisėjas; tvirtabūdis Odisėjas; skeptrotūriai vadai; ietys variagalvės; gintarplaukis Menelajus; Hermėjas auksalazdis; Hefaistas dailiadirbis; laivai ilgairkliai; vyržudis Achilas; Aušra auksasostė; Aušra raudonsostė; Aušra liepsnaplaukė; tvirtakanopiai asilėnai; plačiagatvė pilis; gražiaauliai achajai; ilgarūbė Lampetija (ir daugiskaita: achajietės ilgarūbės); Nausikaja gražrūbė; skelbikai didbalsiai; baltrankė (šį epitetą gavo Nausikaja, Elena, Areta, tarnaitės); karvės garsiabaubės; baidyklės kraugėringos etc.

Visi J. Ralio pavartoti epitetai – ir paprastieji, ir sudurtiniai, ir pasiskolintieji iš lietuvių kalbos lobyno, ir sukurtieji vertėjo – iš pirmojo vertimo ilgainiui perėjo į kitų antikinių autorių kūrinių vertimus ir tapo tradiciniai.

 

ILGIEJI ŽODŽIAI. Cituotieji ir necituotieji „Odisėjos“ sudurtiniai epitetai reikšmingi ne tik tuo, kad jie teikia epui pastovumo ir tradicijos branginimo bruožų, bet ir tuo, kad jie semantiškai yra turtingesni, nes turi ne vieną, o du prasminius elementus. Todėl jie gerokai sustiprina vaizdą. Be sudurtinių epitetų, tokį pat semantinį krūvį turi kiti Homero vartoti sudurtiniai žodžiai. J. Ralio vertime šie dūriniai, kaip ir epitetai, irgi yra dviejų rūšių. Įprasti ir žinomi iš dviejų žodžių sudėti vertimo dūriniai būtų tokie: galvažudžiai; ugniavietė; juokdarys; karžygiai; labdarys; pusiaukelė; kraugerys; žmogėdra; pilkalnis; šventvagystė; kiauliaganis; žemgulė; širdgėla; avikailis etc. Kadangi mūsų kultūra neturėjo ar buvo praradusi kai kuriuos epe minimus reiškinius, tai kalba jų neįvardijo. Todėl vertėjui teko sukurti dievo Hermio sinonimą Argžudis, laivo kapitoną reiškiantį žodį laivavedys, vyno pilstytoją pristatyti vienu žodžiu vynadavys. Vaišintojui teko sudurtinis atitikmuo vaišiadavys, rankų praustuvui – rankplovė, raiteliui – arkliajodis, pabuvojusiems požemio dievo Hado valdose ir grįžusiems į šį pasaulį vyrams – dvimirčiai, gražioji Helena save pavadina niekinamu žodžiu šunakė. Ilgą laiką vertime nusako sudurtinis ilgąmet, sandalams rastas labai tinkamas lietuviškas atitikmuo papėdės, o žmogus, kurį šiandien vadiname auksakaliu, apibūdinamas žodžiu auksakalvis.

Homeras savo epuose vartojo ne tik dūrinius, bet ir daugybę kitokių ilgų žodžių. Tokie žodžiai turi daugiau svorio ir platumos, jie tarsi skirti pabrėžti išsakomai minčiai. Kvintilijanas sako, jog jie suteikia tekstui lėtumo (Quint. Inst. or. IX. 4. 42). Tokie reikšmingesni, svaresni žodžiai turi tam tikro didingumo ir todėl labai tinka epui11. Mūsų minėto kiaulidės aprašymo viena eilutė graikiškai atrodo taip: πεντήκοντα σύες χαμαιευνάδες ἐρχατόωντο (Hom. Od. XIV. 15). Matome, kad ją sudaro keturi žodžiai: du iš jų penkiaskiemeniai, vienas keturskiemenis ir vienas dviskiemenis. Taigi J. Ralys neklydo, šiam vaizdui nupiešti vartodamas ilgus žodžius kiaulininkai, kiekvienas, pusšimtis, žemgulės etc.

Epo vaizdus labai sustiprina ilgesni ir daugiau daikto ar reiškinio ypatybių reiškiantieji aukštesnio bei aukščiausio laipsnio būdvardžiai ir prieveiksmiai: Ūgis jo tapo stambesnis, o veidas jaunesnis; vaisingiausiai penėtojai žemei; bet už visus laiminguosius tasai laimingiausias man rodos; baisiausia audra; nuolankiausiai turi pakentėti; namus gražiausius; miglą tirščiausią; audimai brangiausi; vargo didžiausio; miego saldžiausio; brangiausiai papuoštas patalas; rūbą minkščiausį; skausmas didžiausias; bus smagiausia; tamsiausia naktis; ramstis didžiausias; žemė trąšiausia; vandenėlio šviesiausio šaltinis; kiemas plačiausias; baidyklė bjauriausia; ratų drūčiausių; krūvos dideliausios; kerčias tolimiausias; vilnom ilgiausiom; verkti graudžiausiai; bliauja linksmiausiai; šviesiausiuose rūmuose; vyną gardžiausią; motina brangiausia; vargingiausias tarp vyrų; tvirčiausias apgynėjau; užsigeidęs širdingiausiai; įkibęs drūčiausiai; greičiausiai nutvėrė; mėsą gardžiausią; kojų ilgiausių; pražūties tikriausios; saldžiausiu balsu; Zeusas aukščiausiasis; baisiausiai sudrumsdama jūrą; baisenybė didžiausia; maloniausiai sutiko; didžiausią priesieką; karvės gražiausios; debesį juodą tamsiausį; džiaugtis ilgiausiai su savo žmonomis / Ir su brangiausiais vaikais; drobe švariausia; miegas tykiausias; rūbų ploniausių; tunka ten kiaulės puikiausiai; Spartą, gražiausių merginų tėvynę; riebiausias kiaules; laivą tvirčiausį; graudžiausiai beverkiant; dovanas gausiausias; turtingiausią salą; nuplovė jiems kūną švariausiai; širdis jų piktumo pilniausia; (durys) plačiausios; derlius puikiausias; turto brangiausio; širdingiausiai sutiko; meiliausiais jį sveikino žodžiais; ietį ilgiausią; tankumynus tamsiausius; ugnį sukūrė didžiausią; baisiausiai man gėda; žodžiai [...] pataikė į širdį giliausiai; virvę tvirčiausią; durys tvirčiausios; stipriausias galinčius; plačiausia viršūne; tarnaitė geriausia; žemę tėvynės brangiausią; rūbų puikiausių; karščiausiai geidžiau; kapą aukščiausią; garbė pasklido plačiausiai etc. Itin ilgi šie žodžiai tampa tada, kai prie aukščiausiojo laipsnio būdvardžių ar prieveiksmių prijungiamas priešdėliu padarytas būdvardžio savybių turinčio įvardžio „kas“ įnagininko linksnis. Dabar tokių žodžių rašybos taisyklė yra pasikeitusi, o anuomet toji samplaika sudarė vieną žodį. Pvz.: kuosmarkiausiai; kuogreičiausiai; draugų kuogeriausių; kuolabiausiai; kuotyliausiai; kuoaiškiausiai; kuoplačiausiais; kuoįvairiausiųjų; kuotamsiausią; paguoda kuobrangiausia; javai kuopuikiausi; kuolengviausiai; amžius kuomaloniausias; širdis kuotvirčiausia; balsu kuolinksmiausiu; kuotikriausiai; kuodrūčiausiai; galvas kuolaisviausias; kuobaisiausiai banguoja; kuostropiausiai; kuodidžiausią malonę; kuokantriausiai kentėjo; kuodidžiausiąjį stiebą; daiktai kuobrangiausi; kuolabiausiai; kuopirmiausiai; kalnų kuoaukščiausių; ožkas kuoriebiausias; dovanų kuodaugiausiai; kuoanksčiausiai; kuotalpiausiai; kuolinksmiausius šokius; ginklais kuogražiausiais etc.

Ilgųjų žodžių grupei dar priskirtini įvardžiuotiniai būdvardžiai ir skaitvardžiai, kurių vertėjas atseikėjo gausiai. Pvz.: aukštieji sostai; vilnotoji banda; gražioji dievaitė; puikioji dievaitė; salos tolimosios; raudonojo vyno; tamsiojo vyno; platųjį dangų; Odisėjas gudrusis; platųjį diržą; penktoji diena; trečioji diena; plačioji Troja; lygiojo lauko; dieviškasis Odisėjas; sunkioji liga; iš jūros pilkosios; Poseidono rūstingojo; stebuklingąjį raištį; tankųjį mišką, plėšriesiems žvėrims; aukštųjų šventyklų; rūbai šviesieji; asilėnai tvirtieji; garbieji seniūnai; tyrosios upės; greituosius elnius; galingojo manojo tėvo; jūra plačioji; gražųjį sūnų; gardžiąją mėsą, didžioji žvaigždė; brangioji tėvynė; baltąją burę; šviesusis rūmas; didžiąją salę; galingąją ietį; padoriajai žmonai; linksmojo skobnio; šešėliams negyvųjų etc. Labai ilgi ir svarūs yra aukščiausiojo laipsnio įvardžiuotiniai būdvardžiai: sidabro gryniausiojo; plačiausiąjį kiemą; mieliausiąją žmoną; ploniausiąjį tinklą; saldžiausiojo vaisiaus; naštą baisiausiąją; baisiausiąją kančią; ilgiausiąją kartį; geriausiąjį audeklą; šviesiausiojo dievo; aukščiausiojo dievo; puikiausioje skrynioj; šviesiausiąją mielą Itakę; galingiausiųjų vyrų; brangiausiąjį sūnų; geriausiąją ožką; vyrų geriausiųjų; skaisčiausioji moteriškė; gražiausiąjį šalmą; galingiausieji sūnūs achajų; protingiausieji vyrai etc.

Lietuvių kalba, kaip ir graikų, turi daug daugiaskiemenių veiksmažodinių formų. J. Ralys jomis negalėjo nepasinaudoti. Vandeniu nusimazgojau rankas ir pradėjau maldauti (XII. 338); Puolę ant žemės visi jie raudodami draskėsi plaukus (X. 560); Odisėją prarijusios bangos ilgokai / Laikė užvėrusios: jis negalėjo išnirti į viršų (V. 309–310); Banga, atsimušus nuo kranto, / Griūdama jūron atgal, nuo uolos jį nuplėšė ir sviedė (V. 418–419); Žemę bučiuodams pargriuvo ir ėmė dūsaudams galvoti (V. 454); Tuoj užsimerkė ilgai nemiegojusios akys jo mielos (V. 484); nepaliaudamas spaudė, kuo tik Odisėją galėdams (VI. 331); Šič atvykau paieškoti prapuolusio savojo tėvo (XV. 268); Tenekalbina niekas iš jūsų (XV. 435); keliaukit / Miestan abu, o ir aš paskubėsiu, kovos išsiilgus (XVI. 168–169); Mums nebegalima bus jau daugiau jo turtus benaikinti (XVI. 379); Tiek dar praplaukęs, kiek galima šaukiančio balsą išgirsti (V. 388); Svaidinį [...] / Stverdavo, kojomis žemės nesiekdamas (VIII. 381–382); Taip suspausta širdis tebebuvo matytos nelaimės (X. 244); Šičia tikėjaus pirmiausiai sutiksiąs užpuolančią Skilę (XII. 230); Siūlu pririšęs kabliuką iš rago sumitusio jaučio (XII. 254); kol ji dar gyveno, dejuodama nuolat / Tankiai lankydavau (XV. 357–358); Pats aš tave palydėčiau visur, tiktai leisk pakinkyti (XV. 80); Taip ir tos neteptos durys girgždėjo, darydamos sunkiai (XXI. 52) etc.

Sutelkusios visus išvardytuosius dėmenis, J. Ralio hegzametro eilutės tampa ganėtinai turtingos svarių, ilgų, epinio didingumo kupinų žodžių: Penelopėja jaunikiams didžiūnams prabilusi tarė (XXI. 67); Taip pakalbėjusi, dingo šviesakė dievaitė Atėnė (VI. 40); Sunkiai vaitodamas tarė jisai savo tvirtajai širdžiai (V. 290); Kilo baisiausia audra, ir laivą prilaikančios virvės / Trūko (XII. 409–410); Čionai viešpatauja gražkasė Kalipsė (XII. 450); Zeuso aigidvaldžio dukrai galingai dievaitei Atėnei (III. 41).

 

SENI BEI RETI ŽODŽIAI. Šiame „Odisėjos“ vertime randame retai vartojamų ar net nebevartojamų žodžių. Su vienu tokiu žodžiu susiduriame jau pirmoje eilutėje: Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio (I. 1). Žodis pritirti, reiškiantis „daug ką išgyventi“, yra geras ir garbingas žodis. LKŽ duomenimis, jį vartojo Simonas Daukantas, Žemaitė, Vaižgantas, o vėliau – Vincas Mykolaitis-Putinas. Vietoj dabar įprasto „jėga“ J. Ralys visame vertime kartoja seniau daugelyje Lietuvos vietovių paplitusį spėka, pvz.: atgavo / spėką (VI. 248–249); vėjo spėka (XIX. 189). Vertėjas visiškai nevartoja žodžio „stalas“. Vietoj jo visame epe regime seną indoeuropietišką žodį skobnys, padarytą iš veiksmažodžio „skobti“ ir menantį tuos laikus, kai baldai buvo skobiami. Dievaitė Kirkė (XI. 7) ir Nausikajos tarnaitės (VI. 220) pavadintos kasotomis. Taip lietuviai vadino ne tik ilgakases merginas, bet ir derlingas, su nukarusiomis grūdų eilėmis avižas, ir svyruoklius beržus. „Odisėjoje“ nerasime junginio „upės žiotis“, žiotys čia vadinamos įtekmėmis: įtekmė upės (VII. 281; XVII. 424). Visame epe šmėkščioja vyrų sueigą reiškiantis žodis vyrija, sėdimas baldas vadinamas sėstu, priesaika – priesieka, drąsa – Vinco Kudirkos, Motiejaus Valančiaus ir tautosakos vartota drąsybe, šauklys (žinianešys) – skelbiku, stipruolis – galinčiumi. Disko metimo sektoriaus linija pavadinta gražiu lietuvišku žodžiu užbraiža: Akmuo tas nukrito toliausiai visokių / Užbraižų (VIII. 193–194). Lietuvišką žodį stulpas vertėjas renkasi vietoj skolinio „kolona“: jo vertime ir Nausikaja, ir ketinanti jaunikiams pasiūlyti įtempti Odisėjo lanką Penelopė atsistoja prie menės stulpo (VIII. 462; XXI. 64). Penelopė, pažadėjusi jaunikiams tekėti už kurio nors, kai pabaigs austi įkapes Laertui, audimą slapta vėl išnarpliodavo: Būdavo, naktį atgal vėl išleisdavo (II. 100); Ištisą dieną, būdavo, audžiu, o nakčiai užėjus, / Šviesą uždegus, išleisdavau viską atgal (XIX. 152–153). Taigi J. Ralys vartoja ne visų nuzulintą veiksmažodį „išardyti“, o retesnį „išleisti“. Žodžiu „dvikartis“ lietuviai vadino ir plačias, dvigubas paklodes, ir aukštesnę žolę, po kuria prižėlę žemesnės, ir plyšiais užšalusį ledą, ir dviejų veislių linus, o J. Ralys šį apibūdinimą suteikė dvigubam apsiaustui, sakydamas, kad Odisėjas buvo užsivilkęs apsiautą dvikartį puikų vilnonį (XIX. 230). Alkinojo surengtose varžybose žiūrovai palinksmino širdis regesiu vyrų galybės (VIII. 134), o Odisėjas skuba į tarpą draugų sankeleivių (XI. 332). Bendrakeleivį reiškiantis žodis „sankeleivis“, matyt, atrodė poetiškas, nes tiko ir Salomėjai Nėriai („Man sankeleiviu bus naktis“). Daugelį kartų vertėjo ištartą daiktavardį dejos (IV. 323; IX 483; X. 39; XI 436; XVII. 119 etc.), žodžio „vargai“ sinonimą, pakartojo V. Mykolaitis-Putinas: „Aš laukiau čia tavęs, kilnioji valanda, palikęs kelyje gyvenimo dejas“, o žodžiui „sugaląsti“ perkeltinę reikšmę, matyt, bus suteikęs J. Ralys, Odisėjo balsu sakydamas: vargas ir kančios mane sugalando (VIII. 183). Vaizdingai nusakyti ir audėjų veiksmai: kitos plazdėjo prie staklių (VII. 105).

J. Ralio laikais dar nebuvo išnaikinta dviskaita, todėl jo vertime randame kalbą praturtinančius junginius: juokdariu du (IV. 18); du asilėnu (VI. 72); du keleivingu heroju (IV. 19); jiedvi vienmeti (V. 22); du jaučiu pajungtu (XVIII. 361); du trumpaamžiu (XI. 307). Šioje „Odisėjoje“ nosinio priebalsio dar nėra pakeitęs nosinis balsis žodyje sklanstį (XXI. 50), o vietoj modernių „namo“ ir „į namus“ skaitome senovinius namon (I. 21; XVI. 321) ir namuosna (XVIII. 415; XX. 234). Ir antikinei, ir vėlesnei visų tautų poezijai ilgai buvo būdinga elizija. J. Ralio vertime elizijos atvejų gausu ir turbūt net šiek tiek per daug: protingʼs Odisėjas didvyris (VIII. 152); duonos padėjo šeimʼninkė (I. 139); prižūrėtojʼs Melantis (XXII. 123); nʼapsakomą smagumą (VIII. 455); pusryčius pasʼgaminę (XVI. 3); keliai senutės pasʼdarė tvirtesni (XXIII. 3) etc.

Šen bei ten įdėdamas senovinį žodį J. Ralys neklydo, nes senovinio kūrinio vertimui tokie žodžiai tinka: jie archaizuoja tekstą, siunčia skaitytojams signalus, padedančius geriau įsijausti į jį. Be to, jie skamba tarsi poetiškiau, nes nėra įprasti ir nuvalkioti. Tą pačią semantinę funkciją atlieka ir išvardytieji reti žodžiai. Tad Vaižgantas neklydo, kadaise sakydamas: „Dr. Jeronimo Ralio būta poeto visoje to žodžio prasmėje.“12

 

IŠVADOS. Išnagrinėjus svarbiausius pirmojo „Odisėjos“ vertimo į lietuvių kalbą dėmenis, tampa aišku, kad J. Ralys suformavo esminius šio graikų epo vertimo poetikos principus, pagrįstus Homero idėjos ir jo stiliaus priemonių išmanymu. Ateities vertėjams jis paliko dvi galimybes: arba skintis naują taką, arba eiti jo pramintuoju. Pirmasis yra nežmoniškai sunkus, antrasis teikia mažiau garbės: galima sukirčiuoti žodžius pagal dabartinės kalbos taisykles, pašalinti svetimžodžius, nevartoti tarmybių (J. Ralio laikais literatūrinė kalba dar nebuvo išsikristalizavusi), pateikti sklandesnę metriką, bet jei bus kartojami tie patys dūriniai, žodžių junginiai ir epitetai, jei nebus sukurta sava poetinė sistema, vertėjo visą laiką tykos pavojus versti į naujesnių laikų lietuvių kalbą ne Homerą, o J. Ralį, ir jo darbas galės būti vadinamas veikiau redagavimu. Taip kalbėdama visai nenorėčiau teigti, kad niekas nebegali imtis naujo „Odisėjos“ vertimo. Manyčiau priešingai: tokio žmogaus labai reikėtų. Tačiau jis turėtų būti naują taką minantis karžygys, pateikęs originalų, kitais esminiais dėsniais pagrįstą vertimą. Pavyzdžiui, tai galėtų būti ryžtas išversti epą ne akcentiniu, o kvantitatyviniu hegzametru (žinoma, apsibrėžus, ar lietuvių kalbai taikytina antikinių kalbų taisyklė, kad du priebalsiai pailgina prieš juos einantį trumpą balsį, ir aptarus kitus dalykus), kuriam, pasak minėtojo Brenderio, lietuvių kalba labai tinka. Tada neskubiai skaitant ir taisyklingai ištariant ilguosius skiemenis tekstas taptų dainingesnis, taigi, ir epiškesnis, nes jame vyrautų ilgi spondėjiniai skiemenys, o pirmoji šio epo eilutė galėtų skambėti maždaug taip: „Vyrą, Mūza, pagarbink, negandų nukamuotą“. Žinoma, tokio vertimo darbas būtų neregėtai sunkus ir turbūt truktų visą gyvenimą, tačiau juk J. Ralys yra parodęs puikų atkaklumo pavyzdį.

 

Dalia Dilytė

 


1 Homėro Odisėja, vertė d-ras J. Ralys, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, Skaitymų biblioteka, Nr. 1, 1921.

2 Vaižganto raštai, Kaunas; Vilnius: Švyturys, t. 19, 1938, p. 195.

3 J. Ralys nepateikė žinių, kokiu originalo leidimu naudojosi. Jo vertimo eilučių numeracija nesutampa su dabartinių „Odisėjos“ leidimų numeracija, todėl šiame straipsnyje cituojant vertimą nurodomi vertėjo pateikti eilučių numeriai.

4 Franz Brender, „Der litauische Hexameter“, in: Archivum Philologicum, T. II, 1931, p. 194–197. Pranas Brenderis, „Hegzametras lietuvių literatūroje“, in: Vairas, 1932, Nr. 3, p. 347–349.

5 Aleksas Girdenis, „Metų hegzametras“, in: Darbai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Vaga, 1993, p. 60–96.

6 Hermann Fränkel, Dichtung und Philosophie des fruehen Griechentums, New York: Published by the Philological Association, 1951, p. 37.

7 Herbert Bannert, Formen des Wiederholens bei Homer, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, 1988, p. 25.

8 Erich Bethe, Die Griechische Dichtung, Wildpark-Potsdam: Akademische Verlagsgesellschaft Athenaion. 1929, p. 51.

9 Egbert J. Bakker, Poetry in Speech. Orality and Homeric Discourse, Ithaca and London: Conell University Press, 1997, p. 207.

10 Albin Lesky, Geschichte der Griechischen Literatur, Bern und München: Francke Verlag, 1971, p. 84; Theo Reucher, Die Situative Weltsicht Homers, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1983, p. 462–468.

11 Jule Marouzeau, Traité de stylistique latine, Paris: Les Belles Lettres, 1946, p. 96–137.

12 Op. cit., p. 194.