LAUDACIJA JONEI RAMUNYTEI

 

Gerbiama Jone,

 

prisipažinsiu, kad seku Jūsų žingsnius vertimo baruose nuo pat pirmosios publikacijos 1993 m. – Georgesʼo Simenono romano Komisaro Megrė vagis. Paaiškinsiu kodėl. Tik prisiminkime anuos laikus – paskutinį XX a. dešimtmetį, kai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalyje įsikūrė dar neregėtas leidyklų skaičius, ir ne viena leidykla norėjo kuo nors nustebinti skaitytojus. Be abejo, mane kaip prancūzų literatūros specialistą labiausiai domino jos lobiai ir atidžiai stebėjau, kas dedasi knygynų lentynose. Žinoma, detektyvinis minėto autoriaus romanas man nebuvo didelis lobis, tačiau galėjau pasidžiaugti bent jau tuo faktu, kad šio rašytojo gerbėjai nebesitenkins pora jo romanų, išleistų sovietmečiu. Atkreipiau dėmesį ir į vertėjos pavardę, kuri man išsyk priminė universiteto laikų dėstytoją ir vieną garsiausių Lietuvos vertėjų Ramutę Ramunienę, kurios Albert՚o Camus romano Maras analizė per analitinio skaitymo seminarus padarė įspūdį visam gyvenimui. Supratau, kad tikriausiai mama ir patarė dukrai pradėti vertėjos karjerą nuo lengvesnio kūrinio, šiuo atveju detektyvinio romano, kurį versti paprasčiau negu, tarkim, romaną, kupiną psichologijos vingrybių. Nenustebau, kad kelio pradžioje keletas knygų (daugiausia istorinės ir mokslinės tematikos) buvo ir verstos drauge su mama.

Pirmas rimtesnis iššūkis jaunai vertėjai turėjo būti prancūzų rašytojo, Goncourt՚ų premijos laureato Taharo Ben Jellouno romanas Šventoji naktis, pasakojęs apie Maroko visuomenę, kurios tradicijos diktuoja moters vaidmenį ir kaip tam priešinosi romano protagonistė Zahra. Vertėjai čia teko įveikti daugybę barjerų: tiksliai nusakyti egzotiškojo krašto kultūros ypatumus, kasdienio gyvenimo detales, atspindėti rašytojo prancūzų kalbos raišką, kuriai daro įtaką jo gimtoji – arabų – kalba.

Nelengvas riešutas buvo ir prancūzų rašytojo Jeano Giono romanas Husaras ant stogo, kadangi jame pasakojama kaip italų aristokratas Anželas, dvikovoje nukovęs austrų karininką, turi sprukti iš Pjemonto į Provansą, kur siaučia choleros epidemija. Veiksmas vyksta XIX a., vėl du kraštai, sykiu ir Provanso specifika, nes jis turi ne tik savo geografiją ir istoriją, bet ir kalbą, dar prisidėjo nuolat besikeičiantys įvykiai kaip nuotykių romane, ir vertėjai pavyko tiksliai atkurti romano atmosferą.

Atminties labirintais garsėjantis Patrickas Modiano nepaklaidino vertėjos, kuri pristatė mūsų skaitytojui jo romaną Iš atminties gelmių, kuriame pasakotojas ir Žaklina po trisdešimties metų prisimena jųdviejų istoriją, trukusią tik keletą mėnesių Paryžiuje ir Londone. Vertėja sugebėjo perteikti specifinį šio rašytojo pasakojimo ritmą, nuolatos veikiamą skirtingų laiko planų.

Kartais vertėjui, kuris įdėjo tiek pastangų versdamas kūrinį, tenka nedėkinga dalia, nes skaitytojai neatkreipia deramo dėmesio į jį. Taip nutiko, man regis, ir su vieno populiariausio prancūzų šiuolaikinio rašytojo Danielio Pennaco romanu Žmogėdrų laimei. Tai kupinas ironijos ir humoro kūrinys apie laimingą (su ironija) Malosenų šeimą, kurios motina nuolat kolekcionuoja vyrus ir netrukus juos palieka, bet į namus parsineša kraitį. Ir visos istorijos atpirkimo ožiu tampa vyriausias sūnus Benžamenas... Čia vertėjai teko gerokai padirbėti, kad romanas atskleistų savo valiūkišką prigimtį skaitytojo akyse. Deja, tokio pasisekimo kaip Prancūzijoje, kur jis išaugo iki tetralogijos, pas mus nesusilaukė ir kažkodėl liko užribyje. Bet tokiais atvejais ir vertėjas nėra visagalis.

Kitaip mūsų skaitytojas žiūri į Françoiseʼos Sagan kūrybą. Jam patinka jos grakštumas, žavesys, trapumas. Bet vertėjui išreikšti šias savybes yra tikrai labai nelengvas uždavinys. Vis dėlto, Jonė mūsų skaitytojams pateikė net tris šios autorės vertimus: romaną Nuolankusis, apsakymų knygą Šilkinės akys ir galiausiai paskutinį jos kūrinį – Nebaigtą romaną.

Dėmesinga vertėja ir dar vienam Nobelio premijos laureatui – rašytojui Jeanui Marijai Gustave‘ui Le Clézio. Šis autorius išsiskiria poetine kalba, kuri irgi reikalauja vertėjo meistriškumo, nes dingus poezijai, dingsta ir vertimo žavesys. Du romanai Auksinė žuvelė ir Bado šokis, taip pat į vieną knygą Audra sudėtos dvi apysakos liudija, jog vertėja sugebėjo perteikti ir poetinę, bet tuo pačiu labai paprastą kalbą, neįmantrų jos stilių, tai yra tokias savybes, kurios sudaro sunkumų net ir patyrusiam vertėjui.

Vertėja atidavė duoklę ir Vilniuje gimusiam rašytojui Romainui Gary, išvertusi jo romaną Liūdnieji klounai, kurį, kaip prisipažino pats autorius, yra parašęs šmaikštavimo stiliumi, bet kuriame netrūksta nerimo ir ironijos, nes už jų slypi luošo kareivio Renjė ir garsios aktorės Enės, iš Holivudo atsidūrusios Europoje, istorija. Jį papildo ir apsakymų rinkinys Paukščiai skrenda mirti į Peru, kuriame taip pat skleidžiasi ir liūdesys, ir ironija, tačiau tiek vienam, tiek kitam kūriniui vertėja surado atitinkamas menines priemones, kad jie suskambėtų lietuvių kalba, prilygstančia originalo siekiams.

Vertėja jaučia šiuolaikinės prancūzų literatūros pulsą, pasirinkdama populiarius autorius. Šiemet pasirodė jos verstas 2019 m. Goncourt՚ų premijos laureato Jeano-Paulio Dubois romanas Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai. O jos verstas rašytojo Philippe՚o Claudelio romanas Brodekas, Prancūzijoje pelnęs licėjaus mokinių Goncourt՚ų premiją, pateko į 2018 m. LLVS vertingiausių verstinių knygų penketuką.

Galima dar paminėti Simone՚os de Beauvoir Palaužtą moterį, Jeano- Baptiste՚o Andréa Mano karalienę, Anna՚os Gavalda Tiesiog drauge, Jeano-Cristophe‘o Rufino Abisinas, tačiau visų išvardinti neįmanoma, nes už vertėjos pečių apie 70 verstų knygų.

Vis dėlto, reikia dar atskirai pripažinti, kad vertėja išvertė ir svarbių vaikų ir paauglių literatūros kūrinių: Comtesse de Ségur Asilo memuarus, Josepho Kesselio Liūtą, André Dhôtelio Kraštą, kurio niekada neprieisi, 2004 m. pelniusią Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premiją už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą, Evelyne՚os Brisou-Pellen Vilkų žiemą, Danielio Pennaco Šuvą Šunėką ir daugelį kitų.

Toks Jonės Ramunytės vertimų derlius rodo, kad ji yra tiek įvaldžiusi vertėjos plunksną, jog jai paklūsta ir klasikinė, ir modernioji, ir detektyvinė, ir vaikų ir jaunimo literatūra, įvairūs stilių registrai, o tai liudija jos kaip vertėjos brandą. Galima tik palinkėti, kad ir toliau Tave, Jone, globotų šv. Jeronimas, o mes, skaitytojai, sulauktume naujų vertimų...
 

Vytautas Bikulčius