LAUDACIJA ŠV. JERONIMO PREMIJOS LAUREATUI
VERTĖJUI Į SLOVĖNŲ KALBĄ KLEMENUI PISKUI
Sueiliavo Rūta Mėlynė

Šlovingoji Slovėnija – tarp slėnių čia miškingų
kalnų upeliai sraunūs, šniokščia, garma,
tvirtovių bokštų smailės sminga
iš miško jūros į žvaigždėtą dangų.

Bet šlovę kuria ne peizažai – asmenybės
už talentą ir darbus myli jas fortūna,
istorija jų pavardes įrašo knygon
štai Žižekas Slavójus, Jànčaras ir Šalamùnas.

Šioje galerijoj išvysit Prèšereną, Liñhartą ir Vódniką
ir Cànkarą su Bóžičium, ir Alių Debeljãką,
savo keliu kiekvienas žengia oriai –
šlovė Slovėnijos garbiesiems literatams!

Bet mums mieliausias Klemenas iš Brežicės,
mes jo pagerbti čia šįvakar susirinkome,
šventas Jeronimai, įpilk – in vino veritas –
sustok tiesos akimirka žavinga!

Išvardint darbus Klemeno – nelengvas darbas,
jis ir vertėjas, ir rašytojas, ir muzikantas,
poetas nuo gimimo, humoristas, bardas
o „Varlių trio“ skamba ne prasčiau už „Antį“.

Ir dar jis pirmas ir vienintelis slovėnas
gerai išmiklinęs lietuvių kalbą,
svetur kažin ar rastumėt bent vieną,
kuris Braziūną gliaudytų be vargo.

O Klemenui vieni juokai, jis viską gali
išguldė tojo rebusus slovėniškan liežuvin
Masytės Laimos geranoriškai prižiūrimas
ir štai laimėjimas – Vilènicos kristalas!

Įvaldęs puikiai dvi kalbas
jis verčia vieną po kitos knygas:
Parulskį, Sają, Kunčiną ir Černiauskaitę
šešiolikos lietuvių autorių rinktinėj
tik Klemeno dėka slovėnai skaito,
atrasi ją Slovėnijos knygyne.
O Lietuvoj darbštaus vertėjo sudarytą
gali skaityt slovėniškų novelių knygą.

Paklausite, o kaipgi Klemenas sužino,
ką versti į slovėnų kalbą verta?
Ogi nueidavo į „Suokalbio“ kavinę,
nupirkdavo alaus ne vieną kvortą
ir pasipildavo įvairūs patarimai,
sparnuotos frazės, rimai.

Girdėti teko vieną garsų prezidentą,
kuriam vienodai skamba – Baltija, Balkanai –
jei toks krepšinio aikštėj kiltų incidentas
nušvilptų jį krepšinio fanai.

Betgi tiesos šiame rikte yra –
mus jungia meilė ir knyga.
Dar jungia dviskaita – abu labu tokiu,
atskirkim grūdus nuo pelų.
Ir Klemenas kaip tiltas per bedugnę
Slovėniją ir Lietuvą sujungia.

Beje, išleido jis romaną postmodernų,
vadinasi „Mamuto testamentas“,
jame įamžinta ir Lietuva, ir dviskaita,
ir musulmonai, lenkai ir lingvistai,
sulėkę į kalbotyros kongresą
įrodinėt pasauliui savo tiesą.
Į detektyvo pinklę įsipynę
kiekvienas savo tezę gina.
Ir dar: prisipažino autorius laiške,
kad esama ir faktų romane.
Belieka laukti, kol Masytė
ims jį lietuviškai guldyti.

Dabar jūs matot, kokio lygio literatas
yra šio vakaro garbusis kaltininkas –
ir lyrikos, ir pseudomokslinio traktato
stilius jis tartum šiltą molį minko.

Jo nesibaigiančioje nuopelnų galerijoj
rikiuojas klasikai – Mačernis, Boruta, Gavelis,
vardų ir pavardžių ilgiausia serija
Granauskas, Venclova ir taip be galo,
Aputis, Vilimaitė, Skablauskaitė
Ramonas, Kondrotas, Ivanauskaitė.

Prie sienos remia ir poetai –
išversti prašo virtines kupletų,
kiekvieną darinėk ir minkyk,
kiekvieno paslaptį įminki.
Dar Ališanka nebaigtas
už kampo jau Petrošius
į festivalį skuba, ruošias.
Dekšnys, Valantinaitė, Gailius,
Žagrakalytė ir Valionis,
atrodo, bus linksma kelionė.
Kam nepatiktų pramogauti
poezijos ir vyno paragauti.

Ir dar reikėtų atskirai minėti –
nors jau šlubuoja mūsų rimas –
vertėjo nuopelnus vaikų literatūrai,
čia reikalingas ypatingas įkvėpimas.

Šitoj srity mažai kas Klemenui prilygtų,
Mirjana Bračko iš Kroatijos nebent
Kęstučio knygose lyg spąstuose įstrigę
be Kasparavičiaus negali jiedu išgyvent.

O kur visi kiti: Morkūnas, Vizbaraitė,
Dirgėla, Gudonytė, Žilinskaitė,
juos versti širdžiai atgaiva,
tik laiko maža paroje.

Be to, juk Klemenas ne tik vertėjas
ne tik poetas, dainius, jis ir tėvas,
savi vaikai – dvimetis Striboras ir Živa ketverių
nekantriai laukia Klemeno eilių.

Taigi, sunkus vertėjo darbas – tekstai, žodžiai,
jie tavo būtį ir užpildo, ir paguodžia,
pasiglemžia ir buitį neretai –
šeima, namai, maži vaikai,
dar svetima kalba, o turi tapti tavo
ir būna – lauki jau finalo.
Bet žodžiai nesibaigia niekad
nakčia jie braunasi į miegą,
tyloj jie kužda, siaučia, liejasi:
mes nenurimsim be tavęs, vertėjau!

Beje, šia proga verta nusilenkti
Mickevičiui Adomui, Milošui ir lenkams –
per Vilniaus lenkišką liežuvį
pažino Klemenas lietuvį.
Pažino ir pamilo nuoširdžiai –
na ką gi, vargšas, ajajai...
įklimpo kaip muselė į barščius
mūsų laureatas patiklus.

Gal čia ir būtų galima sustoti
ir kaip lotynai sako: debes, ergo potes,
jei privalai, tai reiškia ir gali –
vertimų horizontai neaprėpiami.

Todėl svajoki, Klemenai, svajoki,
lietuvio knygą imki į rankas.
Ieškok leidėjo, Klemenai, ieškoki,
nes kas jeigu ne tu jį besuras.

Tavęs dar laukia Sruogos „Dievų miškas“
ir „Vilniaus pokerio“ vaiduokliški viražai,
abi beveik krauju rašytos knygos,
kartojamos tiražas po tiražo.

Ir „Petro imperatorę“ užbaiki,
į amžinybę jai atverk vartus.
Svajoki, Klemenai, kaip vaikas
ir nepamirški – plušantiems dangus!