EKSPERTĖS IŠVADOS
Po metų pertraukos LLVS vėl surengė jau vienuoliktą literatūros vertimo konkursą „Noriu versti“. Vertėjams iš italų kalbos pateikta 2020 metais išleisto Gian Arturo Ferrari’o romano Ragazzo italiano ištraukėlė. Tai – pirmas autoriaus romanas, iškart patekęs tarp pretendentų gauti, ko gero, geidžiamiausią italų literatūros premiją „Strega“. Rašytojo amžius (gimęs 1944 metais) leidžia numanyti, jog aprašomas laikmetis jam artimas ir išgyventas.
Net nebandžius pasidomėti plačiau, iš pateiktos ištraukėlės ir romano pavadinimo aišku, kad jame rasime žodžiais nutapytus vaikystės ir paauglystės vaizdus, jausmus ir skausmus, tą ilgesį, o gal ir širdgėlą, kurie, ko gero, užlieja kiekvieno širdį prisiminus vaikystę. Ištraukoje, regis, paprastas gyvenimiškas vaizdelis: žiema, berniukas išvažiuoja, tėvas palydi į stotį, dviratis, lagaminas, sniegas. Berniukas važiuoja su močiute į kaimą. Pasakojimo gaida rami, jautri, švelni.
Devyniolika konkurso „Noriu versti“ dalyvių perskaitė ištraukėlę, įsiklausė į teksto melodiją ir kiekvienas ją interpretavo savaip. Turint noro – visada galima išlavinti ir muzikinę klausą, ir kalbos jausmą, ir praturtinti žodyną. Tereikia dirbti. Mielieji konkurso dalyviai, to nuoširdžiai ir palinkėčiau.
Noriu tikėti, kad prieš imdamiesi darbo nepatingėjote pasidomėti Literatūros vertėjo etikos kodeksu (jį galite rasti LLVS tinklapyje), gal pasigilinot į platesnį romano istorinį ir kultūrinį kontekstą. Tai būtų padėję geriau suprasti pateiktą versti tekstą, nors jame ir nėra keblesnių realijų. Tikiu, kad nepamiršote pagrindinių vertimo taisyklių: suprasti mintį, išsiaiškinti žodžių prasmes, pajausti stilių, patikrinti vertimo rašybą, skyrybą. Nepamirškite, verčiame ne žodžius, o mintis. Ir nors leidyklose yra redaktorių bei korektorių, kurie pataiso kalbos klaidas, pirmiausia už vertimo kokybę atsako vertėjas.
Dabar pažvelkime į vertimus. Džiugu, kad stengėtės suprasti ir perteikti tekstą lietuviškai, vieniems pavyko geriau, kitiems sekėsi prasčiau, pasitaikė prasmės klaidų, pažodiškumo, nepagrįstai suskaidytų ar sujungtų sakinių, nepaieškota tinkamesnių žodžių teksto stiliui, laikmečiui ir aplinkybėms. Kiekvienas iš dalyvių puikiai išvertė bent porą ištraukėlės vietų ir tiek pat suklupo. Tad nors šįkart absoliutaus nugalėtojo nėra – nenusiminkit, mokykitės italų kalbos, mylėkite gimtąją lietuvių kalbą, skaitykit knygas ir džiaukitės literatūra.
Romano pavadinimas – Ragazzo italiano. Pavadinimus dažnai nelengva išversti, juolab neperskaičius visos knygos. Todėl galimi visi jūsų pasirinkti variantai: „Italiukas“, „Italų berniukas“, „Italas“, „Italas berniukas“, „Italijos vaikis“, „Berniukas iš Italijos“, „Vaikinas iš Italijos“, o kartu nė vienas iš jų, nes jei kuri leidykla imtųsi leisti šią knygą, didelė tikimybė, kad pasiūlytų savo, jos nuomone, lietuvių skaitytoją labiausiai suintriguosiantį pavadinimą.
Meno male che andiamo via, pensava il bambino. Paprastutis sakinys, berniuko mintis, palengvėjimas, kad išvažiuoja. Meno male versta įvairiai: „visa laimė“ – puiku, „laimei“ – geriau „laimė“, „ačiū Dievui“ – galima, tik šiuo atveju prasilenkia su originalu, „gerai“ – tinka, „na, pagaliau“, „ne taip jau ir blogai“ – ne šio teksto nuotaika, keistas pasirinkimas „vis geriau“ – už ką geriau?, gal ne pats tinkamiausias „nieko tokio“ – labiau ne palengvėjimo ar džiaugsmo, o paguodos žodžiai („nieko tokio, kad nežinai; nieko tokio, kad nenuėjai“); andiamo via – priklauso nuo konteksto, gali būti „išeinam, išvažiuojam“, čia geriau „išvažiuojam, išvykstam“, ne „išeiname“, ir tikrai ne „mes einame“ (kur?); pensava il bambino – „galvojo, pagalvojo“, bet gal ne „mąstė“ – šis žodis turi aukštesnę, filosofinę konotaciją: „Mąstau, vadinasi, esu“; vargu ar vaikas čia „samprotavo“.
Si voltò indietro. Dauguma vertė „atsigręžė atgal”, „atsisuko atgal”, atsigrįžo atgal” – bet juk „atsigręžti“ jau savaime suponuoja „atgal”; „atsigręžė” (IT5, IT10) – šaunuoliai, kaip ir „žvilgtelėjo atgal“ (IT19), „dirstelėjo sau per petį” (IT9). Gal neteisingai suprasta mintis, todėl čia išversta netinkamai: „Jis pasuko atgal”, bet juk vaikas ėjo toliau, į stotį.
Il babbo non c’era più, sparito sulla bicicletta, con i giornali sotto la giacca per tenere il freddo, il cappello calato sulla fronte che non si vedevano gli occhi. Keblesnis sakinys. Vertimų įvairovė: „išgaravo su dviračiu”, „jau buvo pranykęs su visu dviračiu”, „pranykęs iš akių su dviračiu”, „pranyko sėdęs ant dviračio”, „nurūko dviračiu”, „išvažiavo dviračiu” – čia netinkami pasirinkimai, iškraipantys originalą, įsiskaitykite įdėmiau ir tikrai suprasit, kodėl. Juk tėtis tiesiog „nuvažiavo dviračiu” (IT9) arba „pradingo ant dviračio” (IT3). Anuomet Italijoje dviratininkai neretai pasikišdavo po švarku laikraštį, dėl šilumos, kad vėjas kiaurai nekoštų, ir dauguma jūsų išvertė teisingai, tik gal ne „šūsnį laikraščių”, nes šūsnis – tai jau krūva, būtų sunku važiuoti. Keistai skamba „laikraščius po švarku laikė” – kas laikė? Su „žemai ant kaktos nuleista (ar užkritusia) taip, kad nesimatė akių”, kepure nesusitvarkė IT4 – “ant kaktos krintančiais ir aklinai akis paslepiančiais plaukais”, matyt, per neatidumą supainiojo cappello (kepurė, skrybėlė) su capello (plaukas). Atidumo! IT5 pasirinko čia nesuprantamą žodį “užsimaukšlinęs gyliai” – ar “giliai”? Bet kaip galima “giliai užsimaukšlinti kepurę”? Puikiai išvertė IT18: “su kepure, nusmukusia ant kaktos”, gali būti ir „nusmaukta” ar „užsimaukšlinta”. Kai kam pasirodė, jog tai „skrybėlė” – gal, kas žino, juk yra ir skrybėlėtų dviratininkų. Deja, IT2 visą sakinį išvertė klaidingai – nesupratęs itališkai ar nepagalvojęs lietuviškai? O tada jau skaitytojas sutrikęs svarsto, kaip tas „šaltis kepurę nuleido ant kaktos, kad jo akys nesimatė”.
Meno male che è andato via. Šaunuoliai tie, kas pastebėjot, kad šis sakinys siejasi su pirmuoju. Teisingiausiai, ko gero, pasirinko IT6 „Visa laimė, kad nuvažiavo” ir IT15 „Laimė, kad nuvažiavo. Ne „išvažiavo”, „išvyko“, „nebėra” – juk tėvas niekur neišvažiavo, tik nuvažiavo į darbą. Ir ne „Štai, pagaliau ir dingo” (IT9) – ar berniukas taip piktdžiugiškai galvotų apie mylimą tėtį?
In principio l’idea era che il babbo, sulla strada per l’ufficio, li avrebbe accompagnati fino in stazione, magari portando la valigia. Daugelis l’idea vertė kaip „planuota”, „planas”, „galvota”, „idėja”, „mintis” – šiam tekstui per daug valdiškas pasirinkimas; puikiai susitvarkė IT7 – „Iš pradžių buvo sumanyta” (tik vietoj neveikiamojo dalyvio gyviau skambėtų veikiamasis („buvo sumanę”); sulla strada per l’ufficio – kitame tekste galėtų būti ir „biuras”, „ofisas” ar „kontora”, bet čia geriausias pasirinkimas – „pakeliui į darbą”, tinka ir „važiuodamas į darbą”. O jeigu jau dviračiu, tai lagaminą turbūt „vežė”, ne „nešė”.
Ma prima per via della neve non riusciva a tenere la valigia con una mano e a guidare la bicicletta con l’altra, poi aveva provato ad appoggiare la valigia su un pedale e a tirare per il manubrio. Su šiuo sakiniu sunkiai sekėsi tvarkytis visiems, tiesa, vieniems kiek lengviau už kitus. O tereikėjo įsivaizduoti apsnigtą gatvę, tėvą ant dviračio su lagaminu vienoje rankoje, kita bandantį vairuoti dviratį, paskui atrėmusį ar padėjusį lagaminą ant pedalo ir mėginantį vestis ar stumti už vairo dviratį. Kai kurie pasilengvinote užduotį, padalinę sakinį į du ir sutraukydami originalo minties giją. IT4 ir IT17 suklydo priskyrę tirare per il manubrio lagaminui, juk kalba apie dviratį, tad sakiniai išėjo keistoki. Pagirčiau IT6, IT14, IT15, IT18. IT8 – „varytis transporto priemonę greta” labiau tiktų kelių eismo taisyklėms.
Così però tutto traballava e la valigia rischiava di cadere. Dviratis su lagaminu, kuris buvo uždėtas ant pedalo, vieniems „svirduliavo” – gerai, kitiems „klibėjo”, „kratėsi”, bet gal ne „tai tik viską išbalansavo” (IT5). Ir matyt grėsė nukristi lagaminas, o ne „daiktams kilo rizika iškristi” (iškristi iš lagamino?) (IT8).
Era un uomo orgoglioso e tendeva a vedere ogni piccola contrarietà come un’umiliazione. Specialmente davanti a sua suocera (…). Su šiais sakiniais visi gerai susidorojot, bet grakščiausiai išvertė IT7 – „menkiausia nesėkmė jam regėjosi kaip pažeminimas”.
Peccato che non venisse la mamma, che restasse lì. Teisingai suprato parašę „nevažiavo, nevyko”, galima ir „nekeliavo” – berniukas apgailestauja, kad mama nevažiuoja su juo į kaimą, o lieka mieste.
Forse però era meglio. Šį sakinį dauguma išvertėt puikiai. Nesupratau IT2 vertimo – iš mažosios ir tik „gal buvo geriau”? Kas geriau? Atidumo!
Senza la mamma, la nonna forse era più contenta. Šį sakinį visi išvertėte gerai. Vieniems senelė ar močiutė džiaugėsi, kitiems buvo ar jautėsi laimingesnė, tiesa, kai kurie pasirinkote būsimąjį laiką. Originale – būtasis.
Non per la mamma, ma perché poteva tenersi Ninni tutto per sé. Pasirodė keblus sakinys, gal nepasukot galvos, išvertėt pažodžiui – „turėti”, „pasiturėti”, „pasilikti” Nini (visą) tik sau (pačiai)”. IT2 vertime sunku suprasti prasmę: „todėl, kad ji galėjo išlaikyti Ninni viska sau”. Gražiai išvertė IT14, pajutęs ir perteikęs berniuko ir močiutės artumą.
Lui e la nonna da soli, a Querciano, nella casa grande, d’inverno, con la neve e il fuoco. Labai vaizdingas sakinys, deja, ne visiems pavyko perteikti originalo skambesį, yra pažodiškumo, nepagalvota: „su sniegu ir ugnimi“ (IT1, IT2, IT14). Juk čia kalba apie besikūrenantį židinį. Vaizduotės! Nepagrįstai suskaidytas sakinys, išverstas kaimo pavadinimas (IT4) - kodėl? Gražus, taiklus IT5 pasirinktas vaizdinys – „spragsint ugniai”.
Cominciò a succhiare la sciarpa e a dondolarsi. Stavano partendo. Paprasta, deja, ne visiems pavyko juos išversti, gal paskubėjot, gal nesupratot, neįsigilinot į aplinkybes: berniukas su močiute išvažiuoja traukiniu, jie jau sėdi jame. Tiksliausiai išvertė IT19 – „Jie pajudėjo”, išlaikydamas originalo formą ir dvasią. Traukiniui pradėjus važiuoti, berniukas ėmė sūpuotis, linguoti. IT2, matyt, neperskaitė ką parašęs, nes ką reiškia „Jis ėmė siurbti šaliką ir sūpynes”? Primena google translate pokštus. Džiugu, kad dauguma išvertėte teisingai.
Dėkoju ir linkiu sėkmės tiems vertėjams, kurie nuoširdžiai dirbo, – jūs tikrai pasieksite, ką užsibrėžėt. Turtinkite žodyną, gilinkitės į žodžių prasmes, lavinkite kalbos jausmą – ir verskite!
Inga Tuliševskaitė
TEKSTAS ORIGINALO KALBA
Gian Arturo Ferrari, Ragazzo italiano, Milano, Feltrinelli, 2020
Meno male che andiamo via, pensava il bambino. Si voltò indietro. Il babbo non c’era più, sparito sulla bicicletta, con i giornali sotto la giacca per tenere il freddo, il cappello calato sulla fronte che non si vedevano gli occhi. Meno male che è andato via. In principio l’idea era che il babbo, sulla strada per l’ufficio, li avrebbe accompagnati fino in stazione, magari portando la valigia. Ma prima per via della neve non riusciva a tenere la valigia con una mano e a guidare la bicicletta con l’altra, poi aveva provato ad appoggiare la valigia su un pedale e a tirare per il manubrio. Così però tutto traballava e la valigia rischiava di cadere. Era un uomo orgoglioso e tendeva a vedere ogni piccola contrarietà come un’umiliazione. Specialmente davanti a sua suocera .
Peccato che non venisse la mamma, che restasse lì. Forse però era meglio. Senza la mamma, la nonna forse era più contenta. Non per la mamma, ma perché poteva tenersi Ninni tutto per sé. Lui e la nonna da soli, a Querciano, nella casa grande, d’inverno, con la neve e il fuoco. Cominciò a succhiare la sciarpa e a dondolarsi. Stavano partendo.
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
IT1
Gian Arturo Ferrari, „Italiukas“, Milanas, Feltrinelli, 2020
Visa laimė, kad išvykstame, galvojo vaikas. Atsigręžė atgal. Tėvo jau nebebuvo – šis išgaravo su dviračiu, pasikišęs po švarku laikraščius, kad nesušaltų, ir užsimaukšlinęs ant kaktos kepurę taip, kad net nesimatė akių. Na ir gerai, kad išdūmė. Iš pradžių planavo, kad tėvas, pakeliui į biurą, juos palydės iki stoties, galbūt panėšės lagaminą. Bet pirmiausia dėl sniego jis neįstengė laikyti lagamino viena ranka, o kita ranka vesti dviratį, paskui pamėgino atremti lagaminą ant vieno pedalo ir tempti už vairo. Bet šitaip viskas klibėjo ir lagaminas vos laikėsi nenukritęs. Tėvas buvo išdidus vyras ir į kiekvienoje kliūtyje įžvelgė pažeminimą. O ypač prieš uošvę (...).
Gaila, kad mama nekeliauja kartu, kad lieka. Bet gal taip ir geriau. Gal senelė bus laimingesnė be mamos. Ne dėl mamos kaltės, bet šitaip Nini priklausys vien tik jai. Jis ir senelė, vienu du, Kverčiane, didžiuliame name, žiemą, su sniegu ir ugnimi.
Jis ėmė čiulpti šaliką ir linguoti. Jie išsiruošė į kelią.
IT2
Gianas Arturo Ferrari, italų berniukas, Milanas, Feltrinelli, 2020 m
Laimei, mes einame, galvojo berniukas. Jis pasuko atgal. Tėvas važiavo ant dviračio, laikraščius po švarku laikė, šaltis kepurę nuleido ant kaktos, kad jo akys nesimatė. Laimei, jis išvyko. Pradžioje kilo mintis, kad tėvas, eidamas į biurą, palydės juos į stotį, galbūt nešdamas lagaminą.Bet iš pradžių dėl sniego negalėjo viena ranka laikyti lagamino,kita riedėti dviračiu,paskui bandė lagaminą uždėti ant pedalo ir traukti už vairo. Taigi, viskas klibėjo ir lagaminui grėsė nukristi. Jis buvo išdidus žmogus ir kiekvieną mažą nesėkmę buvo linkęs laikyti pažeminimu. Ypač prieš savo uošvę (...).
Gaila, kad mama neatėjo, kad ji ten pasiliko. gal buvo geriau. Be motinos močiutė galbūt buvo laimingesnė. Ne mamai, bet todėl, kad ji galėjo išlaikyti Ninni viska sau. Jis ir jo močiutė žiemą vieni, Kvetiano mieste,dideluose namuose,žiemą,su sniegu ir ugnimi.Jis ėmė siurbti šaliką ir sūpynes.Jie išvyko.
IT3
Gian Arturo Ferrari, Italas, Milano, Feltrinelli, 2020
Ačiū Dievui, išvažiuojam, pagalvojo berniukas. Atsigrįžo atgal. Tėtės nebesimatė, pradingo ant dviračio, su laikraščiais po švarku, kad nesušaltų, su kepure užtraukta ant kaktos taip, kad net akių nesimatė. Ačiū Dievui, išvažiavo. Iš pradžių tėtis turėjo palydėti juos iki stoties pakeliui į ofisą, gal net panešti lagaminą. Bet dėl sniego negalėjo išlaikyti lagamino vienoj rankoje, kol kita vairavo dviratį. Paskui pabandė pastatyti lagaminą ant pedalo ir dviratį tempti už vairo, tačiau šitaip viskas dar labiau svirduliavo ir lagaminas jau buvo bekrentantis. Tėtė buvo išdidus vyras, turėjo polinkį kiekvieną mažiausią nemalonumą matyti kaip pažeminimą. Ypač prieš savo uošvę (…).
Gaila, kad neatėjo mama, kad pasiliko ten. Nors gal taip ir geriau. Gal močiutė be mamos buvo laimingesnė. Bet ne dėl mamos nebuvimo, o dėl to, kad galėjo turėti Ninni visą tik sau. Jis ir močiutė, vienui vieni, Guerčiano kaimelyje, dideliame name, žiemą, su sniegu ir židiniu. Pradėjo čiulpti šaliką ir tabaluoti kojomis. Jau buvo beišvykstantys.
IT4
Gian Arturo Ferrari
Italijos vaikis
(ištrauka)
Vis geriau, kad išvykstame – mąstė vaikas. Grįžtelėjęs atgal, tėtės nebeišvydo. Po striuke pasikišęs šūsnį laikraščių, kad šaltukas taip nekandžiotų, ant kaktos krintančiais ir aklinai akis paslepiančiais plaukais pastarasis jau buvo pranykęs su visu dviračiu. Vis geriau, kad nuvažiavo. Iš pradžių planuota, jog tėtė pakeliui į darbą juos palydės iki pat stoties ir galbūt patemps lagaminą, tačiau iškilo nenumatytų kliūčių. Dėl snieguotos kelio dangos jam nepavyko viena ranka vairuoti dviračio antrąja įsitvėrus nešulio. Tuomet jis pamėgino įtaisyti lagaminą ant pedalo, užtįsti ant vairo, bet važiuojant viskas kratėsi ir lagaminas vos nenudardėjo žemėn. Tėvas buvo išdidus žmogus, net menkiausią nesiklostymą linkęs matyti kaip pažeminimą. Ypač savo uošvės akivaizdoje <...>.
Gaila, kad mama nevyko kartu, kad liko. Gal taip ir geriau. Gal močiutė labiau patenkinta, kai šalia nėra mamos. Ne dėl pačios mamos, bet dėl to, kad galėjo Niną pasiturėti vien sau. Tik jis ir močiutė. Žiemą didžiajame name Ąžuolų kaime. Sniego apsuptyje. Židinio artumoje. Berniukas ėmė čiulpti skaros kraštelį ir sūpuotis. Jie pajudėjo iš stoties.
IT5
Džanis Arturas Feraris,
Ištrauka iš romano „Italijos vaikis“ (Milanas, 2020)
Gerai, kad išeiname, mąstė berniukas. Atsigręžė. Tėčio jau nesimatė, pradingo ant savo dviračio, po švarku apsivyniojęs saugančiais nuo šalčio laikraščiais, kepurę užsimaukšlinęs gyliai ant kaktos, kad net nesimatė akių. Gerai, kad išvažiavo. Pirmiausiai, buvo pagalvota, kad tėtis pakeliui į biurą palydės juos į stotį ir, galbūt, nuveš lagaminą. Bet kadangi kelias buvo apsnigtas, jam nesisekė laikyti lagamino vienoje rankoje, ir vairuoti dviratį kita. Tuomet pabandė lagaminą atremti į pedalą ir laikyti vairą. Bet tai tik viską išbalansavo ir lagaminas galėjo nugriūti. Jis buvo išdidus vyras, į kiekvieną nors ir mažą nesėkmę žiūrėjo kaip į pažeminimą. Ypač matant uošvienei.
Apmaudu, kad mama nevažiavo, ji pasiliko. Gal taip ir geriau. Gal be mamos, močiutė jausis laimingesnė. Ne dėl mamos, o dėl Ninio, visą savo dėmesį galės skirti tik jam. Žiemą Kverčijane tik jiedu – jis ir močiutė, dideliame name sningant ir spragsint ugniai. Pradėjau čiulpti šaliką ir linguoti. Jie tuoj išvyks.
IT6
Gian Arturo Ferrari, Italas berniukas
Milano, Feltrinelli, 2020
„Visa laimė, kad išvažiuojame”, – mąstė berniukas. Atsisuko atgal. Tėčio jau nebesimatė, buvo pranykęs iš akių su dviračiu, laikraščiais pasikamšęs švarką, kad sulaikytų šaltį, ant kaktos nusmukusia kepure taip, kad nebuvo matyti akių. Visa laimė, kad nuvažiavo. Iš pradžių buvo planuota, kad tėtis, pakeliui į darbą, juos palydės iki stoties, ir gal pavėžės lagaminą. Bet pirma dėl sniego nesugebėjo vienoje rankoje nulaikyti lagamino, o kita – vairuoti dviračio, tada dar mėgino atremti lagaminą į pedalą ir stumti už vairo. Šitaip, deja, viskas svirduliavo ir lagaminas galėjo nukristi. Buvo išdidus vyras ir kiekvieną mažą išbandymą vertindavo kaip pažeminimą. Ypač uošvei matant (…).
Gaila, kad neatėjo mama, kad pasiliko ten. Nors gal taip buvo ir geriau. Be mamos močiutė gal labiau džiaugėsi. Ne dėl mamos, bet dėl to, kad galėjo visą Ninni pasilikti sau pačiai. Jis ir močiutė vienudu, Kverčiane, dideliame name, žiemą, su sniegu ir židiniu. Pradėjo čiulpti šaliką ir linguoti. Buvo beišvykstą.
IT7
Gian Arturo Ferrari, „Berniukas iš Italijos“, Milanas, „Feltrinelli“, 2020
„Laimei, išvykstame“, – galvojo berniukas. Atsigręžė atgal. Tėtulio nebebuvo matyti: pranyko sėdęs ant dviračio, po švarku pasikišęs laikraščių, kad apsisaugotų nuo šalčio, su ant kaktos nusmukusia ir akis paslėpusia kepure. Gal ir gerai, jog išvažiavo. Iš pradžių buvo sumanyta, kad pakeliui į darbą tėtis palydės juos į stotį, galbūt netgi pavežės lagaminą. Deja, pirmiausia dėl sniego jam nepavyko išlaikyti lagamino viena ranka ir vairuoti likusiąja. Vėliau pabandė vestis dviratį už vairo, lagaminą atrėmęs į pedalą, tačiau taip tik viskas svirduliavo, o krovinys taikėsi nukristi. Jis buvo išdidus vyras ir kiekviena menkiausia nesėkmė jam regėjosi kaip pažeminimas. Ypač uošvės akivaizdoje (...).
Gaila, kad kartu nevažiuoja mama, kad pasilieka ten. Nors gal taip ir geriau. Be mamos senelė tikriausiai labiau patenkinta. Ne dėl pačios mamos, bet dėl to, kad gali turėti Ninį vien sau. Tik jis ir senelė, vieni, Gverčijane, didžiuliame name žiemą, sningant ir degant židiniui. Jis ėmė čiulpti šaliką ir linguoti. Netrukus išvyks.
IT8
Gian Arturo Ferrari, Ragazzo italiano, Milanoie, Feltrinelli, 2020
Laimei išvykstame - mąstė berniukas ir atsigręžė atgal. Tėvelio jau nebebuvo. Jis pranyko kartu su dviračiu ir laikraščiais, kuriuos laikė po švarku, kad būtų šilčiau. O jo kepurė buvo taip užmaukšlinta ant kaktos, kad net nesimatė akių. Laimei jis išvažiavo. Iš pradžių, idėja buvo tokia, kad tėvelis, pakeliui į biurą, galbūt nešdamas lagaminą, juos turėtų palydėti į stotį. Bet dėl sniego gausos, jis nesugebėjo nulaikyti bagažo viena ranka ir vairuoti dviračio kita. Vėliau, tėvelis pabandė nulipti nuo dviračio, uždėti lagaminą ant pedalo ir varytis transporto priemonę greta. Deja, viskas taip klibėjo ir daiktams kilo rizika iškristi. Tėtis buvo labai išdidus žmogus ir iškilusius sunkumus priimdavo kaip tikrą pažeminimą. Ypač jis toks buvo prieš savo uošvę (...).
Gaila, kad mamos nebuvo šalia, kad ji ten pasiliko. Bet gal taip ir geriau. Be mamos senelė galbūt net jautėsi laimingesnė, nes tada Ninni priklausydavo tik jai. Jis ir senolė, vieni, Emilijos Redžo provincijoje esančiame dideliame name, kuriame snieguotą žiemą liepsnojo židinys. Berniukas ėmė žysti šaliką ir suptis. Jie buvo išvykę.
IT9
Na, pagaliau išvažiuojame, – galvojo berniukas. Jis dirstelėjo sau per petį. Tėtės jis jau nebematė, šis nuvažiavo dviračiu, dėl šilumos prikimšęs po švarku laikraščių ir nusmaukęs kepurę tiek, jog nebuvo matyti akių. Štai, pagaliau ir dingo. Buvo planuota, kad tėtė pakeliui į darbą palydės juos link stoties, pavėžėdamas lagaminą, bet jam nepavyko viena ranka laikyti lagaminą, o kita – apsnigtu keliu vairuoti dviratį. Jis dar bandė suvaldyti vairą atremdamas lagaminą į pedalą, bet visa konstrukcija, įskaitant veik bekrentantį lagaminą, pavojingai klibėjo. Tėtė, būdamas išdidus, tokius nesusipratimus laikė žeminančiais. Ypač matant uošvei (...).
Gaila, kad mama nevažiavo kartu, liko namie. Bet gal nuo to bus tik geriau. Turbūt be mamos močiutė bus laimingesnė. Ne dėl to, kad nebus mamos, bet dėl to, kad Ninis bus visas jos vienos. Tik jis ir močiutė, žiema, Kverčianas, didelis namas, sniegas ir židinys. Berniukas ėmė čiupnoti lūpomis šaliko kraštą ir linguoti. Jiedu keliavo.
IT10
Ferarri, Gian Arturo (2020). Italų berniukas. Milanas: Feltrinelli
Ne taip jau ir blogai, kad išvažiuojam, mąstė berniukas. Atsigręžė. Tėvo jau nebesimatė. Šis nurūko dviračiu, pasikišęs laikraštį po švarku, kad nesušaltų, o kepurę ant kaktos užsimaukšlinęs taip, kad nė nesimatė jo akių. Ir gerai, kad nuvažiavo. Iš pradžių sumanymas buvo toks: tėvas, pakeliui į kontorą, palydės juos iki stoties, galbūt paveš lagaminą. Vis dėlto, pirmiausia, važiuodamas per sniegą, nesugebėjo vienoje rankoje laikyti lagamino, o kita prilaikyti dviračio. Vėliau bandė uždėti lagaminą ant pedalo ir traukti jį už dviračio vairo, tačiau dviratis svirduliavo ir lagaminas buvo benukrentąs. Tėvas – išdidus vyras, linkęs kiekvieną mažą kliūtį priimti kaip pažeminimą. Ypač savo uošvės akivaizdoje (…).
Gaila, kad mama nevažiuos kartu, kad pasiliks ten. Bet gal taip tik geriau. Be mamos močiutė galbūt bus laimingesnė. Ne dėl to, kad jos nebus, bet dėl to, jog močiutė galės turėti Ninį vien tik sau. Jis ir senelė vieni dideliame name su židiniu Kverčiane snieguotą žiemą. Berniukas pradėjo tyliai mėgautis savo šaliku ir siūbuoti. Jie išvyksta.
IT11
Gian Arturo Ferrari, Berniukas iš Italijos, Milanas, Feltrinelli, 2020
Visa laimė, kad išeiname, galvojo berniukas. Jis atsisuko atgal. Tėčio jau nebebuvo, jis nurūko dviračiu su laikraščiais po švarku, kad nebūtų šalta, o kepurė buvo užkritusi ant kaktos taip, jog nesimatė akių. Visa laimė, kad išvažiavo. Iš pradžių planas buvo toks, gatve vedančia į ofisą, tėtis juos palydės iki stoties, galbūt lagaminą veždamas. Visų pirma dėl sniego laikyti lagamino viena ranka ir vairuoti dviračio kita negalėjo. Vėliau pabandė paremti lagaminą į pedalą ir tempti dviratį už vairo. Vežant tokiu būdu viskas klibėjo ir lagaminas galėjo nukristi. Jis buvo išdidus žmogus ir kiekvieną nedidelę nesėkmę įžvelgė kaip pažeminimą, ypač uošvės akivaizdoje (…)
Gaila, kad mamos nebuvo, kad pasiliko ten. Nors gal ir geriau. Be mamos močiutė greičiausiai buvo laimingesnė. Ne dėl mamos, bet dėl to, kad Nini buvo tik jos. Jis ir močiutė vieni Kverčiane, dideliame name, snieguotą žiemą prie židinio. Pradėjo žįsti šaliką ir linguoti. Jie išvyko.
IT12
Gian Arturo Ferrari “Italas”, Milanas, Feltrinelli, 2020
Kaip gerai, kad išvažiuojame, samprotavo vaikas. Atsigrįžo atgal. Tėvuko nebesimatė, pranyko ant dviračio, pakišti po švarku laikraščiai sulaikė šilumą, užsmaukta ant kaktos kepurė slėpė akis. Kaip gerai, kad jis buvo nepastebimas. Pirminė mintis buvo ta, kad tėvukas, vykdamas į kontorą, palydės juos iki stoties, gal paims kartu ir lagaminą. Bet, pirmiausia dėl sniego, nesugebėjo viena ranka laikyti lagamino ir tuo pačiu kita valdyti dviračio, paskui pabandė uždėti lagaminą ant dviračio ir vežti. Bet tokiu būdu viskas drebėjo ir lagaminas galėjo nukristi. Jis buvo garbingas žmogus ir kiekviena, net ir nedidelė, nesėkmė virsdavo pažeminimu. Ypatingai priešais uošvienę.
Gaila, kad mama nevažiavo, liko ten. Bet iš kitos pusės galbūt ir geriau. Be mamos, močiutė turbūt buvo laimingesnė. Ne dėl mamos, bet dėl to, kad Nini tuomet priklausė visas jai. Jis ir močiutė vieni, Kgvarčiane, dideliame name, žiemą, su sniegu ir židiniu. Ėmiau kramtyti šaliką ir suptis. Pradėjo judėti.
IT13
Gian Arturo Ferrari „Italas berniukas”
Visa laimė, kad išvažiuojame, galvojo berniukas. Grįžtelėjo atgal. Tėtės jau nematyti, numynė tolyn su dviračiu, pasikišęs po švarku laikraščių, kad būtų šilčiau, skrybėlė nusmukusi ant kaktos ir pridengusi akis. Visa laimė, kad jis jau nuvažiavo. Pradžioje buvo sugalvoję, kad pakeliui į darbą tėtė juos palydės iki stoties, galbūt nuveš lagaminą. Bet iš pradžių dėl sniego jam nesisekė išlaikyti lagamino viena ranka, tuo metu vairuojant dviratį kita, o paskui bandė įtaisyti lagaminą ant vieno pedalo ir tiesiog tempti dviratį laikydamas už vairo. Tačiau ir tokiu būdu dviratis tirtėjo, lagaminas galėjo lengvai nukristi. Tėtė buvo išdidus vyras, linkęs kiekvieną menką nesklandumą laikyti pažeminimu. Ypač priešais savo uošvę (...).
Gaila, kad kartu nevažiavo mama, kad pasiliko. Nors gal taip ir geriau. Be mamos močiutė turbūt jautėsi laimingesnė. Ne dėl pačios mamos, bet dėl to, kad galėjo turėti Ninį tik sau. Jis ir močiutė dviese dideliame name Kverčiane, žiema, sniegas ir židinys. Ninis pradėjo čiulpti šaliką ir linguoti. Jie ruošėsi išvykti.
IT14
Džianis Artūras Feraris, „Italiukas‟, Milanas, Feltrineli, 2020
Nieko tokio, kad išvažiuojame, galvojo vaikas. Atsigręžė atgal. Tėvelio nebebuvo, išnyko ant dviračio, po švarku laikraščiais nuo šalčio apsikaišęs, nusmaukta kepure ant kaktos, nė akių nesimatė. Nieko tokio, kad nuvažiavo. Pirma mintis buvo, kad tėvelis, pakeliui į kontorą, palydės juos į stotį, galbūt paneš lagaminą. Bet iš pradžių, dėl sniego, negalėjo viena ranka nulaikyti lagaminą, o vairuoti dviratį su kita; paskiau pamėgino uždėti lagaminą ant pedalo ir temti už vairo. Bet taip viskas kratėsi, kad lagaminas galėjo nukristi. Jis buvo išdidus vyras, linkęs matyti kiekvieną mažą nesėkmę kaip pažeminimą. Ypač priešais savo uošvienę (…).
Gaila, kad mama nevažiavo, kad pasiliko ten. Gal taip ir geriau. Be mamos močiutė galbūt laimingesnė. Ne dėl mamos, taip galejo likti vienudu su Niniu. Jis ir močiutė vieni, Kverčiane, dideliame name, žiemą, su sniegu ir ugnimi. Ėmė čiulpti šaliką ir linguoti. Išvažiuoja.
IT15
Gian Arturo Ferrari, „Berniukas iš Italijos“, Milanas, Feltrinelli, 2020
Laimė, kad išvykstame, galvojo vaikas. Jis atsigręžė. Tėčio jau nebebuvo – pranyko su dviračiu, po švarku pasikišęs laikraščius, kad apsisaugotų nuo šalčio, su nusmaukta ant kaktos skrybėle taip, kad akių nesimatė. Laimė, kad nuvažiavo. Iš pradžių buvo planuota, kad tėtis pakeliui į darbą palydės juos iki stoties, galbūt panešdamas lagaminą. Bet, pirmiausia, dėl sniego nesugebėjo viena ranka laikyti lagamino, o kita vairuoti dviračio, tad vėliau pabandė pastatyti lagaminą ant pedalo ir vesti dviratį už vairo. Tačiau taip keliaujant viskas svyravo ir lagaminas rizikavo nukristi. Tėtis buvo išdidus žmogus, linkęs kiekvieną mažą nesėkmę laikyti pažeminimu. Ypač prieš savo uošvę <...>.
Gaila, kad mama nevyko kartu, kad pasiliko ten. Bet gal taip ir geriau. Be mamos senelė galbūt buvo laimingesnė. Ne dėl mamos, bet todėl, kad galėjo turėti visą Ninį sau. Jis ir senelė, vieni, Kverčane, dideliame name, žiemą, su sniegu ir židiniu. Jis ėmė čiulpti šaliką ir linguoti. Kelionė prasidėjo.
IT16
Gian Arturo Ferrari, „Italų berniukas“, Milanas, Feltrinelli, 2020
„Laimei, mes išvykstame“, – galvojo berniukas. Jis atsigręžė. Tėvo ten nebebuvo, nurūko ant dviračio – laikraščiai, užkišti už švarko turėjo apsaugoti nuo šalčio, o kepurė užsmuko ant kaktos taip, kad vargiai galėjai matyti jo akis. Laimė, jo nebėra. Iš pradžių galvota, kad pakeliui į darbą tėvas galėtų palaikyti jiems, einantiems į stotį, kompaniją, galbūt panėšėti lagaminus. Bet iš pradžių, dėl sniego jis negalėjo važiuoti dviračiu, viena ranka laikydamas vairą, kitą lagaminą. Tuomet tėvas mėgino jį pastatyti ant pedalo ir stumti dviratį, laikydamas už vairo. Visgi, buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą ir rodėsi, kad lagaminas tuojau nukris. Tėvas buvo išdidus vyriškis, tad kiekviena, net ir menka, nesėkmė užgaudavo jo savigarbą. Ypatingai, jei ji ištikdavo uošvės akivaizdoje <...>.
Gaila, kad mama neatėjo, kad liko ten. Bet gal taip geriau. Jos nesant, močiutė, matyt, jautėsi laimingesnė. Ne dėl mamos, bet kad galėjo turėti Nini tik sau. Jis ir jo močiutė, vienui vieni žiemą Kverčijane, dideliame name, sniegynų ir židinio šilumos prieglobstyje. Jis ėmė žįsti šaliko kraštą ir save sūpuodamas linguoti į šalis. Jie išvyksta.
IT17
Gian Arturo Ferrari, Vaikinas iš Italijos (pav. orig. k. Ragazzo italiano), Milano, Feltrinelli, 2020
Ištrauka
„Kaip gerai, kad išvykstam“, – pagalvojo berniukas. Atsisuko atgal. Tėčio jau nebuvo, pranyko ant dviračio, su laikraščiais po švarku, kad sulaikytų šaltį, kepure, užkritusia ant kaktos taip, jog nebesimatė akių. Kaip gerai, kad nuvažiavo. Iš pradžių galvojome, kad tėtis pakeliui į kontorą palydės juos iki stoties, galbūt paneš lagaminą. Bet pirma dėl sniego jam neišėjo viena ranka laikyti lagamino, kita vairuoti dviračio, todėl pabandė atremti lagaminą į pedalą ir užtempti ant vairo. Tačiau šitaip viskas klibėjo ir lagaminas būtų nukritęs. Tėtis buvo išdidus vyras ir buvo linkęs kiekvieną kliūtį laikyti pažeminimu. Ypač uošvienės akivaizdoje(…).
Gaila, kad neatėjo mama, kad liko ten. Nors gal taip ir geriau. Mamos nesant gal močiutė labiau džiaugėsi. Ne dėl mamos, bet dėl to, kad galėjo turėti Ninį visą sau. Jis ir močiutė vieni Kverčiane, dideliame name žiemą, sningant ir kūrenantis ugniai. Berniukas pradėjo čiulpti šaliką ir sūpuotis. Jau važiavo.
IT18
Italų berniukas
Versta iš:
Gian Arturo Ferrari, Ragazzo italiano, Milano, Feltrinelli, 2020
Laimei mes išvykstame, galvojo vaikas. Jis pasisuko atgal. Tėtės jau nebebuvo, nurūko ant dviračio, pasikišęs po švarku laikraščius tam, kad jie sulaikytų šaltį, su kepure, nusmukusia ant kaktos, taip, jog negalėjai įžiūrėti nė akių. Laimei, jis išvyko. Iš pradžių idėja buvo tokia, kad tėtė pakeliui į biurą, juos palydės iki stoties, galbūt nešdamas lagaminą. Tačiau, visų pirma dėl sniego jis negalėjo viena ranka laikyti lagamino, o kita – vairuoti dviratį, tuomet pabandė lagaminą uždėti ant pedalo ir traukti už vairo. Tačiau viskas taip klibėjo, kad kilo rizika lagaminui nukristi. Jis buvo išdidus žmogus ir kiekvieną mažą nesėkmę, buvo linkęs priimti kaip pažeminimą. Ypatingai uošvienės akivaizdoje (...).
Gaila, kad mama nekeliavo su mumis, kad pasiliko ten. Bet galbūt taip ir geriau. Be mamos, močiutė turbūt buvo laimingesnė. Ne dėl mamos, bet todėl, kad galėjo pasilikti Nninį vien tiktai sau. Jiedu su močiute, vieni du, Kuerčano kaime, dideliame name, žiemą, sningant ir liepsnojant ugniai. Jis ėmė burnoje kramsnoti šaliką ir sūpuotis. Jie pajudėjo.
IT19
Gian Arturo Ferrari, Berniukas italas, Milano, Feltrinelli, 2020
Gerai, kad išvykstame, pagalvojo berniukas. Žvilgtelėjo atgal. Tėčio nebebuvo, jis, pasikišęs po švarku laikraščius, kad nebūtų taip šalta, ir užsimaukšlinęs kepurę ant akių, išvažiavo dviračiu. Gerai, kad išvyko. Iš pradžių galvojome, kad važiuodamas į darbą tėtis juos palydės iki stoties, gal ir lagaminą paveš. Deja, buvo prisnigę ir jam nepavyko nei vienoje rankoje laikyti lagamino, o kita ranka vairuoti dviračio, nei tempti dviračio už rankenų, lagaminą padėjus ant vieno iš pedalų. Viskas svirduliavo į šonus ir mažai trūko, kad lagaminas nukristų. Tėtis buvo išdidus žmogus ir kiekviena mažiausia nesėkmė jam buvo pažeminimas. Ypač uošvienės akyse (...).
Gaila, kad mama nekeliavo kartu, kad turėjo likti. Bet taip gal ir geriau. Greičiausiai, be mamos močiutė net ir laimingesnė būdavo. Ne dėl to, kad kažkas blogai buvo su mama, bet dėl to, kad visas Nino dėmesys tuomet priklausydavo jai. Jis ir močiutė vieni du, Kverčiano mieste, dideliame name žiemą, kai aplink sninga, o namuose dega ugnis. Berniukas ėmė čiulpti šaliką ir suptis. Ruošėsi išvykti.