André Markowicz atsako į polemiką apie Amandos Gorman vertimą //
„Niekas neturi teisės man sakyti, ką turiu teisę versti, o ko ne“
Le Monde, 2021 03 11

Ištakos – The Hill We Climb [„kalva, į kurią kopiam“], jaunos afroamerikietės Amandos Gorman eilėraštis, sukurtas Joe Bideno užsakymu jo inauguracijos dienai. Patriotinis, vitmeniškas, su Biblijos citatomis, gospelo ir slemo gaidelėmis, žadinantis gerus jausmus, - kaip reikalauja žanras. Šis eilėraštis per kelias dienas išgarsėjo, tad bus verčiamas į visas pasaulio kalbas.
Nyderlandų leidykla Meulenhoff gavo teises ir patikėjo šią užduotį Marieke‘ei Lucas Rijneveld, vienam iš skambiausių naujosios kartos balsų. Viskas klostėsi kaip įprasta, savo vaga, kol juodaodė žurnalistė Janice Deul – nors tada vertimas dar nebuvo paskelbtas, – parašė straispnį protestuodama prieš leidyklos pasirinkimą, pasak jos „nesuprantamą“, todėl daugeliui žmonių sukėlusį „skausmą, nepasitenkinimą, pyktį ir nusivylimą“ todėl, kad vertėja – ne juodaodė. Ji rašė: „Iki studijų Harvarde Amandą Gorman auklėjo vieniša motina; mergaitė patyrė kalbėjimo sunkumų, todėl buvo manyta, kad sutrikusi jos protinė raida. Jos patirtis ir juodaodės moters tapatybė neišvengiamai paliko žymę jos darbuose ir gyvenime. Tad argi patikėjus šį darbą Marieke‘ei Lucas Rijneveld, mažų mažiausia, nebuvo praleista proga?“
Taigi, pirmas dalykas: Merieke Rijneveld yra baltaodė, tad negali versti juodaodės. Paskaičius Nyderlandų žurnalistę, aišku, kad jai būtų pakakę būti juodaode, ir išsyk būtų suvokusi vienišos motinos užaugintos merginos, turėjusios kalbos raiškos sutrikimų, dramą. Baltaodė vertėja, vienišos motinos dukra, vaikystėje patyrusi kalbos raiškos sutrikimų, neturi jokių galimybių išversti šį eilėraštį, nes viskas susitelkia į amžinai nekintamą tapatybę, kylančią iš odos spalvos.
Janice‘ės Deul argumentas man priminė kritiko ruso ortodokso žodžius: pasak jo, mano Dostojevskio vertimai abejotini, nes nesu ortodoksas – o juk tik ortodoksas gali suprasti kitą ortodoksą. Jis nesakė to tiesiogiai, bet buvo aišku, – klausimas, iš esmės, kilo dėl to, ar žydas, net ir būdamas rusas, gali perteikti „rusišką sielą“.
Ši žmonijos suskladymo [atomisation] pagal odos spalvą, rasę, etninę grupę, dar nežinia ką, ideologija yra tikra vertimo priešingybė, o jis, visų pirma ir svarbiausia, yra dalinimasis ir empatija, kito, kuris nėra „aš“, priėmimas: tai vadinu „pri/atpažinimu“.
Niekas neturi teisės man sakyti, ką versti aš turiu teisę, o ko ne. Tačiau kiekvienas turi teisę vertinti, ar sugebu tai daryti. Tai yra, ar savo darbu įstengiu, ar savo balsu, žodžių medžiagiškumu galiu padaryti, kad nuskambėtų ar vieno, ar kitos balsas – ir neredukuoju jų į balsą, kuris laikomas manuoju. Ar mano balsas pakankamai svetingas, laisvas, kad suteiktų skambesį kitiems. Mūsų šalyje buvo ir dar yra „kolonijinių“ vertimų: ne vien tokių, kurie į originalius tekstus žvelgia vien kaip į egzotiškas įdomybes, bet tokių, kurie kitakalbius tekstus paverčia prancūziškais akademiniais tekstais. Visą gyvenimą verčiu ir todėl, kad esu nusiteikęs prieš tokius vertimus.
O gamta padarė mane ne tik žydu, bet ir „dominuojančiu baltaodžiu vyru“ (jei pasitelksiu naująją terminologiją). Tad ar turiu teisę versti Mariną Cvetajevą ir Aną Achmatovą, o šiuo metu – Kari Unskovą (kovotoją feministę, KGB nužudytą 1983 m.)? Žinoma, ne, jei laikysimės naujųjų kovotojų dėl rasės, tapatybės revanšo šalininkų požiūrio. Kai šie draudimai taikomi vertimo – perdavimo [dar: perėjiimo; pranc. passage], įsisąmonintos laisvės, draugiškumo kito žodžiui srityje, jie pasiekia tokį absurdiškumo lygį, kad veikia kaip lakmusas.
Kai kurie mane tikina, kad negaliu Janice‘ės Deul argumentų vadinti rasistiniais dėl „baltojo privilegijos“, kuria, manoma, naudojuosi. Tad rasizmas neva būdingas išskirtinai vien valdžiai, baltaodžiams. Toks argumentas paaiškina, kaip darbininkų ir tarnautojų elektoratas nuo Komunistų partijos perėjo prie Nacionalinio sambūrio (buvusio Nac. fronto iki 2018, vert. past.), mums jau žinomos to pasekmės. Kaip nejausti, kad toks dvigubas standartas (vieni yra „vyraujantys baltaodžiai“, kiti gina savo „engiamą tapatybę“) žemina, ir iš tikrųjų – dėl paniekinamo pobūdžio, yra rasistiškas?
Pasirodo, Janice‘ės Deul straipsnis išspausdintas didelio tiražo įtakingame laikraštyje. Ir, svarbiausia, leidėjas išsyk atrsiprašė. Kaip kažką blogo darant užkluptas vaikas, jis patikslino, kad iš šio straipsnio „daug sužinojo“ ir ateityje būsiąs atsargus. O vertėja atsisakė versti ir išspausdino ilgą eilėraštį, pavadintą Tout habitable (pažod. „gyvenama; įmanoma gyventi“; išsyk išverstą į prancūzų kalbą jos vertėjo, vyro! – Danielio Cunino), kupiną skausmo; tai ir kvietimas brolybėn, ir parodymas, kad, priešingai negu teigė kai kurie polemikos dalyviai (jie, atrodo, stengėsi padaryti ginčą ne tokį rimtą tvirtindami, kad problema – visai ne odos spalva, o faktas, kad ji nekvalifikuota), ji yra puikiai įsisavinusi šnekamąją kalbą, būdingą Amandos Gorman eilėraščiui, ir būtų galėjusi jį išversti. Leidykla Meulenhoff paskelbė pranešimų tikindama, kad buvo kupina pačių geriausių ketinimų ir yra integruotos („įtraukios“, pranc. inclusive) visuomenės šalininkė (kas gi būtų priešininkas?). Dabar, atrodo, ji ieško jaunų juodaodžių vertėjų (moterų) komandos, kuri perteiktų amerikiečių rašytojos išgyvenimus.
Nors Meulenhoffui nekilo joks pavojus, Janice‘ės Deul straipsnyje nebuvo jokio grasinimo, leidėjas išsyk pasidavė, palikdamas puolimui jauną moterį, paties viešai pakviestą atlikti vertimą, ir pakluso raginimui atgailauti – visa tai vyko interiorizuoto teroro atmosferoje. Jis pasidavė ne gavęs atliktą vertimą, kurį galima vertinti, skaityti, peržiūrėti, ginti arba taisyti, tačiau pajutęs ontologinę kaltę dėl to, kad priklauso „baltaodžių“ institucijai.
Štai kur atsidūrėm.
Šiandien baimė sakyti akivaizdžius dalykus, baimė būti priskirtam skurdo išnaudotojų stovyklai paralyžiuoja bet kokį pasipriešinimą tam, kas, deja, tėra veidrodinė neapykantos ir paniekos forma. Neapykantos ir paniekos, nesuderinamų su tuo, kas glūdi vertime.

(Šį straipsnį į lietuvių kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė.)