„Anglo ligonio“ ir „Šimto metų vienatvės“ vertėjas Petrauskas: Lietuvos leidyklos mieliau renkasi vienadienį šlamštą

Autorė: Gabija Leonavičiūtė, „Kultūros barai“
Publikavimo data: 2020-11-22
Straipsnio originalas www.lrt.lt puslapyje

Valdas V. Petrauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

„Mano akimis žiūrint, 80 proc. dabartinės literatūros – tušti skaitalai ar net paistalai. Iš didžiulės pasaulio autorių gausos atrenkami tiktai pramoginiai arba „politiškai korektiški“, kurie atitinka privalomus šiuolaikiškumo standartus. Vienas kitas geresnis autorius netyčia prasprūsta nebent atsitiktinai“, – teigia Kanadoje gyvenantis vertėjas Valdas V. Petrauskas.

– Dabar, kiek žinau, daugiausia verčiate iš ispanų kalbos, tačiau Vilniaus universitete 1964 m. baigėte prancūzų kalbos ir lyginamosios literatūros studijas. Kodėl vieną kalbą iškeitėte į kitą?

– Kai stojau į universitetą 1959 m., pasirinkimo nebuvo, galėjome studijuoti tik anglų, prancūzų arba vokiečių. Vidurinėje pramokau vokiškai ir prancūziškai. Studijuodamas prancūzų kalbą, kuri man buvo arčiau širdies, ir anglų, savarankiškai ėmiau mokytis ispanų ir italų – tiesiog įdomumo dėlei, sužavėtas skambesio.

Kai pradėjau dirbti Vagos leidykloje, išskyrus Eleną Treinienę (žinoma, ir poliglotą Aleksį Churginą), daugiau vertėjų iš ispanų kalbos nebuvo, dažniausiai versta iš rusiškų vertimų, pasitaikydavo įvairių kuriozų.

Pamenu, redagavau knygą, tariamai verstą iš ispanų kalbos (pasitaikydavo apsišaukėlių), su daugybe prasmės klaidų. Lig šiol prisimenu, kaip juokiausi, kad la gallina ciega – tai po sodą vaikščiojanti akla višta su viščiukais, nors iš tiesų vaikai žaidė „aklą vištą“.

Vertėjų iš prancūzų kalbos netrūko, bet vertimų pasitaikydavo retai, vos vienas kitas per metus. Tobulinau ispanų, italų, vėliau ir portugalų kalbų žinias, domėjausi tų šalių literatūra. Tiesa, šaltiniai buvo tik du – Casa de las Americas ir Paese Sera.

Susipažinau su kolegomis maskviečiais – ispanistais vertėjais ir literatūrologais, ėmiau lankytis Maskvos Lenino bibliotekoje, kur atsidurdavo visos „nusavintos“ knygos, iš užsienio siunčiamos SSRS piliečiams.

Dabar, aišku, tai kelia nuostabą ir juoką, tačiau tada, kai man prireikė italų kalbos aiškinamojo žodyno, teko kreiptis į žmonos gimines Hamburge, tie užsisakė žodyną iš Italijos, nusiuntė savo pažįstamiems į Vokietijos Demokratinę Respubliką, o šie – man, nes kitaip jis būtų patekęs tiesiai Leninui į glėbį.

– Kokius kūrinius skaitote dabar? Ką patartumėte skaityti arba net išversti jauniesiems vertėjams?

– Skaitymo įkarštis buvo apėmęs jaunystėje, kai troškau „praryti“ viską, kas įmanoma. Dabar skaitau labai nedaug. Tiesa, leidyklos Alma littera leidybos vadovė Ingrida Dubauskienė man tolydžio atsiunčia itališkų ir ispaniškų knygų, kad susipažinčiau. Tai daugiausia nauji romanai, siūlomi literatūros agentų, pristatyti premijoms.

Didžioji šiuolaikinės literatūros dalis man svetima, nesižaviu žodine ekvilibristika, būdinga jaunajai kartai. Todėl nieko negalėčiau patarti jauniesiems vertėjams, beje, kadaise pats nelabai ėmiau į galvą, ką sako vyresni kolegos, – kiekviena karta pasirenka savo mėgstamiausius autorius.

Jaunystėje žavėjausi Jeano Giono, Andre Malraux, Francois Mauriaco, Henry de Montherlant`o, Albert`o Camus, J. M. G. Le Clezio, Julio Cortazaro, Gabrielio García Marquezo, Jorge Luiso Borgeso, Ernesto Sabato, Juano Carlo Onetti`o kūriniais. Visų neįmanoma išvardyti.

Dabar jie, jaunimo akimis žiūrint, senienos, bet, mano nuomone, vargu ar kuris iš šiuolaikinių autorių jiems prilygtų, išskyrus tuos tikruosius, kurie laikosi amžinųjų literatūros tradicijų, kaip Jaume Cabre, Antonio Munozas Molina, Javieras Mariasas, Juanas Marse...

– Iš ispanakalbių autorių Lietuvoje bene populiariausia Čilės rašytoja Isabel Allende. Lietuviškai išleista net 21 šios autorės knyga, 11 jų išvertėte Jūs. Kuo išsiskiria jos romanai?

– Pasak Allende`s, sutikusi Naujuosius metus, sėda ir parašo naują knygą, kuri dar iš rankraščio išverčiama į daugybę kalbų. Ji labai gerai valdo kompoziciją, stilių, moka pagaminti skanų patiekalą, pagardintą aštriais prieskoniais, o svarbiausia – pateikia nemažai įdomios informacijos apie įvairias šalis, jų papročius ir t. t.

Šiais metais turėtų išeiti nauja jos knyga „Mano širdies moterys“ – joje daug pikantiškų detalių iš asmeninio gyvenimo, atskleidžiama moterų kovos už savo teises istorija.

– Viename interviu esate sakęs, kad vertimai sensta, nes „keičiasi požiūris į autorių ir raiškos priemones, todėl bent jau klasiką kiekviena karta turėtų atnaujinti“. Jei neklystu, į lietuvių kalbą esate iš naujo išvertęs G. Marquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“, pirmąkart išverstą 1972 m. Elenos Treinienės, ir Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“, kurį 1942 m. išvertė Pulgis Andriušis. Kodėl šių knygų senieji vertimai atrodė taisytini?

– Esu iš naujo išvertęs ir daugiau kūrinių, tarp jų Italo Calvino „Baroną medyje“. Įdomiausia, kad ir šią knygą, ir „Šimtą metų vienatvės“ anksčiau pats redagavau Vagos leidykloje. Bet redagavimas – tai lopymas, kaip sakydavo vienas iš mano mokytojų Vytautas Petrauskas, Thomo Manno vertimų asas. „Šimto metų vienatvės“ vertėja atmetė didžiumą mano taisymų, todėl knyga išėjo pusiau lupta, pusiau skusta.

Įdomiausia buvo versti „Don Kichotą“. Iš pradžių baiminausi, kad kartosis ankstesnis vertimas, bet vėliau net nežvilgtelėdavau į jį. P. Andriušis vertė pažodžiui, o pagrindinis jo redaktorius A. Churginas improvizavo, nesigilindamas į originalą. Vėlesnių leidimų redaktoriai nemokėjo ispanų kalbos, todėl tik imitavo redagavimą.

Be abejo, tie vertimai, o ir daugelis kitų, atrodė taisytini, bet kas aš toks, kad patardinėčiau leidyklai? Kažkas kažkur nusprendė, kad bus leidžiamas naujas vertimas, o man tiesiog pasisekė, kad tą darbą gavau aš.

– Romanas „Šimtas metų vienatvės“ pirmąkart išleistas Buenos Airėse 1967-aisiais, o lietuviškai – 1972 m. Atrodytų, penkeri metai yra labai trumpas laiko tarpas, juk Sovietų Sąjungoje informacija apie pasaulio literatūrą buvo ne tik selektyvi, bet ir sklido labai lėtai. Kas lėmė, kad lietuviai taip greitai susigriebė?

– Nepamenu, kas G. Marquezo romaną 1969 m. atvežė iš Maskvos ir pasiūlė Vagai. Kadangi leidykloje tik aš vienas mokėjau ispaniškai, vyr. redaktoriaus pavaduotojas vertimo klausimais Vytautas Visockas tą knygą, regis, išleistą Kuboje, todėl sovietams priimtiną, pakišo man klausdamas: „Ar verta įtraukti ją į planą?“ Perskaitęs pasakiau, kad „... vienatvė“ labai įdomi.

Aišku, jokios informacijos apie autorių nebuvo, nežinojau, kas tas Gabrielis García Marquezas. Pasisiūliau knygą išversti, bet tais metais jau buvau kažką išvertęs, todėl Marquezas atiteko Treinienei. Ji ėjo atsakingas partines pareigas Mokslų akademijoje, o jos vyras rašytojas buvo Dramos teatro direktorius. Matyt, dėl skirtingų „svorio“ kategorijų į mano redagavimą ir nebuvo atsižvelgta. Žodžiu, viską lėmė atsitiktinumas, kaip ir J. Cortazaro romano „Žaidžiame klases“ leidybą.

– Pasak Jurgitos Mikutytės, kultūrinės realijos – „tai unikalūs daiktai ar reiškiniai, materialinės ir dvasinės kultūros elementai, būdingi tik kuriai nors vienai etninei grupei, šaliai ar pasaulio regionui, dažniausiai neturintys jokių atitikmenų kitose kultūrose ir kalbose.“ Įdomu, kad tam pačiam tekstui vertėjai taiko skirtingus sprendimus. Savo studijų baigiamajame darbe tyrinėjau ir lyginau „Šimto metų vienatvės“ vertimus į lietuvių kalbą. Treinienė, versdama kultūrines realijas, dažniau vartojo transkripciją, o Jūs nevengėte aktualizuoti ar ieškoti atitikmenų reiškiniams, kurie nėra žinomi Lietuvoje. Šią temą norėčiau panagrinėti plačiau. Vieno garsiausių XX a. semiotikos atstovų Umberto Eco teigimu, versti – tai „pasakyti bemaž tą patį“. Vertėjas tarsi privalo nuolatos derėtis su autoriumi, su leidėju, su originalo tekstu, pagaliau – su savimi, kad nuspręstų, kurias reikšmes perteiks, o kurių atsisakys. Ar kultūrinių realijų vertimas Jums kelia sunkumus, ar yra malonus galvosūkis? Apie „realijų realumą“ esate rašęs 1977 m. Literatūroje ir mene. Ar ši problema dar aktuali vertėjams?

– Nemanau, kad realijų vertimas kam nors vis dar kelia galvos skausmą. Šiuo metu įteisinta tiek svetimybių, kad U. Eco teiginys puikiai atitinka susiklosčiusią padėtį.

Pavyzdžiui, neseniai redaktorė man pasiūlė viename vertime iš ispanų kalbos vietoj „dvaro“ vartoti „hasjendą“, esą Lietuvių kalbos komisija tą žodį įteisinusi. Aišku, nesutikau, nes, pirma, tai prieštarauja mano įsitikinimams, antra, ispanų kalboje raidė h netariama. Kadaise, kai kone visos knygos buvo verčiamos iš rusiškų vertimų, vertėjai alpdavo, kai išbraukydavau sinjoritas su sinjorais ir visas hasjendas.

Kai kada realijas būtina versti labai tiksliai, jeigu to reikalauja tekstas, bet dažniausiai užtenka apytikslio atitikmens. Bene svarbu, kokių ingredientų įdėta į viralą, jei rašoma, kad veikėjas išėjo, tik paskubomis užsrėbęs tos sriubos?

– Ar versdamas realijas remiatės kuria nors vertimo teorija?

– Apie realijų vertimą esu prisiskaitęs tiek įvairiausių teorijų, kad versdamas tiesiog apie tai negalvoju. Iš patirties žinau, kad vertimo teorijos nė kiek nepadeda, o jauną, nepatyrusį vertėją paprasčiausiai išmuša iš vėžių. Geriausia vadovautis blaiviu protu ir nuojauta, kuo rečiau griebiantis transkripcijos. Manau, diduma gerų vertėjų taip ir daro.

– Tyrinėdama jūsiškį „Šimto metų vienatvės“ vertimą, radau vieną atvejį, kai atsisakyta kultūrinės realijos. Originalo tekste kalbama apie cukranendrių, cukrašvendrių romą – ron de cana. Šią vietą Jūs išvertėte taip: „o kartą joms pakliuvo į rankas trys buteliai romo ir jos taip nusitašė, kad nusirengė nuogos ir ėmė matuotis bei lyginti kai kurias kūno dalis“ (p. 282). Kodėl šiuo atveju atsisakėte tikslumo? Ar tokia kultūrinė informacija atrodė perteklinė?

– Be abejo, perteklinė. Romas, o ypač Lotynų Amerikoje, gaminamas tik iš cukranendrių, tad rašyti „cukranendrių romas“ būtų tas pats, kaip sakyti, pavyzdžiui, „kiaulienos lašiniai“.

– Kultūrines realijas verčiate, taikydamas situacinį ekvivalentiškumą. Tarkime, romane „Šimtas metų vienatvės“ minimą kolumbietišką mėsos patiekalą fritanga išvertėte hiperonimu „kepsnys“. Pietų Amerikos uolieną caliche – žodžiu „akmuo“, Lotynų Amerikoje populiarų gaivųjį gėrimą naranjada iš apelsinų sulčių, cukraus ir vandens vadinate „apelsinų sultimis“. Kodėl minėtais atvejais rinkotės platesnės semantikos žodį? Kas lemia tokius vertimo sprendimus?

– Žodį naranjada galima versti „saldytos skiestos apelsinų sultys“, tačiau tai būtų griozdas. Kaip jau minėjau, dažnai tokio tikslinimo ir smulkinimosi tekstas visiškai nereikalauja.

Vietoj kepsnio galėjau vartoti svetimžodį fritanga, bet reikėtų įterpti išnašą, nes be paaiškinimo skaitytojai nesuprastų, apie ką čia kalbama. Be abejo, „kepsnys“, pagal Umberto Eco apibrėžimą, reiškia beveik tą patį, nes valgomas su visokiais priedais, būdingais patiekalui, vadinamam fritanga.

– „Šimto metų vienatvės“ vertime realiją siesta verčiate „pokaitis“, „pogulis“ ir kt. Pirmoji šio romano vertėja Treinienė tą žodį, kuris reiškia popietės poilsį karščiausiu paros metu, paliko. Tikėtina, kad 1972 m. ši realija galėjo būti nesuprantama lietuviams dėl menkų kontaktų su ispanakalbėmis šalimis, tačiau 2017 m., kai išleistas antras kūrinio vertimas, šis žodis su egzotišku (lietuviams) atspalviu jau buvo plačiai žinomas. Kas lėmė Jūsų sprendimą ieškoti lietuviškų pakaitalų?

– Beje, išleistas ir dar vienas „Šimto metų vienatvės“ vertimas (Alma littera. 2006. Vertė Elena Treinienė, Nijolė A. Petrauskienė). Šis nepalyginamai geresnis už pirmąjį, bet vis tiek netobulas, lopytas (tiesa, ir mano vertimui iki tobulybės toloka).

Kai Ingrida Dubauskienė pasiūlė versti iš naujo, teko verstis per galvą, kad naujas vertimas nebūtų panašus į mano paties redaguotąjį. Buvo sudėtingiau, negu verčiant „Don Kichotą“.

Kontaktai su ispanakalbėmis šalimis gal ir daro šiokią tokią įtaką realijų vertimams, bet pasirinkimą greičiausiai lemia tradicija.

Pavyzdžiui, rusai palyginti daug realijų įvardija taip, kaip originale, laikytis transkripcijos juos verčia kalbos specifika (rusų kalboje apskritai labai daug skolinių).

Kitų Europos šalių vertėjai irgi nemažai specifinių realijų pateikia originalo kalba, tačiau lietuvių kalbos specifika reikalauja lietuvinimo, kaip įmanydamas stengiuosi nepažeisti šios taisyklės.

– Lotynų Amerikoje kaip ir Lietuvoje kultūriškai svarbi Mirusiųjų atminimo diena (Día de Muertos). Tiesa, pas mus tai sakrali šventė, kuri asocijuojasi su žvakučių jūra kapinėse, mirusiųjų lankymu ir pagarbia ramybe, o Lotynų Amerikos šalys šią dieną pasitinka šokiais, persirenginėjimais, stalai lūžta nuo valgių, gėrimų ir pan. „Šimto metų vienatvės“ vertimuose tiek Treinienė, tiek Jūs šią įsimintiną datą vadinate Vėlinėmis. Kaip manote, ar originalo ir vertimo skaitytojams kyla tokios pačios prasminės asociacijos? Ar vertėjams reikėtų siekti tokio adekvatumo?

– Pavadinimas nieko nekeičia – kiekviena tauta tam tikrus reiškinius suvokia savaip. Pavyzdžiui, prancūzams žodis „vynas“ reiškia tikrą vyną, maždaug panašiai ir lietuviams, o rusams „vino“ – tai bet koks alkoholinis gėrimas. Todėl imdami į rankas knygą skaitytojai turi būti nusiteikę, kad patys stengsis susipažinti su aprašoma tikrove.

Lietuvoje vis dar tęsiama sovietinių laikų tradicija kuo nuosekliau išaiškinti paprasčiausias realijas. Pasak J. Cortazaro, tai ugdo lector-hembra (skaitytoją patelę), nes viskas sukramtoma ir įdedama į burną, o lector-complice (skaitytojas bendrininkas) įsitraukia pats ir aktyviai dalyvauja teksto kūrime – aiškinasi realijas, supranta arba išsiverčia intarpus svetima kalba.

Taigi Vėlinės ir Mirusiųjų atminimo diena – tai ta pati apeiga, tik atliekama pagal specifinius krašto papročius, o skaitytojai turi puikią progą patys išsiaiškinti visas aplinkybes, jeigu jiems įdomu arba jeigu to reikalauja tekstas. Pavyzdžiui, Rusijoje, pagerbiant mirusiojo atminimą, kapinėse geriama degtinė. Argi būtina pateikti išnašą, ar kaip nors kitaip aiškinti rusų tradicijas? Literatūros kūrinys – ne enciklopedija ir ne aiškinamasis žodynas.

– Vertėjai vis dažniau konsultuojasi su verčiamo kūrinio autoriumi. Pavyzdžiui, rašytojas Cortazaras mielai patardavo savo knygų vertėjams, gal todėl, kad pats buvo vertėjas, ne kartą susidūręs su vertimo sunkumais. Ar Jums yra tekę bendradarbiauti su autoriais? Ar tai naudinga verčiant jų knygas?

– Vertėjų konsultavimasis su autoriais – gražus dalykas, kai kas mėgsta net girtis, kad atliko „autorinį vertimą“. Ši praktika itin paplitusi Kanadoje, kur visa verstinė literatūra sukoncentruota į dvi valstybines kalbas – prancūzų ir anglų. Vyksta toks mielas žaidimas, nelyginant lauko tenisas.

Aš labai retai konsultuojuosi su autoriais, nes ir tokių tekstų, kai dar galėčiau tartis, pasitaiko retai. Labiausiai įsiminė konsultacijos su Kvebeko rašytoja Marie-Claire Blais, kai verčiau sudėtingo stiliaus, gana painų jos romaną „Geismai“. Elektroninio pašto dar nebuvo, teko susirašinėti laiškais.

Apskritai nepasitaikė nė vieno atvejo, kad autorius neatsilieptų į pagalbos šauksmą. Aišku, bendrauti su autoriais labai pravartu, tik reikia saugotis, kad neparodytum savo neišmanymo. Kai kurie rašytojai itin negailestingi žiopliems vertėjams, esu skaitęs gana kandžius G. Marquezo atsiliepimus apie vieną vertėją į brazilų kalbą...

Na, o tokios konsultacijos populiarėja galbūt ir todėl, kad atsiranda dingstis nuvykti į kūrybos namus, pabendrauti su autoriumi, papilstyti iš tuščio į kiaurą. Pasak G. Marquezo, vertėjas – idealiausias knygos skaitytojas, gal net geriau už autorių perprantantis kūrinio subtilybes, galintis pasiūlyti, ką reikėtų patobulinti.

Pamenu, senais laikais suredagavau vieno romano iš ukrainiečių kalbos vertimą, vėliau vertėja sakė, kad autoriui, palyginti neblogai mokančiam lietuviškai, vertimas skambėjo net gražiau negu originalas. Šiaip ar taip, rašytojas savo patarimais kartais gali net pakenkti.

– Įvairiose šalyse pasigirsta diskusijų, kad vertėjo vardas ir pavardė turėtų būti rašomi knygos viršelyje, šalia autoriaus, nes vertėjas yra tarsi kūrinio bendraautoris. Pasak portugalų rašytojo Jose Saramago, „rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai“. Kaip apibrėžtumėte kultūrinę vertimų svarbą? Ar panašiai vertėjai vertinami Kanadoje ir Lietuvoje?

– Apie kultūrinę vertimų svarbą prikalbėta ir prirašyta tiek daug, kad net nepadoru kartotis. Lietuvoje vertėjo pavardė jau rašoma knygos viršelyje – tai didelis laimėjimas. Kanadoje nesu to pastebėjęs. O šiaip tiek Lietuvoje, tiek Kanadoje vertėjai vertinami, man regis, daugmaž vienodai.

Pamenu, atvykęs į Kanadą, ketinau lietuvių bendruomenei prisistatyti kaip vertėjas, bet man pasiūlė verčiau pasivadinti spaudos darbuotoju. Žinot, sakė, mes visi vertėjai – kalbame ir angliškai, ir lietuviškai, vertėjų samdytis nereikia.

Vertėjus vertina tik labai siauro profilio specialistai. Dažniausiai net skaitytojai nekreipia dėmesio, kas knygą išvertė, o garsūs naujienų apžvalgininkai Lietuvos literatūrinėje spaudoje naujus vertimus aptaria tiktai kaip originalius kūrinius, dažniausiai net nepaminėdami, kad tai vertimas, juo labiau nenurodydami vertėjo pavardės. Kanados spauda labiau gerbia vertėjus.

– Kaip manote, kas vertingiau – iš naujo versti klasikos kūrinius ar pristatyti dar neišverstas, bet svarbias knygas?

– Aišku, būtina versti kuo daugiau geriausių pasaulio literatūros kūrinių, nes klasika jau lyg ir pakenčiamai perteikta. Deja, leidyklos mieliau renkasi vienadienį šlamštą. Gal tokia paklausa? O gal toks tikslas – kuo labiau atbukinti skaitytojų skonį, kuris jau ir šiaip atbukęs.

– Panašu į sąmokslo teoriją... Negi taip liūdnai vertinate dabartinę verstinės literatūros leidybą Lietuvoje?

– Negaliu vertinti padėties, nes Lietuvoje lankausi labai retai, o spaudoje, kuri mane pasiekia, apie tai irgi beveik neužsimenama. Galiu pasakyti tik tiek, kad sovietiniais laikais griežtai spaudė ideologinė cenzūra, o dabar įsigalėjo komercinė, man regis, dar negailestingesnė.

Sovietmečiu negalėjau versti savo mėgstamų knygų, nes cenzoriams jų autoriai atrodė „blogi“, o dabar todėl, kad jos nekomercinės. Arba autoriai pernelyg senamadiški, rašo ne „postmodernistiškai“.

Mano akimis žiūrint, 80 proc. dabartinės literatūros – tušti skaitalai ar net paistalai. Iš didžiulės pasaulio autorių gausos atrenkami tiktai pramoginiai arba „politiškai korektiški“, kurie atitinka privalomus šiuolaikiškumo standartus. Vienas kitas geresnis autorius netyčia prasprūsta nebent atsitiktinai.

Žaviuosi vertimų padėtimi Prancūzijoje, Lenkijoje, kur nuo seno gyvuoja tradicija kuo plačiau supažindinti skaitytojus su gera, o ne vien komercine užsienio literatūra.

Kanadoje apskritai verčiama tik iš anglų į prancūzų ir atvirkščiai, be to, beveik vien vietinė literatūra. Verstinėmis knygomis dosniai aprūpina Didysis Brolis, verste užverčiantis Kanadą savo produkcija, kurios atranka, o ir vertimų kokybė toli gražu nėra pati geriausia...

– Turite didžiulę patirtį, esate tikras vertimo virtuozas. Ką patartumėte pradedantiesiems vertėjams? Ko jie turėtų vengti? Ką būtumėte pats norėjęs sužinoti, kai pradėjote versti knygas?

– Jaunystėje mėgindavau įsiklausyti į patyrusių vertėjų žodžius, tačiau patarimai atrodė migloti, sunkiai suvokiami – norint viską suprasti, reikėjo priaugti iki jų lygio, bet priaugus jau nebereikia svetimos išminties.

Esu skaitęs kai kurių jaunesnių vertėjų pasisakymus – beveik visi labai didžiuojasi savo nuveiktais darbais, užsimindami, kad vyresnių kolegų patirtis jiems netinka. Taigi ja ir nesidalysiu.

Nebent galėčiau patarti, kad kuo daugiau skaitytų, rinkdamiesi geriausių savo šalies rašytojų kūrinius gimtąja kalba, rimtai studijuotų raiškos priemones, sakinių struktūrą, sintaksę, žodyną. Turiu omenyje Žodžio Meistrus – Romualdą Granauską, Antaną Ramoną, Saulių Tomą Kondrotą, Ramūną Klimą, Juozą Aputį.

Kartais labai praverčia Vaižgantas, Daukantas, Basanavičius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė...

O ko derėtų vengti? Pernelyg didelio pasitikėjimo savimi ir darbo paskubomis. Vis dėlto geriausias mokytojas – tai patyręs redaktorius, kuris nurodo klaidas ir pataria, kaip jas ištaisyti.

Esu labai dėkingas savo pirmajai redaktorei Rožei Jankevičiūtei, kuri, redaguodama mano pirmą vertimą, o tai buvo Antoine`o de Saint-Exupery „Karo lakūnas“, grąžinusi subraukytą lapą, sakydavo: „Žinau, kad sugebėsi išversti geriau.“ Po trijų keturių bandymų priėmusi vertimą, sakydavo: „Dabar jau galima redaguoti.“

Nariams

Naujienlaiškis