Skaitykite ne geras, o tik geriausias knygas

2020-05-12

Straipsnio originalas www.lrytas.lt tinklalapyje.

„Galutinis vertingiausių šiuolaikinių verstinių knygų sąrašas yra ne vieno,  o penkių literatūros žinovų vertinimų suma. Todėl sąrašas gali pretenduoti  į tam tikrą objektyvumą“, – ištarė rašytojas Laurynas Katkus.  Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) stengiasi kasmet įvertinti  praėjusiais metais išleistos verstinės literatūros derlių – atrenkamos  vertingiausios knygos.  Praėjusią savaitę buvo paskelbtas tiek ilgasis vertingos verstinės literatūros sąrašas, tiek ir pačių vertingiausių knygų penketukas.  Į jį ekspertai atrinko šias knygas: 

* Johno Maxwello Coetzee „Elizabeta Kostelo“ (iš anglų k. vertė R.Drazdauskienė, „Sofoklis“) 

* Kimo Leine's „Amžinybės fjordo pranašai“ (iš danų k. vertė I.Toleikytė, „Kitos knygos“)   

* Philipo Rotho „Kiekvienas žmogus“ (iš anglų k. vertė L.Jonušys, „Vaga“)   

* Lutzo Seilerio „Kruzas“ (iš vokiečių k. vertė Z.Baranauskaitė-Danielienė, „Kitos knygos“) 

* Grahamo Swifto „Motinų sekmadienis“ (iš anglų k. vertė E.Ferdmanaitė, „Baltos lankos“)

Suprantama, kad kiekvienas geros literatūros gerbėjas gali susidaryti ir savo atradimų penketuką. LLVS pakvietė balsuoti už skaitomiausią pernai išleistą šiuolaikinės verstinės literatūros knygą LLVS tinklalapio apklausoje iki birželio 15 d. Balsuoti galite štai čia. Su literatūros žinovais Mariumi Buroku, Ramūnu Gerbutavičiumi, Laurynu Katkumi,  Lina Ožeraityte ir Dalia Zabielaite kalbėjomės tiek apie šių rinkimų pobūdį, tiek apie į sąrašą patekusius kūrinius.

– Kaip vyksta šie vertingiausių verstinių knygų rinkimai. Kokiais kriterijais remiamasi? Ar šiuo požiūriu galima kalbėti apie objektyvumą, ar vis dėlto daugiau lemia kiekvieno asmeninis skonis? Juk meninė vertė – labai plati sąvoka. Kaip jūs ją suprantate?

D.Zabielaitė: Be abejo, kiekvieni rinkimai turi vadinamąją virtuvę. Svarbiausi kriterijai būtų literatūros kūrinio meninė vertė ir vertimo kokybė. Meninė vertė iš tiesų yra labai plati sąvoka, bet ji egzistuoja. Juk, pavyzdžiui, yra skirtumas, ar stalas dailiai padarytas, ar bet kaip sukaltas iš medienos gabalų. Taip ir literatūroje – ar knyga sukurta kaip meno kūrinys, ar tiesiog parašyta nemeniškai – irgi yra skirtumas.

M.Burokas: Jei kūrinio ir jo vertimo kriterijai sutampa, knygą įtraukiam į sąrašą. Manau, kad stengiamės, kiek įmanoma, išlaikyti pusiausvyrą tarp objektyvumo ir subjektyvumo. Galų gale ekspertai penki, tad daugelis sąrašo dalykų yra derybų, lyginimo ir nuomonių sutapimo klausimas.

L.Ožeraitytė: Nors kiekvieno asmeninio skonio atmesti neįmanoma, kompromisus atradome. Riba tarp objektyvumo ir asmeninio skonio – labai siaura. Skaitydama stengiuosi atskirti teksto keliamas emocijas nuo literatūrinio teksto suvokimo.  Man patinka knygos, kurių istorijų aktualumas neapsiriboja trumpu laikmečiu, o pati kalba – neperkrauta stilistinėmis detalėmis, tačiau paveiki. Meniškai vertingose knygose turi atsispindėti autoriaus išmonė, gebėjimas į pasaulį žvelgti naujai, gebėjimas matyti ir jausti per kuriamus veikėjus. 

L.Katkus: Be abejo, knygas rinkau pagal asmeninį skonį, kurį suformavo ilgokai trukusios filologinės studijos. Tačiau galutinis sąrašas yra ne vieno, o penkių literatūros žinovų vertinimų suma. Tai pats įdomiausias darbo etapas – visada nustembu pamatęs, kokie skirtingi būna, regis, labai panašaus skonio žmonių sprendimai. Todėl manau, kad sąrašas gali pretenduoti į tam tikrą objektyvumą.

R.Gerbutavičius: Aš nesu ypatingai savimi pasitikintis žmogus, bet kelis dešimtmečius skaitydamas įvairiausias knygas išmokau pasitikėti vienu dalyku – savo literatūriniu skoniu, dėl kurio, net jei jis nesutaptų daugiau nė su vieno žmogaus pasaulyje, niekas liežuvio neišluptų. 

Tad labai keistai jaučiuosi, kai kas nors paprašo patarti, kokią knygą skaityti. Juk tokiu atveju rizikuoju ne aš, o jis. Juk aš niekada nerekomenduosiu knygos, kurios pats nemėgčiau, bet ji nebūtinai patiks kitam. Tad ir į šį penketuką ir visą ilgąjį sąrašą žvelgiu kaip į mažiausiai rizikingą rekomendaciją – juk šiuo atveju daugiau ar mažiau sutapo net penkių mėgstančių skaityti žmonių skonis. Reikalauti didesnio objektyvumo, pagrįsto kad ir referendumu, būtų nepadoru.

– Kai prisimenate 2019 metų verstinių knygų derlių, kokios mintys kyla pirmiausia? Ar neatrodo, kad išleidžiama ypatingai daug užsienio autorių knygų, bet išties nemaža jų dalis neperšoka savotiškos vidutiniškumo kartelės? Dažnai dėl pačių kūrinių meninės vertės, kartais ir dėl nepakankamos vertimo kokybės?

R.Gerbutavičius: Tiesą sakant, mano pirmoji mintis yra prisiminimas apie siaubą supratus, iš kokios didelės leidinių kupetos teks ištraukti kelias dešimtis adatų. O antroji susijusi su pasitenkinimu, kai pamatęs galutinį sąrašą pagalvojau: „Visai neprastai susidorojome“. 

D.Zabielaitė: Kai tarp tos daugybės išleidžiamų knygų randi gerą, apima džiaugsmas, kad leidykloms pavyksta atrasti talentingų užsienio autorių ir jų meistriškų literatūros kūrinių.

M.Burokas: Derlius buvo išties visai neblogas, nes pagalvojus apie pernai metus, keletas pavadinimų tučtuojau iškyla mintyse – Kimo Leine's, Samanthos Schweblin, Olgos Tokarczuk, Mathiaso Enard'o knygos. Ir viena mano mėgstamų, bet, deja, ne itin mėgstama kitų ekspertų, nes nepateko į sąrašą – Ottesos Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“. 

O šiaip – geri buvo metai, ne prastesni už ankstesnius. Apie minėtą vidutiniškumo kartelę kalbu jau, regis, šeštus metus iš eilės ir padėtis nesikeičia. Didžiąją dalį verstinės literatūros vis tiek sudaro trileriai, meilės romanai. Daugumos jų vertimas galėtų būti geresnis, nes kažkodėl manoma, kad jeigu literatūra „populiarioji“ tai jos ir išversti gerai nereikia. Reikia.

L.Ožeraitytė: Užsienio autorių knygų išleidžiama gerokai daugiau nei lietuvių. Žinoma, dalies jų meninė vertė krenta dėl prasto vertimo. Kita vertus, geras vertimas gali pakelti kūrinio vertę. 2019-aisiais buvo išleista nemažai vertingų knygų, dalis jų nepateko į sąrašą, tačiau pritrūko labai nedaug. Dar didesnė dalis atkrito dėl meninės vertės stygiaus. 

Kasmet knygų leidžiama vis daugiau, tačiau su kiekybe kokybė prastėja. Tampa vis sunkiau atsirinkti geras, vertingas knygas. Susidaro įspūdis, kad knyga tampa tik preke, dažnai nesistengiama leidybai atrinkti vertingesnius kūrinius, pasirūpinti kokybiškesniais vertimais. Dalis leidyklų orientuojasi į pardavimus, tai suprantama, tačiau pardavimų sėkmės galima sulaukti ir leidžiant kokybišką literatūrą.

L.Katkus: Verstinės literatūros rinka, ir taip jau prisotinta, 2019-aisiais dar paaugo. Viena vertus, tai gerai, nes žada didesnį pasirinkimą ir kokybę, tačiau norintiems – ar, kaip mums, privalantiems – aprėpti visumą darbo yra dar daugiau. 

Įdomu, kaip bus šiais metais – ar kororonavirusas pristabdys knygų leidybą, ar karantine įkalinti žmonės ims daugiau skaityti? Iš tiesų ir ankstesniais, ir šiais metais ne viena įdomi knyga iš sąrašo prašapo dėl abejotino vertimo. Nejau leidyklos pamiršo, kad jeigu vertėjas nepatyręs, daug ką gali pataisyti geras redaktorius?

– Koks apskritai susidarė įspūdis apie praėjusiais metais išleistų knygų vertimą? Ar džiugina tai, kad nors ir toliau daug verčiama iš anglų kalbos, bet kalbinės įvairovės daugėja?

D.Zabielaitė: Negalima skųstis, kad išleidžiamų knygų vertimas yra prastas. Nors, žinoma, pasitaiko visko. Akivaizdu, kad vyrauja anglakalbė literatūra. Taip, iš anglų kalbos verčiama daugiausia. Bet kai sakome „anglų“, reikia turėti omenyje, kad tai gali būti ne tik britų, bet ir amerikiečių, australų, net afrikiečių šiuolaikinė literatūra. Bet verčiama ne tik iš anglų kalbos. Ilgajame sąraše yra knygų, verstų iš japonų, korėjiečių, ispanų, vokiečių, lenkų, rusų, kitų kalbų.

M.Burokas: Tos kalbinės įvairovės galėtų būti ir dar daugiau – norėtųsi daugiau Vidurio Europos (čekų, rumunų) literatūros, norėtųsi dar daugiau Lotynų Amerikos autorių, Pietryčių Azijos autorių, Afrikos autorių. Deja, susiduriama su dviem pagrindinėmis bėdomis: leidėjų nenoru rizikuoti ir vertėjų iš retesnių kalbų trūkumu.

L.Ožeraitytė: Šiais metais teko susidurti su pačiais prasčiausiais vertimais, kokius esu mačiusi, taip keleto knygų vertė buvo visiškai sugadinta, jos tapo nepaskaitomos. Tačiau nebuvo viskas blogai. Smagu, kad buvo vertimų iš rečiau pasitaikančių: japonų, hebrajų, korėjiečių, danų kalbų. Mane visuomet labiausiai džiugina išverstos knygos iš Azijos – Korėjos, Japonijos, Kinijos. Šįsyk sąraše turime dvi, išverstas iš šių kalbų. Labai džiugino ir vertimai iš ispanų kalbos. Taip pat O. Tokarczuk vertimas, kuris rodo vertėjo meistriškumą. Vis dėlto daugiausia vertimų – iš anglų kalbos. 

L.Katkus: Esu iš tų, kuriems niekada nebus gana vertimų iš kitų kalbų nei anglų. Pasigendu atidesnio žvilgsnio į leidžiamus autorius. Kartais atrodo, kad užtenka magiškų žodžių „bestseleris“, „Bookeris“, „Pulitzeris“, ir jau dedamas paukščiukas. 

Tačiau anaiptol ne visos tos knygos yra mums aktualios, ne visos siejasi su mūsų patirtimis, literatūrine tradicija. Norėtųsi daugiau savarankiškumo, neprovincialios laikysenos. Laimėtų visi: leidėjai sutaupytų savo išteklius, geri vertėjai gautų jų vertas knygas, o rimtos literatūros skaitytojų neblaškytų vienadieniai burbulai. 

Vis dėl to reikia konstatuoti, kad šiemet nemažai stiprių anglakalbių knygų, o kiti tradiciniai varžovai (ispanai, prancūzai, vokiečiai ir kiti) šiek tiek atsiliko. Be abejo, kai verčiama šitokios stirtos, tarp jų neišvengiamai randasi daugiau kokybės. Bet šiemet galbūt taip nutiko ir todėl, kad pasirodė ne tik amerikiečių ar britų, bet ir kitų anglakalbių pasaulio regionų – Australijos, Afrikos – rašytojų knygų.

– Ar šįsyk buvo sunku išrinkti kūrinius į trumpąjį sąrašą? Ką galima pasakyti apie į jį patekusių knygų meninę vertę? Kuo jos ryškesnės, išskirtinesnės už likusias?

L.Katkus: Į trumpąjį sąrašą rašau ne šiaip visai patikusias knygas, o tokias, su kuriomis atsiranda emocinis ryšys, kurias rekomenduočiau perskaityti bičiuliams. Bet, kaip sakyta, galutinį pavidalą sąrašas įgauna po kolektyvinio sprendimo. Iš jo artimiausios kelios – pavyzdžiui, Lutzo Seilerio „Kruzas“, gražiai besirimuojantis su klasikos sąrašo Sašos Sokolovo „Durnių mokykla“ – kad ir dėl to, jog L.Seilerio stiliui apibūdinti labai tinka Sokolovo terminas “proezija“, tai yra, prozos ir poezijos lydinys. 

Turbūt labiausiai užkabino J.M.Coetzee romanas „Elizabeta Kostelo“. Tai nereiškia, kad visur su juo sutikau – kai kur ginčijausi, kai kur spjaudžiausi. Bet, matyt, tai ir yra tikro užkabinimo požymis. Pietų pusrutulio sfinksas neprarado gebėjimo stebinti – šį kartą jis persikūnijo į moterį, žinomą rašytoją, gyvenančią globalizuotoje kultūros terpėje. vieną dieną ji atsiima premiją JAV, kitą – veda seminarą į Antarktidą plaukiančiame kruiziniame laive, dar kitą – dalyvauja festivalyje Amsterdame. 

Į romaną žaismingai įterpdamas savo paties esė ir paskaitas, J.M.Coetzee gvildena universalius klausimus: literatūros ir humanitarikos prasmė šiuolaikiniame pasaulyje, kultūros centrų ir paribių santykiai, menas ir draudimai. Tačiau visa tai perteikiama konkrečiomis situacijomis, ir vietoje vadovėlinių atsakymų vyksta dostojevskiškas dialogas. Tarkime, viename skyriuje atrodo, kad rašytojas siūlo helenistinę grožio religiją, tačiau kitur šis „blyškus“ darinys smarkiai sutaršomas. 

R.Gerbutavičius: Taip, Lauryno paminėta gera proezija labai dažnai žavi literatūros žinovus, bet lengvesnių knygų trokštantys skaitytojai poetiškumo prozoje dažnai baiminasi. L.Seilerio „Kruzo“ šiuo požiūriu tikrai nereikia bijoti. Romane puikiausiai viskas dera – ir išskirtinė istorija, ir neperdėtas poetiškumas, ir savitos idėjos, susijusios su salos, kaip jaukesnio pasaulio, kaip galimybės pabėgti, metafora ir su vyriška draugyste (ne meile!), kuri paauglystėje atrodo vienintelė tikriausia ir kurią yra patyręs dažnas paauglys. 

Romane daug autobiografiškumo – nors tai savaime nėra didžiausia vertybė, bet kūriniui suteikė sveiką dozę autentiškumo. Nesinori atskleisti pernelyg daug šio gero kūrinio temų ir problemų, nes jį reikia skaityti, o ne apie jį kalbėti. „Viską apie mane galite sužinoti skaitydami mano knygas“, – mėgsta atsakyti L.Seileris, klausiamas apie asmeninius dalykus. Ir iš tiesų – skaitai „Kruzą“ ir kiekviename puslapyje matai paties L.Seilerio pėdsakus, atklystančius iš tikro gyvenimo.

M.Burokas: Rinkti nebuvo lengva, mano asmeninis penketukas atrodytų gal kiek kitaip (siūliau jame palikti Edwardo St Aubyno „Patriką Melrouzą“), bet šiaip dėl jame esančių knygų visi daugmaž sutarėme. Trumpajame sąraše šį kartą trys trumpi, labai kompaktiški romanai ir du didžiuliai, stori kūriniai. 

J.M.Coetzee ir Philipo Rotho romanai – abstraktesni, juose labiau išgryninti autoriams rūpimi klausimai: kūrybos ir kūrėjo, paprasto, suabstraktinto žmogaus gyvenimo ir kaip savo pasirinkimais neišvengiamai jį sumauname.

Beprotiškiausias ir spalvingiausias šiame penketuke istorinis K.Leine'o romanas – sudėtingas, margas, pilnas gana ryškių, net atgrasių detalių, tačiau pasiglemžiantis skaitytoją kaip lavina. Jo sėkmė buvo kiek netikėta, bet, matyt, skaitytojai pasiilgo tokių tekstų. 

Geras ir vertėjų derinys – esama patyrusių (kaip Laimantas Jonušys ar Rasa Drazdauskienė) ir gerų jaunosios kartos (Emilija Ferdmanaitė ir Ieva Toleikytė) vertėjų. Manau, pagrindinė vertė, kodėl šios knygos penketuke: jų išbaigtumas ir kokybė (tiek teksto, tiek vertimo).

D.Zabielaitė: Šįsyk turėjome nemažai kandidatų į trumpąjį sąrašą. Jį išrinkti nebuvo taip paprasta. Tiesą sakant, teko ir padiskutuoti, ir ilgiau pasitarti. Aišku, norėjosi, kad ryškiausios knygos patektų į penketuką. Tarp jų yra ir britų rašytojo Gahamo Swifto romanas „Motinų sekmadienis“. 

Tai nedidelis kūrinys, pasižymintis ypatinga glausta, juvelyrine kalba. Tai daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame užkabinamos ir socialinės kritikos, ir moralės temos, ir kartu apmąstoma modernios literatūros vertės bei kokybės tema. 

L.Ožeraitytė: Trumpasis sąrašas kėlė diskusijų, tačiau labai sunku nebuvo. Po pirmojo balsavimo paaiškėjo pora lyderių, dėl kurių sutarė dauguma ekspertų. Visos į šį sąrašą patekusios knygos – vertos dėmesio ir skaitytojo. 

Smagu, kad į jį pateko ne tik lietuvių skaitytojui jau puikiai pažįstami J.M.Coetzee, G.Swifto ir P.Roth'o, tačiau ir pirmą kartą lietuvių kalba išleidsti L.Seilerio ir K.Leine's kūriniai. Pastarojo „Amžinybės fjordo pranašai“ man paliko itin didelį įspūdį. 

Sodria kalba parašytame kūrinyje autorius nagrinėja religijos, ištikimybės, tikėjimo ir pasiaukojimo temas. Kūrinio fone – XVIII amžiaus Grenlandija, jos žmonės, papročiai. K.Leine's knyga – moderni klasika, kuri nepavaldi laikui, ji galėjo būti parašyta prieš 50 ar 100 metų, tačiau poveikis išliktų toks pat. 

Jos centre – herojaus troškimas palikti pasaulyje žymę, skeptikų žemėje įskiepyti tikėjimą, siekti prasmės ir tikslo, tačiau likti atstumtam gyvenimo, pasiduoti ir priimti pagalbą. Nerti stačia galva į gyvenimą ir susižeisti. Tai vyro kelionė į atšiaurią salą, o kartu – į save.

– Į ilgąjį sąrašą pateko knygos, šiek tiek atsilikusios nuo pirmojo penketuko, bet vis tiek vertos skaitytojų dėmesio. Kokios mintys kyla žvelgiant į tas 20 knygų?

D.Zabielaitė: Be penketuko į ilgąjį sąrašą įtrauktos knygos irgi yra išskirtinio aukštesnio lygmens. Skaitytojas čia ras ir kalbų įvairovę, ir šiuolaikinių rašytojų iš įvairiausių šalių. Ras ir pasakojimo stilių įvairovę. Ras ir knygų turinio įvairovę: ir socialinių, ir istorinių, ir psichologinių romanų. Tame sąraše yra ir garsių, skaitytojams jau žinomų vardų, ir vienas kitas naujas vardas. Tad būtų džiugu, jei skaitytojai pagal savo asmeninį skonį čia rastų galimybę iš ko rinktis.

M.Burokas: Labai margas ir įvairus sąrašas. Žinoma, vertimai iš anglų kalbos vyrauja, bet tai atspindi bendrą vertimų padėtį. Daug skaitytojams žinomų, pamėgtų rašytojų, bet nemažai ir naujų (norėtųsi tikėtis, kad jų kūrinių pamatysime ir daugiau): Mathiasas Enard'as, Fernando Aramaburu, Sayaka Murato, Robertas Menasse. Daugiau net nematau ką labai išskirti – visko po truputį, įvairu, įdomu ir, mano galva, gerai.

L.Ožeraitytė: Keletas ilgojo  sąrašo knygų tik per plauką nepateko į penketuką. Smagu, kad ilgajam sąrašui sudaryti reikėjo balsuoti, diskutuoti, atmesti knygas. Pirminis ilgasis sąrašas buvo gerokai ilgesnis. Paprastai tariant, smagu, kad buvo iš ko rinktis. Sąrąšo temos labai įvairios – kūrėjo pasaulis, rasė, atmintis, motinos ir vaiko santykis, vienišumas, istorija.  

Norėčiau išskirti S.Muratos „Kombinio moterį“ ir Timothy Daltono „Berniukas nuryja visatą“. Pirmoji plėtoja žmogaus vienišumą kaip pasirinkimą, antroji – be galo įtaigi istorija, kuri aprėpia santykius disfunkcinėje šeimoje, kriminalinę istoriją ir begalinį gėrio ir šviesos jausmą, kuris išlieka užvertus paskutinį knygos puslapį.

L.Katkus: Mano vertinimo lentelėje šiemet daugiausiai taškų surinko ne romanai-epopėjos, ne plačios šeimos ar šalies sagos, kaip prieš keletą metų, o taupesnės ir konceptualesnės knygos – tokios, kaip seno gero Juliano Barneso „Vienintelė istorija“ , arba Karlo Oves Knausgaardo ar L.Seilerio asmeniškos meditacijos. 

Smagu, kad išleista keletas įdomių trumposios prozos vertimų, iš kurių išskirčiau Lucios Berlin rupias ir sąmojingas gyvenimo kronikas. Šalia rikiuočiau nigerietės Chimamandos Ngozi Adichie „Amerikaną“. Didžiausias šios knygos atradimas – pasirodo, kad afrikiečiai savąją šalį ir Vakarų pasaulį mato gana panašiai kaip ir rytų europiečiai. Mūsų regionui, manau, deramai atstovauja O.Tokarczuk „Bėgūnai“ ir Noros Ikstenos „Motinos pienas“. 

Beje, šiemet užkliuvau už ne vienoje knygoje plėtojamos narkotikų temos. Nežinau, ar čia atsitiktinumas, ar  nuspręsta, jog lietuviškai auditorijai tai šiandien aktualu? Tema, kaip žinia, pikantiška – man pasirodė, kad dauguma rašytojų apsiriboja ta pikanterija bei pasididžiavimu, jog transliuoja iš ribinių zonų, jog išgyvena dalykus, kurių niekada nepatirs plačioji miesčionija. Kad šitoks požiūris nėra vienintelis, liudija ta pati L.Berlin knyga:  rašydama, be kita ko, apie alkoholizmą, ji darė tai kur kas giliau ir subtiliau.  

Šiaip norėčiau palinkėti, kad su verstine, o ir savąja literatūra elgtumės kitaip nei vaizduojama F.Aramburu romane „Patria“ (šis kūrinys – bene įdomiausia šeimyninė istorija sąraše). Pirmą vietą baskiško eilėraščio konkurse laimėjęs jaunuolis tampa šeimos, mokyklos, miestelio žvaigžde. Pokalbiui jį pasikviečia kunigas, paprastam darbininkui tėvui pirmą kartą ranką paspaudžia gamyklos savininkas. Tačiau nė vienas nėra skaitęs premijuoto eilėraščio. 

Vertingų verstinių 2019 m. knygų sąrašas >>
 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis