VERTIMŲ HORIZONTAI IR VERTĖJO SITUACIJA
 
Vertėjas IRENĄ ALEKSAITĘ, RŪTĄ JONYNAITĘ, JONĘ RAMUNYTĘ, JURGITĄ MIKUTYTĘ ir vertėją TEODORĄ ČETRAUSKĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS
 
Irena Aleksaitė - iš lenkų ir kitų kalbų vertė "Tūkstantį ir vieną naktį", W.Gombrowiczių, T.Konwickį, I.J.Kraszewskį ir kitus.
Rūta Jonynaitė - iš vokiečių kalbos vertė S.Zweigą, R.Musilį, P.Handkę, Th.Bernhardą ir kitus.
Jonė Ramunytė - iš prancūzų kalbos vertė J.Giono, P.Modiano, G.Simenoną ir kitus.
Jurgita Mikutytė - iš vokiečių kalbos vertė M.Frischą, I.Bachmann, Th.Bernhardą, M.Haushoferį ir kitus.
T.Četrauskas - iš vokiečių kalbos vertė - G.Grassą, K.May, H.Hessę, F.Dürrenmattą, A.Döbliną ir daugybę kitų.
 
Pirmiausia visų norėčiau paklausti, kaip šiandien vertėjas jaučiasi kultūroje ir visuomenėje? Komfortiškas ar problemiškas tas buvimas?Ar jūs nuolat maitinami užsakymais, ar pačiam reikia suktis, siūlyti, stengtis įsitrinti į leidyklų knygų sąrašus?
 
Jonė Ramunytė. Be abejo, teikti savo pasiūlymus leidykloms reikia pačiam, visur dabar taip yra. O vertėjo pagrindinė problema, kaip man atrodo, dabar yra ta, kad jis negali pragyventi vien iš savo darbo. Jis dabar yra lyg ir atstumtas visuomenės asmuo, visiškai nevertinamas kaip kūrėjas, rašytojas ar menininkas. Vertėjas dirba pagal sutartis, neturėdamas jokių socialinių garantijų - nei į polikliniką nueisi, nei pensijos gausi. Į vertėjo darbą aš visų pirma žiūriu kaip į savarankišką amatą, o amatininkas turėtų turėti teisę pragyventi iš savo amato.
Irena Aleksaitė. Įdomus dalykas: leidykla be vertėjų negali egzistuoti, ir vertėjai be leidyklos sunkiai, bet daugumoj leidyklų vertėjas yra paskutinis asmuo, kuriam sumokama. Su spaustuvėm leidykla atsiskaito, su Telekomu atsiskaito - su visais atsiskaito, o vertėjas - palauks. Jis niekur nepabėgs. Ir iš tikro, ką tas vertėjas darys be leidyklos?..
Na, o leidyklos? Ar jos turi fiksuotus vertimo įkainius, ar žiūri į asmenį, kiek iš jo galima nuderėti?
Rūta Jonynaitė. Yra tam tikros gal ne visai griežtos ribos, o kartais žiūrima ir į asmenį. Suprantama: kam mokėti daugiau, jeigu žmogus sutinka, pasirašydamas sutartį, padaryti darbą už mažiau. Šiaip ar taip, už kiek vertėjas parduos savo darbą ir už kiek leidykla jį pirks, - dviejų partnerių susitarimo dalykas. Tik labai nelygios tų partnerių jėgos. Derybų dažniausiai, deja, nebūna. Leidykla pasako, kiek mokės, vertėjas sutinka. O būna, kad ir honorarai išmokami atsižvelgiant, kiek galima vertėją vedžioti už nosies. Kuris nesiduoda vedžiojamas, tam išmokama greičiau, kuris tylesnis, o vertėjai dažnai yra tylūs, kuklūs ir mandagūs, - tas ir laukia. Kartais nesulaukia. O skaudžiausia, kai tenka to, ką uždirbai, prašyti kaip išmaldos.
J. R. Tai labai dažna problema. Reta leidykla galima pasikliauti, o daugumoje jų yra visiškas chaosas. Mokama, atsižvelgiant į tavo įžūlumą, kuris irgi turi ribas.
Teodoras Četrauskas. Na, mes dabar pasakėm: "Mus skriaudžia, pinigų neduoda, arba vienam - duoda, kitam - neduoda". Bet galima klausti, ar mes verti to? Čia ir yra paradoksas, kad mes, vertėjai, nuo Nepriklausomybės laikų ant savo kupros nešam praktiškai visą leidybos naštą, nes naujos šiuolaikinės lietuvių literatūros dar beveik nėra parašyta. Ir tai yra normalu, arba beveik normalu, kadangi turi praeiti tam tikras laikas. Literatūra neparašoma rytojaus dieną po to, kai kas nors įvyksta. Aš taip šneku todėl, kad žinau tuos dalykus iš kitų šalių patirties. Tarkim, po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje vyko grandiozinė smegenų pertvarka, lygiai kaip ir pas mus po socializmo pralaimėjimo. Vokietijoje tada buvo išlaisvinti protai, tačiau jiems buvo labai sunku rašyti. Didieji kūriniai buvo parašyti tik praėjus gerai dešimčiai metų. Tik tada prasimušė, tarkim, Günteris Grassas. Vokietijoje buvo skatinama kurti naują literatūrą, ko nebuvo pas mus, nebuvo skatinami smulkieji žanrai, kaip, tarkime, Latvijoje. Todėl mūsų literatūra tokia ir yra, kas kita - vertimai. Aš sovietmečiu dirbau "Vagos" leidyklos vertimų skyriuje, ir kas ten buvo? Verčiama daugiausia buvo tik socialistinių šalių literatūra. Jei norėjai išversti ką nors kita, turėjai gauti daugybę leidimų, net iš Maskvos. Ir prisimenu, kai kalbėjom prieš pat "perestroiką" ir skaičiavom, kiek knygų išverstų iš "nesocialistinės" vokiečių kalbos, tai pasirodė, kad tik septynios. Dabar aš jau pats išverčiau apie septyniasdešimt. Buvo aišku, kad faktiškai nieko neturim išversta, tad kiekvienas iš čia sėdinčių rentė savo planus ir turėjo daug ką padaryti. Šiandien gerų knygų yra labai daug išleista, visų neišvardysi. Iš jų mokosi ir vaikai nuo pirmos klasės iki magistrantų ar diplomantų. Tai mūsų indėlis. Aišku, šiandien leidžiama ir daugybė prastų knygų. Kam ko trūksta - sekso ar detektyvų - prašom. Yra visas spektras. Rinka, demokratija.
Be to, versdami mes kuriame ir leksiką, aprašydami naują realybę, kurios dar nebuvo, perkuriame ir kalbą. Tą žmonės dar nevisai supranta. Tad socialinė mūsų situacija yra tikrai paradoksali. Dabar privalome įsidarbinti kokiu sargu, kad susirgę galėtume nueiti pas daktarą. O iš tikro vertėjas privalo turėti teisę egzistuoti kaip ir kiti dirbantys visuomenės nariai. Bet visų menininkų tokia dalia. Ir šią problemą jau tikrai laikas spręsti. Nebent būtų nuspręsta juos išnaikinti. Bet tada reikėtų tiesiai pasakyti.
 
Jūs dabar kuriate Literatūros vertėjų centrą. Gal tas centras galės ginti vertėjų interesus ir spręsti juridiškai šią problemą? Ar tai bus tik tokia draugija, kaip kokių kačių ir šunų mylėtojų? Ar turės jis kokią juridinę galią veikti, kad su vertėju būtų skaitomasi?
 
I.A. Toks yra mūsų siekis. Tačiau kol kas prognozuoti labai sunku.
Jurgita Mikutytė. Iš tikrųjų daugumoj civilizuotų šalių yra literatūros vertėjų sąjungos arba rašytojų sąjungų skyriai ar poskyriai. Kadangi literatūros vertėjai Lietuvoje juto, kad yra palikti likimo valiai ir niekas jų interesais nesirūpina, kilo tokia iniciatyva. Aišku, mes turime tikslą vienyti vertėjus, skatinti solidarumą, kelti profesijos prestižą, ugdyti vertimo kokybės sampratą. Vertėjų centrui numatyta labai daug užduočių, tačiau didžiausia problema - lėšos. Kalbėjomės su Rašytojų sąjungos pirmininku, lyg ir sutarėme, kad bus įkurtas etatas, nes darbų yra marios. Ir čia vien gerais norais bei iniciatyva nieko nepadarysi, nes visa tai kainuoja ir laiko, ir lėšų. Mes norime sudaryti vertėjų duomenų bazę, organizuoti renginius, išverstų reikšmingų knygų pristatymus, seminarus, konferencijas vertėjams, sukurti galų gale savo tinklalapį ir taip toliau, ir visa tai priklausys nuo lėšų.
T.Č. Daug vertėjų yra Rašytojų sąjungos nariai, ir Rašytojų sąjunga turėtų rūpintis mumis, kaip ir kitais savo nariais.
J. R. Šio centro veikloje galės dalyvauti visi profesionalūs literatūros vertėjai. Nebūtinai tik Rašytojų sąjungos nariai.
R.J. Dar pridurčiau, kad šis Literatūros vertėjų centras kol kas nėra organizacija, turinti savo įstatus, nėra ir griežtos narystės. Matysim, kaip seksis toliau, dabar tai labiau vertėjų sambūris.
 
O ar nemanot, kad toks centras galėtų tapti lyg ir kokia agentūra, atstovaujanti vertėjui? Ji galėtų ir vertėjams parūpinti užsakymų, ir derėtis su leidyklomis dėl atlygio, ir, turėdama juridinio asmens statusą ir savo juristą, galėtų reikalauti iš leidyklų, kad su vertėju laiku ir deramai būtų atsiskaitoma.
 
J.R. Tai būtų idealu. Toks galų gale ir yra mūsų centro tikslas.
R.J. Manau, kad tai tolima ateitis.
J.M. Kodėl tolima? Jeigu ta struktūra normaliai funkcionuotų… Panašios organizacijos kitose šalyse sudaro normines sutartis su leidėjais dėl minimalaus honoraro ir kitų sąlygų. Visa tai mes turime galvoje, belieka įgyvendinti. Tik, suprantama, turi atsirasti žmonių, kurie būtų atsakingi ir įgalioti veikti.
T.Č. Tas centras galėtų leidėjus informuoti, kad štai reikia išversti tokias ir tokias knygas, tokius ir tokius autorius. Žodžiu, galėtų būti tarpininkas tarp vertėjo ir leidėjo.
J.R. Pats pirmiausias mūsų darbas būtų sukurti vertėjų duomenų bazę.
R.J. Centras turėtų kaupti ir pateikti informaciją tiems, kam ji įdomi. Informacija gali būti labai įvairi. Tai ir vertėjų bankas su pavardėmis bei kalbomis, iš kurių jie verčia, ir, tarkim, išverstais jų kūriniais, kad užsakovas galėtų orientuotis, kas ką sugeba ir ką yra padaręs. Tai vienas dalykas, o kitas - informacija, kas vyksta pasaulyje, kas galėtų būti įdomu vertėjui: leidiniai, konferencijos, renginiai, vertėjų stipendijos, premijos, konkursai, aktualios profesijos naujienos ir taip toliau. Pasaulyje yra įvairiausių dalykų, kuriais mes galėtume naudotis, o nesinaudojame vien todėl, kad nieko apie juos nežinome. Kiekvienas atskirai negali viso to sužinoti. Jei centras kauptų ir paskleistų tokio pobūdžio informaciją, būtų neabejotina nauda vertėjams, o sykiu ir visuomenei, nes kiltų kvalifikacija ir vertimai būtų geresni. Tai labai aktualu vertėjų gildijos žmogui. Pati mūsų darbo specifika yra tokia, kad esame įsikniaubę į verčiamus tekstus, palindę lyg po kokiu gaubtu. Kai pasineri į kokį vieną kūrinį, tuo pat metu negali gaudyti vėjų, kurie pučia pasaulyje.
T.Č. Yra ir dar kitas aspektas. Jei rastume bendrą kalbą su rašytojais, mes galime labai daug padėti pačiai Rašytojų sąjungai. Mes būdami užsienyje užmezgame kontaktus. Būdami šalyse, kurių literatūrą verčiame, taip pat informuojame, kas čia rašoma ir turima. Galima organizuoti ir tokias išvykas, tarkim, važiuoja vertėjas ir rašytojas. Mes jau taip esame darę Frankfurto knygų mugėje, tačiau čia ne visi supranta to naudą. Vieną kartą buvom, tarkim, nuvažiavę į Marburgą Sventickas, Liniauskas, Palilionis ir aš. Pavertėjavau jiems, ir prašom - su vienu vertėju galima pristatyti keturis penkis mūsų rašytojus.
 
Štai priartėjom prie kito klausimo. Kaip jums atrodo, ar vertėjo ir vertimų situacija kaip nors radikaliai keisis, mums įstojus į Europos Sąjungą? Ar mums atsivers kokie nors nauji fondai?
 
I.A. Aš manyčiau, kad viskas priklausys tik nuo mūsų pačių iniciatyvumo, energijos ir noro ieškoti ir surasti. Niekas, įstojus į Europos Sąjungą, mums neatneš ant lėkštutės ir nepadės. Jeigu mes ieškosime fondų, stipendijų, galimybių, mes tai surasim. Bet vėlgi tam reikalingas centras, tam reikalingas etatinis žmogus, mažų mažiausiai vienas, o geriausiai du ar trys. Aišku, ES suteikia naujų galimybių, bet jei mes jų nepanaudosim, tai ką gi…
J.M. Čia norėčiau pridurti, kad mes turėtume skirti du dalykus. Yra vertėjai į lietuvių kalbą, ir yra vertėjai iš lietuvių kalbos. Ir, aišku, literatūros vertėjų į lietuvių kalbą yra kur kas daugiau. Mes esame svetimų kultūrų nešėjai į savo šalį. Esam tarpininkai ir tiltas. Kiekviena užsienio šalis steigia stipendijas užsienio vertėjams, verčiantiems ir populiarinantiems jų literatūrą.
 
Žinoma. Taigi jums atsiveria daug didesnis galimybių laukas negu tiems vertėjams, kurie verčia iš lietuvių kalbos?
 
J.M. Negi užsienis ateis pas mus ir prašys: "Gerbiamieji, išverskite mums savo literatūrą". Pavyzdžiui, vokiečiai tikrai sąžiningai domisi, bet jie neis ir neprašys, kad paskleistume savo kultūrą. Tai pačių lietuvių reikalas.
 
Taigi ir tie abu srautai yra nevienodai platūs. Kiek čia tų knygų išėjo Frankfurto knygų mugei? Keturiolika, ir stop. Ir jos ne visos buvo Kultūros ministerijos paremtos.
 
T.Č. Kai kurias parėmė vokiečių leidykla "Athena" savo rizika.
I.A. Ar yra kokia nors rimta, ilgametė kultūros politika?.. Ar yra kokia perspektyva, ką ir kaip darysime? Neteko girdėti.
J.R. Iš tikrųjų skandinavai turi labai rimtą, labai apgalvotą, tvirtai suręstą vertimų programą. Tačiau čia jau ne vertėjų problema. Vertėjo darbas - išversti.
T.Č. Mes esam ne tie žmonės, kurie už tai atsakingi. Mus remia tos šalys, kurių literatūrą mes verčiame.
J.M. Noriu pabrėžti, kad kviesime centro veikloje dalyvauti, globosime ir vertėjus iš lietuvių kalbos į kitas, juk esam kolegos.
Na, o dabar pakalbėkim apie leidyklų politiką. Jūs matote tą visą vertimų srautą ir geriausiai galėtumėt pasakyti, kiek ten yra rimtos literatūros, o kiek balasto?
 
J.R. Balastas yra neišvengiamas. Rimtoji literatūra leidykloms neatsiperka. Tokia literatūra yra leidyklos prestižo reikalas. Kiek leidykla save gerbia ir vertina, tiek ir leidžia sau tokių gerų knygų išleisti. Yra vadovėliai, yra pramoginė literatūra - tai leidyklą ir išlaiko.
I.A. Pramoginės literatūros nevadinčiau balastu. Mane labiau stulbina tie vienadieniai meilės romanai, kurie leidžiami kietais spalvotais viršeliais. Tai tokia literatūra, kurią kartą perskaitei, ir daugiau gyvenime nenorėsi skaityti.
T.Č. Leidžia taip, kaip perka. Labai jau ėmėm senobiškai kalbėti. Žinau tokį atvejį - Vokietijoje atsirado tokia leidykla, kuri pasišovė leisti tik gerą literatūrą. Ir ji bankrutavo.
R.J. Tai, ką dabar sakai, siejasi ir su platesne problema. Pas mus mėgstama supriešinti literatūras: štai čia yra originalioji, tikroji, o čia kažkokia verstinė, žodžiu, svetimybė. Vertėjas dažnai laikomas kažkokiu svetimybių skleidėju. Toks požiūris nėra labai kategoriškas, tačiau toks atspalvis yra juntamas. Aš save, kaip vertėją, suvokiu ne tik kaip kitos kultūros skleidėją, supažindintoją, aš, kaip vertėja, kuriu lietuvišką tekstą, ir jis jau yra lietuvių kultūros gabalėlis, nes parašytas lietuvių kalba. Galbūt aš stengiuosi surasti įvairių primirštų kalbos galimybių, galbūt pamėginu sukurti ką nors nauja, ir tai jau tampa - arba gali tapti - lietuvių savastim. Čia aš ne save noriu iškelti, bet manau, kad lietuviai dar nesuvokia, jog vertimas, ypač jei kalbame apie išties vertingus ir gerai išverstus kūrinius, yra lietuvių kultūros faktas. Sakykime, V.Masalskio sukurtas spektaklis pagal Dostojevskio kūrinį arba koncertas Vilniaus filharmonijos salėje, kuriame S.Sondeckio orkestras su "Jauna muzika" atlieka Bachą, mums atrodo mūsų kultūros įvykiai. O juk išverstas ir išleistas romanas - irgi lietuviška to kūrinio interpretacija. Pavyzdžiui, vokiečiai svarbių ir gerai išverstų užsienio literatūros kūrinių vertėjams skiria Nacionalines premijas, o pačius kūrinius pristato, nagrinėja, vertina drauge su vokiečių kalba parašytais.
 
Taip, bet yra ir dar vienas momentas. Gali būti ir geras kūrinys, ir gerai išverstas, tačiau jei jis nedalyvauja kultūrinių vertybių apyvartoje (turiu galvoje ir vertimų kritiką, kurios neturime), jis tarytum ir lieka paraštėje.
 
R.J. Čia be galo skaudi problema. Tikrai vertimai pristatomi ir vertinami labai retai. Sunku pasakyti, kodėl nesusiformuoja vertimų kritika. Tai be galo sunkus darbas, o kadangi nėra tradicijų… taip ir yra.
I.A. Ko gero, tada vertimų kritikų turėtų būti labai daug - kiek kalbų, tiek ir kritikų, nes jei nori parašyti vertimo recenziją, turi susipažinti su originalu, turi pats versti, nes privalai pažinoti vertimo sunkumus bei lengvumus ir įvertinti, kaip vertėjas įveikė povandeninius akmenis. Štai kiek visko reikia, o darbas faktiškai neapmokamas. Be to, versti kur kas smagiau, negu recenzuoti kito žmogaus vertimą.
R.J. Čia galima atskirti dvi sferas: gali būti akademinė kritika ir gali būti, tarkim, laikraštinė. Jei kalbame apie kritikos straipsnį, koks galėtų pasirodyti, sakykim, kultūriniuose savaitraščiuose, tai tokį parašyti yra be galo didelis darbas, pavyzdžiui, apie didelį romaną. Reikia ir kūrinį išnagrinėti, ir išmanyti autorių, jo stilių, ir kūrinio kontekstą, ir ką vertėjas padarė, ko nepadarė, - tai išties milžiniškas darbas, o kiek už tokį straipsnį gausi?
 
Trisdešimt šešis litus.
 
R.J. Tai ir yra atsakymas, kodėl nėra aktualios vertimų kritikos.
T.Č. Be to, vertėjas niekada nerašys, nes tai mažų mažiausiai neetiška. Nors pasitaiko.
I.A. Kiekvienam pasitaiko ir geriau, ir prasčiau išversti. O su plunksnos broliu už trisdešimt litų tikrai nesinori pyktis. Kita vertus, aš mielai paskaityčiau savo vertimo recenziją - jei tik ji būtų profesionali ir geranoriška, o ne "pastebėtų klaidų atitaisymas". Beje, centras ir čia galėtų imtis iniciatyvos - rengti ne tik reikšmingų knygų pristatymus, bet ir konkrečios knygos vertimo kokybės aptarimą, net vienos ar kitos leidyklos leidžiamų vertimų aptarimus. Galimas daiktas, šitaip ilgainiui atsirastų žmonių, kuriems vertimų recenzavimas taptų profesija.
J.M. Aš Vilniaus universitete, be kita ko, dėsčiau grožinės literatūros vertimą iš vokiečių kalbos. Susirinkdavo nemažai susidomėjusių studentų, ir iki šiol yra daug apgailestaujančių, kad negali studijuoti būtent šios disciplinos. Niekam tai dabar nerūpi, o besidominčių yra, tik niekas jų nebeugdo. Yra Vertimo studijų katedra, bet dabar, kai stojame į ES, ji užsiima tik komerciniu vertimu - teise, politika, ekonomika. Kitkas neapsimoka. Vyresnioji vertėjų karta yra išugdyta leidyklų.
I.A. Taip, aš įgijau profesiją dirbdama leidykloje, kaip ir beveik visi mano kartos vertėjai, gal tik su retomis išimtimis. Pradėdavai dirbti, versti ir pamažu arba tapdavai vertėju, arba netapdavai - čia kaip tau dievulis davė. Dabar jaunas žmogus neranda kelio į šią profesiją. Leidykla tik samdo, bet ne ugdo, nes neturi laiko ir nemano, kad tai jos darbas. Net jei jaunas žmogus labai gabus, pirmas jo vertimas, aišku, gali būti nelabai vykęs vien dėl patirties stokos.
 
O ar yra kokia nors leidyklų vertimų politika? Kiek čia atsitiktinumo, o kiek kryptingumo?
 
I.A. Aišku, yra ir atsitiktinumo, vis dėlto dirbama kryptingai. Jei kokia leidykla pasirenka, tarkim, skandinavų literatūrą, tai kita to paties nesirinks.
J.M. Mūsų vertėjai Lietuvoje yra kartu ir užsienio literatūros agentai. Kitur leidyklos dažnai turi etatinius redaktorius, kurie kuruoja paskirų šalių literatūras, domisi, kokios išeina geriausios knygos tomis kalbomis, ir siūlo jas leidyklai versti ir leisti. O pas mus pasirinkimas dažnai būna atsitiktinis. Kas nors išgirdo - bestseleris, ima ir leidžia. Rimtą literatūrą paprastai leidykloms pasiūlo vertėjas ir, beje, už ačiū.
I.A. Bet nors ir labai gerą knygą pasiūlo vertėjas, niekada negali iš anksto žinoti, ar ji bus perkama, ar ne. Ir dažniausiai net nesupranti, dėl ko viena knyga yra populiari, o kita užsilieka lentynose? Čia taisyklių nėra. Prognozuoti sunku.
 
Gal čia pačių leidyklų bėda, kad jos nesugeba knygų tinkamai pristatyti.
 
R.J. Tikrai nemaža bėda. Jeigu knygą, kad ir gero autoriaus, tik padėsi knygyne, bet jos nepristatysi ir nereklamuosi, ji nugrims. Labai dažnai taip atsitinka ir labai geroms, rimtoms knygoms, kad ir parašytoms seniai. Jos dažniausiai išleidžiamos būtent vertėjo iniciatyva. Leidykla išleidžia ir mano, kad jau visą darbą padarė. Tačiau dėl naujausių ir aktualiausių romanų ji pasistengia. Tai yra žymiai lengviau, juk galima pasikviesti ir autorių, padaryti triukšmingesnį pristatymą. O seniau parašytos knygos, nors ir daug vertingesnės, išeina tylomis. Atseit jas ir jų autorius visi ir taip turi žinoti. Deja, nežino ir praranda progą sužinoti…
 
Leidyklos gal pačios galėtų užsakyti ir kritikus, ir kūrybiškesnius pristatymus, kad atkreiptų dėmesį į išleistą knygą. Bet tam šio to reikia.
 
J.M. Recenzijų trūkumas lemia ir kitą negerą dalyką: dažnai nebesirūpinama vertimų kokybe. Kiek yra siaubingų vertimų! Vertėjai imami vos ne iš gatvės, nes vyrauja požiūris - jei moki užsienio kalbą - gali ir versti. Tai apskritai žemina vertėjo profesijos autoritetą, nes yra vertėjų, kurie iš tikrųjų dirba kaip menininkai, kurie kuria tekstą. Perkelti tekstą į kitą kultūrą yra iš tikrųjų milžiniškas darbas. Tam neužtenka vien tik mokėti užsienio kalbą.
I.A. Dažnai leidyklos taupo. Jos samdo pigesnius vertėjus, nesamdo redaktorių - visa tai taupymo būdai. Tu verti, susigyveni su tekstu ir kartais kai kurių dalykų jau nebepastebi, o redaktorius pastebėtų. Iškasi esminius dalykus, o kai kas ir praslysta.
R.J. Norėčiau dar pridurti. Leidyklos mėgsta samdyti vertėjus, kuriems galima būtų mokėti pigiau, ir ilgainiui tokia praktika įsitvirtina: knyga išverčiama pigiai ir greitai. Paskui jau nebesugebama laukti, kol gera knyga bus gerai išversta. Leidyklos skubina, spaudžia. Esu tai patyrusi. O kai verti gerą knygą, turėtų būti visiškai nesvarbu, ar ji išeis pusmečiu anksčiau, ar pusmečiu vėliau. Svarbiau juk, kad būtų geriau išversta. Juk antrą kartą bus verčiama negreitai, jei apskritai kada nors bus verčiama. Prisimenu anais laikais dirbant leidykloje girdėtus senų vertėjų ir redaktorių pamokymus: kai išverti knygą, padėk ją pusei metų į stalčių, tada išsitrauk, dar perskaityk, pataisinėk ir tik tuomet atiduok. Dabar tokie pamokymai skamba kaip fantastika. Bet aš nemanau, kad šitoks darbo metodas visiškai beprasmiškas.
T.Č. Redaktorius yra būtinas, kad į tekstą pažiūrėtų iš šono, nes kiekvienas vertėjas šiek tiek ir paeksperimentuoja. Jis tau gali pasakyt - galima taip ar negalima.
I.A. Žinot, kaip kartą aš savo mamai paaiškinau, kas yra vertimas? Ji žiūrėjo į mane dirbančią ir kartą paklausė: "Na ir ką tu čia dirbi? Sėdi ir rašai… Būta čia ko?.." O aš jai sakau: tu paimk, atsisėsk ir visą ją perrašyk, nesukdama galvos, kas ten parašyta; perrašyk su visais brūkšniukais, kableliais, taškeliais; o man dar reikia visa tai permąstyti ir pasakyti kita kalba. Jinai pakilnojo tą knygą ir daugiau manęs niekados neklausė: "Na ir ką tu čia vis dėlto veiki?"
 
Publikuota: Literatūra ir menas 2003-09-26 Nr. 2969