Ramunė Brundzaitė
Pasaulis pagal Irvingą.
Kaip garsiojo amerikiečių rašytojo knygos skamba lietuviškai?
Vieni jį liaupsina, vadina šių laikų Čarlzu Dikensu, plunksnos virtuozu, genialių istorijų pasakotoju, kiti kaltina paviršutiniškumu ir dar prideda, kad Irvingo knygos – lengvai virškinamas skaitalas, intelektualesnis muilo operų pakaitalas namų šeimininkėms. Kad ir kaip būtų, rodos, abejingų šiam rašytojui nėra, o kol gerbėjai ir kritikai tarpusavy ginčijasi, Irvingas ir toliau karaliauja perkamiausių knygų dešimtukuose Lietuvoje ir už jos ribų.
Už tai, kad pagaliau galime šį autorių skaityti lietuviškai, turėtume padėkoti leidyklai „Alma littera“ per pastaruosius kelerius metus išleidusiai šešias jo knygas. Tiesa, keli vertimai buvo pasirodę ir anksčiau: 1994-aisiais išleistas Romualdo Petraičio verstas garsusis Irvingo romanas „Pasaulis pagal Garpą“, o 1998-aisiais – romanas „Cirko sūnus“, išverstas Aleksandros Gobienės.
Džonas Irvingas gimė 1942-aisiais nedideliame Nju Hamšyro Valstijos (JAV) miestelyje Ekseteryje (beje, čia taip pat gimė ir ilgą laiką gyveno kitas žymus amerikiečių autorius – Denas Braunas). Rašytojo gimtosios vietovės ir privati Filipso Ekseterio mokykla, kurioje mokėsi jis, jo patėvis ir dėdė, įvairiais pavidalais šmėkščioja ne vienoje Irvingo knygoje. Jam teko studijuoti Vienoje, pas žymų vokiečių rašytoją, Nobelio premijos laureatą Giunterį Grasą, vėliau kūrybinio meistriškumo Irvingas sėmėsi amerikiečių juodojo humoro meistro Kurto Voneguto kurse. Nors jau pirmasis romanas buvo palankiai sutiktas kritikų, visuotinio pripažinimo ir milžiniško skaitytojų susidomėjimo Irvingas sulaukė tik išleidęs ketvirtąją savo knygą – „Pasaulis pagal Garpą“. Šis bei keletas vėlesnių Irvingo romanų buvo ekranizuoti ir gana palankiai priimti kino gerbėjų. Už scenarijų filmui „Sidro namų taisyklės“ Irvingas sulaukė ypatingo įvertinimo – buvo apdovanotas Oskaru.
Kuo autorius, kurio knygų apimtis paprastai viršija 600 puslapių, taip traukia skaitytojus? Pats Irvingas teigia, jog jis – ne intelektualas, o tik istorijų pasakotas, siekiantis, visų pirma, sužadinti skaitytojų jausmus, priversti juos verkti ir juoktis. Galbūt stulbinamas populiarumas rodo, kad žmonės ištroškę paprastos, lengvai suprantamos literatūros, kuri kalbėtų jiems ir apie juos, priverstų pamiršti kasdienius rūpesčius, įtrauktų į knygos pasaulį, žadintų emocijas, atgaivintų prisiminimus. Galbūt žmonės pavargo nuo daugiasluoksnių postmodernių tekstų, reikalaujančių literatūrinio, kultūrinio, istorinio ir visokio kitokio išmanymo ir įkandamų tik eruditams, filologams ir kvalifikuotiems literatūros kritikams. Ir vis dėlto Irvingas nėra tik gyvenimiškų istorijų pasakotojas. Realistiniai jo romanai nestokoja satyros, grotesko elementų, absoliučiai nenuspėjamų siužeto vingių, autorius nebijo griebtis aktualių, kontraversiškų temų, atvirai kalbėti apie netradicines seksualines orientacijas ar įvairius seksualumo aspektus. Pagrindinę siužetinę liniją Irvingas apipina kitomis, gausiai papildo detalėmis, šokinėja laike, staiga pranešdamas, jog už trisdešimties metų veikėjui nutiks tas ar anas, ir vėl grįždamas į pasakojimo pradžią.
Dž. Irvingo knygose pagrindinis ar bent vienas iš veikėjų dažnai yra rašytojas. Pavyzdžiui, romane „Našlė vieneriems metams“ tokių personažų tikrai apstu: ir pagrindinė herojė Ruta Koul, ir jos lovelasas tėtušis, ir dingusi motina, ir net šios meilužis – visi jie geresni ar prastesni rašytojai. Tad savaime suprantama, jog daug kalbama apie kūrybą, jos biografiškumą, įkvėpimo šaltinius, rašytojo santykį su skaitytoju ar leidėju, žodžiu, apie visus rašytojo džiaugsmus ir rūpesčius. Be abejo, skaitytojams smalsu sužinoti, ar daug tikrų gyvenimo įvykių Irvingo kūryboje? Rašytojas teigia, kad pats autobiografiškiausias yra paskutinis jo romanas „Kol tave surasiu“, šiemet išleistas lietuviškai. (Turėčiau pridurti, kad tūkstančio puslapių knyga atrodo mažų mažiausiai įspūdingai ir savo dydžiu bei svoriu labiau primena enciklopedijos tomą ar žodyną, negu grožinės literatūros veikalą. Ne itin patogu skaityti lovoje ar įsimesti į krepšį vykstant atostogauti.)
Pastarąjį savo romaną Irvingas kūrė septynerius metus. Iš pradžių parašęs jį pirmuoju asmeniu, netrukus knygą iš leidyklos atsiėmė ir perrašė trečiuoju. „Kuo labiau jaučiausi priartėjęs prie Džeko (pagrindinio herojaus – aut. past.) gyvenimo istorijos, tuo niūresnė darėsi knyga; pernelyg panaši į išpažintį. Man reikėjo atsiriboti nuo pasakotojo balso“, – rašė Irvingas savo esė „Vaikai, kurie kai ko neteko“ (vertė Daiva Daugirdienė). Jis prisipažino per tuos septynerius knygos rašymo metus išgyvenęs daug skaudžių akimirkų ir kurį laiką net vartojęs antidepresantus.
Irvingas niekuomet nepažinojo savo tikrojo tėvo, ir nors ilgą laiką visiems, netgi sau, atkakliai teigė, kad jo nepasigenda, rašydamas „Kol tave surasiu“ suprato klydęs. Deja, kai su rašytoju 2001-aisiais susisiekė jo netikras brolis, jau buvo per vėlu – tėvas prieš keletą metų buvo miręs. Į paskutinę knygą autorius sudėjo ir daugiau skaudžios patirties: tai ankstyva seksualinė patirtis su vyresne moterimi (tik vėliau jis suprato, jog tai buvo tvirkinimas), tylos siena tarp jo ir motinos, kuri ilgą laiką slėpė tėvo bandymą susisiekti su juo ir jam rašytus laiškus. Ir vis dėlto tai nėra rašytojo gyvenimo istorija. Pagrindinis knygos veikėjas Džekas Bernsas nėra tikslus Džono Irvingo atitikmuo. Autoriaus tėvas nebuvo vargonininkas, o motina – tatuiruotoja. Galų gale, Džeko mama Alisa tiesiog pasibaisėtina ir smerktina, o Irvingas savo motiną dievino ir galiausiai viską jai atleido. Tikriausiai šio ilgiausio ir sudėtingiausio romano rašymas pasitarnavo rašytojui kaip savotiška terapija. „New York Times“ literatūros apžvalgininkas ir geras Irvingo bičiulis Melas Gasou (Mel Gasou) rašė: „Kurdamas romaną Irvingas apsiprato su tuo, kas gyvenime labiausiai traumavo jį patį“.
Nors pastaruoju metu vis daugiau žmonių puikiai kalba angliškai, skaityti knygas originalo kalba pas mus dar nėra populiaru ir įprasta, ne taip lengva jų ir įsigyti. Tad dar kartą pasidžiaukime šio rašytojo vertimais į lietuvių kalbą, juolab, kad jie iš tiesų neprasti. Didžiausias indėlis čia priklauso vertėjai Daivai Daugirdienei, išvertusiai net keturias Irvingo knygas: „Našlė vieneriems metams“, „Ketvirtoji ranka“, „Sidro namų taisyklės“ ir „Kol tave surasiu“. Ranką paspausti taip pat reikėtų redaktorei Bronei Balčienei, nes ir geras vertėjas dar ne visada užtikrina vertimo sėkmę. Galbūt šio autoriaus kalba, stilistika ir nėra labai sudėtinga, originali, specifinė, kaip, tarkim, kokio Antonio Berdžeso ar Virdžinijos Vulf, tačiau atsakingai, tiksliai ir kartu kūrybiškai išversti keturias tokios apimties knygas – darbas, vertas medalio.
D.Daugirdienė Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą, be romanų, apysakų ji yra išvertusi ir nemažai filmų Lietuvos televizijai, vertėjavo tarptautinėse knygų bei turizmo mugėse. Tai jos rašytos anotacijos knygų nugarėlėse mums pristato Irvingą ir jo kūrybą. Menkas pastebėjimas – D.Daugirdienė ir Dž.Irvingas gimę tą pačią dieną – kovo 2-ąją. Gal ir nebūčiau atkreipusi į tai dėmesio, jei – koks irvingiškas sutapimas! – tą pačią dieną nebūčiau gimusi ir pati.
Skaitant Daugirdienės verstas knygas džiugina stiliaus sklandumas, akių nebado iš konteksto iškrentantys žodžiai ar nelietuviškos sakinių konstrukcijos. Galbūt atidi profesionalo akis, siekdama išrankioti menkiausius trūkumus, ir surastų kokią klaidelę, tačiau skaitytojas, manau, liks patenkintas gyva, natūraliai skambančia, irvingiška kalba, puikiai perteikiančia originalo atmosferą. Visai gali būti, jog geras vertimas, netrukdantis atsiduoti Irvingo kuriamų istorijų kerams, buvo viena priežasčių, kodėl šis rašytojas taip išpopuliarėjo ir mūsų šalyje. Irvingo knygos ne tik puikiai perkamos, jos nedulka ir bibliotekų lentynose. Štai „Ketvirtoji ranka“ Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros duomenimis (remiantis leidinių užsakomumu bibliotekose) 2004 ir 2005 metais buvo pripažinta populiariausia užsienio grožinės literatūros knyga.
Sakoma, jog verstiniai tekstai kas tam tikrą laiką turėtų būti atnaujinami, juk literatūrinė kalba, kaip ir viskas šiame pasaulyje, keičiasi. Be abejo, geri vertimai turi didesnę išliekamąją vertę, kartais jiems neprilygsta ir nauji (kaip, pavyzdžiui, nutiko su Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkiu“). Tačiau dėl 1994-aisiais pirmąsyk lietuviškai pasirodžiusio romano „Pasaulis pagal Garpą“ naujo vertimo, kuris net paryškintu raudonu šriftu skelbiamas knygos nugarėlėje, turėtų džiaugtis visi Irvingo gerbėjai. Suprantama, 1994-ieji, nelengvi laikai, tad iš „Valstybinio leidybos centro“ išleistos knygos tikriausiai ir nereikėtų tikėtis stebuklų. Panašu, kad lėšų užteko sumokėti tik vertėjui ir dailininkei, redaktoriui pritrūko (jis knygos leidime neminimas).
Jau pirmame puslapyje kliūnu už labai nestilingai skambančio sakinio: „Ji turėjo studijuoti anglų literatūrą, bet kai jai pasirodė, kad jos bendramokslės daugiausia stengiasi išmokti bendravimo su vyrais gudrybių ir atitinkamos laikysenos, ji be gailesčio iškeitė literatūrą į slaugą.“ Įvardžių, atrodo, gerokai per daug. Skaitome toliau: „Ji jautė, kad jei kada nors turės vaikų, tai mylės juos, dvidešimtmečius, ne mažiau negu dviejų.“ Teko gerokai pasukti galvą, kol supratau, ką gi čia norima pasakyti. Originalo tekstą „the ending of this story is pretty juvenile“ R.Petraitis verčia „šio apsakymo pabaiga yra jaunuoliškai graži“. Visų pirma, „jaunuoliškai graži“ skamba labai dirbtinai, antra – originale norėta žodžiams suteikti kritišką, neigiamą prasmę, tad daug tiksliau išversta naujajame leidime: „apsakymo pabaiga labai jau vaikiška“. Tai tik keletas iliustracinių pavyzdžių, liudijančių, jog pirmasis romano „Pasaulis pagal Garpą“ vertimas gana paviršutiniškas, kai kur pernelyg pažodinis ir ne visai tikslus.
Už tai, kad pagaliau turime autentiškesnį ir natūraliau skambantį lietuvišką garsiausio Irvingo romano tekstą, turėtume padėkoti patyrusiai vertėjai Zitai Marienei, kuri vien iš anglų kalbos yra išvertusiai apie penkiasdešimt knygų, tarp jų ir visą Hario Poterio seriją. Z.Marienė taip pat verčia iš rusų, lenkų bei danų kalbų. Vis dėlto nederėtų visai sumenkinti ir R.Petraičio vertimo reikšmės. Jis pirmasis pabandė prakalbinti Irvingą lietuviškai. Iš naujo versdama „Pasaulį pagal Garpą“, Marienė atsižvelgė ir į pirmąjį lietuvišką knygos variantą, patobulino prasčiau pavykusias teksto vietas. Taigi naujasis romano vertimas – puikus dviejų vertėjų darbo rezultatas.
1998-aisiais leidykla „Margi raštai“ išleido Irvingo romaną „Cirko sūnus“, išverstą Aleksandros Gobienės. Deja, šis, kol kas vienintelis, romano vertimas atrodo ne itin nusisekęs. D.Daugirdienė, įgudusia akimi peržvelgusi tekstą, jau pirmuosiuose puslapiuose (t.y. dar Irvingo padėkoje) pastebėjo netikslumų. Originalo tekstą „it remains obdurately foreign to me“ A.Gobienė verčia „(Indija) liko man neįveikiamai rambi ir svetima“. Tačiau žodžio „rambi“ originalo tekste juk nėra. Padėkos pabaigoje Irvingas rašo: „If I've managed to get the details right, my Indian friends deserve the credit.“ Turimas omenyje draugų indų nuopelnas, tačiau vertime pritaikoma čia netinkanti žodžio „credit“ reikšmė: „mano draugai indai verti pasitikėjimo.“ Anglišką frazę „(girls) oohing and aahing“ Gobienė verčia „oojimai ir aajinimai“, bet juk tokių žodžių lietuvių kalboje nėra, tad merginos, tikriausiai „ūkčiojo ir aikčiojo“. Vėlgi, tai tik keletas pavyzdžių. Deja, vertimo tekste netrūksta ir daugiau menkų ir rimtesnių nukrypimų nuo originalo. Tikėkimės, kad kitą kartą leidėjai į lietuviško teksto kokybę pažvelgs atidžiau ir atsakingiau. Juk nevykęs vertimas gali sugadinti net ir pačią įdomiausią knygą.
2005 metais leidykla „Alma littera“ išleido Irvingo romaną „Malda už Oveną Minį“, išverstą patyrusios anglistės Nijolės Reginos Chijenienės. Ji verčia ne tik grožinę literatūrą, bet ir pjeses Lietuvos teatrams. Pjesių vertimas, be abejo, reikalauja ypatingo kruopštumo, juk kiekvienas scenoje ištartas žodis tampa ypač reikšmingu. Galbūt todėl ir šio romano vertimui būtų sunku surasti priekaištų.
Viename interviu Džono Irvingo paklausė: „Jūs nugludinate kiekvieną sakinį, skiriate teksto kokybei daug laiko ir energijos, tačiau dauguma skaitytojų jūsų knygas perskaito išverstas, savo gimtąja kalba. Kaip jaučiatės žinodamas, jog kažkas kitas iš naujo sudėlioja jūsų sakinius?“ Pagyręs žurnalistą už gerą klausimą rašytojas atsakė: „Tiesa, daugiau nei pusę pajamų gaunu iš vertimų. Turiu paprastą taisyklę: stengiuosi pabendrauti su užsienio leidėjais. Noriu įsitikinti, kad leidykloje yra žmonių, puikiai mokančių angliškai. Aš pats, nemokėdamas kalbų, į kurias verčiamos mano knygos, negaliu vertimų peržiūrėti. Juk jei leidykloje nesutinki nė vieno, kuris nepriekaištingai kalbėtų originalo kalba, kaip tuomet atrodys vertimas? Noriu žinoti, jog yra žmogus, kuris tinkamai tuo pasirūpins.“
Publikuota: žurnalas "Istorijos" 2008 m. Nr. 4