Irena Aleksaitė

KAI NEŽINIA, SAVA AR SVETIMA.
Tikriniai vardai, istorinė tautybės problema: tarp lietuvybės ir lenkybės

Pranešimas, skaitytas 2005-05-07 konferencijoje "Sava ar svetima"

Dabar verčiu Gabrielės Giunterytės Puzinienės knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“. Tai aukštuomenės damos dienoraštis, apimantis 1815-1843 metus. Vertimas sudėtingas dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – to meto realijos, kurių dabar jau nebėra: drabužiai, pramogos, namų apyvoka, gyvenimo būdas apskritai (pavyzdžiui, piękny szlafroczek, trwalo calą oktawę, wieczor z tancami w czasie karnavalu ir t.t.). Dar blogiau tai, kad lietuviškai tų dalykų niekada nė nebuvo. Tačiau tai kasdieninė vertėjo duona, viską galima surasti žodynuose, žinynuose, literatūroje apskritai, žodžiu, tai užimanti daug laiko, bet išsprendžiama problema. Bet yra dar vienas sunkumas, apie kurį šiandien ir norėčiau pakalbėti.

            Versdama nuo pat pirmo žodžio susidūriau su pavardžių problema. Visi knygoje paminėti žmonės – ne personažai, o realūs žmonės, gyvenę Lietuvos-Lenkijos valstybėje ir vėliau, kai po Napoleono žlugimo ji buvo padalinta ir pateko Rusijos valdžion. Autorė rašė lenkiškai, vadinasi, visi vardai, pavardės ir vietovardžiai yra sulenkinti, jos pačios pavardė ant knygos viršelio skamba taip: Gabriella z Günterow Puzinina. Štai ir problema – kuris iš knygoje paminėtų žmonių yra lietuvis, o kuris lenkas? Kaip rašyti jų pačių, jų žmonų ir dukterų pavardes? Kas be ko, nemažai pavardžių yra žinomos: Sapiega, Radvila, Puzinas, Abromavičius, Pliateris, Tiškevičius, Tyzenhauzas, Oginskis buvo lietuviai arba tradiciškai laikomi lietuviais, Potockis, Zamoiskis – lenkai, nes Lietuvoje neturėjo dvarų, o visi kiti? Kaip turėčiau rašyti – Sulistrovska ar Sulistrovskytė, Liubecka ar Liubeckytė, Šumska ar Šumskienė ir t.t., ir t.t., ir t.t. Dariau šitaip:

1. Pirmiausiai pasižiūrėjau enciklopedijoje, bet ten radau tik tai, ką ir taip žinojau.

2. Tada susirinkau knygas, išverstas į lietuvių kalbą ir pasakojančias apie tuos laikus, – juk ten irgi turi mirgėti tos pačios pavardės, bent kai kurios iš jų. Susidarė įspūdinga krūvelė: Konstantinas Tiškevičius „Neris ir jos krantai“, Jozefas Frankas „Atsiminimai apie Vilnių“, Zigmantas Šliogeris „Nemunu“, Stanislovas Moravskis „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“, Adomas Honoris Kirkoras „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“, Sofija Tyzenhauzaitė „Reminiscencijos“.

3. Paieškojau internete.

            Iš viso to darbo šiokios tokios naudos, netgi, pasakyčiau, nemenkos, be abejo, buvo. Bet kartu ši problema atsivėrė man visu savo grožiu. Svarbiausias dalykas tas, kad tais laikais tautybės problema apskritai buvo nesvarbi, lietuvis, ar gyvenantis Lietuvos, ar Lenkijos teritorijoje, vadino save Lenkijos piliečiu, ir tiek. Lenkijoje kalbėjo lenkiškai, Europoje – prancūziškai ir apskritai nesuko sau galvos, kokia jų tautybė, todėl verčiamoje knygoje niekur tas žodis nėra paminėtas. Ten kalbama apie patriotizmą, apie meilę tėvynei, tačiau pilietiškumo prasme. Visa bėda, kad lietuviškos moterų pavardžių galūnės verčia kiekvieną knygoje paminėtą žmogų vertinti tautybės požiūriu. Na, ir pradėjau vertinti. Tada pasimatė nemažai įdomių, netgi kurioziškų dalykų.

            Niekam nekelia abejonių, kad Sapiega yra lietuvis, Lietuvos didikas, tačiau jo pavardė, suprantamas dalykas, buvo sulenkinta – Sapieha. Ir štai vienoje iš mano paminėtų knygų (išleista 1991 m.) kelis kartus randu: Levas Sapiega, ir išnaša: kituose šaltiniuose – Leonas Sapiega. Būtų suprantama, jeigu būtų atvirkščiai.

O su broliais Sniadeckiais išėjo dar įdomiau. Citata iš B.Kuzmicko „Tautos kultūros savimonė“ (V., 1989, p.20-51): „Anksčiau aukštoji bajorija nepalankiai žiūrėjo į lietuvių kalbą dėl klasinių motyvų, o dabar, politinės nelaisvės sąlygomis besiformuojant lenkų buržuazinei nacijai, jos ideologų priešiškumas lietuvių kalbai ir liaudies kultūrai pradėjo įgyti nacionalistinį pobūdį. Ypač atkakliai lenkinimo veikloje darbavosi lenkai profesoriai, atvykėliai iš Krokuvos Andrius ir Jonas Sniadeckiai dėję visas pastangas, ir gana sėkmingai, kad mokykla Lietuvoje būtų lenkiška. Vidurinėse Lietuvos mokyklose buvo tiesiog draudžiama mokiniams lietuviškai ir žemaitiškai kalbėti, lietuvių kalba buvo išjuokiama, mokiniai, prabilę lietuviškai, baudžiami“. Tačiau Sniadeckiai yra laikomi lietuviais, visur be išimties jų dukterys yra Sniadeckytės, jų pačių vardai, kaip jau citavau, yra Andrius ir Jonas.

Beje, dėl vardų. Suradusi literatūroje vieną ar kitą vyrišką pavardę, bandžiau tautybę nustatyti pagal vardą. Deja, čia irgi nieko gero. Vardai arba lietuvinami, arba ne – be jokios tvarkos ir sistemos. Mykolas Balinskis, tie patys Andrius ir Jonas Sniadeckiai, tačiau Ignacas Tyzenhauzas, taip pat Grodno provincija, įvairiuose šaltiniuose – knygose, išleistose Lietuvos laikais, – nurodoma skirtingai – Sofija Tyzenhauz ir Tyzenhauzaitė, Marija Pšezdecka ir Pšezdeckienė, Sofija ir Zofija. Ir t.t., ir t.t.

Kas be ko, istorikai galėtų visa tai išnarplioti ir sušukuoti. Bet atsiranda moralinė problema. Jeigu asmuo nelaikė savęs lietuviu – ne todėl, kad jam tas nepatiktų, o todėl, kad tokia mintis jam nė į galvą neatėjo, – tai kaip mes galime jį lietuviu vadinti? Kita vertus, negalima visų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, vadinti lenkais.

Žodžiu, dabar ieškosiu informacijos ir pavardes lietuvinsiu, nes tokia ryškėja tendencija, nes taip prašo leidykla, tačiau darysiu tai su šiokiu tokiu nerimu, nes nežinau, ar nenukentės istorinė teisybė. 

Nariams

Naujienlaiškis