Prano Bieliausko, 2005 m. Šv. Jeronimo premijos laureato kalba,

pasakyta rugsėjo 30-ąją – Tarptautinę vertėjų dieną – premijos įteikimo proga

 

Esu nepaprastai sujaudintas. Nuoširdžiausiai dėkoju Šv. Jeronimo premijos komisijai, jos pirmininkei Dianai Bučiūtei, puikiai vertėjai ir redaktorei, palydėjusiai ne vieną mano vertimą į gyvenimą, ir Jurgitai Mikutytei, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkei, už visas geras iniciatyvas. Taip pat visiems skaitytojams, nepatingėjusiems susipažinti su mano kukliais vertimais, ir visiems vertėjams, iš kurių nuolat mokausi. Taip pat dėkoju savo žmonai ir dukrai, kurios daugelį metų kentė ir tebekenčia mano nuolatinį sėdėjimą prie stalo ir nieko daugiau neveikimą.

Norėčiau tarti keletą žodžių apie save.

Pradėjau versti vėlai, būdamas brandaus amžiaus. Iki tol daug skaičiau, rašiau eilėraščius, kaip visi... Dirbdamas įvairius darbus, jutau nerimą, nepasitenkinimą, nes norėjosi kai ko daugiau, nei mokyti vaikus prancūzų ir anglų kalbų ar sėdėti valdiškose įstaigose.

Pirmąją knygelę išverčiau 1983 metais, - tai buvo Senegalo rašytojo apysakos, o vertimą labai naudingai ir pamokomai suredagavo Juozas Naujokaitis, genialus vertėjas ir redaktorius. Toje knygoje veiksmas vyksta Dakare, ir dabar jis man atmintinas tik tuo, kad sietinas su garsiaisiais raliais.

Išvertęs keletą vokiečių ir italų apsakymų, susidomėjau „naujuoju prancūzų romanu“ ir išverčiau – labai sunkiai, būdamas dar žalias ir nepatyręs vertėjas – Michelio Butoro „Permainą“, kupiną mitologijos įvaizdžių ir kitų sudėtingų, „išprotautų“ dalykų, kur tikrovė kuriama iš „nuolaužų ir skeveldrų“.

Vėliau buvo Claude‘o Simono, Nobelio premijos laureato, knyga „Flandrijos kelias“ – tai vienas įspūdingiausių autorių. Po jo – Andre Gide‘as, dabar jis man atrodo nuobodokas, bet už savo indėlį į naująją literatūrą gavęs Nobelio premiją.

Paskui „Alma littera“ užsimojo leisti visą Marcelį Proustą, ir man teko laimė kartu su kitais plunksnos bičiuliais (veikiau bičiulėmis) išversti dvi jo knygas – „Kalinę“ ir „Dingusią Albertiną“. M.Proustas baido skaitytojus baisiais sunkumais ir ilgais pasažais, bet šią vasarą prancūzų spauda labai įdomiai priminė, kodėl šį rašytoją reikia skaityti. Taip, rašoma viename straipsnyje, jo herojai – aukštuomenės žmonės, jo romanų veiksmas vyksta Saint Germaino priemiesčio salonuose, kuriuos dabar užkariavę vien armaniai, senloranai ir rykielės. Į vitrinas baugu žiūrėti, kad neapaktum nuo marmuro blizgesio ir neįsivaizduojamos prabangos. Tačiau juk M.Proustas mums byloja, kad visas tas kunigaikštienes ir jų kambarines, visus tuos kunigaikščius ir jų vežikus, visus tuos ambasadorius ir jų išlaikomus sumoteriškėjusius jaunuolius kankina tos pačios aistros. M.Prousto sakiniai ilgi, bet prasmingi, jais jis nedangsto minties skurdumo, o atskleidžia pačius giliausius žmogaus dvasios klodus.

Dar vėliau susidomėjau ispanų literatūra ir Javieru Maríasu, vienu garsiausių ispaniško žodžio meistrų, išverstu į pagrindines Europos kalbas, o Ispanijoje net lygintinu su G.G. Márquezu.

Paryžiuje perskaitęs Juaną Manuelį de Pradą, literatūros vunderkindą, dvidešimt keturių parašiusį pirmąjį romaną, o vėliau kitus, tarp jų ir „Apgaulingąją Venecijos šviesą“, pasiūliau šį kūrinį leidyklai. Kartą žymus ispanų rašytojas Andrèsas Trapiello pajuokavo: „Kai J.M. de Prada numirs, ant jo antkapio bus iškalti tokie žodžiai: Čia ilsisi J.M. de Prada, literatūros kamikadzė“.

Žavi ir Arturo Pérez-Reverte‘s, tikro europiečio, visame pasaulyje nuolat verčiamo ir kartojamo, kūryba. Visi jo romanai puikūs, visos jo pavaizduotos moterys – tarsi miledi iš A. Dumas romano, jo mėgstamo rašytojo.

Nenorėčiau vardyti visų verstų kūrinių. Buvo ir Aleksandro Barrico „Šilkas“ ir „Be kraujo“, ir Niccolo Ammaniti‘s, ir Jeanas Jacque‘as Schouhlis, ir Milanas Kundera. Kartais, kai labai nesiseka, kartoju vieną Schouhlio frazę: „Padėtis beviltiška, bet nėra rimta“. Ir dar vienas rašytojas: Ferdinand‘as Celine‘as. Juodas, skandalingas – savo metu! – romanas, kurį verčiau bent trejetą metų, susidurdamas su daugybe sunkumų.

Mane žavi, bet ir stebina vertėjai, sugebantys 600 puslapių knygą išversti mažiau nei per pusmetį. Tikri stachanoviečiai. Aš taip neįstengiu. Antonio Tabucchi‘s yra perspėjęs: „Negalima nebaudžiamai sakyti kai kurių žodžių, nes žodžiai – daiktai“. Žodžiai įvardija daiktų pasaulį, jie buria vaizdus ir skirtingose kalbose vis savaip. Virš jų ir tarp jų sklando dar vienas pasaulis, aiškiai neįvardytas.“

Aš dirbu lėtai, ilgai sėdžiu prie stalo. Ne visos knygos būna įdomios, bet kiekvienoje galima rasti kai ką nauja. Į tokias reikia ilgai įsižiūrėti, nes, kaip sako Gustave‘as Flaubert‘as, „kad koks nors dalykas taptų įdomus, užtenka į jį ilgai žiūrėti“.

Nuolat mokausi iš kitų vertimų ir redaktorių. Visi vertimai savotiškai pamokantys. Kuo toliau, tuo labiau nemoku versti ir nuolat taisau save patį. Sunkiausias pirmasis sakinys, pirmoji pastraipa. Nuo jų viskas priklauso. Nuolat perrašinėdamas savo vertimą (rašau rašikliais), pradedu jausti kūrinį, jo stilių ir visumą. Niekad nedrįstu sakyti, kad kūrinys jau išverstas. Su didžiule baime atiduodu jį leidyklai. Juk vienas prancūzas H.Melville‘io „Mobi Diką“ vertė dešimt metų, o su pirmuoju sakiniu kamavosi visą mėnesį! Vertimas – tai svetimų minčių ir vaizdų perteikimas savo kalba, savais žodžiais, savais vaizdais. Versdamas tiesiog pateiki dar vieną tos pačios knygos variantą.

Dabar gyvename bestselerių laikais. Jie perkami ir suvalgomi kaip prancūziškos bandelės: geltonos, kvapnios, minkštos ir labai skanios. Žinoma, jie savotiški žudikai, nugalabijantys, nustumiantys užmarštin daug kitų puikių kūrinių. Pasaulyje kas 30 sekundžių išleidžiama nauja knyga. Turbūt maždaug per tą laiką tiek pat jų numiršta. Labai greitai bus daugiau rašytojų nei skaitytojų. Tai išaugusios kultūros pasekmė ir padarinys.

Dar kartą dėkoju už šį sukrečiamai malonų netikėtumą – premiją, kurios tikriausiai nenusipelniau taip, kaip jos nusipelnė daugybė kitų iškilių vertėjų. Todėl, drąsindamas kitus, norėčiau baigti tokiu palinkėjimu:

„Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte“. (Korintiečiai, 9,24).

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2019 m. verstinės humanitarinės literatūros knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis