Bonifacas Stundžia
 
Tarp trijų baltiškųjų stichijų: 2007 m. šv. Jeronimo premijos laureatas Pietras Dinis
 
 
„Baltista sum et nihil baltistici a me alienum puto“[i]– taip savo kalbą iškilmingoje ceremonijoje šv. Jonų bažnyčioje 2005 m. rugsėjo 23 dieną užbaigė Vilniaus universiteto garbės daktaras, Pizos universiteto profesorius, baltistas Pietras Dinis (Pietro Umberto Dini). Tiksliau nei šie žodžiai jauniausią VU garbės daktarą vargiai būtų galima apibūdinti: Dinis gerai moka lietuviškai ir latviškai, tiria visas baltų kalbas ir kaip filologas, ir kaip lingvistas, yra įsigilinęs į ankstyvąją baltų kalbotyros istoriografiją, istoriją, mitologiją, daug verčia, supažindina italų skaitytojus su baltų kraštais ir kultūromis – tiek knygomis, straipsniais, tiek dalyvaudamas įvairiausiuose renginiuose. Žodžiu, gyvena tarp trijų baltiškųjų stichijų: kalbotyros, publicistikos ir vertimų.
Už nuopelnus lituanistikai Diniui pareikšta Lietuvos Respublikos Vyriausybės padėka, o LR Prezidentas įteikė Gedimino ordiną (2002). Ir štai naujausia žinia: Lietuvių literatūros vertėjų sąjunga šio straipsnio herojų nominavo 2007 m. šv. Jeronimo premija. Taip įvertinti daugelio metų lietuvių literatūros vertimai į italų kalbą, vienas mėgstamiausių Dinio užsiėmimų.
Grožinės literatūros ir publicistikos vertimų į italų kalbą gelmėse puikiai jaučiasi tik italai filologai ar iš bėdos užsieniečiai italistai. Kadangi nepriklausau nei pirmiesiems, nei antriesiems, šios Dinio stichijos vaizdą perteiksiu nebent pagal bangų aukštį ir dažnį.
Pats Dinis teigia, kad vertimas jam esanti „paralelinė aistra, gyvuojanti šalia filologijos bei kalbotyros mokslinio [...] darbo“[ii]. Chronologiškai žiūrint, vertimo aistrą jis išmėgino pirmiausia, galynėdamasis su vokiečių poeto Paulio Celano kūryba. Dar studentas būdamas gimtojo miesto bibliotekos žurnale paskelbė pirmąją publikaciją – ko gero, vienintelį ne Baltijos šalių poezijos vertimą[iii]. „Vertimas man visada buvo [...] pirmasis išbandymas pramokstant [...] užsienio kalbos“[iv]. Nieko sau, mokytis kalbų verčiant sunkiausio žanro tekstus! O gal būtent tai lėmė, kad poezijos prisijaukinta gausiausiai... Kaip ten bebūtų, eiliuotoji kūryba lydėjo ir lietuvių kalbos treniruotes, o pirmasis mūsų poezijos – Justino Marcinkevičiaus poemos Mažvydas – vertimas paskelbtas irgi gimtajame mieste savo lėšomis 1985 metais[v], ką tik baigus universitetą ir apgynus diplominį darbą apie vieną Mažvydo giesmę... Po keleto metų nemažą pluoštą Marcinkevičiaus poezijos vertimų Dinis publikavo In forma di parole (t. 9, 1989, 139–196) – prestižiniame literatūros žurnale, į kurį pirmą kartą pateko 1986 metais su Vytauto Mačernio eilėraščių vertimais (t. 7, 157–211). Gerai prisimenu, kaip tuomet dalytasi džiaugsmu su bičiuliais Lietuvoje ir Italijoje. Prie žemininkų poezijos likimas lėmė sustoti ilgiau. Kultūros spaudoje (Nativa 3–4, 1988, 13–14) paskelbęs šešis Nykos Niliūno eilėraščius ir susidraugavęs su leidėju Mauru Baroniu (Baroni), netrukus parengia ir išspausdina antologiją poetišku pavadinimu „Žemininkų nostalgija“[vi] ir Čiurlionio paveikslo „Jūros sonata“ reprodukcija viršelyje.
Jau su pirmosiomis vertimų stichijos bangomis Dinį traukė Tomo Venclovos asmenybė. 1990 metais apie jį rašyta žurnale Clio, taip pat spausdinta jo poezijos bei eseistikos vertimų, kitur paskelbtas Venclovos atviras laiškas Lietuvos lenkams ir lietuviams[vii], Pradžios mitas[viii] ir Raštas[ix]. Drauge su Baroniu ketinta išleisti žymiojo kultūrininko poezijos rinktinę, tačiau nutrūkus ryšiams šis sumanymas įgyvendintas vėliau, bendradarbiaujant su minėtąja In forma di parole leidykla. T. Venclovos 51 eilėraščio originalai ir vertimai, baigiamasis straipsnis apie poetą – viską apmąstė, atrinko, išvertė Dinis, į rinktinę įdėjęs ir Laišką Czesławui Miłoszui[x].
Garsiosios leidyklos remiamas (tai ir tikras pripažinimas!) Dinis neseniai įgyvendino ir, šiuolaikiškai sakant, grandioziškiausią projektą – parengė ir išleido dviejų tomų (per 500 puslapių) antrojo tūkstantmečio lietuvių poezijos antologiją[xi] su įvadiniu straipsniu ir kiekvieno poeto nuotrauka bei biobibliografiniais duomenimis. Pirmajame tome pristatomi Vytautas Bložė, Justinas Marcinkevičius, Algimantas Mackus, Jonas Juškaitis, Vitalija Bogutaitė, Robertas Keturakis, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, Jonas Strielkūnas ir Lidija Šimkutė; antrajame – Sigitas Geda, Algimantas Mikuta, Almis Grybauskas, Markas Zingeris, Stasys Jonauskas, Onė Baliukonė, Nijolė Miliauskaitė, Gražina Cieškaitė, Romas Daugirdas, Gintaras Patackas, Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas ir Tautvyda Marcinkevičiūtė. Taigi iš viso 26 poetai. Vertimą rėmė Lietuviškos knygos.
Ir tai dar ne pabaiga. Patys naujausi, galima sakyti, dažais kvepiantys poezijos vertimai, spėję įšokti į Turino mugės knygų traukinį, – Kornelijaus Platelio[xii] ir Sigito Gedos[xiii] rinktinės (pastarąją taip pat išleido In forma di parole). Abiejų knygų vertimą rėmė Lietuviškos knygos.
Italai kaip ir kitos tautos retkarčiais išleidžia literatūros vertimų antologijų, apimančių visą pasaulį ar jo dalį. Neseniai išėjusioje knygelėje „Europos poetai“[xiv] Lietuvai atstovauja Paulius Širvys: atrinkta, išversta ir pristatyta – Dinio.
Viliantis, kad peršoktos bent didesnės poezijos vertimų bangos, stabtelkime prozos užutėkyje. Pirmieji išversti ir savaitraštyje Astragalo publikuoti kūriniai – Sauliaus T. Kondroto „Kolekcionierius“ ir Juozo Apučio „Esto pažinimas“ (1987 m.). Dar keletas pastarojo rašytojo apsakymų išversta ir publikuota žurnale Linea d’ombra (5, 1988, 46–49) ir jau bebyrančios Sovietų sąjungos rašytojams skirtame žurnale[xv]. Po keleto metų išleista pasaulio apsakymų antologija Dinio dėka irgi neliko be lietuvių autorių (įdėta J. Apučio, S. T. Kondroto ir Danieliaus Mušinsko kūrybos vertimų)[xvi]. Gerokai vėliau atėjo laikas ir atskirai lietuvių šiuolaikinių rašytojų apsakymų rinktinei, iš kurios italų skaitytojas gali susipažinti su Birute Baltrušaityte, J. Apučiu, Bronium Radzevičium, Jurgiu Kunčinu, D. Mušinsku, S. T. Kondrotu, Giedra Radvilavičiūte, Renata Šerelyte ir Marium Ivaškevičium[xvii]. Jei pridėtume minėtus T. Venclovos eseistikos kūrinius, Juozo Urbšio prisiminimų knygelę „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“[xviii] ir Algirdo Sabaliausko mokslo populiarinamąją apybraižą „Mes baltai“[xix], tai, ko gero, būtų visi spausdinti Dinio prozos ir publicistikos vertimai iš lietuvių kalbos. Žodis spausdinti čia yra esminis, suponuojantis kitame užutėkyje, kur įsikūrusios Lietuviškos knygos. Books from Lithuania, bekylančias bangas. Našiai ir kūrybiškai bendradarbiaudamas su šia įstaiga – puikia Lietuvos įvaizdžio pasaulyje formuotoja, Dinis per pastaruosius dvejus metus atplukdė į jos prieplauką visą burlaivį naujų vertimų rankraščių. Išvardysiu tik išverstųjų kūrinių autorius: Neringa Abrutytė, Daiva Čepauskaitė, Gintaras Grajauskas, Antanas A. Jonynas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Mekas ir Agnė Žagrakalytė.
Išnirus iš vertimų stichijos gelmių, pridurtina, kad Dinis ne tik verčia mūsų poeziją, prozą, publicistiką, bet retkarčiais ir pasamprotauja italų spaudoje apie baltų ar skyrium lietuvių literatūros vertimus ir jų kokybę. Vertimų tema liečiama ir pastarųjų metų lietuviškose publikacijose bei interviu[xx].
Pietras Dinis, kūrybiškai tęsdamas daugelio žymių tėvynainių baltistines trajektorijas, „įstrigo“ trijose baltiškosiose stichijose: kalbotyros kosmose, publicistikos žemėje ir vertimų vandenyne. Tebūnie jam, baltistui per definitionem,ir toliau palankūs visi keturi vėjai.

[i] Esu baltistas ir nieko, kas susiję su baltistika, nelaikau sau svetimu, žr.: P. U. Dini, Mūsų bendroji balticitas. Užsienio baltisto apmąstymai, Kultūros barai 11, 2005, 57–58.
[ii] Žr. Dinio interviu su Rasa Klioštoraityte, Kultūros barai 1, 2006, 60.
[iii] Žr. Nachts, wenn das Pendel der Liebe... (Su una poesia di Paul Celan), Nomen, Biblioteca comunale di Pietrasanta, 1982, 33–46.
[iv] Žr. Kultūros barai 1, 2006, 60.
[v] Vėliau vertimas redaguojamas ir su įvadiniu straipsniu apie poemos autorių išspausdinamas Bazilikatos universiteto darbuose, žr. Sul Mažvydas di Justinas Marcinkevičius. Invito alla lettura, Annali della Facoltà di Lettere e Filosofia dell’Università della Basilicata 7, 1995, 151–218.
[vi] La nostalgia dei terrestri. Cinque poeti lituani (V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, J. Kėkštas, H. Nagys, K. Bradūnas). Viareggio-Lucca: Baroni, 1989, 256 p. Recenzija: Pergalė 4, 1990, 176–178 (B. Stundžia).
[vii] Žr. T. Venclova, Lettera aperta ai Polacchi e Lituani in Lituania, Leggere 10, 1990, 46–49.
[viii] Žr. T. Venclova, Il mito del’inizio, Res Balticae 1, 1995, 187–193.
[ix] Žr. T. Venclova, “R”. Raštas – Scrittura, in A. Donati, P. F. Iacuzzi (red.), Dizionario della Libertà, Firenze: Passigli, 2002, 175–187.
[x] Žr. Tomas Venclova. Cinquantuno poesie e una lettera, 272 p. (In forma di parole 1, 2003).
[xi] Žr. Mappa della poesia lituana del secondo Novecento. Le generazioni di mezzo, t. 1, 226 p.; t. 2, 288 p. (In forma di parole 1–2, 2006).
[xii] Kornelijus Platelis, Invito a posporre il viaggio, Salerno: Heimat edizioni, 2007, 130 p.
[xiii] Sigitas Geda, Parole che non potrei proferire, Bologna: In forma di parole, 2007, 149 p.
[xiv] Žr. Lituania, in Poeti d’Europa, Torino: Scheiwiller, 2004, 107–113.
[xv] J. Aputis, Quattro novelle, Rassegna Sovietica 4, 1989, 119–149.
[xvi] Racconti lituani, in Racconti dal mondo, VI, Viterbo: Stampa alternativa-Millelire, 1993, 1–16.
[xvii] Altre voci. Nove narratori lituani del secondo Novecento, Livorno: B & C, 2006, 172 p. (vertimą rėmė Lietuviškos knygos).
[xviii] J. Urbšys. La terra strappata. Lituania 1939–40, gli anni fatali, Viareggio-Lucca: Baroni, 1990, 176 p. Šis leidinys italus supažindino su tragiškais Lietuvos naujosios istorijos įvykiais.
[xix] A. Sabaliauskas, Noi balti, Vilnius-Livorno: Istituto di lingua lituana, Books & Company, 2007, 244 p. Ši knyga yra gražaus bendradarbiavimo su dviem leidyklomis – Livorno (miestas netoli Pizos) Books & Company ir Lietuvių kalbos instituto – pavyzdys.
[xx] Žr., pvz.: Kultūros barai 11, 2005, 57–58; 12, 2005, 65–67; 1, 2006, 60–62; 6, 2006, 3.
 

Nariams

Naujienlaiškis