Šv. Jeronimo premijos laureatės Irenos Balčiūnienės kalba,
pasakyta 2006 m. rugsėjo 30 d.
Nuo šešerių iki septyniolikos savo amžiaus metų apdovanojimus gaudavau kasmet. Birželio mėnesį, mokslo metams pasibaigus, mokyklos iškilmių salėje man kartu su kitų klasių mokiniais būdavo įteikiama knyga, kartais net dvi – „už gerą mokslą ir pavyzdingą elgesį“. Visi žinom, ir įvairiausios mokslo teorijos yra pagrindusios, kad jaunystės įspūdžiai patys stipriausi ir neišdildomiausi. Todėl giliai į sielą įsmigusio tikėjimo, kad vienintelis ir puikiausias pasaulyje apdovanojimas yra KNYGA, nesugriovė laikas. Jis net sustiprino šį įsitikinimą.
Vėliau beveik 50 metų nugyvenau be jokių apdovanojimų. Tokia patirtis vėlgi nepraeina be pasekmių. Ji suformavo hiperkritinį požiūrį į bet kokius apdovanojimus. Juolab kad teko stebėti bereikšmių ar net korumpuotų Lenino, komjaunimo ir į jas panašių premijų teikimą. Sovietmečio pabaigoje įsteigta ir kelis kartus įteikta premija vertėjams, pavadinta Antano Venclovos vardu, buvo paradoksali bent jau vienu atžvilgiu – jos laureatai talentu pranoko patroną. O mūsų dienomis net Vyčio kryžiai teikiami įvairiems smulkiažmogiams.
Atrodo, jog gyvename nepaliaujamai augančio visų „už ką tik įmanoma“ ir kiekvieno „už bet ką“ apdovanojimų amžiuje, stengdamiesi pamiršti, kad tikrasis teisėjas yra LAIKAS. Apie tai gražiai 1745 metais J. Berento giesmyno pratarmėje rašė vyskupas J. J. Kvantas: „Senųjų giesmių vertėjų vardai dažniausiai nurodyti pilni, kad ateinančios kartos minėtų jų atsidavimą ir pagirtiną stropumą, o prie dar gyvų autorių giesmių nurodomi tik inicialai, kad ant jų nekristų garbės troškimo šešėlis. (Iš naujo perveizėtos ir pagerintos giesmių knygos, kuriose brangiausios senos ir naujos giesmės surašytos... Penktą kartą išspaustos Karaliaučiuje, mete 1745. P.(7).
Neseniai „New York Times“ knygų apžvalgoje žymus kino kritikas A.O. Scottas aistringai pasisakė prieš plačiai įsitvirtinusią meninių, ypač literatūrinių premijų instituciją, nes, anot jo, „premijos, kaip ir visi kiti prizai perpildytoje globalinės stabmeldystės erdvėje, remiasi keliais paradoksais. Prizų ir uoliai siekiama, ir jie instinktyviai niekinami. Žiniasklaidoje jie sutinkami su kvapą sulaikančia pagarba ir drauge aštriomis patyčiomis. Jie tarsi patvirtina meninio darbo nesuinteresuotą autonomiją ir tuo pat metu ją pakerta, uždėdami jos vaisiams piniginį ženklą.“
Panašiai samprotaujama ir neseniai Harvardo universiteto leidyklos išleistoje knygoje „Prestižo ekonomika: prizai, apdovanojimai ir kultūrinės vertės cirkuliacija“, kurios autorius James‘as F. Englishas pasidomėjo, kodėl joks istorikas dar neparašė moderniosios kultūrinių premijų istorijos. Manau, jeigu ji būtų parašyta, tikriausiai būtų atkreiptas dėmesys, kad iš visų menino kūrėjų vertėjai visame pasaulyje labiausiai ignoruojami, labiausiai anonimiški, labiausiai žiūrima, kad „ant jų nekristų garbės troškimo šešėlis“.
Pernai Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, stengdamasi būti šiuolaikiška, įsteigė savo premiją, pavadinta nepaprasto asmens vardu. Šventasis Jeronimas tai ne koks sprogmenų išradėjas Nobelis. Tad ką gi reiškia būti pagerbtam Šventojo Jeronimo premija? Pirmiausia tai iššūkis, nes šio žmogaus didūs darbai palieka begalinę erdvę kilt iki jo. Ir šiurpas per nugarą eina prisiminus, kad šio žmogaus ir gyvenimas buvo šventas. Kažin, ar pakeliama našta šiais laikais?
Todėl labai norėtųsi, kad ši premija, – į kurios vadinamus „laimėtojus“ prašyčiau žvelgti su atlaidžia šypsena, – palaikytų idealistinį principą, būtų skirta paties vertimo svarbos propagavimui, reikšmingesniam jo įvedimui į mūsų kultūros kontekstą, nes su vertimais ateina viso pasaulio išmintis ir patirtis.
Šio vakaro renginys ir suteikia puikią progą paminėti labai reikšmingą sukaktį. Šiemet sukanka trys šimtai metų nuo pirmos lietuviškos verstinės grožinės literatūros knygos pasirodymo. Tai 1706 metais išspausdinta Jono Šulco knygelė vokišku pavadinimu – „Die Fabuln Aesopi, zum Versuch nach dem Principo Lithuanicae Linguae littauisch vertiret von Johann Schultzen S. Minist. Cand.“, Kgb., 1706 – „Ezopo pasakėčios“. Ši knyga – trijų žmonių nuopelnas: vokiečio Mykolo Merlino, jauno, neapsisprendžiančio, vokiečių ar lietuvių kalbą rinktis kunigo Jono Šulco ir Pilypo Ruigio, tapusio žymiu lietuvių kalbos tyrinėtoju, žodynininku, liaudies dainų propaguotoju, giesmių kūrėju ir Biblijos vertėju.
Ir pirmosios religinės, ir pirmosios pasaulietinės lietuviškos knygos išleidimo vieta – ne Vilnius, o Karaliaučius. Sukūrę valstybę mes ne vieną šimtmetį buvom priklausomi nuo kitų galingų rašto tradicijų: lotynų, rytų slavų, ją pakeitusios lenkų, o Mažojoje Lietuvoje – vokiečių. Knygų lietuvių kalba Lietuvoje ilgai nebuvo.
Nors vieną svetimą kalbą išstumdavo kita svetima, bet požiūris į lietuvių kalba nesikeitė. Ji buvo laikoma netinkama literatūrai, taip pat mokslo reikalams, todėl net lietuvių kalbos gramatikas mūsų senieji autoriai rašė lotynų kalba, o lietuvišką knygą prakalboje pristatydavo lotyniškai, lenkiškai arba vokiškai.
Visi pamename, kad pati gražiausia lietuvių kalbą šlovinanti Mikalojaus Daukšos prakalba parašyta lenkiškai, nes lietuvių kalbos nebūtų supratusi auditorija, į kurią kreipėsi autorius. Gaila, bet tenka pripažinti, kad konfesinė protestantų ir katalikų konkurencija buvo svarbiausias veiksnys Lietuvoje atsirasti raštijai lietuvių kalba.
Taigi kalbėdami apie pirmą vestinę grožinės literatūros knygą turime grįžti į Prūsiją. Ten, jau pusantro šimto metų leidžiant religinės literatūros vertimus, buvo dedamos didžiulės pastangos kelti literatūrinį–kalbinį verstinių raštų lygį. Daugelis Rytų Prūsijos kunigų rūpinosi lietuvių kalba iš reikalo, verčiami konfesinių pareigų. Ne vienam iš jų, kaip vokiečiui, būtų buvęs kur kas malonesnis šios kalbos artėjimas į vokiečių kalbą. Tačiau nestigo ir nuoširdžių entuziastų, nuveikusių kur kas didesnį darbą, negu reikalavo oficialios jų pareigos. Vienas tokių buvo Mykolas Merlinas (Mörlin, 1641-1708), kilęs iš Tiuringijos, porą metų buvęs Įsručio kantorium, o nuo 1672 m. iki mirties, net 34 metus – Gumbinės kunigu. Jo iniciatyva plačiai įsisiūbavo ginčas dėl lietuviškų raštų kalbos.
1706 m. Karaliaučiuje jis išspausdino nedidelę knygelę, rašytą pusiau lotyniškai, pusiau vokiškai („Zur wollmeinenden Vereinigung und einmuehtigen Bedenken ueber das Principium primarum in Lingua Lituanika“), kurioje išdėstė savo pažiūras lietuvių kalbos klausimais.
Ši lietuvių literatūrinės kalbos ugdymo programa padalijo Rytų Prūsijos kunigus į dvi stovyklas. Vieni pritarė, antri spausdino kritinius raštus. M. Merlino šalininkai, užuot tuščiai ginčijęsi, ryžosi darbais įrodyti jo principų teisingumą. Taigi ginčas dėl lietuviškų raštų kalbos davė postūmį atsirasti pirmam grožinės literatūros vertimui.
M. Merlino idėjoms karštai pritarė du Karaliaučiaus universiteto studentai: Jonas Šulcas ir Pilypas Ruigys. Pirmasis išvertė dešimt Ezopo pasakėčių, antrasis, pabrėždamas svarbią knygos misiją, parašė eiliuotą panegiriką.
Apie Jono Šulco gyvenimą ir literatūrinį darbą stinga žinių. Kad pasakėčias jis vertė dar būdamas Karaliaučiaus universiteto teologijos fakulteto studentas arba tik neseniai jį baigęs, liudija vokiečių kalba parašytoji prakalba, kurioje J. Šulcas kreipiasi ypač į studentus (Visiems doriems grynos lietuvių kalbos mylėtojams, o ypač tiems ponams studiosis, kurie šią kalbą puoselėja).
Spėjama, kad jis gimė Stalupėnų apskrityje, Katinavoje. Knygos parengimo metais (1706) jau dairėsi kunigavimo vietos ir buvo kandidatas į kunigus. Nuo 1707 m. buvo paskirtas į Nybudžius kunigu, nuo 1709 m. kunigavo netoli Tilžės, Lazdėnuose; o nuo 1710 m., vos persikėlęs į Tilžės lietuvių parapiją, matyt, tapo maro auka ir mirė labai jaunas, maždaug dvidešimt šešerių. Nežinoma taip pat iš kokio šaltinio J. Šulcas vertė Ezopą.
Pirmosios lietuviškos knygos iš kitų Europos kraštų, ypač artimiausių kaimynių Lenkijos, Vokietijos knygų, paveldėjo ne tik turinį, bet ir sandarą. Tad ir jų prakalbos bei dedikacijos, rašytos plataus humanistinio išsilavinimo žmonių, mokėjusių lenkų, vokiečių, lotynų, graikų, hebrajų kalbas, laisvai interpretuojančių Bibliją, dažnai atrodo kaip originaliausia visos knygos dalis, kaip savarankiškas kūrybinis faktas.
Paties J. Šulco vokiškai parašyta prakalba (labai mums simbolišką 1706 gegužės 10 dieną – tą pačią, kai 2004 m. įvyko steigiamasis Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos susirinkimas) teikia medžiagos jo paties, taip pat M. Merlino biografijoms.
„Prisipažinsiu, – rašo jis, – kad prieš metus nesirengiau ir nė negalvojau tęsti lietuvių kalbos studijų, bet maniau... triūsti savo Viešpaties vynuogyne vokiškoje vietovėje, nes ta lietuvių kalba, kuria rašomos knygos, man atrodė tokia keista, nesklandi ir sujaukta, kad iš tikrųjų kėlė koktumą ir pasibjaurėjimą. Bet kai aš prieš kurį laiką atvykau į Gumbinę ir besišnekučiuodamas tarp kitko atskleidžiau savo nepasitenkinimą ir priežastį, dėl kurios nenorėjau pasilikti šitose lietuviškose vietovėse, Didžiai Gerbiamas Ponas Kunigas – J.Šulcas turi galvoje M.Merliną – man pasakė, jog jam dėl to skaudu ir neramu, ir padavė savo darbą.... „Perskaitykite tai, pakeiskite savo nuomonę ir vis dėlto pasilikite Lietuvoje... Taip aš ir padariau, ir staiga man atsivėrė akys... Dabar, garbė Dievui, žinau, kaip skiriasi ta lietuvių kalba, kuria rašomos knygos, nuo to, kas didelio nusimanančių lietuvių triūso ir pastangų dėka surenkama ir sudėliojama iš taisyklingų lietuviškų posakių ir idiomų. ...
Versti Ezopo pasakėčias J.Šulcas ėmėsi patartas M. Merlino ir dar dėl to, kad pasakėčia esąs „meniškiausias ir subtiliausias būdas karčią, aštrią ir nemalonią tiesą, pasakyti didiesiems.“
Prakalboje Jonas Šulcas mini, kad „Ezopo pasakėčias“ vertė pasikvietęs į pagalbą račių Martyną Špringerį, varpininką Skinkų Albą, kelis pakamores, dar Pričkaus žentą Dočį – kaip labai nuovokius lietuvių kalbos mokovus, visus iš Gumbinės apylinkių.
Dar jis visus prašo „knygą perskaityti... pasižymėti visas galimas mano padarytas klaidas, nurodyti jas man ir pamokyti, kaip turėčiau geriau daryti. Nes aš labai noriu su kiekviena diena išmokti vis daugiau ir todėl, su Dievo pagalba versdamas kitą dešimtį pasakėčių, stengsiuos nuodugniai ištaisyti pirmuose vertimuose pasitaikiusias klaidas ir tokiu būdu dabar gražinti skolą lietuvių kalbai“.
Po vertėjo prakalbos, įdėtas Pilypo Ruigio eilėraštis, taip pat parašytas vokiečių kalba („An den Hh. Uebersetzer dieser Littauschen Fabuln“). Šioje 36 eilučių panegirikoje iškeliami J. Šulco nuopelnai literatūrinės kalbos vieningumui, neužmirštamas ir J. Šulco vadovas M. Merlinas. Panegirikos autorius pakiliais žodžiais išreiškia įsitikinimą, kad šių veikėjų dėka išnyks lietuvių kalboje nevieningumas ir sąmyšis – „Nekaraliaus kalboj jau Babelis nuskaręs“, kad lietuvių kalba „pasipuoš savo pačios puošmenomis, o ne kokiais vokiškais ar lenkiškais lopais“. Panegirikos patosas nukrypsta ir į Gumbinę, kaip lietuvių kalbos atgimimo centrą. Šiam miestui autorius pranašauja didelę ateitį: Gumbinė išgarsėsianti kaip Orleanas (Žanos d‘Ark išvaduotasis miestas), tapsianti Vroclavu (pradėjusiu garsėti prieš ketverius metus įkurtu universitetu) Roma, Atėnais Lietuvos.
Šiandien Mažąja Lietuva vadintos žemės nebėra jokiame Europos žemėlapyje.
Seniai ištrintas ir to krašto, kurio dalimi ji buvo, – Prūsijos – pavadinimas.
18 a. maras nusinešė į nebūtį Joną Šulcą ir Mykolą Merliną.
20 a. maras nusinešė Karaliaučiaus universitetą su jame saugotu Mykolo Merlino rašiniu.
Nusinešė Gumbinę. Ji - tikėkimės, laikinai - pavadinta Gusevu.
Tačiau vienas Jono Šulco knygelės egzempliorius išliko, ir Mažoji Lietuva išliko kaip dvasinė kategorija, kuri lengvai peršoka laiką ir nuotolį, atsiduria 21 a. pradžios Vilniuje, istoriniuose rūmuose, Lietuvos Literatūros vertėjų šventėje, tarp tų, su kuriais gali pratęsti pokalbį.
