Vytautas Bikulčius

Vertimo labirintuos

Paul Ricoeur. APIE VERTIMĄ. Iš prancūzų kalbos vertė Paulius Garbačiauskas. –­ V.: Aidai, 2010.

Publikuota: Literatūra ir menas 2010-12-03

 

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad filosofo Paulio Ricoeuro nedidelė knygelė „Apie vertimą“ jo kūrybiniame palikime yra atsitiktinė. Juk jis filosofo karjerą apskritai pradeda kaip Edmundo Husserlio veikalo „Grynosios fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjos“ vertėjas į prancūzų kalbą, o versdamas norom nenorom susiduri su interpretacija, kuri neabejotinai susisiekia ir su pamatine jo puoselėtos hermeneutikos idėja.

Knygelę sudaro trys straipsniai, kurių pirmieji du – „Vertimo iššūkis ir džiaugsmas“ ir „Vertimo paradigma“ – iš pradžių buvo perskaityti kaip paskaitos tam tikromis progomis, o trečiasis – „Perėjimas“: išversti neįmanoma“ – pirmąsyk pasirodė pačioje knygelėje.

Kalbėdamas apie vertimą, autorius atkreipia dėmesį į neįprastą vertėjo vaidmenį, nes, būdamas tarpininkas tarp svetimšalio ir skaitytojo, vertėjas negali pretenduoti į tekstą, kuris būtų laikomas antruoju originalu, ir užtat dažnai lemia įsitikinimas, kad vertimas jau savaime yra prastas. Šitaip nejučiomis iškyla išverčiamumo ar neišverčiamumo problema. Dar W. Humboldtas teigė, kad vertimas yra neįmanomas todėl, kad nė vienas kurios nors kalbos žodis tiksliai neatitinka nė vieno kitos kurios nors kalbos žodžio. Iš principo, ši problema nebėra aktuali, nes ją išsprendė vertimo praktika, bet jos recidyvai išlieka, kai prabylama apie religinių tekstų vertimus, nes vieni vertėjai teigia, kad, tarkime, Biblijos vertimas padeda suvokti šventraščio paslaptis, kiti aiškina, kad šiuo atveju vertimas yra šventvagystė, nes kėsinasi į Dievo žodį. Ta problema kamuoja vertimo mokslininkus nuo III amžiaus iki mūsų dienų. Dar ir šiandien yra mokslininkų, kurie teigia, kad ir ta kalba (hebrajų, arabų), kuria buvo užrašytas religinis tekstas, savaime yra sakrali, nors netrūksta ir tokių, kurie kalbos vaidmenį sieja su tam tikru tarpininko vaidmeniu, atitinkančiu vertimo esmę. Galima sakyti, kad su šia problema susidūrė ir P. Ricoeuras, nes jam teko lyginti ir aptarti įvairius Biblijos vertimus. Be to, jau pats Biblijos vertimas įrodo, kad religinių tekstų vertimas yra gerokai ankstesnis už literatūrinių ar administracinių tekstų vertimą. Vis dėlto šios knygelės autorius irgi puikiausiai suvokia, kad neišverčiamumo prezumpciją lemia klaidingas vertėjo įsitikinimas, jog teksto originalas negali sukurti antro originalo. Kitaip tariant, tokį vertėjo prisipažinimą P. Ricoeuras laiko banaliu, nes jis „būdingas kiekvienam kolekcininkui, žiūrinčiam į pačią geriausią meno kūrinio kopiją. Jis žino jos didžiausią trūkumą: tai nėra originalas“ (p. 9). Gal todėl autorius įsitikinęs, kad geras vertimas tampa savotišku iššūkiu, kuris visų pirma pasireiškia poezijos srityje, nes čia vertėjui pasiekti prasmės ir skambesio vienovę išties nėra lengva. Lygiai taip pat jis atkreipia dėmesį į filosofinius tekstus, kur pasitaikančios tokios sąvokos kaip Dasein, Ereignis, Grundwörter dažniausiai verčiamos paraidžiui, joms suteikiamas pastovus atitikmuo visame vertime, nors jose atsispindi ištisas pasaulis, įkūnijantis daugiaprasmius kontekstus. Neatsitiktinai P. Ricoeuras iškelia mintį, kad originalo ir vertimo (o ypač gero) problema gali būti išspręsta tik trečiuoju tekstu, kuris, pateikus kūrinio vertimą, savaime neegzistuoja, juo gali tapti bent jau dvikalbio kritiko įvertintas vertimo tekstas. Pačiu geriausiu atveju – naujas vertimas, kuris gali virsti nepriekaištingu įrodymu, jog pasistūmėta dar arčiau originalo prasmės. Aišku, kad tokia garbė dažniausiai tenka tik tokiems klasikams kaip W. Shakespeare’as, A. Dante, M. Cervantesas, kuriuos vertimais lenkia nebent Biblija. Suprantama, kodėl autorius tik ir skatina naujus klasikos vertimus. Kadangi vertėjas suvokia, jog jam nepavyks pasiekti idealo, jis gali atsidėti tarnystei dviem ponams –­ autoriui ir skaitytojui. Tačiau svajonė apie tobulą vertimą nėra beprasmė, nes autoriaus nuomone, ji gali iškelti mintį apie visuotinę biblioteką, kuri kuriasi dėl visų kūrinių į visas kalbas tinklo, ir apie tyrą kalbą, kuri užkoduota kiekviename vertime kaip tam tikras siekinys. O vertimo džiaugsmas siejamas su tuo, kad vertimas tampa atitikimu be absoliučios tapatybės, kitaip tariant, kalbiniu svetingumu, kai svetimšalio kalbą priimi savo gimtąja kalba.

Antrajame straipsnyje „Vertimo paradigma“ P. Ricoeuras nenutolsta nuo pirmojo straipsnio problematikos, tik ją praplečia. Išeities tašku tampa dvi vertimo koncepcijos, kurių atstovai yra Antoine’as Bermanas ir George’as Steineris.

Jei A. Bermanas vertimo problemą sieja su kalbų įvairove, G. Steineris yra įsitikinęs, kad vertimas aiškintinas interpretacija. P. Ricoeuras siekia rasti bendrą vardiklį šioms dviem koncepcijoms, remdamasis Babelio mitu. Mat autorius Babelio mitą įvardija kaip „išsklaidymą“ geografine prasme ir „sumaišymą“ komunikacine prasme, atvedantį prie painios alternatyvos, kad kalbų įvairovė vertimą daro neįmanomą arba kad vertimas neišvengiamai veda prie universaliosios kalbos. Tai leidžia atsisakyti numanomos išverčiamybės / neišverčiamybės alternatyvos ir keisti ją kita – ištikimybės / išdavystės alternatyva, kuri labiau atitinka kasdienę vertimo praktiką. Mat pirmoji alternatyva norom nenorom verčia prisiminti etnolingvistikos mokyklą (B. Lee Whorfas, E. Sapiras), kuri teigė, kad įvairių kalbinių sistemų skirtingi sluoksniai negali būti perkeliami automatiškai, tad ir vertimas iš principo tampa neįmanomas. Iš esmės, tą patį tvirtina ir idėja apie pirminę kalbą, ir apie apriorinius kodus, nes jais negalima pagrįsti vertimo fakto.

Pripažindamas, kad vertimas vis dėlto egzistuoja, P. Ricoeuras linksta labiau prie ištikimybės / išdavystės alternatyvos. Ją lemia gyvenimo tikrovė, kuri kaip tik ir skatina versti. Būtent troškimas versti yra susijęs su gimtosios kalbos išteklių pažinimu. Tačiau šis troškimas baigiasi ištikimybės / išdavystės dilema, nes nėra absoliutaus kriterijaus, kuris leistų patikrinti gerą vertimą. Kitaip tariant, turėtų būti trečiasis tekstas tarp originalo ir vertimo, talpinantis reikšmę, tapačią tai, kuri perkeliama iš pirmojo teksto į antrąjį. Tad suprantama, kodėl autorius leidžia sau kalbėti tik apie atitikimą, bet ne apie tapatybę.

Pasitelkdamas S. Freudo terminiją, autorius vertimą apibūdina dar ir kaip prisiminimo ir gedulo darbą. Prisiminimo, nes vertėjas nuolat jaučia grėsmę savos kalbos tapatybei; gedulo, nes vertėjas a priori priverstas atsižadėti tobulo vertimo. Kaip tik tobulas vertimas, jo manymu, ir pražudė F. Hölderliną, bandžiusį ištrinti ribą tarp vokiečių ir graikų poezijos ir įgyvendinti hiperpoezijos idealą. Įdomu, kad P. Ricoeuras vertime įžvelgia ir etinę problemą, nes vertėjas tarnauja dviem ponams – autoriui ir skaitytojui, ir tuo pačiu juos išduoda. Bet šitą problemą jis susieja su kalbiniu svetingumu, kai svetimšalio kalbą maloniau priimti savo namuose.

Autorius nelieka abejingas G. Steinerio vertimo, kaip interpretacijos, idėjai. Jis yra įsitikinęs, kad kalboje nesuprastą žodį visuomet galima pasakyti kitaip – tuo reiškiniu grindžiami žodynai, nes vieno ar kito žodžio aiškinimas yra išskleidžiamas kaip kitaip tariant. O vertimo esmė ir yra pasakyti tą patį kitaip. Kitaip tariant, žodžiai, sakiniai ir tekstai suteikia galimybę atsirasti kelioms interpretacijoms, o amžinas klausimas, ką versti – žodžius ar reikšmę – atveda prie vertimo mokslo (traduktologijos).

Trečiuoju straipsniu „Perėjimas“: išversti neišverčiama“ P. Ricoeuras tarsi apibendrina dviejų pirmųjų straipsnių medžiagą. Prabilęs apie pirminę neišverčiamybę, jis mano, kad vertėjas nuo kultūrinės aplinkos, teksto, sakinio žengia žodžio link, nes būtent žodis, tapęs paties vertėjo sudaryto glosarijaus dalimi, ir simbolizuoja tai, ką išversti neįmanoma. O galutinė neišverčiamybė siejama su tuo, kad geras vertimas gali siekti tik numanomo atitikimo, bet ne reikšmės tapatybės. Pasitelkęs prancūzų helenistą Marcelį Détienne’ą, P. Ricoeuras vertimui siūlo taikyti formulę apie lyginamybes. Lygindamas ne tik lygintinus dalykus, vertėjas, jo nuomone, turėtų įprastus žodžius paversti atitikmenimis, kurie galiausiai ir sukuria lyginamybę. Tokiu būdu vertimo kalba tampa palyginama su originalo kalba.

Taigi visi šie trys straipsniai iš esmės skirti išverčiamybės / neišverčiamybės problemai, kuri vertimo istorijoje didžiausią svarbą įgijo, kai buvo narpliojami sakralinių tekstų vertimai.

Kaip lietuviškas priedas knygelę baigia Vytauto Ališausko pokalbis su P. Ricoeuru 1992 m. Krokuvoje. Nors jis nesusijęs su vertimo problematika, bet gali būti įdomus kaip filosofo savojo kelio ieškojimas, požiūris į Lietuvos situaciją.

Jaunam vertėjui P. Garbačiauskui teko išties kietas riešutas. Jam reikėjo brautis pro sudėtingą filosofinę leksiką, nenusistovėjusią vertimo terminiją. Paprasčiausias pavyzdys: „Viena vertus, ši pirminė prezumpcija tėra iliuzija, kurią sukelia banalus pripažinimas, kad originalo nepadvigubins joks kitas originalas“ (p. 9). Originalo kalba šis sakinys skamba taip: „Pour une part, cette présomption initiale n’est qu’un fantasme nourri par l’aveu banal que l’original ne sera pas redoublé par un autre original.“ Prancūzų kalba veiksmažodis redoubler gali reikšti ir „kartoti“, tad šiuo atveju galima pasakyti aiškiau: „originalo nepakartos joks kitas originalas“. Šią mintį pratęsia kitas sakinys: „tačiau tobulo vertimo iliuziją pakeičia ši banali svajonė – dvigubas originalas...“ (p. 9). Jame neaiški „dvigubo originalo“ prasmė. Čia irgi galėtų būti išversta, labiau atitolstant nuo pažodinio varianto (redoublé – dvigubas, pakartotas): „antras originalas“. Dar krito į akis, kad vertėjas dažnai atskiria pažyminį nuo pažymimojo žodžio: pvz.: „Stodamas į šios naujos krypties vėžes, norėčiau grįžti prie Babelio mito interpretacijos, kurios neketinu apibendrinti kalbinės katastrofos, kurią žmonėms ant galvų neva užvertė jų sėkmės pavydintis dievas, idėja“ (p. 25). Originalo kalba šis sakinys skamba šitaip: „Pour nous mettre sur la voie de ce renversement, je voudrais revenir sur l‘interprétation du mythe de Babel, que je ne voudrais pas clore sur l’idée de catastrophe linguistique infligée aux humains par un dieu jaloux de leur réussite.“ Lietuviškajame vertime junginys kalbinės katastrofos idėja buvo atskirtas šalutiniu sakiniu, kuris šiuo atveju apsunkina skaitymą ir stiliaus požiūriu nėra sveikintinas. Neaišku, kodėl vertime atsirado žodis „neva“, kurio originale nėra. Gal geriau būtų sakyti ir „kalbos katastrofos“, o ne „kalbinės katastrofos“. Žodžiu, sakinys galėtų skambėti taip: „Stodamas į šios naujos krypties vėžes (gali būti ir „sukdamas šia nauja kryptimi“), norėčiau grįžti prie Babelio mito interpretacijos, ir jos neketinu apibendrinti kaip kalbos katastrofos, kurią žmonėms primetė jų sėkmės pavydintis dievas“. Panašus atvejis: „Įprastus žodžius, neturėjusius filosofinės dalios, kurie...“ (p. 47). Reikėtų vengti ir prancūzų, kaip analitinei kalbai, būdingų daiktavardžio konstrukcijų ir jas į lietuvių kalbą versti veiksmažodžiais. Bet, žinoma, patirtis ateina verčiant. Tai pirmasis didesnis jauno vertėjo darbas, rodantis, kad ateityje jis gali mus nustebinti puikiais filosofinių tekstų vertimais, nes su tikrai nelengvu vertimo prasme Paulio Ricoeuro veikalu P. Garbačiauskas susidorojo išties neblogai.

 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas

 

Nariams

Naujienlaiškis